Darius Vilimas, e-ausra.pl
Kaip žinoma, šių metų gegužės 12 d. Seinų mieste iškilmingai atidarytas Abiejų Tautų Respublikos kresų muziejus. Tai nėra vienintelis tokio tipo muziejus Lenkijos Respublikoje. Šalyje dar yra keletas tokių, dauguma rytinėje Lenkijos dalyje – Liubline, Liubačuve, Bžege ir kt.
Seinų muziejus įrengtas suremontuotame dominikonų vienuolyno pastate, aprūpintas modernia technika – interaktyviais teminiais ekranais, čia gausu tekstinės (tik anglų ir lenkų kalbomis) ir vizualinės (fotografijos, iliustracijos, senų dokumentų, žemėlapių faksimilės) informacijos. Galima pastebėti, kad ekspozicijos neužbaigtos rengti. Štai, pavyzdžiui, matosi (žiūrėta 2023-11-12), kad žadama supažindinti lankytojus ir su lietuviškais koplytstulpiais ir pakelės kryžiais, bet ši skiltis dar neaktyvuota. Pagirtinos turtingos bažnytinio meno, ikonografijos kolekcijos, išsami informacija apie Mergelės Marijos kultą ATR (ne tik Seinuose, bet ir Vilniuje), dominikonų ordino ar vietos parapijos istoriją. Daug medžiagos skirta XIX a. ir XX a. pirmosios pusės Seinų miesto lenkiškų švietimo ir administracinių įstaigų istorijai, Seinų kunigų seminarijai, užmirštant pasakyti, kad per 100 metų daugiau nei pusė jos klierikų buvo iš lietuviškų parapijų. Nepaminėtas ir faktas, kad Lietuvos Respublika į pastato dalies remontą investavo 70 tūkst. eurų, rengdama Lietuvišką menę valstybės atkūrimo 100-mečiui dar 2018 m. Deja, ši ekspozicija neišliko.
Būtina paminėti ir tai, kas rėžia akį. Visų pirma pakalbėkime apie terminus. Nors „kresų“ terminas tradiciškai įaugęs į lenkų kultūrinę savastį, regis, šiam kraštui jis netinka. Pačioje ekspozicijos pradžioje tiksliai išaiškinta „kresų“ sąvokos istorija. Ji kilusi iš kazokiško ukrainiečių ir totorių paribio, stepių dykros, niekieno žemės realijų XVI a. Vėliau, romantizmo laikais, terminas pasisavintas visos buvusios (iki padalijimų) ATR teritorijos kultūrinio palikimo definicijai nustatyti. Nemanytina, kad jis tinka šiam kraštui. Visų pirma tai joks pakraštys, o beveik Sūduvos vidurys (iki pirmo senosios Palenkės miesto Augustavo apie 40 km). Be to, šis kraštas niekada nebuvo dykra, net po kovų su kryžiuočiais, ką įrodo išlikę jotvingiški vandenvardžiai. Jei to nebūtų buvę, juos būtų kūrę naujieji gyventojai, bet taip neatsitiko. Pagaliau jei Seinų kraštas yra Lenkijos valstybės pakraštys (kres), reikėtų prisiminti, kad ši padėtis gan nauja, kiek daugiau nei 100 metų, o juridiškai užtvirtinta tik 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinėje sutartyje (kitąmet bus minimas jos 30-metis), nors ir atsiranda revizionistų, bandančių tai paneigti (pvz., „Pyraganų“ komikse).
Taip pat skaitykite
Pažymėtina, kad medžiaga lankytojams pateikiama dviem būdais – iš pradžių temiškai (kalba, savimonė, laikas, bendruomenė, tikyba, kasdienybė, tradicija, atmintis, didikų ir bajorų giminės) ir tik po to yra atskirų tautinių ar konfesinių grupių teminės menės: lietuvių, žydų, sentikių, totorių, karaimų, evangelikų. Tenka tik apgailestauti, kad visų kitų paminėtų tautinių ir konfesinių krašto grupių pristatymas žymiai turtingesnis nei šio krašto autochtonų – lietuvių. Net karaimai, kurių Lenkijoje priskaičiuojama per 300, pristatyti ne prasčiau negu Lenkijos lietuviai, kurių yra beveik daug kartų daugiau (9,7 tūkst.).
