Asociatyvi Freepik nuotr.

Povilas Gasiulis, Lietuvos pedagogas, vertėjas, Biržų rajono politinis bei visuomenės veikėjas

Vienas įgalus pensininkas koneveikia savo pačią, o ta pati, taip pat įgali, koneveikia jį patį. Koneveikia jie vienas kitą vienodai: „Ko neveiki nieko?! Ko nieko neveiki?! Nieko neveiki ko?!“ Abu koneveikėjai savo neveiklumą pateisina taip: tai per karšta, tai per šalta, tai miegas ima, tai nuotaikos nėra, tai jėgų, tai motyvacijos trūksta, tai tiesiog tingisi.

***

   Vienas veganas feisbuke baisisi žiogų kepėjais ir valgytojais: „Žiogžudžiai! Žiogėdros!“

***

   Vienas laborantas sekmadienį patraukė į užmiestį pasivaikščioti. Bevaikščiodamas užmatė kukurūzų lauke išmintą milžinišką labirintą. Ir užėjo laborantas į labirintą. Ėjo ėjo, ėjo ėjo ir nebeišėjo. Ant pėdų prisitrynė tiek pūslių, kad nebepaėjo. Telefoną buvo palikęs namie, todėl buvo surastas (laborantas) tik po paros arba, kaip anglai sako, po 24 valandų ir, aišku, užsidirbo pravaikštą.

***

   Vieną užsienietį Užpaliuose iš už nugaros užpuolė keli nedorėliai ir apšvarino iki paskutinio dolerio. Užpuolikai buvo sulaikyti, bet paskui paleisti už užstatą. Beje, užsienietis buvo kapitalistas, todėl vienas neomarksistas šiame incidente įžvelgia klasių kovos aspektą.

***

   Vieno direktoriaus žentas yra inspektorius, inspektoriaus dėdė – rektorius, rektoriaus klasės draugas – korektorius, korektoriaus viršininkas – redaktorius, redaktoriaus pusseserė – aktorė, aktorės tėvas – direktorius, o vyras, kaip supratote, – inspektorius.

***

   Vienas aspirantas nutarė išmokti esperanto kalbą. Jam savarankiškai besimokant, esperantiškai kalbėti išmoko ir jo papūga. Aspirantas spjovė į disertaciją ir įsteigė esperanto kalbos mokyklą papūgoms. Esperantiškai kalbančių papūgų mada, kaip ir kitos mados, netruko paplisti. Aspiranto vadovaujama esperanto mokykla klesti, plečiasi, vienas po kito dygsta jos filialai. Be to, išpopuliarėjo papūgų sąskrydžiai, kuriuose vyksta konkursai bei protmūšiai.

***

   Vienas vertėjas vertė į gimtąją kalbą užsienio rašytojų knygas. Versti jo niekas nevertė, bet greičiausiai būtų vertęs ir verčiamas. Privertė jis krūvą vertimų ir vieną dieną, prigulęs pogulio, susimąstė, ar vertėjo tas knygas versti ir kokia dabar vertė jų, tų jo vertimų. Ko gero, jie per ilgą laiką nuvertėjo… Na ir kas, atsiduso vertėjas ir apsivertė ant kito šono.

Daugiau Povilo Gasiulio tekstų – asmeninėje FB paskyroje https://www.facebook.com/povilas.gasiulis