Vienintelė portretinė karo metų Povilo Malinausko nuotrauka, paimta iš Mindaugo Bloznelio dvitomio „Lietuvių frontas“

Aleksandras Sakas, www.resfamiliaris.blogspot.com

Jis buvo vienas iš prieškario Lietuvoje išugdytų patriotų, nepabūgusių priešintis tiek raudonajai, tiek rudajai okupacijai. Jų darbus ir vardus jau kloja užmaršties dulkės, kurias kartas nuo karto nupūsti yra mūsų pareiga.

Povilas Malinauskas, Jurgio sūnus, gimė 1910 metais Kupiškio krašto Subačiaus valsčiaus Kešėnavos (dab. Girėnų) kaime, valstiečių šeimoje.

Nepriklausomybės laikai

Iš Povilo Malinausko vaikystės ir ankstyvosios jaunystės žinių neturiu. Apie 1932 – 1934 metus, jau gyvendamas Kaune ir mokydamasis „Pavasario“ komercinėje gimnazijoje, jis pasinėrė į nelegalią moksleivių ateitininkų veiklą.

Tuo laiku vidurinėse mokyklose ateitininkų organizacijai (kaip ir kitoms, išskyrus skautų) buvo draudžiama veikti. Tačiau mokyklų ateitininkai ir juos globoję vyresnieji, tokiam draudimui nepaklusę, vis tiek rinkdavosi, prisidengdami visokiomis nekaltomis progomis, išvykomis ir ekskursijomis. Valdžia per savo slaptąsias tarnybas apie tai žinojo ir kartais griebdavosi represijų (šalindavo iš gimnazijų, vadovus tremdavo į kaimą, mėnesį kitą palaikydavo kalėjime).

Ateitininko Leono Dainio nuotrauka iš Jono Mockūno archyvo su užrašu reverse: „1933 metais vasarojančių Kaune ateitininkų kuopelė, 1933 m. rugsėjo 10 d.“. Povilas Malinauskas, autoriaus nuomone, turėtų būti tasai garbanius trečioje nuo viršaus eilėje, pirmas iš kairės

Ateitininkuose Povilas, be kita ko, dalyvavo moksleiviškų laikraštukų leidyboje, lavindamas literato ir spaudos darbuotojo gebėjimus.

Laikraštukų leidėjams konspiracija nelabai rūpėjo, draugų vardus, pavardes ar jų mokyklas rašė tiesiai šviesiai, tik ateitininkais nevadino. Po kelerių metų daugeliui jų pogrindinio darbo abėcėlės teko mokytis dar kartą ir itin rimtai.

Nuotaikingoms jaunoms dienoms pralėkus, Povilas Malinauskas darbavosi krikščionių darbininkų sąjungoje ir jos spaudoje (laikraštyje „Darbininkas„). Duoną pelnė tarnaudamas valstybinėje Lietuvos telegramų agentūroje ELTA ekspeditoriumi.

Povilas Malinauskas su ELTA bendradarbėmis 1940 metų kovą. Kadro fragmentas iš Juliaus Miežlaiškio filmo

Pirmoji sovietų okupacija

Bolševikmečiu 1940 metų spalį Povilas drauge su Eltos redaktoriumi Jonu Jablonskiu (žymiojo mūsų kalbininko Jono Jablonskio sūnumi) ryžosi leisti pogrindžio laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir šiam tikslui subūrė bendraminčių grupę.

„Laisvąją Lietuvą“ redaguoti ėmėsi žurnalistas Pranas Rinkevičius, Povilo bičiulis, jo moksleiviškų laikų laikraštukų leidėjas. Spaustuvinę įrangą iš „Pavasario“ organizacijos centro „pasiskolino“ ten administratoriumi dirbęs Vladas Telksnys. Įranga buvo slapta nugabenta į Povilo nuomojamą butą Kauno Muravoje. Parengiamuosius darbus atliko („atkalė matricą“) Anelė Mickevičiūtė. Visi jie – gerai vienas kitą pažinę, vienas kitu pasitikėję buvusieji Kauno moksleiviai ateitininkai.

