Žygimantas Senasis ir Bona Sforza
Povilas Sigitas Krivickas. Radijo pjesė.
Pirmoji dalis. Lemtis – į šiaurės šalį
Veikėjai:
Dabartis – guvi, jaunatviška.
Praeitis – vyresnė, melancholiška.
Raštininkas – seniokiškas balsas.
Jakopas – pažas, 16 m.
Barbianas – Jakopo šeimininkas, 40 m.
Izabelė – Bario kunigaikštienė, 37 ir 48 m.
Bona – Bario kunigaikštytė, 13 ir 24 m.
Galatėjas – Bonos mokytojas, apie 40 m.
Maksimilijanas – šv. Romos imperijos imperatorius, apie 50 m.
Dževickis, Leščinskis – karaliaus Žygimanto I pasiuntiniai, apie 50 m.
Chrissostomas – kunigaikštienės Izabelės pasiuntinys, 35 m.
Žygimantas I – Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovas, 54 m.
Laskis – kardinolas, 60 m.
D’Alifijo – Bonos sekretorius, 23 m.
RAŠTININKAS. Toje Vilniaus erdvėje, kur atkurti Valdovų rūmai, kadaise klestėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Ryškiausios jo asmenybės – karalienė Bona, jos sūnus karalius Žygimantas Augustas, antroji jo žmona Barbora Radvilaitė. Jų atminimas per penketą šimtmečių išliko gyvas iki mūsų dienų.
(Groja liutnia, fleita, arfa)
DABARTIS. Kas yra tikrasis gyvas epochų ryšys?
PRAEITIS. Muzika. Ta pati per šimtmečius, kai užrašytos jos gaidos. Aidi visuose mumyse.
DABARTIS. Kaip ir tu, Praeitie, nes apimi viską – nuo senovės iki manęs.
PRAEITIS. Sutinku, Dabartie.
DABARTIS. Gaila, bet esu tik tarpelis tarp tavęs ir Ateities.
PRAEITIS. Ir tas tarpelis vadinamas gyvenimu. Mes visos trys telpame į laiką.
DABARTIS. Laike, kas tu?
PRAEITIS. Visi, atėję į šį pasaulį, gauna po savo laikrodį. Jis – kiekvienoje gyvybėje.
DABARTIS. Jis juda vien priekin ir niekada – atgal. Tik mintimis galima sugrįžti į būtąjį laiką, į seniai prabėgusius amžius. Į tave, Praeitie.
PRAEITIS. Eime į keturioliktojo amžiaus pabaigą. Prabilk, senasis Raštininke. Tavo ranka rašyti valdovų ir didikų laiškai, vestos karalystės ir kunigaikštysčių iždo knygos, didžioji Lietuvos Metrika. Kelios dešimtys raštininkų nuolat plušo karališkoje kanceliarijoje.
RAŠTININKAS. Senas įrašas. 1382-ieji. Trylikametis Jakopas pabėga iš tėvų namų. Per verbavimo skyrių įstoja karo tarnybon pažu pas bajorą karininką Skorutį. Tarnauja po įvairiom vėliavom ir tampa geru kariu, kol 1385-aisiais patenka pas Alberigą da Barbianą. Ponas gerokai prispaudžia naują, bet jau savarankišką pavaldinį, o tas pasišiaušia.
JAKOPAS. Pone, manau, tu nori primesti man savo valią. Signore, io credo, che tu mi voglia sforzare.
BARBIANAS. Cho, cho, cho. (dainingai) Sforzare, sforzare, sforza-are! Nuo šiol tave vadinsiu Sforza, nes dar neturėjai pavardės.
JAKOPAS. Tavo valia, pone.
RAŠTININKAS. 1412-aisiais Jakopas Sforza pašaukiamas Neapolio karalystės tarnybon. Joje pelno gražių apdovanojimų ir vyriausiojo arklininko laipsnį.
