Petras Čeliauskas

Povilas Jegorovas, Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas, www.voruta.lt

Artėjant  95-ajam gimtadieniui  iš spaudos išėjo  Lietuvos esperantininkų judėjimo veterano, žodynininko, kraštotyrininko, muziejininko, istoriko, pedagogo, vertėjo, redaktoriaus, publicisto  Petro ČELIAUSKO  atsiminimų knyga  „Mano gyvenimo kelionė. Nuo Švėkšnos iki Didžiosios Kinų sienos“.

Knygą išleido Pasaulio lietuvių centras Kaune Lietuvos esperantininkų sąjungos rūpesčiu.  Tai jau 31-oji  jo knyga – iš jų 16 yra išleista lietuvių kalba, 15- esperanto kalba arba apie esperanto kalbą ir esperantininkų judėjimą. Štai koks  produktyvus  veterano gyvenimo kelionės rezultatas. Knygos apimtis – 320 puslapių. Ji gausiai iliustruota – joje viso 250 nuotraukų iš įvairių autoriaus gyvenimo etapų. Viršelio autorė – Virginija JOKUBKAITĖ. Knyga išleista rėmėjų lėšomis.

    Įžangoje autorius rašo: „Nebuvo mano gyvenime stebuklų, bet jų buvo Lietuvos gyvenime. Mano atmintis dar siekia prieškarinę Nepriklausomą Lietuvą. Teko pergyventi karą ir visą sovietinę epochą, trejus metus  praleisti svetimoje kariuomenėje. Teko matyti išsilaisvinančią Lietuvą, o tai jau buvo mano gyvenimo Didysis stebuklas. Džiaugiausi jos pasiekimais, mačiau nusivylusius dėl nesėkmių“.

    Taigi, žingsnis po žingsnio, eilutė po eilutės  autorius knygoje dėlioja savo gyvenimo įvykių mozaiką, supažindina su ta sudėtinga epocha, kurioje teko gyventi.

    Petras ČELIAUSKAS gimė  1929 m. kovo 18 d. Surinkiškių kaime, Švėkšnos valsčiuje.

    Ten pat, Švėkšnoje, baigė gimnaziją. Bandė tapti inžinieriumi, tačiau nugalėjo pedagogika. Pradėjo dirbti toje pačioje gimnazijoje. Po to priverstinė tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Grįžus vėl darbas toje pačioje mokykloje. Dirbo matematikos, astronomijos, braižybos mokytoju. Ir taip 45 metus, iš jų septyniolika metų dirbo Švėkšnos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Daugau karjeros laiptais kilti negalėjo, nes nebuvo komunistų partijos narys.

    Visa tai autorius nuosekliai aprašo savo knygoje.

    Dar  būdamas 10-metis berniukas žurnale „Šaltinėlis“  susipažino su tarptautine esperanto kalba. Ši pažintis buvo lemtinga. Tačiau rimtai atsidėti esperanto kalbai galėjo tik apie 1956 metus kuomet po Stalino mirties  prasidėjo šioks toks atšilimas ir spaudoje jau kartais buvo paminimas žodis esperanto. Iki tol tuometinėje Tarybų  Sąjungoje tai buvo uždraustas žodis. Petras ČELIAUSKAS prisiminė vaikystėje sukauptas žinias ir tuoj pat aktyviai įsitraukė į atgimstančią esperantininkų veiklą. Bet tuo pačiu jis neapleido ir kitos savo aistros – Švėkšnos. Įkūrė Švėkšnos muziejų ir jam vadovavo. Susidomėjo kraštotyra ir parašė visą eilę knygų apie Švėkšnos praeitį, istoriją ir dabartį, tame tarpe,  kapitalinį darbą Švėkšnos enciklopediją pavadinimu „Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai“.

    Esperanto srityje Petro ČELIAUSKO  nuopelnai yra begaliniai. Daugelį dalykų jis padarė pirmasis. Sunkiais sovietiniais metais  būtent jam pavyko pramušti priešiškumo ir abejingumo leidyboje sieną išvertus  Eduardo MIEŽELAIČIO  „Žmogų“, kurį po eilės metų pastangų 1986-aisias visgi sutiko išleisti „Vaga“.  Sekė pažintinė knyga  „Nuo Babelio iki Esperanto“, kurią 1989 metasis serijoje „Noriu žinoti“  išleido tuometinis „Vyturys“.

     Atkūrus Nepriklausomybę  Petrui ČELIAUSKUI  atsivėrė didžiulės galimybės. Viena po kitos pradėjo išeiti jo verstinės knygos – Antano BARANAUSKO „Anykščių šilelis“, Salomėjos NERIES, Vlado MOZŪRIŪNO, kitų Lietuvos poetų kūriniai. Išvertė jis ir kitų tautų poezijos (baltarusių, lenkų, gruzinų).

   Vienuolika metų Petras ČELIAUSKAS  gyveno Kaune ( 1995 – 2005 )  ir tuo metu redagavo Lietuvos  esperantininkų sąjungos žurnalą „Litova stelo“ (Lietuvos žvaigždė). Ir ne tik redagavo, bet didžiąja dalimi užpildė ir jos turinį. Čia jis pasireiškė kaip puikus publicistas. Žurnalui parašė per 50 straipsnių apie Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą. Vėliau  iš to gimė atskira knyga „Litovio dum jarcentoj“ (Lietuva per amžius), kuri buvo išleista 2002 metais.

    2009 metais Lietuvos esperantininkų sąjunga autoriaus garbei jo 80-mečio proga išleido kapitalinį leidinį „El mia Esperanta skatolo“ (Iš mano esperantiškos dėžutės), į kurią pateko atskiromis knygomis neišleisti jo vertimai ir straipsniai- 520 psl.

    Pagaliau išėjo ir jo kelių dešimčių metų darbo vaisius – 2018 m. išleistas „Didysis lietuvių – esperanto kalbų žodynas“ ir šiais 2023 metais išėjęs „Didysis esperanto – lietuvių kalbų žodynas“. Abu  turi po daugiau nei 800 puslapių – atitinkamai 40000 ir 52000 žodžių.

    Visi šie dalykai atsispindi atsiminimų knygoje.

    Autorius  labai mėgo keliauti. Sovietiniais metais tai daryti jis galėjo tik po Tarybų Sąjungą. Atkūrus nepriklausomybę ir atsidarius sienoms atsivėrė ir žymiai didesnės kelionių galimybės. Atskirais  skyriais  „Su esperanto kalba per pasaulį“ ir „Pasauliniai  esperantininkų kongresai“ yra nušviečiamos šios kelionės. Autorius viso dalyvavo aštuoniuose pasauliniuose esperantininkų kongresuose įvairose pasaulio šalyse. Tolimiausias pasaulio kampelis, kurį jis aplankė, yra Kinija. Iš čia ir knygos pavadinimo dalis.

     Labai vertingi ir keletas priedų knygos pabaigoje – 40  autoriaus parašytų rubajatų,  keletas vertimų nepatekusių į ankstesnius leidinius, autoriaus mėgstamų dainų tekstų vertimai ir autoriaus bibliografija – 31 knyga lietuvių ir esperanto kalbomis, 43 straipsniai lietuvių kalba periodikoje  kraštotyros ir pedagogikos temomis, 51 straipsnis esperanto kalba įvairiomis temomis.  Taip pat yra publikacijų apie Petrą ČELIAUSKĄ  sąrašas – viso 25 pozicijos. Bet tai tik maža dalis to, kas apie jį parašyta ir paskelbta.

    Belieka tik rekomenduoti – skaitykite šią knygą. Bus tikrai įdomu.