www.vaticannews.va

2022 m. sausio 1 d. švenčiama 55-oji Pasaulinė taikos diena.

Dialogas tarp kartų, ugdymas ir darbas: priemonės tvariai taikai kurti 

1. „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, – to, kuris ateina […], skelbdamas ramybę“ (Iz 52, 7)

Pranašo Izaijo žodžiai išreiškia paguodą, jie skelbia palengvėjimą ir atokvėpį smurto ir priespaudos išvargintai, pažeminimą ir mirtį patyrusiai tautai. Pranašas Baruchas stebėjosi: „Kas atsitiko, Izraeli, kad esi savo priešų žemėje, sensti svečioje šalyje, susiteršęs mirusiais, priskirtas prie žengiančiųjų į Požemį?“ (3, 10–11). Izraelio žmonėms taikos pasiuntinio atėjimas reiškė atgimimo iš istorijos griuvėsių viltį, šviesios ateities pradžią.

Deja, šiandien tas taikos kelias, kurį šventasis Paulius VI pavadino nauju integralios plėtros vardu [1], lieka labai atitrūkęs nuo daugelio vyrų ir moterų realaus gyvenimo, taigi ir nuo visos žmonijos šeimos, kuri dabar yra glaudžiai tarpusavyje susijusi. Nepaisant daugelio pastangų siekiant konstruktyvaus dialogo tarp tautų, stiprėja kurtinantis karų ir konfliktų triukšmas, pandeminiu mastu plinta ligos, stiprėja klimato kaitos ir žalos aplinkai padariniai, didėja bado ir troškulio tragedija, toliau dominuoja individualizmu, o ne solidariu dalijimusi paremtas ekonominis modelis. Kaip ir senovės pranašų laikais, šiandien nuolat girdimas ir vargšų, ir žemės šauksmas [2] prašant teisingumo ir taikos.

Kiekviename amžiuje taika yra ir dovana iš aukščiau, ir bendro įsipareigojimo vaisius. Egzistuoja tiek taikos „architektūra“, prie kurios savo indėliu prisideda įvairios visuomenės institucijos, tiek ir taikos „namudinė kūryba“, kur kiekvienas iš mūsų dalyvaujame asmeniškai.[3]. Visi gali prisidėti prie taikingesnio pasaulio kūrimo: pradėdami nuo savo širdies, santykių šeimoje, visuomenėje bei aplinkoje iki santykių tarp tautų ir valstybių.

Čia norėčiau pasiūlyti tris būdus, kaip kurti ilgalaikę taiką. Pirma, kurti ją dialogu tarp kartų, kaip pagrindu bendriems projektams įgyvendinti. Antra, ugdymu, kuris yra laisvės, atsakomybės ir vystymosi veiksnys. Galiausiai darbu, kaip priemone visiškai įgyvendinti žmogaus kilnumą. Šie trys elementai būtini, kad galėtų būti įgyvendintas „socialinis paktas“ [4], be kurio kiekvienas taikos projektas netenka pagrindo.

2. Dialogas tarp kartų kuriant taiką

Pasaulyje, kurio vis dar iš gniaužtų nepaleidžia daugybę problemų sukėlusi pandemija, „vieni bando pabėgti nuo tikrovės, ieškodami prieglobsčio privačiame pasaulyje, kiti konfrontuoja, pasitelkdami destruktyvų smurtą, tačiau, renkantis tarp savanaudiško abejingumo ir smurtinio protesto visuomet yra dar viena galimybė – dialogas. Dialogas tarp kartų“ [5].

Bet kokiam nuoširdžiam dialogui reikia ne tik teisingo ir pozityvaus pasidalijimo požiūriais, bet visuomet būtinas ir pamatinis pašnekovų pasitikėjimas. Turime susigrąžinti šį abipusį pasitikėjimą! Dabartinė sveikatos krizė sustiprino vienatvės ir užsisklendimo jauseną. Pagyvenusių žmonių vienatvę lydi jaunų žmonių bejėgiškumo jausmas, stokojant bendros ateities idėjos. Ši krizė neabejotinai skausminga. Tačiau ji taip pat gali atskleisti geriausius žmonių bruožus. Iš tiesų, pandemijos metu visame pasaulyje matėme didžiadvasiškų užuojautos, dalijimosi ir solidarumo liudijimų.