PRAEITIS. Jakopas triskart buvo vedęs žinomų giminių moteris, bet jų vaikai mirė dar maži. Tačiau jis neliko be palikuonių, kurių gausiai jam užderėjo su konkubinomis.
DABARTIS. Su kuo? Su kuo?
PRAEITIS. Taip buvo nuo Antikos laikų, o tau suprantamiau, Dabartie, – su sugulovėmis.
RAŠTININKAS. Daugiausia palikuonių Jakopui padovanojo konkubina Liucija Terziano – keturis sūnus ir vieną dukterį. Vyriausias jų 1401-aisiais gimęs Frančeskas, tėvo numylėtinis, pralenkė brolius gabumais. Jis jaunystę praleido Feraros markgrafo Nikolo III d`Este dvare ir gavo puikų išsilavinimą. Tėvo pavyzdžiu pasirinko karinę karjerą.
PRAEITIS. 1441-ųjų spalio 25-ąją Frančeskas Sforza susižiedavo su būsima trečiąja žmona Bjanka Marija ir ta proga gavo kraičio Kremonos ir Pontremonio valdas. Po aštuonerių metų, atvežęs daug maisto badaujantiems miestiečiams, jis gauna Milano kunigaikščio žymenis ir vietos valdžią. Apie tai pagirdamas savo “Valdove” 1513 metais rašė didysis klastų meistras Nikolas Makiavelis. Raštininke, paskaityk.
RAŠTININKAS. “Frančeskas, paprastas žmogus, panaudojęs reikiamas priemones ir labai sumaniai elgdamasis, tapo Milano kunigaikščiu ir nesunkiai išlaikė tai, ką per tokį vargą pasiekė.”
PRAEITIS. Tarp “reikiamų priemonių” buvo ir varžovų pašalinimas juos tiesiog pasiunčiant myriop. Naujasis valdovas pradeda dideles statybas. Vietoj griuvėsių ima kilti puikioji Castel Sforzesko pilis, įamžinusi šios giminės vardą. Dar pastatoma didžioji Milano ligoninė.
RAŠTININKAS. Valdinga, religinga, o kartu ir mielaširdinga, daug aukojusi vienuolynams bei vargšams, Bjanka Marija pagimdo šešis sūnus ir dvi dukteris. Tačiau kunigaikščių papročiu Frančeskas Sforza greta pagarbos ir prieraišumo žmonai iš konkubinų dar turėjo dvidešimt vieną nesantuokinį vaiką.
DABARTIS. Čia tai bent! Šiandien nė didžiausi lovelasai tam nesiryžtų.
PRAEITIS. Per plonos piniginės. Dar įdomu, kad viduramžių didikai neatsisakydavo nesantuokinių vaikų, o jiems skirdavo palikimus, parūpindavo garbingų, pelningų pareigų. Juk ir pats Frančeskas Sforza buvo konkubinos vaikas.
RAŠTININKAS. Tarp Sforzų giminės moteriškų tipų viena įdomiausių yra Frančesko ir Bjankos Marijos dukra Ipolita Marija. Buvusi labai protinga ir nuo vaikystės domėjusis mokslu. Tegyveno 43 metus ir nesuspėjo sulaukti savo garsiausios anūkės, būsimosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės karalienės Bonos, gimusios po šešeto metų nuo senelės mirties.
PRAEITIS. Kita karalienės bobutė – Bona Sabaudietė, kurios vardu tėvai pakrikštijo mažąją kunigaikštytę. Ja tėvas Gianas Galeazza, deja, džiaugėsi neilgai. Likus trims mėnesiams iki tos dukters gimimo, kunigaikštis smarkiai susirgo. Tąkart jam dar padėjo išsikapstyti rūmų gydytojas ir astrologas. Bet netrukus daktaro patarimai laikytis saiko nueina niekais. Vos kiek atsigavęs, Gianas Galeazza puola baisiai gerti, persivalgo vaisių, lėbauja nesibaigiančiose puotose ir po keleto mėnesių užgesta, nugyvenęs vos 25 metus.
