Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdis, 1920 m. iš: lrs.lt

Petras Maksimavičius, e-ausra.pl

„Demokratiniame krašte rinkimai yra vienas svarbiausių kiekvieno piliečio uždavinių. Kur šalį valdo karaliai ir kiti neriboti valdovai, ten jie patys už savo piliečius galvoja ir net kai kur yra uždrausta piliečiams galvoti apie krašto tvarkymo reikalus. Bet kur karalių vainikas yra nuimtas ir uždėtas ant visos tautos, tai ir visi kartumai ir rūpesniai turi pereiti ant visos tautos. Pas mus yra tokia tvarka, kur karališkas vainikas vainikuoja visos Respublikos gyventojų galvas. Tos galvos turi prisiimti ne tik valdymo gerybes, bet ir visas sunkenybes“, – taip 1925 metais apie piliečių pareigą dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose rašė vienas iškiliausių Lietuvos parlamentarų, Steigiamojo Seimo ir kitų kadencijų Seimo narys, Seinų kunigų seminarijos auklėtinis Mykolas Krupavičius.

Šiemet sukanka 100 metų, kai 1920 m. balandžio 14–15 d. visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas – pirmasis moderniųjų laikų Lietuvos parlamentas. Susirinkęs 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas proklamavo Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir visų jos piliečių vardu aprobavo ir įtvirtino 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, paskelbdamas Lietuvą demokratine respublika. Steigiamasis Seimas priėmė pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, kitus teisės aktus ir taip užbaigė valstybės atkūrimo procesą, taip pat sustiprino Lietuvos Respubliką tarptautinėje arenoje. Taigi Steigiamojo Seimo nariai atliko daug reikšmingų darbų ir nepaprastai sudėtingomis sąlygomis įtvirtino valstybingumą.

„Steigiamojo seimo sušaukimas priklauso prie istorinių lietuvių tautos įvykių. Jis reiškė valstybės organizavimo užbaigimą. Lietuvos valstybės vairas buvo atiduotas tautos teisėtai demokratiniu būdu išrinktiems šimtui dvylika atstovų. Susijaudinęs Tumas Vaižgantas juos pavadino šimtu dvylika karalių, kuriems pavesta sukurti ir kontroliuoti Lietuvos valdžią ir duoti jai pagrindinius įstatymus“, – rašė P. Maldeikis monografijoje apie Mykolą Krupavičių.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d., kraštui tvarkyti reikėjo skubiai sušaukti Seimą, tačiau tęsėsi kovos dėl nepriklausomybės. Tik 1919 m. lapkričio 20 d. buvo priimtas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas. Pagal jį, 15 tūkst. gyventojų turėjo būti renkamas vienas atstovas. Teisę rinkti turėjo visi piliečiai, vyrai ir moterys, kuriems buvo sukakę 21 metai, visuotiniu, tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu. Kandidatus teikė politinės partijos ir tautinės mažumos. Tokiu būdu 1920 m. balandžio 14–16 d. išrinkta 112 atstovų. Seimo daugumą laimėjo krikščionys demokratai (59 atstovai). Toliau rikiavosi: Valstiečių sąjunga ir socialistai liaudininkai (28), socialdemokratai (12), nepartiniai (2). Tautinėms mažumoms atstovavo 7 žydai, 3 lenkai ir 1 vokietis.

Kaip savo atsiminimuose pažymi amžininkai ir tą laikmetį tyrinėjantys istorikai – Steigiamajame Seime nestigo būrio gabių, ištvermingų, kvalifikuotų ir atsidavusių Tėvynės reikalams patriotų. Verta priminti, kad tarp jų buvo ir su Seinų istorija susiję asmenys – jau minėtas kun. Mykolas Krupavičius, kun. Justinas Staugaitis, Stasys Tijūnaitis, Juozas Vailokaitis.

1920 m. birželio 19 d. Seimas patvirtino naują Lietuvos ministrų kabinetą. Ministru pirmininku tapo dr. Kazys Grinius. Tačiau kovos su lenkais kuriam laikui nutraukė Steigiamojo Seimo darbą. Jo atstovai išvyko organizuoti valstybės gynimo. Einamuosius reikalus tvarkė vadinamasis Mažasis Seimas (Seimo pirmininkas ir 6 nariai).

Steigiamojo Seimo posėdžiai buvo atnaujinti tik 1921 m. vasario mėnesį. Pradėti rengti Žemės reformos įstatymas, Konstitucijos projektas, savosios valiutos įvedimo planas. Tai buvo fundamentalūs klausimai, kuriuos neatidėliotinai reikėjo spręsti.