Taip 1940 metų gruodžio pradžioje Povilas Malinauskas savo bute Muravoje su draugais atspausdino ir išplatino 500 laikraščio “Laisvoji Lietuva” egzempliorių. Atspausdino ir atsišaukimų.

Jau buvo paruošta antrojo „Laisvosios Lietuvos“ numerio medžiaga, kai kone visi prie to prisidėję (Jonas Jablonskis, Povilas Malinauskas, Kazys Grigalavičius, Vladas Telksnys, Aloyzas Mickevičius ir Kostas Šipkauskas) nežinomo asmens buvo išduoti ir 1941 metų sausį suimti.

Jei tikėtume 1941 m. gegužės 19 d. NKVD suvestine apie „operatyvinio darbo rezultatus“, tai suėmimų dieną Povilas Malinauskas enkavėdistams dar nebuvo žinomas. Bet pirmąją naktį per tardymus buvo išmušta ir Malinausko pavardė.

Toje pačioje NKVD suvestinėje rašoma, kad suimtojo Jono Jablonskio kaltės įrodymų neturėta, ir enkavedistai jau galvojo jį paleisti, bet kitoje, generolo Gustaičio, byloje išgauti parodymai atskleidė svarbų Jablonskio vaidmenį antisovietinio pogrindžio veikloje.

Kiti spaudos grupės draugai (Anelė Mickevičiūtė, Juozas Gražys, Pranas Rinkevičius) išbėgiojo ir tą kartą liko laisvėje. Pranas Rinkevičius – neilgam. Jis su šeima 1941 metų birželį pateko į tremiamųjų sąrašus, vežamas buvo atskirtas nuo šeimos ir išgabentas į lagerį, kur po poros metų žuvo.

Karo pirmąją dieną Povilas Malinauskas sutiko kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vokiečiams dar nepasiekus miesto, lietuvių sukilėliai išlaisvino dalį politinių kalinių, tačiau kitus enkavedistai spėjo išsivežti ir sušaudė per kalinių žudynes prie Červenės. Šitaip žuvo Povilo bendražygis Jonas Jablonskis.

Įvykių amžininko Eduardo Pašakinsko teigimu, Povilą Malinauską išgelbėjo sukilėliai. Yra ir kitokia versija, kad budeliai iš kalėjimo skyriaus, kuriame laikė Povilą, visus kalinius išsivežė ir nuvarė į Červenę. Jei taip, tai ir Povilas Malinauskas buvo ten šaudomas, tačiau tą naktį kulkos pralėkė pro šalį.

O spaudos grupės byla vis tiktai liko enkavedistų rankose.

Nacių okupacija

Ištrūkęs į laisvę, Povilas Malinauskas veikė Lietuvių aktyvistų fronte (LAF). Buvo LAF laikraščio „Į laisvę“ valdybos narys (redaktorius Jonas Virbickas).

Lietuvos žmonės „Į laisvę“ tuomet noriai skaitė ir pirko, laikraštis kas mėnesį duodavo daugiau kaip 200 tūkstančių reichsmarkių pelno, todėl dalį jo leidėjai galėdavo skirti ne tik savo reikmėms, bet ir stipendijoms aukštųjų mokyklų studentams. Tačiau aukso dienos netruko baigtis.

1941 metų rugsėjį Povilas Malinauskas su kitais LAF dalyviais pasirašė ir įteikė memorandumą vokiečių vadovybei, kuriuo skundėsi nacistų piktadarybėmis okupuotame krašte. Memorandumas tapo pretekstu vokiečiams uždrausti LAF veiklą. Po LAF išvaikymo buvę jo nariai veikė nelegaliai, persivadinę Lietuvių frontu (LF).

