Alfonsas Senikas. www.oldradio.lt nuotr.
Albertas RUGINIS, Mažeikiai, www.voruta.lt
„Tremtinio“ 43-iame numeryje perskaičiau Alfonso Seniko straipsnį ,,Amerikos balso radijas žadino Laisvės viltį“, ir atmintyje iškilo prisiminimai apie buvusį bendradarbį trumpabangininką Alfonsą Seniką.
Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje Lietuvos veterinarijos akademijos radijo mazgas pranešinėdavo vietos žinias ir naujienas, o diskotekų metu transliavo šokių muziką.
Taip pat skaitykite
Radijo mazge šeimininkavo aukštas juodbruvas jaunuolis, su kuriuo arčiau susipažinau jau vėliau, kai jis buvo paskirtas į Mažeikių valstybinę veislininkystės stotį vyriausiojo zootechniko pareigoms.
Veislininkystės stoties direktorius Kostas Gedgaudas buvo surinkęs stoties kolektyvą iš buvusių politinių kalinių ir tremtinių. Nebuvo nė vieno komjaunuolio ir nė vieno komunistų partijos nario. Tai siutino rajono valdžią, bet įmonė dirbo gerai, vykdėme planus, tad prisikabinti nieko negalėjo.
Gavę komandon naują vyr. zootechniką, nesupratome jo pažiūrų, atrodė įtartinas, nes keletą kartų vyko į saugumą. Vėliau ilgas valandas praleisdavom kartu stoties laboratorijoje. Taip sužinojau, kad jis – trumpabangininkas – mėgėjas, o saugume turėjo užregistruoti savo radijo stotį. Sužinojau ir jo įspūdingą nuslėptą praeitį.
Nuotraukoje – Alfonsas Senikas. Nuotrauka yra iš Alberto Ruginio asmeninio archyvo
1941 metais mažametis Alfonsas su motina ištremtas į Tomsko srities Parbigo rajono Svetlozelionojos kaimą. Tėvas 1943 m. žuvo Rešiotų lageryje.
1947 m. septyni lietuvių vaikai: aštuoniolikos metų Gytis ir trylikmetė Regina Žemaičiai, septyniolikmetis Vytautas ir vienuolikmetis Juozas Gelgotos, trylikmetis Kostas Radzevičius, dvylikmetis Jonas Dinsmonas ir trylikmetis Alfonsas Senikas iš Svetlozelionojos sutarė bėgti į Lietuvą.
Kvapą stingdanti vaikų drąsa galėtų būti puikiausias siužetas aštriam nuotykių filmui ar paauglių romanui
Tėvų su baime ir širdgėla palaiminti, jaunieji bėgliai išvyko į tolimą ir pavojingą kelionę. Jų lauknešėliuose tebuvo duonos džiūvėsių ir druskos… Iš surištų rąstų pagamintu plaustu vaikai nuo Parbigo upės aukštupio pasiekė žiotis į Čajos upę. Alfonsas Senikas nepamena, kaip jie pateko į garlaiviuką. Plaukė Čajos, Obės ir Tomos upėmis, buvo kelionėje apvogti… Vis dėlto pasiekė Tomską. Toliau per didelius vargus keliavo geležinkeliu į Novosibirską. Bilietams pirkti reikėjo dokumentų, o jų dokumentai tebuvo tik mokykliniai pažymėjimai… Novosibirske, kol gavo bilietus, stoties prieigose ( lauke) išgyveno savaitę laiko, o atvykę į Maskvą – visiškai įstrigo. Žmonių minios, milicija tikrina dokumentus, gaudo bėglius.
Jaunųjų keleivių būrelis iškriko.
Alfonsas, likęs vienas, prisiglaudė prie benamių rusiukų. Jų pamokytas į Kauną parvažiavo užsiropštęs ant vagono stogo, o kad būtų sunkiau pastebėti, įsitaisė arčiau garvežio ir pasislėpė jo dūmuose. Taip pasiekė Kauną. Buvo sušalęs, išbadėjęs, pajuodęs nuo dūmų ir jų išgraužtomis akimis. Kirpyklos kirpėjas, pasigailėjęs Alfonso, jį nuprausė, praplovė akis. Toliau Alfonsas pėsčiomis pasiekė tetą, gyvenusią Išlauže.
Kurį laiką slėpėsi, vėliau prisistatęs apylinkės pirmininkui, kaip kito (bendrapavardžio) Seniko sūnus, gavo pirminį dokumentą ir pradėjo lankyti mokyklą.
Baigė Lietuvos veterinarijos akademiją. Mažeikiuose sukūrė šeimą, vėliau išvyko gyventi į Papilę, dirbo paukštininkystės ūkyje vyr. zootechniku.
Apsilankęs „Tauro“ partizanų apygardos muziejuje Marijampolėje, pamačiau paveikslą, (pieštą vieno tos bėglių grupės nario Vytauto Gelgotos) , vaizduojantį jaunuosius bėglius ant plausto Parbigo upėje ir juos išlydinčius tėvus.
Važiuodami pro Išlaužą, užsukome pas mielą ir seniai matytą draugą Alfonsą . Prisiminėme jaunystės vargo dienas Altajuje ir Komijoje, ir gražų bendravimą Mažeikiuose.
Alfonsas dar ir dabar užsiiminėja trumpabangyste. Šiuo pomėgiu užkrėtė žmoną Danutę ir sūnų Darių, kuris šiandien Lietuvos kariuomenėje pritaiko radisto žinias.