Konstitucija buvo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Ji nustatė teisinius demokratinės santvarkos pagrindus. Pagrindinis santvarkos principas buvo suvereno galių suteikimas tautai – krašto piliečiams. Be to, Konstitucija įtvirtino Lietuvoje parlamentinę santvarką. Prezidento galios šiame dokumente buvo gerokai apribotos. Įstatymas skelbė, kad prezidentas renkamas Seimo absoliučia balsų dauguma trejiems metams, o Seimas galėjo jį atstatydinti dviejų trečdalių balsų dauguma. Taip pat jis turėjo teisę skirti ministrą pirmininką ir tvirtinti kitus ministrus. Prezidento institucija turėjo atlikti svarbų vaidmenį, kilus parlamentinei krizei, kai būtų reikėję iš naujo rinkti Seimą. 1922-ųjų Konstitucijoje nustatytos valstybės vėliavos spalvos ir valstybės ženklas Vytis. Tautinės mažumos gavo teisę autonomiškai tvarkytis kultūros reikalus. Steigiamojo Seimo priimta Konstitucija įsigaliojo 1922 m. rugpjūčio 6 d. Remdamasis jos nuostatais, lapkričio 13 d. Seimas išrinko Lietuvos prezidentu Aleksandrą Stulginskį.

Tuo metu ypatingai svarbu buvo įgyvendinti žemės reformą. Daugeliui Lietuvos gyventojų žemės ūkis buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tačiau 75 proc. krašto gyventojų valdė tik 25 proc. visos žemės. Didžiuliai žemės plotai priklausė bajorų kilmės dvarininkams. Didesnė jų dalis laikė save lenkais ir simpatizavo Lenkijos valstybei. Taip pat negalima užmiršti, kad Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos ūkis buvo nualintas. Taigi Steigiamojo Seimo svarstomi žemės reformos tikslai rėmėsi ūkiniais, politiniais, socialiniais ir tautiniais motyvais. Žemės reformos įstatymą Steigiamasis Seimas priėmė 1920 m. rugpjūčio 3 d. Prie jo rengimo daug prisidėjo jau minėtas kun. Mykolas Krupavičius. Lietuvos kaimas per palyginti trumpą laiką pakeitė savo išvaizdą. Atsirado daug naujų sodybų su naujoviškais namais ir ūkio pastatais.

Be žemės reformos, besitvarkančios valstybės ūkiui didžiausią reikšmę turėjo ir savos lietuviškos valiutos įvedimas. 1922 m. rugpjūčio 16 d. įstatymu įvesta savoji valiuta – litas ir nauja pinigų sistema, padengta auksu. Tai garantavo lito vertės stabilumą. Tarpukario laikotarpiu Lietuvos pinigai išsilaikė tarp stabiliausių pasaulio valiutų. Iki 1922 m. pabaigos litas išstūmė iš apyvartos Lietuvoje naudojamas atsiskaitymui svetimas valiutas.

Vienu trumpu straipsniu sudėtinga apžvelgti Lietuvos Steigiamojo Seimo priimtus sprendimus, stiprinančius valstybės vidaus ir užsienio padėtį. Juk nemažiau svarbūs buvo diplomatiniai žingsniai ir pastangos gauti kitų valstybių de jure pripažinimą, tapti Tautų Sąjungos nare ar Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. Nekyla abejonių, kad Steigiamojo Seimo nariams teko nudirbti milžinišką darbą, tvirtinant Lietuvos pozicijas tarptautinėje arenoje, organizuojant krašto gynybą, tvarkant vidaus reikalus. Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę pagal įstatymą; asmens neliečiamumą ir jo privačios sąžinės ir žodžio laisvę. Lietuvos Valstybės Taryba ir Steigiamasis Seimas užbaigė tautinio atgimimo laikotarpį. Jau minėjau, kad šis Seimas priėmė nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją, Žemės reformos įstatymą, svarstė ir priėmė įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius teisės aktus (pvz., įvedė Lietuvoje metrinę matų, saikų ir svorių sistemą, Vidurio Europos laiką). Vykdė visų lygių vykdomosios valdžios įstaigų kontrolę. Šiuo laikotarpiu sutvirtėjo tarptautinė Lietuvos padėtis. Per pustrečių metų Lietuvą de jure pripažino šešiolika valstybių.