RAŠTININKAS. 1494-ųjų vasario antrąją, gavėnios pradžioje, pusę antros popiet Vigevane į pasaulį ateina antroji Milano kunigaikščių dukra Bona. Jos krikštynose dalyvavo tada gyvenęs kunigaikščio dvare Leonardas da Vinčis ir kūręs nirtų žirgą tramdančio raitelio skulptūrą garsiam protėviui Frančeskui Sforzai įamžinti.
PRAEITIS. Pirmoji Bonos mokytoja – jos mama kunigaikštienė Izabelė, greta gimtosios italų kalbos, moko ir prancūziškai, ispaniškai. Dar paauglystėje Bona puikiai išmano savo giminės ir Europą valdžiusių dinastijų istoriją, vaizduojamąjį meną, literatūrą.
IZABELĖ. Paskaityk man, dukrele, štai čia iš šios knygos.
MAŽOJI BONA. Iš Petrarkos? Tą sonetą moku mintinai. (deklamuoja)
Nunešk mane tenai, kur ledo lytys
Grėsmingai stūkso ištisus metus,
Nuneški ten, kur nešnara lietus,
Kur nematyt nei medžio, nei žolytės;
Į tokią šalį nudangink mane,
Kur dieną naktį rūkas viską dengia,
Atverk man tą palaimintą padangę,
Kur saulė šviečia ugnimi švelnia.
IZABELĖ. Gerai, dukrele. Pakaks.
MAŽOJI BONA. O kokia tai šalis, mamyte, „kur ledo lytys grėsmingai stūkso ištisus metus“?
IZABELĖ. Kažkur toli Šiaurėje, dukrele. Nelinkėčiau tau kada nors ten atsidurti.
MAŽOJI BONA. O kam man bėgti iš mūsų Bario, kuris toks mielas?
IZABELĖ. Oi, neužsižadėk, dukrele. Mūsų, moterų, likimą lemia didžioji vyrų politika. Jie dalijasi nuotakomis ir kraičiais – pinigais ir valdomis.
MAŽOJI BONA. O „kur dieną naktį rūkas viską dengia“?
IZABELĖ. Tau geriau pasakys tavo mokytojas senjoras Galatėjas.
(muzikinis perskyrimas)
PRAEITIS. Kilusi iš vienos turtingiausių ir įtakingiausių Italijos didikų Sforzų šeimų, Bona dar ankstyvoje jaunystėje gavo susipažinti su krašto administravimu, su miestų ir finansų tvarkymu. Mokytojas Galatėjas jai sakydavo:
GALATĖJAS. Atmink, esi gimusi tam, kad valdytum vyrus.
KUNIGAIKŠTYTĖ BONA. Argi jie manęs klausys, Mokytojau?
GALATĖJAS. Klausys, jeigu išmoksi žaisti jų vyriškus žaidimus ir, jiems – ginkdie! – nepastebint, sugebėsi juos aplenkti.
KUNIGAIKŠTYTĖ BONA. Labai mėgstu šunis ir žirgus.
GALATĖJAS. Puiku! Tai medžiotojų pomėgiai, per kuriuos galima paveikti norima linkme. Gerai, kad lyg amazonė šauniai joji, bet nepamiršti ir moteriškumo – gražiai šoki.
KUNIGAIKŠTYTĖ BONA. Tai kas iš to?
GALATĖJAS. Pamatysi, kai ateis tavo valanda.
KUNIGAIKŠTYTĖ BONA. Kai sutiksiu tą, kurio trokšiu?
GALATĖJAS. Ne, tavo Kunigaištiškoji Malonybe, tą, kurį tau parinks.
