Povilas Gasiulis. Asmeninio archyvo nuotr.
Jurga TUMASONYTĖ, www.15min.lt
Vertėjas Povilas Gasiulis nėra iš tų žmonių, kurie mėgsta girtis savo pasiekimais, jį retai sutiksi viešumoje. Pamenu, kartą žmonės gausiai rinkosi į literatūrinį renginį, kuriame buvo rašoma, jog dalyvaus ir P.Gasiulis – visi nekantravo pamatyti, kaip atrodo tas garsusis Vonneguto, Salingerio ir Hemingway‘aus vertėjas.
Ilgus metus dirbęs mokytoju Biržuose, dabar P.Gasiulis pagaliau turi daugiau laiko atsidėti vertimams. Neseniai išėjo jo verstas garsusis amerikiečių autoriaus Normano Mailerio romanas „Nuogieji ir mirusieji“ (Kitos knygos, 2017), gimęs iš autoriaus patirties Antrajame pasauliniame kare. Knyga 1998 m. įtraukta į „Modern Library“ paskelbtą svarbiausių XX a. romanų anglų kalba šimtuką.
Taip pat skaitykite
– Prieš ketverius metus duotame interviu minėjote, jog norėtumėte išversti N.Mailerio romaną „Nuogieji ir mirusieji“ – kokiomis aplinkybėmis ši knyga atsidūrė jūsų rankose ir kuo patraukė?
– Ačiū Alfonsui Andriuškevičiui. 2011 metais jis man davė pasiskaityti keletą angliškų knygų, tarp jų ir minimąjį romaną. Davė, ko gero, neįtardamas, kad aš romanu susižavėsiu ir jau tų metų pabaigoje pradėsiu versti. Man tiko ir grynas realizmas, ir net natūralizmas (brutalios tikrovės brutali išraiška), ir iš mano mėgstamo J.Dos Passoso trilogijos „JAV“ pasiskolinta kompozicija. Vaidenosi, jog romaną valiosiu išversti.
– Kiek laiko užtruko šio milžiniško veikalo vertimas? Kokią vietą šis autorius užima kitų jūsų išverstų autorių kontekste?
– Na, milžinišku jo nepavadinčiau, nors didokas, didokas… 2011 metais pradėtą vertimą netrukus atidėjau į šalį, mat [tuometinis] „Baltų lankų“ vyr. redaktorius Saulius Repečka įpiršo Adamo Johnsono „Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“, tad prie Mailerio grįžau po poros metų. Trumpai drūtai, „Nuogųjų ir mirusiųjų“ vertimas truko trejus su puse metų. Mano kuklioje bibliografijoje tai antras autorius, kurį pats pasirinkau versti (pirmasis buvo Kurtas Vonnegutas). Pasirinkau tai pasirinkau, tačiau entuziazmą gerokai gesino bevaisiai bandymai suvilioti leidėjus, todėl galite įsivaizduoti, kaip nudžiugino „Kitų knygų“ vadovas Gediminas Baranauskas, pernai ryžęsis „Nuoguosius ir mirusiuosius“ išleisti. Jam ir jo komandai – mano didžiausia padėka ir pagarba.
Christinos Pabst nuotr./Normanas Maileris
– Ar paros metas ir darbo vieta jums svarbi? Ko reikia, kad dirbti sektųsi produktyviausiai? Jums lengva atskirti poilsio bei darbo erdves, nesiblaškyti, jei dirbate iš namų?
– Geriausiai sekasi dirbti nuo ankstyvo rytmečio iki popietės. Darbo vieta? Yra kambarys, jame stalas, ant jo kompiuteris, parankinės knygos, daugiau nieko ir nereikia. Betgi pala: o juk skaitytojui visiškai nesvarbu, ar eilėraštis parašytas kavinėje ant servetėlės, knyga išversta sėdint ant kelmo Labanoro girioje, ar rašytojas kuria dieną, ar naktį, tiesa?
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti verčiant Mailerį?
– Kažkada į tokį klausimą jau esu atsakęs. Versdamas visuomet susiduriu su dviem problemomis. Pirma: nors užmušk nesuprantu, ką autorius norėjo pasakyti, kai nepadeda jokie žodynai. Pasikliauni intuicija ir, žiūrėk, prašovei pro šikšnelę. Antra: jaučiu, numanau autoriaus mintį, bet neįstengiu jos deramai išreikšti lietuviškai ir norisi sutikti su Schopenhaueriu, teigusiu, jog vienos kalbos žodis retai kada turi atitikmenį kitoje kalboje. Arba štai tokia problemėlė: kaip suprasti romano pavadinimą? Beje, Maileris buvo ketinęs jį pavadinti „Augalas ir šmėkla“ (turimas omeny konfliktas tarp gyvuliškosios žmogaus prigimties ir jo gebėjimo svajoti, fantazuoti), tačiau šį pavadinimą davė trečiajai romano daliai. Tą patį reiškiąs ir pavadinimas „Nuogieji ir mirusieji“. „Nuogieji“ – tai fanatikai, apsėsti idėjų, vaizdinių (tokie yra generolas Kamingsas ir seržantas Kroftas), o „mirusieji“ – kareivėliai, kurie, anot Mailerio, „don’t care“. Ir vis vien tas „nuogumas“ ir tas „mirtingumas“ atrodo mįslingai (kažkas yra net įžiūrėjęs aliuziją į Bibliją: atseit, Rojuje žmonės gyveno nuogi, o iš jo išvaryti tapo mirtingi). Kadangi į keletą man įkertamų kalbų romano pavadinimas išverstas pažodžiui, pažodžiui išverčiau ir pats.