Prieiname vadinamąjį lietuvišką kambarį. Bendras įspūdis nykokas. Negi lietuviai garsūs tik velykiniais margučiais, parduotuvėse parduodamomis molinėmis čenakinėmis, verbomis, tautinėmis juostomis ir sukrypusiomis tvoromis ar šulinių svirtimis? Argi kultūrinis lietuvių bendruomenės gyvenimas apsiriboja vien Punsko kultūros namų renginių afišomis? Nuvilia ir vadinamojo skanseno pristatymas. Aplūžusių medinių tvorų ir kraigų demonstravimas tikrai nevaizduoja lietuvių iš teigiamos pusės. Dar baisesnės tėra molinės sentikių trobelės ir tvartai… Kultūrinio lietuvių gyvenimo iliustracijos daugiausiai paimtos iš paskutinių metų „Aušros“ žurnalo.
Atskira salė skirta iškiliausioms Seinų krašto istorinėms asmenybėms. Bet lietuviai čia teminimi trys – knygnešys Karolis Petruškevičius, vyskupas ir poetas Antanas Baranauskas ir etnografas Juozas Vaina. Nejau neverti paminėti ir daugybė kitų Lietuvos kultūrai ir valstybei nusipelniusių žmonių? Vincas Kudirka, kun. Mykolas Krupavičius, keletas vyskupų ir daug kitų, ne tik dvasininkų, bet ir pasauliečių, istorikų, poetų, knygnešių, politikų. Pagaliau kad ir Vincas Mykolaitis-Putinas ar „Titaniko“ kunigas Juozas Montvila?
Labiausiai lietuviškoje muziejaus dalyje trūksta Seinų miesto ir Seinų kunigų seminarijos reikšmės mūsų tautos atgimimo istorijoje išryškinimo. Taip, interaktyviojoje informacijos dalyje paminėtas vyskupas A. Baranauskas, kultūrinė lietuvių veikla. Tačiau nepabrėžta, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Seinai kartu su Vilniumi buvo vienas iš dviejų svarbiausių lietuvių kultūros centrų, kad „Šaltinis“ leistas 15000 egzempliorių tiražu. O ir pasakojant apie lietuviškąją krašto praeitį nevengiama „surasti“ tendencingiausių perliukų. Tarkim, pasakojama, kaip kunigas Berznyke kiršino neva lenkakalbius parapijiečius, dalindamas lietuviškas maldaknyges (čia spaudos draudimo metais?), ar kad Seinų miesto vardas kilęs iš slaviško žodžio „sieno“ (šienas), nors žinoma, kad šis vardas kilęs nuo upės pavadinimo.
Muziejuje yra ir didelė ekspozicija, skirta Lenkijos atsikūrimui 1918–1921 m. Ypatingas dėmesys skirtas rytinių sienų nustatymui, neapsieita ir be Seinų „sukilimo“ paminėjimo. Kam reikalingas toks 1919 m. įvykių sureikšminimas?
Pasitaiko ir kuriozų. Štai aptariant tautines virtuves lietuviams kažkodėl priskirtas totoriškas šimtalapis, o tarp vietinių legendų aptinkame pasakojimą apie „Dvasių ežerą“ ir ten neva gyvenusių bajorų Lansberkių giminę. Kuo ne posovietinis anekdotas?