PRAEITIS. Bonos pirmoji jaunystės meilė – Ettorė Pignatellis. Su tėvu Aleksandru jis dažnai lankosi Bario rūmuose. Pasak Bonos biografo Vladyslavo Pociechos, Ettorę susiejo anaiptol ne platoniškas romanas „su kūrybinga ir gražia panele, linkusia į sąmoningą meilę“.
DABARTIS. O kas toliau?
PRAEITIS. Romanas truko iki didžiojo Bonos gyvenimo posūkio 1518-aisiais.
RAŠTININKAS. 1515-ųjų spalio antrąją miršta Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Pirmojo žmona Barbora Zapoljaja, kilusi iš Vengrijos valdovų šeimos. Šventosios Romos imperijos imperatorius Maksimilijanas, Bonos antros eilės dėdė, nutaria, jog atėjo patogus metas Lenkijos ir Lietuvos karalystę susieti su Habsburgų politika.
DABARTIS. Kaip?
RAŠTININKAS. Geriausia – per giminystės ryšius užvaldant jogailaičio Žygimanto Pirmojo karūnai priklausiusias čekų ir vengrų žemes. Imperatorius tikėjosi, palenkdamas jogailaičių dinastiją, apraminti Europą, nes padėtų jiems siekti taikos su nenuspėjama Maskva dėl rytų žemių. Būtų lengviau susitarti ir su nepribaigtu Kryžiuočių ordinu, kuris vengia vykdyti turtinius įsipareigojimus Lenkijai. Pagaliau jogailaičių valstybėms remiant, sustiprėtų nuolatinė atsvara agresyviajai Turkijai.
PRAEITIS. Gavęs žinią apie karalienės Barboros Zapoljajos mirtį, imperatorius Maksimilijanas tuoj pat susisiekia su Lenkijos pasiuntiniais Dževickiu ir Leščinskiu, pasikviečia juos į savo rūmus Vienoje.
IMPERATORIUS. Gerbiamieji ponai, jūsų malonybės ambasadoriai, leiskite pareikšti gilią užuojautą jūsų didenybei karaliui Žygimantui Pirmajam dėl brangiosios sutuoktinės karalienės Barboros Zapoljajos mirties. Tegul Aukščiausiasis maloningai priima jos sielą.
DŽEVICKIS. Mūsų karaliaus Žygimanto Pirmojo vardu dėkojame jūsų Imperatoriškajai Didenybei už užuojautą, kurią tuoj pat perduosime mūsų valdovui.
IMPERATORIUS. Mes visi Aukščiausiojo valioje, per kurią gauname didžiuosius gyvenimo išmėginimus. Jie įpareigoja rūpintis bendrais mums Europos reikalais. Jų labui būtina pagalvoti apie būsimą Jo Didenybės santuoką. Dėl šviežio gedulo kol kas netinka piršliauti, tačiau laikas gydo visas žaizdas.
LEŠČINSKIS. Suprantama, jūsų Imperatoriškoji Didenybe.
IMPERATORIUS. Pamėginsiu susisiekti su Jo Šventenybe popiežiumi ir aptarti galimybes.
RAŠTININKAS. Netrukus popiežius Leonas X raštu kreipiasi į Lenkijos episkopatą ir prašo vyskupų palenkti našlį karalių vesti vieną iš trijų kunigaikštyčių, kurios jam gali būti pasiūlytos. Tarp jų paminima ir italaitė Bona iš Bario.
PRAEITIS. Karalius gautų 200 000 dukatų kraičio, kurio didžiąją dalį atiduotų popiežiui. Su sąlyga, jog tas Kryžiuočių ordiną perkeltų į Italiją ir skirtų jam valdas, duodančias tiek pat pajamų, kiek Ordinas gaunąs dabar Lenkijoje. Taip baigtųsi ilgametis Lenkijos ir Ordino ginčas dėl priesaikos, pagal kurią kiekvienas Didysis Ordino magistras privalo atiduoti duoklę Lenkijos karaliui. Šiam labiau atsipalaiduotų rankos kariauti su Maskva.
