Vytautas ČESNULIS, Vilnius

Tas kunigas buvo 1933 m. kovo 21 d. miręs Stanislovas Bula.
Apie S. Bulą trumpai esu rašęs 2006 m. išėjusioje knygoje „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“ (p. 24). Lietuvos valstybės istorijos archyve aptikus kunigo asmens bylą (fondas 694, apyrašas 3, byla 1009), apie dvasininką galima parašyti daugiau bei kai ką patikslinti.
Pagal 1928 m. rugpjūčio 28 d. paties kunigo užpildytos registracijos kortelės duomenis, jis, Jurgio ir Marijos Kairytės (lenk. Kojrocia) Bulų sūnus, gimė 1878 m. vasario 17 d. (pagal Julijaus kalendorių) dabartiniame Pakruojo rajone, Pamūšyje netoli Joniškio rajono ribos. Baigęs Liepojos klasikinės gimnazijos 4 klases, toliau mokėsi Žemaičių (Kauno) Romos katalikų dvasinėje seminarijoje (dvasinės seminarijos – toks oficialus kunigų mokymo įstaigų pavadinimas; šiaip jos vadintos kunigų seminarijomis). Į kunigus Bula įšventintas 1901 m. sausio 8 d. taipogi Kaune. Tik kitame dokumente, atrodo, 1924 m. rašytame trumpame biografinių žinių raštelyje, esančiame Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne (fondas 318, byla 28844), kunigas rašė, jog gimęs 1877 m., o įšventintas 1901 m. sausio 9 d.
Pirmieji 14 S. Bulos kunigiško darbo metų praėjo Žemaičių vyskupijai (nuo 1864 m. vyskupijos centras buvo Kaune) anuomet priklausiusiose Latvijos katalikų parapijose. Pirmoji parapija su vikaro pareigomis – Aknystė visai šalia Lietuvos, Rokiškio rajono Juodupės miestelio kaimynystėje (1901–1902 m.). Toliau, 1902–1906 m., jau Bauskės klebonas. Nuo 1906 m. iki 1911 m. – vikaro darbas Jelgavoje, o 1911–1915 m. – vėl klebono pareigos Ventspilyje.
Kilus I pasauliniam karui ir ilgainiui į Latviją įsibrovus vokiečių kariuomenei, S. Bula iš Rygos pasitraukė į Rusiją. 1915–1922 m. klebonavo kažkur Sibire. Nuo kunigystės pradžios buvo laikomas Mogiliovo arkivyskupijos, kuriai nuo 1798 m. buvo pavaldi ir Žemaičių vyskupija, dvasininku.
Iš Rusijos S. Bula grįžo ne į Lietuvą, o į Lenkijos užgrobtą Vilniją bei Vakarų Baltarusiją. Nuo 1922 m. rugpjūčio 24 d. pradėjo dirbti Dolginavo vikaru Vileikos apskrityje (1922–1923 m.), paskui 1923–1924 m. buvo vikaru Slabadoje Breslaujos apskrityje.
Vilniaus vyskupijos generalinis vikaras K. Michalkevičius 1924 m. spalio 2 d. S. Bulą paskyrė Miežėnų klebonu (Breslaujos apskr. Drysvėtų valsčius). Miežėnai formaliai dar priklausė tai Kauno vyskupijos daliai, kuri vėliau atiteko Vilniaus vyskupijai.
1926 m. pradžioje S. Bula panūdo išvažiuoti į Ameriką. Todėl vasario 23 d. parašė į Vilniaus kuriją, prašydamas nuo balandžio 1 d. atleisti jį iš Miežėnų klebonų: jis save laiko Mogiliovo arkivyskupijos kunigu, su Kauno vyskupija neturi nieko bendra, kelionei jau pasiruošęs, pinigai iš Amerikos jam išsiųsti ir t. t. Kartu prašė išrašyti pažymėjimą, kad nuo 1922 08 24 dirbo Vilniaus vyskupijos teritorijoje kaip vikaras, o vėliau kaip klebonas. Vilniaus vyskupas sufraganas prašymą patenkino tą pačią dieną. Atleistas paties prašymu. Gavo Bula ir pageidaujamą pažymėjimą. Tačiau… po trijų dienų, vasario 26 d., parašė vyskupijai raportą, kad vasario 23 d. prašymą atšaukia! Kartu pridėjo ilgesnį raštą – paaiškinimą vyskupui. Mat kai grįžęs iš Vilniaus „kitą dieną išėjo iš namų ir pažvelgė į savo darbus, į iškilusius pastatus, į statomai bažnyčiai sukrautas medžiagas, – širdį suspaudė traukulys, akis užplūdo ašaros… Ir kaip aš visa tai paliksiu?“ „Beribis žmonių pasitikėjimas, nuoširdumas, su kuriuo mane supa parapijiečiai, mano sąžinei įtaigiai liepia pasilikti, dirbti ir statyti bažnyčią.“ Kovo 9 d. vyskupijos valdytojas sutiko pirmąjį raportą atšaukti.
