„Įsidėmėk! 1946-1975 m. mes, lietuviai, meldžiame Lenkijos bažnyčios dvasininkiją, kad Seinų parapijos bažnyčioje mišios būtų laikomos lietuvių kalba”

Petras Maksimavičius, e-ausra.pl

Kartais girdžiu klausiant, kodėl Lenkijos lietuviai nerengia piketų ar kaip nors kitaip viešai nedemonstruoja savo nepasitenkinimo. „Jeigu Lietuvoje gyvenantiems lenkams savivaldybė trukdytų steigti lenkišką darželį ar bandytų uždaryti veikiančią mokyklą, jie tuoj pat triukšmingai demonstruotų ne tik prie savivaldybės, bet ir Prezidentūros rūmų durų“, – sakoma. „Negi neturite problemų? O gal bijote?“ – klausiama.

Kartais tokie siūlymai ir tokios išvados erzina, tačiau visuomet kyla klausimas, kodėl Lenkijos lietuviai taip nesielgia, jeigu tai normali, įstatymais reglamentuota pilietinio protesto išraiška? Neatsakysiu į šį klausimą, kadangi niekur neaptikau, kad šia tema būtų buvę atliekami tyrimai ar apklausos. Tačiau apie kai kuriuos dalykus galime pasvarstyti.

Ne tik Lenkijoje gyvenantys lietuviai, bet ir kitos dažnai žymiai gausesnės tautinės mažumos tokio pobūdžio pilietinių akcijų nerengia. Nemato reikalo? Bijo? Nemano, kad tai bus veiksminga? Taip pat negaliu vienareikšmiai atsakyti į šiuos klausimus. Galimas daiktas, kad tai lemia istorinė patirtis, kuomet tautinės mažumos valstybės aparato buvo akylai prižiūrimos ir jų atstovai neretai įvairiais būdais baudžiami. Juk socialistinės Lenkijos laikais viešas ir organizuotas nepasitenkinimo demonstravimas neišvengiamai reiškė problemas darbe ir asmeniniame gyvenime. Galbūt tie anų laikų prisiminimai dar vis trukdo pasijusti visiškai laisvais piliečiais. Manau, kad nemažą įtaką daro taip pat Lenkijos visuomenės daugumos konservatyvus požiūris į įvairias mažumas. Todėl tautinės mažumos vengia viešai demonstruoti savo nepasitenkinimą ir ieško kitų būdų tai daryti. Bijoma kaimynų? Ne tiek bijoma, kiek nenorima keisti nuo seno nusistovėjusių santykių. Daugeliu atvejų, apie ką jau ne kartą esu rašęs, mažesnėse vietovėse, tokiose kaip Seinai ar Suvalkai, kaimynų požiūris į tautines mažumas yra labai paprastas ir aiškus – „dainuokite ir šokite, tačiau kai uždarote savo kiemo vartelius ir einate į gatvę, būkite malonūs ir nedemonstruokite išskirtinumo, tapkite lenkais“. Tai ir yra viena svarbių priežasčių, kodėl lietuviai ar, tarkime, vokiečiai nerengia piketų ir demonstracijų.

Ar lietuviai niekada nerengė viešų demonstracijų ir mitingų? Rengė. Visi jie buvo taikaus pobūdžio, o priežastys buvusios labai skirtingos. Visi jie atliko ir vis dar atlieka svarbų vaidmenį, kadangi istorinė atmintis formuoja mūsų požiūrį į bendruomenę ir stiprina dvasinį ryšį su ja. Matyt, visų tokio pobūdžio įvykių neišvardysiu, bet kelis verta priminti.

Daugelis atsimenate lietuvių mitingus Punske ir Varšuvoje, kai 1991 m. sausio 13-osios įvykių metu Lietuva priešinosi Sovietų Sąjungos karinei agresijai. Lietuvius palaikė ne tik to meto Lenkijos „Solidarumo“ elitas, bet ir daugelis eilinių žmonių. Prisimename taip pat mūsų krašto žmonių protestus prie Punsko ambulatorijos, kur 1999 m. buvo kuriama Lenkijos pasienio tarnybos užkarda. Lenkijos visuomenės reakcijos buvo nevienalytės. Kai kurie Lenkijos politinio elito lyderiai bandė suprasti lietuvių protestą ir jiems simpatizavo, tačiau nemaža dalis, tarp kitko, valdžios atstovai, formavo lietuvių, kaip kontrabandininkų, įvaizdį. Atsimename taip pat dar vieną beveik tuo pačiu metu įvykusį mažesnio masto, bet labai reikšmingą protestą, kuomet naikinant dėstymą lietuvių kalba Seinų valsčiaus savivaldybės įkurtoje Seinų gimnazijoje, lietuviai tėvai žaibiškai priėmė sprendimą „nuo rytdienos“ vaikus vežti į Punsko lietuvišką gimnaziją ir apgyvendinti juos Punsko licėjaus bendrabutyje. Sprendimas valdžios atstovams buvo tiek netikėtas, kad jau pirmosios jų reakcijos reiškė lietuvių pergalę.