RAŠTININKAS. Tokios vedybos tiko ir Bonos pusbroliui, Prancūzijos karaliui Pranciškui I, rėmusiam imperatoriaus Maksimilijano planus. Jis 1516-ųjų vasarą nutarė pasiūlyti į žmonas dvi kunigaikštytes: imperatoriaus anūkę septyniolikmetę Eleonorą ir Boną, ėjusią dvidešimt trečiuosius. Eleonora būtų gavusi kraičio 300 000 dukatų grynais, o jeigu jos broliai Karolis ir Ferdinandas mirtų nepalikę paveldėtojų, tai Eleonorai dar būtų pridėta Flandrija ir Burgundija.
PRAEITIS. Bona tegalėjo tikėtis trečdaliu mažesnio kraičio grynais, tačiau po motinos mirties jai Neapolio karalystėje atiteks turtas, vertas pusės milijono dukatų. Imperatorius ketino kviestis karalių atvykti į Vieną ir parodyti abi kunigaikštytes, kad Žygimantas Pirmasis galėtų artimiau su jomis susipažinti ir pasirinkti, bet šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Toliau bendrauta laiškais ir per pasiuntinius.
RAŠTININKAS. 1516-ųjų spalio vienuoliktą karalius parašo laiškus Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimų senatoriams ir klausia, ar jau galįs vesti. O jeigu taip, tai kurią iš imperatoriaus siūlomų kunigaikštyčių. Kur kelti vestuves – Krokuvoje ar Vienoje?
PRAEITIS. Žygimantas Senasis, kaip vėliau bus pavadintas dėl ilgo amžiaus, linko rinktis jaunutę Eleonorą. Tačiau Ispanijos ir Burgundijos valdovai nepanoro su tuo sutikti. Mat dėl silpnos kunigaikštytės abiejų brolių sveikatos, jiems mirus, tų valstybių karūnos atitektų Lenkijos ir Lietuvos valstybei. Taip lieka vienintelė kandidatė Bona, ir jos motinos pasiuntinys Chrissostomas su savo palyda išsiruošia į Vilnių, kur tuo metu gyvena Žygimantas Pirmasis. Svečiai iš Italijos priimami Žemutinėje pilyje.
CHISSOSTOMAS. Jūsų Karališkoji Didenybe, leiskite perduoti jums pačius nuoširdžiausius Jos Malonybės kunigaikštienės Izabelės iš Bario sveikinimus ir geros sveikatos linkėjimus.
ŽYGIMANTAS I. Dėkoju, gerbiamieji svečiai, už jūsų perduotus Jos Malonybės kunigaikštienės sveikinimus ir linkėjimus. Prisipažinsiu, nekantriai jūsų laukiau su žiniomis ir apie kunigaikštienę, ir apie jos dukrą.
CHRISSOSTOMAS. Jūsų Karališkoji Didenybe, kunigaikštienės Izabelės vardu leiskite įteikti jums kunigaikštytės Bonos portretą.
ŽYGIMANTAS I. Nuoširdžiai dėkoju už dovaną. Matau, kunigaikštytė tikrai graži. Ją siunčia mums pats dangus. Galime kalbėtis dėl vedybų. Mano pakancleris ponas Tomickis galės aptarti su jumis vedybų sutarties reikalą.
CHRISSOSTOMAS. Gerai, Jūsų Karališkoji Didenybe.
ŽYGIMANTAS I. Norėtume, kad visas kraitis būtų sumokėtas iškart.
CHRISSOSTOMAS. Jos Malonybė kunigaikštienė mane įgaliojo pranešti, kad iškart galės būti sumokėta viena kraičio pusė.
ŽYGIMANTAS I. O kada antroji?
CHRISSOSTOMAS. Po du kartus per porą metų. Po 25 tūkstančius per vieną sykį.
ŽYGIMANTAS I. Dėl ko taip siūloma?