Dialogas reiškia klausytis vienas kito, dalytis skirtingais požiūriais, susitarti ir keliauti drauge. Puoselėti tokį dialogą tarp kartų reiškia įdirbti konfliktų ir atmetimų sukietintą, nevaisingą dirvą, kad būtų galima pasėti ilgalaikės ir bendros taikos sėklas.

Nors technologinė ir ekonominė raida dažnai atskirdavo kartas, šiuolaikinės krizės rodo kartų sąjungos būtinybę. Viena vertus, jaunimui reikia vyresnių žmonių išminties, gyvenimiškos ir dvasinės patirties, kita vertus, vyresniesiems būtina jaunų žmonių parama, meilė, kūrybiškumas ir dinamiškumas.

Dideliems socialiniams iššūkiams ir taikos kūrimo procesams būtinas dialogas tarp atminties saugotojų – vyresnių žmonių – ir istorijos tęsėjų – jaunų žmonių. Kiekvienas turi būti pasirengęs skirti erdvės kitiems ir nesigviešti monopolizuoti veikimo lauko siekdamas savo artimiausių tikslų, tarsi nebūtų nei praeities, nei ateities. Mūsų išgyvenama pasaulinė krizė rodo, kad kartų susitikimas ir dialogas turi būti varomoji jėga vykdant sveiką politiką, kuri nesitenkina užlopydama dabartinę būklę, „atsitiktiniais greitais sprendimais“ [6], bet suvokiama kaip iškili meilės kitiems forma [7] ir ieško bendrų bei tvarių projektų.

Jei, susidūrę su sunkumais, mokėsime praktikuoti šį kartų dialogą, „galėsime būti tvirtai įsišakniję dabartyje ir iš dabarties susitikti su praeitimi ir ateitimi; galėsime susitikti su praeitimi siekdami pasimokyti iš istorijos ir išgydyti senas žaizdas, kurios kartais vis dar mus sąlygoja; galėsime žvelgti į ateitį žadindami entuziazmą, kad imtume svajoti, atsirastų pranašystės ir klestėtų viltis. Susivieniję galime mokytis vieni iš kitų“ [8]. Kaip medžiai galėtų augti ir duoti vaisių be šaknų?

Tereikia pagalvoti apie rūpinimąsi mūsų bendrais namais. Iš tiesų pati aplinka yra „paskola, kurią kiekviena karta gauna ir privalo perduoti kitai kartai“ [9]. Todėl turime vertinti ir drąsinti daugybę jaunų žmonių, įsipareigojančių kurti teisingesnį pasaulį ir rūpestingai saugoti mums patikėtą kūriniją. Jie tai daro rūpestingai ir entuziastingai, o svarbiausia su atsakomybe dėl neatidėliotino kurso keitimo[10], kurio reikalauja sunkumai, iškilę dėl šiandieninės etinės ir socialinės-ekologinės krizės[11].

Kita vertus, galimybė kartu kurti taikos kelius neatskirtina nuo ugdymo ir darbo: tai sudaro tinkamiausią vietą ir aplinką kartų dialogui. Ugdymas parengia kartų dialogo gramatiką, o darbo patirtis, kartu darbuojantis skirtingų kartų vyrams ir moterims, leidžia keistis žiniomis, patirtimi ir įgūdžiais bendram labui.

3. Švietimas ir ugdymas – taikos variklis

Pastaraisiais metais visame pasaulyje labai sumažėjo švietimui ir ugdymui skiriamos biudžetų lėšos: jos laikomos veikiau išlaidomis, o ne investicijomis. Tačiau tai yra pagrindiniai integralaus žmogaus vystymosi veiksniai: jie daro žmogų laisvesnį ir atsakingesnį ir yra būtini taikai ginti bei skatinti. Kitaip tariant, švietimas ir ugdymas yra darnios piliečių visuomenės, galinčios kurti viltį, gerovę ir pažangą, pagrindas.

Kita vertus, karinės išlaidos viršijo šaltojo karo pabaigoje užfiksuotą lygį ir, atrodo, dar labiau išaugs [12].