1929 m. S. Bula ir Drysvėtų klebonas Petras Brukvickis atsisakė išpirkti paštu atsiųstą tais metais išleistą Mogiliovo arkivyskupijos elenchusą – arkivyskupijos kunigų ir bažnyčių sąrašą. Visi arkivyskupijos kunigai privalėjo tą leidinį pirkti. Mogiliovo arkivyskupas metropolitas Eduardas Ropas apie Bulos poelgį informavo Vilniaus arkivyskupą ir paprašė iš kunigui valstybės mokamos algos išskaičiuoti 11 zlotų 55 grašius. Pinigus reikėjo persiųsti Lenkijos Valstybinei taupomajai kasai. Pinigai išskaičiuoti iš kovo mėnesio algos.
Vilniaus arkivyskupas R. Jalbžikovskis 1929 m. kovo 2 d. S. Bulą buvo pasikvietęs pas save, o paskui informavo Lenkijos tikybų ir valstybinio švietimo ministrą, kad numatęs Bulą iš Miežėnų perkelti į Zomašių parapiją toje pačioje Breslaujos apskrityje, Jodų valsčiuje. Į Zomašius Bula perkeltas balandžio 12 d.
S. Bula turėjo brolį kunigą Joną Bulą, kuris 1924 m. ištrūko iš bolševikų kazematų Maskvoje ir pabėgo į Ameriką. Norėjo grįžti, atvykti nors ir į Lenkiją, tačiau Lenkijos ambasada Niujorke nedavė vizos. Todėl Stanislovas Bula 1931 m. kovo 31 d. prašė Vilniaus arkivyskupo tarpininkauti, juolab, kad 67 metų brolis jau gegužės 26 d. manė išvykti iš Amerikos. Prašyme priminė, kad vysk. K. Michalkevičius brolį gerai pažinojo, iki 1916 m. su juo susirašinėjo. Amerikoje brolis dirbo kunigu pasionisčių vienuolyne. Apie Vilniaus arkivyskupo tarpininkavimą žinių nėra. Jonas Bula grįžo į Lietuvą.
Neva Zomašių parapijiečiai anoniminiame skunde 1931 m. (kurijoje gauta balandžio 7 d.) prašė S. Bulą pašalinti iš jų parapijos ir skirti kitą ganytoją. Anot skundo, klebonas draugavo tik su kvailu mokyklos vedėju ir žydu. Iš žmonių surinktus pinigus pralošė. Pas jį nakvodavo jauna mokytoja. Sumą atlaikydavo per 15 minučių. Mišių laikyti eidavo girtas ir bažnyčioje balsu šaukdavo mergas. Jeigu arkivyskupas Bulos nepasiims, tai parapijiečiai bažnyčią uždarys ir neleis laikyti pamaldų. Kleboną su lazdomis išvys. Dar daugiau, jie pasiruošę bažnyčią ir kleboniją dūmais paleisti. Arkivyskupijos reakcijos į skundą kunigo asmens byloje nėra: panašūs, o juo labiau anoniminiai, skundai prieš kunigus nebuvo didelė retenybė.
Arkivyskupija 1932 m. birželio 20 d. pranešė tikybų ir valstybinio švietimo ministrui, jog numato S. Bulą perkelti į Varėną. Keltis į naują vietą laikinai administruoti parapijos pačiam kunigui liepta liepos 1 d. Perimti parapiją, dalyvaujant Trakų dekanui K. Maliukevičiui, reikėjo iš ligtolinio Varėnos klebono Pranciškaus Sakalausko. Varėna S. Bulai buvo pirmoji ir paskutinė beveik grynai lietuviška parapija. Lenkai anuomet čia buvo tik Varėnos II miestelyje stovėję kariškiai, lenkiškų įstaigų tarnautojai ir vienas kitas sugudėjęs, daugiausia nuo Kalesninkų atsikėlęs gyventojas.
Į Varėną S. Bulą atlydėjo Breslaujos apskrities Finansų skyriaus raštas apie 1931 metų skolą: 45 zlotus pajamų mokesčio ir 9 zl. 24 gr. krizės mokesčio.
1932 m. gruodžio 8 d. S. Bula pašventino Šv. Kazimiero draugijos Mergežerio skyriaus sodžiuje pastatytą kryžių.
Kun. P. Sakalauskui išvykus iš Varėnos, KOP (lenkų pasienio apsaugos korpuso) vadovybė 1933 m. sausio 5 d. prašė arkivyskupijos S. Bulą paskirti KOP Varėnos pagalbiniu kapelionu. Arkivyskupas prašymui sausio 7 d. pritarė.
Mirė Stanislovas Bula gana staigiai po trumpos ligos, pradėjęs 56-uosius metus. Palaidotas 1933 m. kovo 23 d. vietos bažnyčios šventoriuje. Laidotuvėse dalyvavo 9 kitų parapijų kunigai ir kariuomenės atstovai. Mirties aktas įrašytas į parapijos knygas.