CHRISSOSTOMAS. Dėl prasto alyvuogių derliaus. Jau porą metų uždera dvigubai mažiau, tai perpus nustojama ir pajamų. Kunigaikštienė labai prašo į tai atsižvelgti.
ŽYGIMANTAS I. Sutinku. Mūsų apsisprendimas tvirtas.
RAŠTININKAS. Su šia žinia kunigaikštienei Chrissostomas pasiunčia savo tarną Antonetą, kuris nepaprastai greitai – per 23 dienas – nušuoliuoja iš Vilniaus į Barį. Kunigaikštienės Izabelės valios vykdytojų vardu Chrissostomas pasirašo vedybų sutartį su karaliaus atstovu Tomickiu. 1517-ųjų rugsėjo dvidešimt pirmąją Vienos Neustadto rūmuose imperatorius Maksimilijanas patvirtina dokumentą, kad abi pusės pasiekė vedybų susitarimą. Po devynių savaičių, gruodžio pirmąją, Neapolyje Capuano pilyje įvyksta sužieduotuvių ceremonija, kurioje dalyvauja būsimoji nuotaka, bet nėra jaunikio.
PRAEITIS. Apie ketvirtą popiet į aukštą rūmų salę įeina Bona su šešiais vyskupais. Pasirodo Žygimanto Pirmojo pasiuntiniai Ostrorogas ir Konarskis bei kiti garbingi dalyviai. Bona ir Ostrorogas ištaria šventąją sužieduotuvių formulę. Po to iškilmėms vadovaujantis kaštelionas užmauna Bonai aukso žiedą su deimantu ir išgraviruotu užrašu, linkinčiu Dievo palaimos kuriant didžiąją šeimą.
RAŠTININKAS. Benedictat te Deus et crescere faciat in gentem magnam.
PRAEITIS. Ostrorogas pabučiuoja du savo dešinės pirštus ir deda prie Bonos kaktos, paskui vėl juos bučiuoja ir žemai nusilenkia. Notaras perskaito vedybų sutartį. Laiminga Bona išbučiuoja savo rūmų damas. Baigiantis ceremonijai, vaišinamasi saldumynais.
RAŠTININKAS. 1517-ųjų gruodžio dvidešimt pirmąją Ostrorogas ir Konarskis pasiunčia karaliui Žygimantui Pirmajam ataskaitą apie sužieduotuves. Dar prideda Bonos drabužių išmatavimus ir jos šilkinę kojinę, o taip pat nusako naujosios žmonos išvaizdą. Karalius tą pranešimo dalį skaito net keletą kartų.
ŽYGIMANTAS I. „Kai dėl jos pačios grožio, tai jis visai nesiskiria nuo portreto, kurį Jūsų Karališkajai Didenybei pasiuntinys Chrissostomas atvežė; puikiausi šviesūs plaukai, tačiau – kas labai nuostabu – blakstienos ir antakiai juodi, akys greičiau angelo negu žmogaus, kakta lygi ir aiški, nosis paprasta, be jokios kuprelės ar kreivumo, skruostai rausvi ir tarytum įgimto drovumo padabinti, lūpos panašios į gryniausią koralą, dantys lygūs ir neįtikėtinai balti…“
DABARTIS. (atsidusdama) Kaip iš Šventojo Rašto Giesmių Giesmės…
PRAEITIS. Dabartie, nepertraukinėk karaliaus džiaugsmo ir XVI amžiaus diplomatų iškalbos.