Todėl tikslinga ir neatidėliotina, kad vyriausybių atsakingieji asmenys parengtų ekonominę politiką, siekiančią pakeisti santykį tarp viešų investicijų į švietimą ir ginkluotei skiriamų lėšų. Kita vertus, realus tarptautinio nusiginklavimo procesas gali būti labai naudingas tautų ir valstybių vystymuisi atlaisvinant finansinius išteklius, kuriuos būtų galima tinkamiau panaudoti sveikatos apsaugai, švietimui, infrastruktūrai, aplinkos priežiūrai ir pan.

Viliuosi, kad investicijas į švietimą lydės didesnės pastangos skatinti rūpinimosi kultūrą [13], kuri susidūrus su visuomenės susiskaldymu ir institucijų inercija gali tapti bendra kalba, griaunančia užtvaras ir tiesiančia tiltus. „Šalis vystosi, kai vyksta konstruktyvus dialogas tarp įvairių jos kultūros turtų: liaudiškosios kultūros, universitetinės kultūros, jaunimo kultūros, meninės kultūros ir technologijų kultūros, ekonominės kultūros ir šeimos kultūros, žiniasklaidos kultūros“ [14] Todėl būtina kurti naują kultūrinę paradigmą „sudarant visuotinį ugdymo paktą, skirtą jaunosioms kartoms ir drauge su jomis rengiamą, įpareigojantį šeimas, bendruomenes, mokyklas ir universitetus, institucijas, religijas, valdančiuosius, visą žmoniją ugdyti brandžias asmenybes“ [15]. Tai paktas, kuris skatina integralų ekologinį ugdymą pagal kultūrinį modelį, grindžiamą taika, vystymusi ir tvarumu, brolybe ir žmogaus sąjunga su aplinka [16].

Investicijos į jaunosios kartos švietimą ir ugdymą yra pagrindinis būdas, kaip tikslingai parengti jaunus žmones užimti deramą vietą darbo pasaulyje [17].

4. Darbo skatinimas ir užtikrinimas kuria taiką

Darbas yra nepakeičiamas taikos kūrimo ir išsaugojimo veiksnys. Tai ne tik savęs ir savo gabumų išraiška, bet ir įsipareigojimas, pastangos, bendradarbiavimas su kitais, nes visada dirbama su kuo nors arba dėl ko nors. Žvelgiant šiuo aiškiai socialiniu požiūriu darbas yra vieta, kurioje mokomės savo indėliu prisidėti, kad pasaulis taptų tinkamesnis gyventi ir gražesnis.

Covid-19 pandemija dar labiau pablogino padėtį darbo pasaulyje, kuriame ir taip netrūko iššūkių. Žlugo milijonai ekonominės ir gamybinės veiklos iniciatyvų; pagal trumpalaikes sutartis dirbantys darbuotojai vis labiau pažeidžiami; daugelis teikiančiųjų svarbiausias paslaugas sulaukia dar mažiau visuomenės ir politikų dėmesio; nuotolinis mokymas daugeliu atvejų lėmė blogesnius mokymosi ir studijų programų įsisavinimo rezultatus. Be to, į darbo rinką ateinantys jaunuoliai ir bedarbiais tapę suaugusieji dabar susiduria su dramatiškomis perspektyvomis.

Krizė ypač skaudžiai paveikė neformaliąją ekonomiką, kurioje dažnai dalyvauja darbuotojai migrantai. Daugelis iš jų pagal nacionalinius įstatymus nepripažįstami, tarsi neegzistuotų; jie patys su savo šeimomis gyvena labai sunkiomis sąlygomis, patiria įvairių formų vergovę ir neturi juos ginančios socialinės apsaugos sistemos. Beje, šiuo metu tik trečdalis darbingų pasaulio gyventojų naudojasi arba gali tik ribotai naudotis socialinės apsaugos sistema. Daugelyje šalių didėja smurtas ir organizuotas nusikalstamumas, kurie varžo žmonių laisvę ir orumą, žlugdo ekonomiką ir trukdo kurti bendrąjį gėrį. Išeitis iš šios padėties galima tik plečiant oraus įdarbinimo galimybes.

