Simonas Čechavičius. Šv. Benediktas. XVIII a. II p. Kauno šv. Mikalojaus bažnyčia

Žygimantas Jacevičius, Vilniaus universiteto studentas, Trakų bazilikos zakristijonas, „Trakų žemės“ laikraštis

Liepos 11 dieną Katalikų Bažnyčia savo liturginiame kalendoriuje mini šventąjį Benediktą – abatą, Europos globėją. Jei visus šventuosius reikėtų suskirstyti sportinėmis kategorijomis, šv. Benediktas dėl savo įtakos ir nuopelnų Bažnyčiai neišvengiamai priklausytų sunkiasvorių kategorijai. Dėl šventojo Benedikto veiklos ir suformuotų bei paliktų vienuolinio gyvenimo principų Europa didele dalimi tapo tokia, kokia yra šiandien – nusagstyta bažnyčiomis, rūmais, katedromis ir persmelkta krikščioniškos minties.

Šventojo Benedikto gyvenimas ir nuopelnai

Šv. Benediktas (480 m.  – 547 m. ) gimė Nursijoje. Kaip vienos savo paskaitų metu sakė profesorė Irena Vaišvilaitė, šventasis Benediktas, kaip ir jo pirmtakas vienuolystės tradicijoje šventasis Antanas, norėjo sukurti alternatyvią visuomenę, traukdamasis iš luominės santvarkos. Šiam tikslui pasiekti, šie nusprendė iš tos luominės visuomenės tiesiog išnykti – šv. Antanas išėjo į dykumą ir gyveno oloje, o šv. Benediktas pasitraukė į kalnus. Kadangi šiandien rašau apie Benediktą, Antaną palieku – jo mums reikėjo tik kontekstui pagilinti ir prie šio šventojo sugrįšiu kitąsyk. Tad ką veikė Benediktas? Benediktas, pasak Thomo E. Woodso: „Subjake, per 38 mylias nuo Romos, įkūrė 12 mažų vienuolinių bendruomenių, o tada patraukė 50 mylių toliau, kad įkurtų didelį Montekasino („monte“ reiškia kalną, todėl ir pasakiau, gal kiek pagražindamas, kad Benediktas pasitraukė į kalnus – iš tikrųjų, į kalną – Kasino kalną) vienuolyną, kuriame ir buvo palaidotas. 529 metais jis parašė Benediktinų ordino regulą, kurios tobulumą įrodo vien tai, kad ateinančiais amžiais ja visuotinai naudojosi Vakarų Europos vienuoliai. Šv. Benedikto regulos nuosaikumas, aiški struktūra padėjo jai išplisti visoje Europoje. Priešingai Airijos vienuolynams, kurie garsėjo kraštutiniu vienuolių poreikių neigimu, benediktinų vienuoliai laikėsi įsitikinimo, kad vienuolis turi tinkamai pavalgyti ir išsimiegoti, jei atgailos laikotarpiais dienos režimas būdavo griežtesnis. Benediktinų vienuolio pragyvenimo lygis buvo panašus į to meto Italijos valstiečių gyvenimą. Benediktinų vienuolynai nepriklausė vienas nuo kito, kiekviename jų visą tvarką prižiūrėjo abatas. Anksčiau vienuoliai laisvai klajojo iš vietos į vietą, tačiau Benediktas įsivaizdavo, kad vienuolis turi likti susijęs su savo vienuolynu.

Šv. Benediktas taip pat nepaisė vienuolio buvusios pasaulietinės padėties: nesvarbu, ar valdantys didelius turtus, ar apgailėtini vargšai, jam visi buvo lygūs Kristuje. Benediktinų abatas neišskirdavo asmenų vienuolyne. Tas, kuris gimė laisvas, neturi būti viršesnis už tą, kuris kilo iš baudžiauninkų, nebent būtų kita logiška priežastis.

Kažin, ar paprasta statistika gali išsamiai atskleisti benediktinų nuopelnus, tačiau nuo XIV a. pradžios šis ordinas davė Bažnyčiai 24 popiežius, 20 kardinolų, 7000 arkivyskupų, 15000 vyskupų, 1500 kanonizuotų šventųjų ( pirmas iš jų – pats šv. Benediktas, kanonizuotas nežinomais metais, Europos globėju paskelbtas 1964 metais). Savo pakilimo laikotarpiu benediktinai galėjo didžiuotis 37000 vienuolynų. Jų įtaka siekė ne vien dvasinius sluoksnius – pasaulietiniuose sluoksniuose benediktiniškas gyvenimo būdas buvo taip įaugęs, kad jau XIV a. Ordinui priklausė 20 imperatorių, 10 imperatorienių, 47 karaliai ir 50 karalienių. Daugybė Europos galingųjų atvykdavo į vienuolynus ieškoti kuklaus gyvenimo ir dvasinės disciplinos.“[1]

Europos globėju šv. Benediktas paskelbtas dėl jo regulos besilaikančių vienuolių veiklos kuriant ir gaivinant Europos ūkį ir kultūrą, bet šiai temai nagrinėti esu parengęs atskirą straipsnį, todėl, manydamas, jog užteks tik šio trumpo paminėjimo dėl Europos globėjo titulo, maloniai kviečiu skaityti kitą pastraipą.