ŽYGIMANTAS I. „Kaklas tiesus ir apvalus, sniego baltumo krūtinė, grakštūs pečiai, neteko matyti gražesnių rankų. Žodžiu, kai žvelgi į visą stotą ar į jo atskiras dalis, viskas yra kuo gražiausia ir tobuliausia. Tobulybė kiekviename judesyje, ypač kalboje, nuovoka yra tokia, jog išties stebina. Girdėjome ją nepasiruošus kalbant lotyniškai, ir Dievas tebūna liudininku, kad nieko nepasakė, kas nebūtų kūrybinga – tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme.“
RAŠTININKAS. 1518-ųjų sausio pabaigoje didelis keliauninkų būrys iš Bario patraukia Adrijos jūros link į Manfredonijos uostą. Priekyje puošnioje karietoje važiuoja kunigaikštienė Izabelė ir jos dukra Bona, o už jų palyda iš 287 raitelių. Keletą dienų siautusi audra neleidžia išplaukti. Pagaliau vėjams nuščiuvus, vasario trečiosios vakare kunigaikštienė Izabelė palydi dukrą į uostą.
IZABELĖ. Atėjo laikas mums skirtis, dukrele.
BONA. (kūkčiodama) Gaila, kad tu nekeliausi drauge, mamyte. Kaip aš be tavęs?
IZABELĖ. Turėsi apsiprasti. Tokia dalia ir Dievo valia.
BONA. Bet aš to žmogaus nesu mačius…
IZABELĖ. Vedybų sutartis pasirašyta ir imperatoriaus patvirtinta. Sužieduotuvės įvyko. Nieko nebepakeisi. Tau tenka paklusti pareigai ir pratęsti garbingą jogailaičių dinastiją. Tegul Aukščiausias globoja tave naujoje šiaurinėje tėvynėje.
BONA. Ačiū tau už viską, mamyte.
PRAEITIS. Tada nė viena nežinojo, kad išsiskiria amžinai.
RAŠTININKAS. Puošnus burlaivis tolsta nuo kranto ir išnyksta pavakario migloje. Laivas plaukia Dalmatijos kryptimi Raguzos link ir tęsia kelionę tarp daugybės pakrantės salų. Diena po dienos sustojama pailsėti prie Pagostos, Lesinos, Cherso salų, kol pasiekiamas Fiumės uostas. Po aštuoneto dienų poilsio visa Bonos kavalkada pajuda iš Fiumės. Per rūką, lietų ir purvynus lėtai slenkama į šiaurę. Per porą mylių nuo Planinos mulas, tempęs vieną moterų karietą, įkrenta į Zajos upę ir tik vargais negalais pavyksta damas išgelbėti.
PRAEITIS. Horniko kaime keliauninkai sulipa į dvi sujungtas baržas, išklotas kilimais, gobelenais, pagalvėmis, ir vėl tęsia kelionę vandeniu. Prosperas Colonna linksmina Boną ir jos bendrakeleivius grodamas tamburinais. Vėl keliaudama sausuma, ties Liublijana Bona gauna karaliaus raitojo žygūno pristatytą laišką, kuriame reiškiamas troškimas ją kuo greičiau išvysti. Kovo devintąją pasiekiamas Gracas, kur Bonos karietą sveikina miestiečių minios. Tą pačią dieną Bona savo ranka (o ne per raštininką) parašo atsakymą būsimajam vyrui, dėkoja už rūpestį ir meilę, išreiškia norą jam tarnauti, „kaip dera tarnaitei prieš poną“.
RAŠTININKAS. Kovo šešioliktąją Bonos svita atvyksta į Vienos apylinkes, apsistoja imperatoriaus Maksimilijano rezidencijoje Neustadte. Po poros dienų visi keliauninkai persėda ant žirgų. Bonai tenka ispaniškasis širmis, apdengtas puošnia gūnia, ir ji, lydima 400 raitelių bei tūkstančio pėstininkų, iškilmingai įjoja į Vieną. Su šešiomis savo dvaro damomis išklauso mišių šv. Stepono katedroje, paskui – sveikinimų pilies karališkoje menėje, priima miesto dovaną – meniškai nuliedintą taurę. Vienoje užtrunka vos penketą dienų, nes, kaip prašė karalius, turi laiku suspėti Krokuvon į karūnavimo iškilmes.