Visą savo turtą velionis testamentu paliko broliui kunigui Jonui Bulai. Tas turtas – tai baldai, drabužiai, patalynė, namų apyvokos reikmenys ir 200 zlotų pinigų. Į laidotuves iš Lietuvos atvykęs paveldėtojas visus daiktus atidavė senai tarnaitei, kuriai velionis nebuvo sumokėjęs algos, o už 200 zl. padengta dalis laidotuvių išlaidų. Laidotuvių dieną grįždamas į Lietuvą, paveldėtojas įgaliojimą baigti viską tvarkyti paliko laidotuvėse dalyvavusiam Trakų dekanui Klemensui Maliukevičiui.
„Vilniaus arkivyskupijos žinios“ („Wiadomości Archidziecezjalne Wileńskie“) greitai, 1933 m. Nr. 6 (kovo 25 d.), išspausdino S. Bulai skirtą nekrologą (tik jame klaidingai parašyta, jog velionis į Varėną atkeltas 1929 m. liepos 1 d.).
Apie laidotuves dekanas K. Maliukevičius arkivyskupijos kurijai parašė balandžio 8 d. Kurija balandžio 26 d. raštu perspėjo dekaną, jog jam reikia perimti Varėnos parapiją (tą pačią dieną K. Maliukevičiui pranešta, jog reikės palikti Trakus ir keltis į Valkininkus). Keliems mėnesiams Varėnos parapija buvo likusi be nuolatinio klebono, kol 1933 m. liepos 18 d. iš Valkininkų atsikėlė kun. Vytautas Šikšnelis.
S. Bula buvo palaidotas įėjus į šventorių dešinėje pusėje priešais bažnyčios fasadą. Tačiau po II pasaulinio karo šventoriaus sąskaita platinant gatvę, velionio palaikai perkelti už bažnyčios, į geležinkelio pusę. Tai kol kas vienintelis Varėnoje palaidotas kunigas.
Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyve saugomame kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino (1899–1985) rankraštyje „Vilniaus arkivyskupija. Dekanatai ir parapijos. Knyga 8-ji. Varėnos dekanatas“ (Kernavė, 1970–1972) apie S. Bulą rašoma: „Lenkai paminklo jam nestatė, nes buvo žemaitis.“ Iš tikrųjų jis tik kilęs iš buv. Žemaičių vyskupijos. Tačiau tiek 1924 m. raštelyje, tiek 1928 m. registracijos kortelėje S. Bula save vadino lenku (narodowość polska), nors, pasak Pamūšio žmonių, lenkų ar lenkuojančių jų apylinkėje reikėtų paieškoti. Kaip paaiškinti šitokį kunigo išverstakailiškumą? Matyt, dar paauglystėje atitrūkęs nuo gimtinės ir tautos kamieno, o juo labiau besimokydamas lenkiškumo persmelktoje anuometinėje Kauno kunigų seminarijoje, S. Bula neišsiugdė lietuvio tautinės savimonės.
Seminarijoje buvo didelė Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio įtaka (vyskupijai jis vadovavo 1883–1908 m.). „Lietuvių enciklopedija“ (Bostonas), t. XXI tą vyskupą apibūdina šitaip: „Stačiatikiškosios Rusijos grėsmėje katalikiškos Lietuvos atspirtį Paliulionis matė vienybėje su Lenkija, o lietuvių kunigų tautiniame darbe įžiūrėjo vieningos atsparos ardymą. Todėl dvasininkuose ir kun. seminarijoje palaikė lenkišką dvasią…“. Vėliau darbas lenkų katalikų vyraujančiose parapijose Latvijoje ir Sibire Bulos lietuvybės taipogi neskatino. Greičiausiai dėl tautinės savimonės stokos jis 1922 m. ir į Nepriklausomą Lietuvą negrįžo, lenkų okupuotoje Vilnijoje rašėsi lenku, juo labiau, kad gal ir gimtąją lietuvių kalbą buvo primiršęs. O gal turėjo kunigas ir kokių nors konjunktūrinių išskaičiavimų, kas žino?
Paminklas ant S. Bulos kapo buvo pastatytas praėjus maždaug 25 m. po kunigo mirties. Tuo pasirūpino Varėnos parapiją antrą kartą administruodamas (1956–1962 m.) kun. Jonas Morkūnas. Tačiau paminklo įraše padaryta rimta klaida: neva Stanislovas Bula gimęs 1864 metais. Tačiau tai velionio vyresniojo brolio Jono Bulos gimimo metai!
Antrasis Varėnoje dirbęs ir iš čia Anapilin išėjęs kunigas buvo Valentinas Virvičius. Su šiuo pasauliu jis persiskyrė 2010 m. vasario 16 d.

Juliaus Vaicekausko nuotr.

Paminklas kun. Bulai 1 – Kun. Stanislovo Bulos kapas Varėnos bažnyčios šventoriuje
Paminklas kun. Bulai 2 – Kun. Stanislovo Bulos kapas Varėnos bažnyčios šventoriuje