Seinų Abiejų Tautų Respublikos kresų muziejus – nauja įstaiga, pasišovusi reprezentuoti Lenkijos šiaurės rytų pakraščio istorijos ir kultūros paveldą. Jos ekspozicijų kūrėjams nestinga nei išmanymo, nei žinių, pristatant jų pasirinktas temas. Stebina tik tai, kad gausi informacija pateikiama dozuotai ir kryptingai, pernelyg sureikšminant lenkų indėlį ir sumenkinant ar bent nutylint lietuvių vaidmenį. Kodėl taip nutiko? Tepasvarsto apie tai kiekvienas iš mūsų.
Toks pirmas įspūdis apsilankius šioje įstaigoje. Muziejus, pretenduojantis pateikti objektyvų šio regiono istorijos vaizdą, yra neišbaigtas ir nuviliantis, o svarbiausia – dažnai ir įžeidžiantis vietos lietuvių bendruomenę, nutylintis krašto priešistorę, neparodantis regiono autochtonų – baltų (jotvingių, vėliau dzūkų) indėlio į jo plėtrą, tendencingai menkinantis jo reikšmę Lietuvos valstybės ir modernios tautos formavimuisi, „praleidžiantis“ daugybę svarbių įvykių ir čia gyvenusių asmenų biografijų. Taip galima susidaryti iškreiptą vaizdą, kad Seinų kraštas tebuvo kokia nereikšminga lietuvių gyvenamojo arealo periferija. Kokybinės ir kiekybinės disproporcijos ypač rėžia akį aptariant įvairias tautines grupes, suplaktas su konfesinėmis grupėmis, joms skirta informacija labai netolygi. Jei jau tiek dėmesio skirta karaimams, sentikiams ar totoriams, tai kodėl nepaminėti baltarusiai ir ukrainiečiai? Juk baltarusių gyvenama teritorija siekia pietinius Seinų krašto pakraščius. O paminėti ne tik totoriai, bet ir evangelikai, turėję Seinuose savo maldos namus.
Būtinybė teisingai atspindėti lietuvių bendruomenės praeitį ir dabartį nėra kokia įžūli pretenzija. Vietos valdžios pareigūnai dažnai mėgsta kartoti, kad tautinės mažumos yra Lenkijos valstybės turtas. Ji yra ratifikavusi ir visas europines tautinių mažumų apsaugos konvencijas bei sutartis. Todėl pagarbos lietuvių bendruomenei reikalavimas – ne akiplėšiškas akibrokštas, o tik noras turėti tai, ką jau senokai turi lenkai Lietuvoje. Taigi, būtina abipusė pagarba ir istorinis teisingumas. To oponentams dažnokai pritrūksta, ką parodo ir šis muziejus.
Ar gali būti kitaip? Žinoma. Viską lemia geranoriškumas. Štai šią vasarą Seinų parke apie 10 dienų eksponuota dvikalbė istorinė ekspozicija, skirta lietuvių ir lenkų tautų kovai su bolševikais – „Pogrindis jungia“. Gaila, kad ji dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado. Tačiau likusi šios tematikos komiksų knyga iliustruoja tokios informacijos pateikimo įtaigumą, kartu parodydama, kad skirtingų nuomonių pusės gali sutarti.
Todėl turėkime vilties, kad antras, trečias ir kiti įspūdžiai apsilankius šiame muziejuje mums, lietuviams, bus geresni. To ir palinkėkime muziejaus ekspozicijų temų rengėjams ir plėtotojams! Susitaikymo plokštė, atidengta prieš Seinų baziliką 2019 m., buvo simbolinis žingsnis lietuvių ir lenkų bendruomenių suartėjimo link. Deja, tokios muziejaus ekspozicijos ir ūmi paminklų statymo ir atminimo lentų kabinimo „manija“ yra žingsniai atgal. Lentos – tai atskiro rimto pokalbio tema. Gerai, kad apie tai jau rašoma „Aušroje“.
Na, o peržiūrėjus muziejaus kolekcijas, visada galima užeiti į kavinukę ir išgerti kavos arba tikros lietuviškos „Tradycynės“ (taip užrašyta etiketėje) giros (podpiwek)…