Iš tiesų darbas yra teisingumo ir solidarumo kiekvienoje bendruomenėje kūrimo pagrindas. Dėl to „nevalia siekti žmogaus darbą vis labiau pakeisti technologiniu procesu: taip elgdamasi žmonija kenkia sau pačiai. Darbas yra būtinybė, gyvenimo prasmės šioje žemėje dalis, žmogaus brendimo, vystymosi ir asmens realizavimosi būdas“ [18] Turime suvienyti savo idėjas ir pastangas, kad sukurtume sąlygas ir rastume sprendimus, kurie leistų kiekvienam darbingo amžiaus žmogui savo darbu prisidėti prie šeimos ir visuomenės gyvenimo.

Dabar kaip niekada svarbu visame pasaulyje sudaryti tinkamas ir orias darbo sąlygas, orientuotas į bendrąją gerovę ir kūrinijos apsaugą. Būtina užtikrinti ir remti verslo iniciatyvų laisvę ir kartu skatinti atnaujintą socialinę atsakomybę, kad pelnas nebūtų vienintelis orientacinis kriterijus.

Atsižvelgiant į tai visais lygmenimis reikėtų skatinti, sveikinti ir remti iniciatyvas, kuriomis įmonės būtų raginamos gerbti pagrindines darbuotojų žmogiškąsias teises, kad į tai atkreiptų dėmesį ne tik institucijos, bet ir vartotojai, pilietinė visuomenė bei verslo aplinka. Kuo geriau įmonės suvokia savo socialinį vaidmenį, tuo labiau jos tampa vietomis, kur įgyvendinamas žmogaus orumas, ir taip prisideda prie taikos kūrimo. Šiuo atžvilgiu politikai turi atlikti aktyvų vaidmenį, skatindami teisingą ekonominės laisvės ir socialinio teisingumo pusiausvyrą. O visi, kurie darbuojasi šioje srityje, pirmiausia katalikai darbininkai bei verslininkai, gali rasti patikimų gairių Bažnyčios socialiniame mokyme.

Brangūs broliai ir seserys! Šiuo metu, kai siekiame vienyti pastangas, kad įveiktume pandemiją, norėčiau dar kartą padėkoti visiems, kurie didžiadvasiškai ir atsakingai angažavosi ir tęsia savo įsipareigojimą: užtikrina švietimą, saugumą ir teisių apsaugą, teikia medicininę pagalbą, padeda šeimos nariams susitikti su ligoniais, teikia ekonominę paramą neturtingiesiems ar netekusiems darbo. Užtikrinu, kad maldoje atmenu visas aukas ir jų šeimas.

Kreipiuosi į valdančiuosius, politikos bei socialinės srities atsakinguosius, bažnytinių bendruomenių ganytojus bei vadovus, taip pat į visus geros valios vyrus bei moteris ir kviečiu drauge eiti šiuo trejopu – kartų dialogo, švietimo ir darbo – keliu. Drąsiai ir kūrybingai. Ir tedaugėja žmonių, kurie tyliai, nuolankiai ir atkakliai diena iš dienos tampa taikdariais. Taikos Dievo palaiminimas visada juos teveda ir telydi!

Iš Vatikano, 2021 m. gruodžio 8 d.
Pranciškus

[1] Plg. Enciklika Populorum progressio (1967 m. kovo 26 d.), 76 ir t.
[2] Plg. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 49.
[3] Plg. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 231.
[4] Ten pat, 218.
[5] Ten pat, 199.
[6] Ten pat, 179.
[7] Plg. ten pat, 180.
[8] Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christus vivit (2019 m. kovo 25 d.), 199.
[9] Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 159.
[10] Plg. ten pat, 163; 202.
[11] Plg. ten pat, 139.
[12] Plg. Žinia 4-ojo Paryžiaus taikos forumo dalyviams, 2021m. lapkričio 11–13 d.
[13] Plg. Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 231; žinia 54-osios Pasaulinės taikos dienos proga. Rūpinimosi kultūra kaip kelias į taiką (2020 m. gruodžio 8 d.).
[14] Plg. Enciklika Fratelli tutti (2020 m. spalio 3 d.), 199.
[15] Vaizdo žinia renginio Global Compact on Education. Together to Look Beyond dalyviams (2020 m. spalio 15 d.).
[16] Plg. Vaizdo žinia renginio High Level Virtual Climate Ambition Summit dalyviams (2020 m. gruodžio 13 d.).
[17] Plg. šv. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 m. rugsėjo 14 d.), 18.
[18] Enciklika Laudato si’ (2015 m. gegužės 24 d.), 128.