Noriu priminti dar vieną pavyzdį. Jis savo apimtimi ir forma labai skiriasi nuo anksčiau paminėtų. Apie šį neįprastą lietuvių protestą istoriografijoje jau nemažai rašyta. Neseniai perskaičiau istorikės Svetlanos Červonajos straipsnį apie Katalikų bažnyčios veiklos strategiją Lietuvos ir Lenkijos pasienyje (Czerwonnaja Swietłana. Kościół katolicki na pograniczu polsko-litewskim: strategia pojednania i zjednoczenia wiernych? Sąsiedztwo III RP, Wrocław, 2012). Istorikė rašo apie neįprastomis formomis reikštą lietuvių protestą dėl lietuviškų pamaldų panaikinimo Seinų bazilikoje. Priminsiu, jog apie 1971-uosius saujelė šio krašto lietuvių nusprendė Seinų bazilikoje pradėti neįprastą protestą, siekdami, kad būtų grąžintos pamaldos lietuvių kalba. Jis pasireiškė tuo, kad pasibaigus lenkiškoms pamaldoms tie žmonės atsiklaupdavo ir garsiai lietuviškai melsdavosi. Tačiau ne tik. Istorikė primena ir kitas protesto formas. Tai peticijų, prašymų Bažnyčios institucijoms Lenkijoje ir užsienyje rašymas, atsisakymas priimti kunigus kalėdojant ar mažesnis aukojimas parapijai. Tai truko iki 1983 m. Nei Lenkijos saugumas, nei Bažnyčios hierarchai nesugebėjo tokia neįprasta forma reiškiamo protesto užgniaužti ir nuslopinti. Šiandien jau pasiekiami archyviniai šaltiniai atskleidžia analogų neturinčius faktus. Gilaus socializmo metais Bažnyčios atstovai ryždavosi kreiptis net į Liaudies Lenkijos saugumo tarnybą (tą tarnybą, kuri juos pačius persekiojo) ir prašyti pagalbos užgniaužti lietuvių maldas Seinų bazilikoje.

Šiandien atrodo kurioziška, bet net tokia forma (maldomis) reiškiamas protestas buvo gana pavojingas jo dalyviams. Neužmirškime, kad jis vyko gūdaus socializmo laikais. Kaip jau minėjau, to meto Lenkijos Katalikų bažnyčios hierarchai, nors ir patys buvo engiami valstybės saugumo aparato, būtent tose struktūrose ieškojo paramos slopinti šį neįprastą lietuvių protestą. Istorikė S. Červonaja, susipažinusi su istoriniais šaltiniais, pati stengiasi rasti atsakymą, kodėl Lenkijos Bažnyčios atstovai pasirinko būtent tokią veikimo strategiją, pažeisdami religinę etiką – nesistengė vienyti, bet kiršino tarpusavy to paties tikėjimo žmones. Istorikė konstatuoja, kad dėl tokios politikos lietuviai Seinuose atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, mat pamaldų lietuvių kalba Seinų bazilikoje atnašavimui priešinosi komunistinė valdžia, karinės tarnybos, lenkų dvasininkai ir dauguma vietos lenkų tikinčiųjų. Esant tokiai padėčiai saugumo struktūroms buvo paranku manipuliuoti informacija ir rengti įvairias provokacijas. Kitaip sakant, reikėjo nemažos drąsos tokiame proteste dalyvauti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lietuvių protestas nepasireiškė vien poteriais ir lietuviškų bažnytinių giesmių giedojimu pasibaigus lenkiškoms pamaldoms. Kaip pastebi S. Červonaja, lietuviai išsiuntė kelias dešimtis peticijų, kurių adresatai buvo Lomžos kurija, kardinolas S. Višinskis (S. Wyszyński), Lenkijos episkopatas ir Vatikanas. Daugelis jų nesusilaukė atsakymų, tačiau žinia apie šį protestą pasiekė užsienį. Vyskupas M. Sasinovskis (M. Sasinowski) 1976 m. rašė Vatikanui: „Reikia pažinti lietuvius (tiksliau sakant – jų vadeivas), kad žinotum jų negailestingumą, užsispyrimą, gobšumą, įžūlumą, agresyvumą, kurie, matyt, kyla dėl jų nepilnavertiškumo kompleksų. Joks taikus sambūvis (bent šioje teritorijoje) jų netenkina“ (ten pat, p. 94). Taigi tokiais žodžiais savo rašte Vatikanui lietuvius apibūdino Lomžos vyskupijos ganytojas. Tačiau turime suprasti, kad žymiai pavojingesni tokie arba panašūs žodžiai būdavo tada, kai jie skambėjo iš sakyklos Seinų bazilikoje per pamaldas. Jie priešiškai nuteikdavo lenkus lietuvių atžvilgiu. Dėl didelių pastangų lietuviai šią neįprastą bylą laimėjo, tačiau jos atgarsiai gyvi ligi šių laikų. Net tada, kai lietuviškų pamaldų atnašavimo Seinų bazilikoje problema jau buvo seniai išspręsta, 1995-aisiais, tuometinis Seinų parapijos klebonas vietiniam laikraščiui pareiškė: „<…> tegul tie vadeivos (lietuvių) nesvajoja, kad Seinuose klebono pareigos bus patikėtos lietuviui. <…> Lenkai niekada su tuo nesutiks. Žinoma, lenkai toleruoja ir susitaikė su tuo, kad lietuviai beveik panaudodami jėgą įsiveržė į baziliką, susitaikė, kad atnašaujamos lietuviškos pamaldos, tačiau tai jau labai daug“ (Przegląd Sejneński, 1995, p. 7).

Apibendrinant galima pabrėžti, kad lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje istorijoje ne kartą rengdavo protestus, kad apgintų, pagerintų savo bendruomenės padėtį arba atkreiptų visuomenės dėmesį į itin svarbius, jos manymu, įvykius. Dažniausiai tie protestai apsiribodavo peticijų, raštų, atmintinių rašymu. Tačiau buvo ir aktyviau reiškiamų protestų. Kaip sakydavo vienas Lenkijos lietuvių bendruomenės kūrėjų – kai reikia ginti bendruomenės interesus, ne tiek svarbu, ar raštas gerai, ar prastai parašytas. Svarbu, kad jis būtų parašytas.