Benediktinai Lietuvoje

Vertinga, papasakojus apie pasaulinę benediktinų reikšmę, pasigilinti į vietinių benediktinų istorijos faktus. Niekas geriau apie benediktinus nepapasakos, nei patys benediktinai, todėl pateikiu trumpą pačių benediktinų surašytą savo veiklos Lietuvoje santrauką:

„Viduramžiais benediktinai, kaip piligrimai ir misionieriai pasklidę po įvairias Europos tautas, nešė joms tikėjimo šviesą ir dėjo pagrindu krikščioniškai Europos tapatybei, kuri ir šiandien yra bendros Europos kultūros pamatas. Du benediktinai misionieriai tuomet pasiekė ir pagonių baltų kraštus: Čekas Prahos vyskupas Vaitiekus ir vokietis Brunonas iš Kverfurto. <…> Liepsnojantis uolumas iš ten juodu nuvedė toli į šiaurės kraštus, kone iki pat Lietuvos. 997 m. šv. Vaitiekus žuvo kankinio mirtimi Prūsijoje, o 1009 m. – galbūt lietuvių žemių paribiuose – galvą padėjo šv. Brunonas Bonifacas. Būtent jo kankinystė proga Lietuva pirmą kartą buvo paminėta istoriniuose šaltiniuose. Taigi, tūkstantmetė Lietuvos istorija sykiu yra ir krikščionybės Lietuvoje istorija, ir, galima sakyti, benediktiniškos tradicijos Lietuvoje istorija.“[2]

Paklauskite, mielieji, kur buvo įsikūręs pirmasis benediktinų vienuolynas Lietuvoje? Atsakau – Senuosiuose Trakuose! Benediktinai apie save pasakoja toliau:

„Po Vaitiekaus ir Brunono misijų turėjo prabėgti net keturi šimtmečiai, iki šv. Benedikto sūnūs pagaliau įsikūrė nuolatiniam gyvenimui krikštą priėmusioje Lietuvoje. 1386 m. Krokuvoje lankęsis ir čia pasikrikštijęs kunigaikštis Vytautas susipažino su Krokuvos pašonėje esančio garsaus ir seno Tynieco vienuolyno abatu; įspūdį jam padarė ir apsilankymas Tynieco abatijoje. Vytautas pakvietė benediktinus iš Tynieco nuolat įsikurti Lietuvoje ir dovanojo jiems gimtąją Senųjų Trakų pilį (bažnyčios zakristija, sakoma, buvusi perstatyti iš kunigaikščio Kęstučio pirties). Tikslios vienuolyno įkūrimo datos ir aplinkybių nežinome; minėtame 1405 m. atlaidų dokumente sakoma, jog jis „naujai įsteigtas ir aprūpintas“. Vėliau, 1415-1416 m. LDK Vytautas suteikė vienuolynui materialinio aprūpinimo privilegijas, laidavusias kuklų abatijos pragyvenimą. XVII a. Viduryje Senųjų Trakų abatija davė pradžią Pivašiūnų priorijai – dviejų tėvų benediktinų aptarnaujamai parapinei bažnyčiai. Dabartinė Pivašiūnų bažnyčia bei joje gerbiamas stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas mena benediktinų darbavimosi šioje vietoje laikus. XVIII a. Viduryje benediktinai iš Senųjų Trakų pasiekė ir Žemaitiją: nauja priorija buvo įsteigta Pašaltuonyje, netoli Eržvilko.“ [3]Čia jau aš kišu savo trigrašį – būtent vietos Benediktinų dėka tiek Senųjų Trakų, tiek Pivašiūnų bažnyčių šoninius puošia šv. Benedikto paveikslai – Senuosiuose Trakuose – Simono Čechavičiaus paveikslo kopija, Pivašiūnuose – XIX amžiuje tapytas darbas.

Šv. Benediktas liturgijoje

Bažnyčia šventojo Benedikto dienai skyrė Šventės (lot. festum) laipsnį. Liturginių dienų laipsniai esti šeši – šiokiadienis (feria) – eilinė diena, kuomet neminimas joks šventasis; laisvasis minėjimas ( memoria ad libitum) – šiokiadienis, kuomet kunigas gali rinktis laikyti neprivalomo, laisvojo minėjimo Mišias nurodyto šventojo garbei; privalomasis minėjimas (memoria obligatoria) – diena, kuomet laikomos Mišios Visuotinei Bažnyčiai svarbaus ir reikšmingo šventojo garbei; šventė (festum) – Viešpaties, M. Marijos, Globėjų diena; iškilmė (solemnitas) – pirmojo laipsnio liturginė diena, mums labiau pažįstama „Didžiosios šventės“ vardu – tokia diena yra Velykos, Kalėdos, ir t.t.

Kaip matome, Bažnyčia nepagailėjo šv. Benedikto dienai antrojo liturginio – Šventės – laipsnio, nes liepos 11 – visos Europos globėjo diena, kurio parašyta regula besivadovaujantys vienuoliai kūrė katalikiškosios Europos veidą.

[1] Kaip Katalikų Bažnyčia sukūrė Vakarų civilizaciją, Thomas E. Woods, 2016

[2] Palendriai.lt

[3] palendriai. lt