Norman Mailer „Nuogieji ir mirusieji“
– Kaip manote, kokių mokymosi strategijų (ar praktikų) reikia norint išmokti būti geru vertėju? Kas buvo jūsų mokytojai?
-Nežinau, nežinau, aš gi ne vertimo teoretikas. Man didžiausias vertimo pamokas davė ir duoda reikliosios knygų redaktorės (ir vienas kitas redaktorius).
– Ar pritariate vertėjo S.Repečkos išsakytai minčiai, jog talentingi poetai negali būti gerais vertėjais? – Be abejo, negerai, jeigu talentingas poetas versdamas pasiduoda saviraiškos pagundai. Bet: ar blogi vertėjai, tarkim, V.Mykolaitis-Putinas ar J.Marcinkevičius?
– Kokie paties skaitymo įpročiai?
– Pirmenybę teikiu lietuvių literatūrai, tiek klasikinei, tiek šiuolaikinei. Tačiau versdamas Mailerį skaičiau nemažai literatūros apie karą, apie ginklus, apie kalnus, net pokerio vadovėlį.
– Knygas dažniausiai perkate knygynuose, internete ar skaitote bibliotekose? Koks jūsų santykis su elektroninėmis knygomis?
– Daugiausia imu knygas iš vietinės bibliotekos, retkarčiais nusiperku knygyne ar parsisiųsdinu iš užsienio. Elektroninių knygų nesibaidau, svarbiausia juk kas, o ne kur parašyta. Vis dėlto mielesnės popierinės, nors gal tai įpročio reikalas…
– Ar prisimenate konkrečias knygas, kurias teko skaityti ir spjaudytis, pamačius, kaip prastas vertėjas sugadino aukštos meninės vertės tekstą?
– Svetimų vertimų į lietuvių kalbą niekad nesu lyginęs su originalais, todėl apie jų kokybę neturiu teisės spręsti. Tačiau versdamas knygas pasižiūriu, kaip jos išverstos į rusų, lenkų, latvių ir – pasitelkęs žodyną – kitas kalbas. Galiu pasakyti, kad „Nuogųjų ir mirusiųjų“ vertimas į rusų kalbą išties nevykęs: gausu netikslumų, praleistų sakinių, pastraipų, net puslapių. Spjaudytis nesispjaudžiau, negražu, be to, kas keisčiausia, ten pat esama ir puikiai išverstų pasažų.
– Ilgus metus dirbote pedagoginį darbą, ar skiriasi jūsų santykis su verčiamu tekstu, kai dabar tam galite skirti daugiau laiko?
– Taip, laisvo laiko daug, galvos nekvaršina darbo reikalai, ir tai yra puiku. Deja, nuo vaikystės sergu nepagydoma tinginio liga. Ją įveikti padeda tik būtinybė laikytis su leidykla sutartų terminų.
– Ar kas nors iš jūsų mokinių pasirinko literato ar vertėjo kelią?
– Pirma į galvą atėjusi pavardė – Virginijus Gasiliūnas. Betgi aš jo į literatūros lankas nė per nago juodymą nepastūmėjau, pats ten įsibrido.
– Kokia jums atrodo dabartinė jūsų vaikų karta?
– Mano vaikų karta – tai ir jūsų, Jurga, karta. Pasaulis keičiasi, keičiasi gyvensena, papročiai, tačiau žmogaus prigimtis ne. Žmonių visais laikais buvo ir šiokių, ir tokių, ir anokių, ir apibendrintai apie bet kokią kartą galima pasakyti tik dalelę tiesos. Aišku, tai tik mano nuomonė.
– Kaip manote, ar per šios nepriklausomybės dešimtmečius visuomenėje pakito požiūris į vertėjo profesiją?
– Garbės žodis, aš net nežinau savo daugiabučio kaimynų, savo pažįstamų ar šeimos draugų požiūrio, ką jau kalbėt apie visuomenę.
– Kokios Biržų erdvės yra svarbios ir brangios jūsų kasdienybėje?
– Geriausiai jaučiuosi namie, taip pat savo sodo sklypelyje. Jeigu turite omeny viešąsias erdves, nebūsiu originalus – pilies aplinka, upės, ežeras. Vis dėlto, jei būčiau ištremtas iš Biržų, savo pasaulio centro, į kokį užkampį, pavyzdžiui, Vilnių, labiausiai pasiilgčiau, aišku, ne Biržų vietų, o žmonių. Kad jau užsiminiau apie Biržų žmones, gal ką sudomins žinia, kad su Normanu Maileriu yra bendravęs, jį filmavęs, fotografavęs ir mokęs filmuoti iš šio krašto kilęs Jonas Mekas.
– Na, ir pabaigai, smalsu, ar jau mąstote apie kitą knygą, kurią norėtumėte išversti?
– Dar ne. Versti knygą ir neturėti vilties, kad ji bus išleista, – daugiau tokio nuotykio nebenorėčiau patirti. Jei ką nors dar versiu, tai tik iš anksto sutaręs su leidykla. Ir, be abejo, tik tai, kas man labai patiks.