1942 metų pabaigoje naciai uždarė ir laikraštį „Į laisvę“, iki tol legaliai spausdintą. Tuomet Povilas Malinauskas su Juozu Gražiu Kaune, Vilniaus gatvėje, Kazio Grigalavičiaus išnuomotame rūsyje, įtaisė pogrindinę spaustuvę. Spausdinimo mašiną vėl gavo per Vladą Telksnį, dabar jau „Žaibo“ spaustuvės administratorių. Tame rūsyje („spausdinimo lizdelyje“, anot Juozo Gražio) nuo 1943 metų pradžios Povilas Malinauskas su Juozu Gražiu spausdino ne tik „Į laisvę“, bet ir kitus LF spaudinius – „Lietuvių fronto biuletenį“, „Vardan tiesos“, „Lietuvos Judą„, satyrinį „Pogrindžio kuntaplį“. Popieriaus parūpindavo Kazys Grigalavičius, Matas Martinaitis, Vladas Telksnys. Vien „Į laisvę“ tiražas siekdavo iki 10 tūkstančių egzempliorių!
Frontininkų spaudos pagrindiniu leidėju ir ekspeditoriumi buvo Povilas Malinauskas, tad ir lėšos leidybai daugiausia buvo jo galvos skausmas. Lėšas visoje Lietuvoje rinkdavo iš aukotojų. Spaustuvės darbas nenutrūko visą vokiečių okupacijos laikotarpį – naciai jos taip ir nesurado.

Tačiau gestapo represijų LF dalyviai neišvengė. 1943 metų pavasarį per du kartus nacistai suėmė ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą keliasdešimt Lietuvos inteligentų, įtariamų rezistenciniu veikimu ar simpatijomis tam (bene garsiausias jų – Balys Sruoga, „Dievų miško“ autorius). Štuthofą atkentėjo ir ne vienas Lietuvių fronto narys. Iš čia paminėtųjų – Vladas Telksnys (vos gyvas po metų iš konclagerio paleistas, gyveno pakeitęs pavardę).

1944 metų birželį, puolančiai sovietų kariuomenei jau išstumiant vokiečius iš Lietuvos, Kaune susirinkę LF vadovybės nariai tarėsi, ką daryti. Nutarta tiems, ką sovietai galėjo žinoti kaip aktyvius rezistentus, trauktis į Vokietiją. Galvota – laikinai, sovietų okupacija ilgai netruks…

Povilas Malinauskas liko Lietuvoje, su Jonu Virbicku ketindamas tęsti pogrindinės spaudos leidimą nebeišvengiamos antrosios sovietų okupacijos metu. Kol kas, apsigyvenęs pas vieną Skuodo valsčiaus Puodkalių kaimo ūkininką, dirbo jo ūkyje.

1944 metų rugsėjo pabaigoje Povilas dalyvavo galutiniame Lietuvių fronto vadovų pasitarime Rietavo klebonijoje. Čia buvo priimti du sprendimai. Vienas – išleisti paskutinius „Į laisvę“ ir „Lietuvių fronto biuletenio“ numerius (liko neįvykdytas). Kitas sprendimas – dėl „Kęstučio“, LF karinės struktūros, suformuotos ginkluotam pasipriešinimui. Nutarta „Kęstučio“ į kovą prieš sovietų kariuomenę nekelti, palaukti dienos X.

Antroji sovietų okupacija

Diena X turėjo išaušti karui pasibaigus, kai demokratiniai Vakarai pareikalaus iš savo sąjungininko Josifo Stalino grąžinti Baltijos valstybėms nepriklausomybę.

Povilas Malinauskas dar vokiečių okupacijoje įsitaisė fiktyvius asmens dokumentus Povilo Bukevičiaus vardu. Šia pavarde 1944 metų lapkritį jis įsidarbino Šilutės tarybinių ūkių tresto buhalteriu. Nuo 1945 metų ilgiau ar trumpiau gyveno Šilutės ir Pagėgių krašto Vilkyškių, Būbliškių, Kalnujų gyvenvietėse, dažniausiai dirbdamas vietinių tarybinių ūkių buhalteriu.

Krūmuose nelindėjo. Stengėsi atkurti ir palaikyti su draugais ryšį, kas labai pravertė netrukus, miesto ir miško rezistentams bandant sudaryti bendrą pasipriešinimo vadovybę.

– Mes dūstame nežinioje, – sakė vienas iš partizanų vadų. Pradžiai kovotojams reikėjo bent informacinio centro. Reikėjo surinkti, analizuoti ir paskleisti žinias apie tai, kas dedasi Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje. Reikėjo užmegzti patikimus ryšius su tautiečiais užsienyje, veikiančiais ten Lietuvos laisvės labui…

1946 metų birželį dalis kovojančios Lietuvos jau buvo susivienijusi į Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS). Deja, BDPS veiklą nuo pat jo gimimo kontroliavo enkavėdistai – į sąjūdžio steigėjus ir net vadovus buvo įsitrynęs sovietų saugumo agentas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas Juozas Markulis.

Jau tų pačių metų gale po kelių okupantams sėkmingų NKVD operacijų prisikaupė rimtų įtarimų, kad Juozas Markulis – Erelis yra ne tas, kuo dedasi. Tačiau dalis partizanų vadų vis dar negalėjo patikėti Erelio išdavyste.

1947 metų birželį Suvalkijos partizanų vadas Antanas Baltūsis, buvusio LF dalyvio inžinieriaus Vinco Selioko padedamas, ėmėsi burti naują pasipriešinimo jėgų centrą, kurį pavadino BDPS Prezidiumu. Kaip rašė Antanas Baltūsis kitam partizanų vadui, „sukurtasis BDPS eina Lietuvos vyriausybės funkcijas“. Laikinuoju organizacijos pirmininku, kol rasis kitas tinkamas, sutiko būti Vincas Seliokas.

Į BDPS Prezidiumą norėta įtraukti ir aukšto rango kariškių profesionalų. Tačiau juos, jei tokių Lietuvoje buvo likę, dar reikėjo surasti. Tai buvo padaryta per Povilą Malinauską.

Vienas tokių kariškių, pulkininkas Juozas Jankauskas, LF karinės struktūros „Kęstutis“ buvęs vadas, tuo metu glaudėsi tame pačiame Lietuvos pakraštyje, kaip ir Povilas Malinauskas. Juozo Jonkaus vardu jis gyveno Pagėgių valsčiuje ir dirbo Usėnų pieninėje sąskaitininku, paskui – Natkiškių pieno priėmimo punkto vedėju.

Kitas pulkininkas, Mykolas Mačiokas, ištrūkęs iš „Dievų miško“, slapstėsi pas gimines Kauno rajono Pažėrų kaime ir Kaune, kol ten sutiktas Povilas Malinauskas surado jam saugesnę vietą Rygoje.

1947 metų rugpjūtį buvo sukviestas BDPS Prezidiumo ir Suvalkijos bei Žemaitijos partizanų atstovų susitikimas Kauno priemiestyje Marvelėje. Dalyvavo ir Povilas Malinauskas, atstovavęs negalėjusį atvykti pulkininką Mykolą Mačioką. Tame susitikime Mykolas Mačiokas buvo paskirtas pasipriešinimo ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu.

Kitą mėnesį Kaune sovietų saugumas suėmė kelis rezistentus, taip pat ir BDPS Prezidiumo vadovą Vincą Selioką. Jį pakeitusiam Jonui Borutai (rašytojo Kazio Borutos broliui, būsimo vyskupo Jono Borutos tėvui) teko iš naujo ieškoti areštais nutrauktų ryšių.

Tada į Borutos BDPS vadovybę buvo įtrauktas ir Povilas Malinauskas. 1947 metų gruodį jis dalyvavo BDPS lyderių susitikime Kupiškyje, kur, be kita ko, sprendė BDPS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo ir jo viršininko klausimą. Tokios pareigos teko pulkininkui Juozui Jankauskui, nors ir abejojusiam, ar daug kas iš kovotojų šitam štabui paklus. Juk dalis partizanų, ypač Aukštaitijoje, vis dar tikėjo Juozu Markuliu, jo aiškinimais, kad Baltūsio sudarytas BDPS Prezidiumas tėra asmeninių ambicijų varomas patriotinių jėgų skaldymas. Dar kiti iš bunkeriuose vargusiųjų ir kentėjusiųjų nesikliovė jokiomis naujomis struktūromis ir jokio pavaldumo joms nenorėjo.

Tuo tarpu okupantai toliau vieną po kito naikino ar suiminėjo rezistentus. 1948 metų sausį žuvo partizanų vadas Antanas Baltūsis, 1948 metų vasarį buvo suimtas BDPS Prezidiumo pirmininkas Jonas Boruta.

Povilas Malinauskas, nujausdamas, kad fiktyvūs dokumentai ir svetima pavardė ilgai negelbės, 1948 metų birželį išėjo iš darbo ir kurį laiką slapstėsi Stoniškiuose, netoli Pagėgių, iš kur daug kartų važinėjo į Kauną, Klaipėdą, Rygą, tarėsi su išlikusiais bendražygiais.

1948 metų viduryje vieningos vadovybės formavimo iniciatyvą perėmė vienas iš Žemaitijos partizanų vadų – Jonas Žemaitis. 1949 metų vasarį jam pavyko sušaukti Lietuvos partizanų apygardų atstovus į suvažiavimą Radviliškio rajono Minaičių kaime. Suvažiavime BDPS buvo pervadintas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiu. Sąjūdžio vadovybę dabar sudarė tiktai ginkluotos rezistencijos žmonės.

O Povilas Malinauskas ėmėsi pogrindinės spaustuvės įrengimo – darbo, kurį gerai išmanė dar nuo pirmosios sovietų okupacijos laikų. 1949 metų pavasarį jis su draugais Kaune Kazio Grigalavičiaus namų kieme įtaisė dviaukštį bunkerį spaustuvei. Tačiau bunkeris liko tuščias – 1949 metų birželį Povilas Malinauskas buvo suimtas. Tą pačią dieną sučiuptas ir Kazys Grigalavičius, po savaitės – Povilo senas bičiulis Juozas Gražys.

Prie jų trijų baudžiamosios bylos Nr. 42422/3 buvo prijungtas dar ir Vladas Būrė, kaltintas ekonominiais nusikaltimais.

Pažyma iš baudžiamosios bylos Nr. 42422/3, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve Vilniuje

Vladas Būrė, matyt, buvo įdomi, fantazijos nestokojanti asmenybė. Dirbdamas Kauno kuro kontoros sandėlio vedėju, jis buvo „išparceliavęs“ stambią malkų partiją, o iš kitos darbavietės, Pažaislio vartotojų kooperatyvo, pasisavinęs produktų supirkimui gautą didelę pinigų sumą. Su antisovietine rezistencija nelabai susijęs – tiesiog bus buvęs geras Povilo Malinausko ir Kazio Grigalavičiaus pažįstamas. Jiedu parūpino Būrei fiktyvius asmens dokumentus ir padėjo inscenizuoti Būrės areštą, kad milicija jo nebeieškotų. Slapstėsi Vladas Būrė Rygoje, suimtas tardytojams „prisipažino“ esąs itin svarbus sovietinių slaptųjų tarnybų žmogus – jį žinanti ir jam pavedimus duodanti tik aukščiausia Maskvos valdžia.

Tardymus pabaigus (kaltinamąją išvadą pasirašė leitenantas Venskaitis), Ypatingasis pasitarimas 1950 metų birželį Povilui Malinauskui, Kaziui Grigalavičiui ir Juozui Gražiui skyrė po 10 metų laivės atėmimo, o bendrabylis Vladas Būrė „gavo“ 15 metų.

Epilogas

Povilas Malinauskas buvo vedęs, bet apie jo šeimyninį gyvenimą žinių beveik nėra. Nežinau, ar jis turėjo vaikų (gal į šią publikaciją atsilieps žinantys?). Slapstytis kartu su žmona Povilas Malinauskas turbūt negalėjo. Kaip Elena Malinauskienė iškentė vyro nelegalų gyvenimą, nuolatines klajones? Matyt, puikiai jį pažindama, vyru visiškai pasitikėjo.

Pasitikėjimas buvo abipusis – Elena Malinauskienė daugiau ar mažiau žinojo reikalus ir po vyro arešto ne kartą padėjo susisiekti jo draugams rezistentams.

Povilas Malinauskas vienu metu kalėjo Karagandos srities Pesčianyj lageryje. Jau sunkiai sirgdamas grįžo į Lietuvą. Mirė Kaune 1957 metais. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Šaltiniai, literatūra

* Baudžiamoji byla Nr. 42422/3, Lietuvos ypatingasis (KGB) archyvas.
* Eduardas Pašakinskas, Povilas Malinauskas (1910-1957), „Į laisvę“, 1994, Nr 119 (156).
* Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, I dalis, 2008, II dalis, 2012.
* A. Vaidotas, „Golgotos keliu“, Ateitis, 1944 04 27, 2 psl.