PRAEITIS. Trumpinant kelią, Bona nuo Auspitzo vėl plaukia barka Litavos upe. Tarp Vyškovo ir Miklosburgo sutiktas dvariškis Grojenskis įteikia Bonai dar vieną karaliaus laišką. Jame nedviprasmiškai atremiamas italų pageidavimas, kad lenkai apmokėtų kelionės išlaidas. Tai karaliui nepatiko, nes vedybų sutartyje aiškiai pažymėta, jog Bonos ir jos svitos kelionė iki Krokuvos vyks kunigaikštienės Izabelės sąskaita.
RAŠTININKAS. 1518-ųjų balandžio vienuoliktąją, sekmadienį, Bona kerta Lenkijos sieną už tilto mažame Osvencimo kunigaikštystės kaimelyje. Ketvirtadienį išsisklaido debesys, nušvinta saulė, o tai geras ženklas, kad Bonos ir Žygimanto Pirmojo jungtuvės bus tikrai mielos ne tik Dievui, bet ir žmonėms.
PRAEITIS. Keliu nuo Lobzovo iki Krokuvos driekiasi vykstančių į iškilmes ponų karietos. Bona ir ją lydinčios damos vėl persėda ant žirgų. Joms kelią rodo karių būriai, kurių priekyje eilėje po tris joja lietuviai, ginkluoti lankais, skydais ir ietimis su vėliavėlėmis. Kiekvieno sava uniforma pasipuošusio pulko priekyje plevėsuoja puošni vėliava. Žygyje dalyvauja per 10000 žmonių.
RAŠTININKAS. Per porą kilometrų nuo Krokuvos Bonos atvykstant laukia Žygimantas Pirmasis. Nuo ketvirtos popiet karalius budi bordo spalvos palapinėje, išklotoje raudonu audeklu. Valdovą supa pasiuntiniai, dvasininkai ir valstybės didikai.
PRAEITIS. Jau saulei leidžiantis, prijoja Bonos svita. Priekyje – Ostrorogo ir Konarskio būrys, po jų – italų dvariškiai, toliau – imperatoriškojo pasiuntinio būrys, kitų valstybių pasiuntiniai, o už jų – Bona. Ją lydi markgrafas Kazimieras ir Colonna.
RAŠTININKAS. Visi nulipa nuo žirgų. Iš palapinės išeina karalius pasitikti savo išrinktosios. Bona jam žemai lenkiasi ir bučiuoja ranką. Karalius apkabina ją per pečius ir stipriai priglaudžia prie krūtinės.
ŽYGIMANTAS I. Sveika atvykusi, mano brangioji.
BONA. Sveiki mano pone, Jūsų Karališkoji Didenybe.
ŽYGIMANTAS I. Nuo šiandien būsime drauge…
BONA. …kol mirtis mus perskirs, mano Valdove.
RAŠTININKAS. Sveikinimo kalbą Bonai sako karalystės primas, kardinolas Laskis.
LASKIS. Jūsų Malonybe, man didžiulė garbė pasveikinti jus atvykusią į Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Linkime jums būsimųjų pavaldinių meilumo ir paklusnumo, o taip pat greitai sulaukti vyriškojo jogailaičių dinastijos tęsėjo ir sosto paveldėtojo. Pavedame jus Švenčiausios Mergelės Marijos, šventųjų globėjų Vaitiekaus, Stanislovo, Vaclovo, Florino ir Mikalojaus iš Bario globai.
RAŠTININKAS. Bonos vardu į sveikinimo kalbą atsako jos sekretorius daktaras Lodovikas d`Alifijo.
D`ALIFIJO. Jūsų Karališkoji Didenybe ir garbingieji ponai, Bario kunigaikštienės Izabelės vardu leiskite perduoti jums pačius karščiausius sveikinimus, geriausius sveikatos linkėjimus ir jos dukterį kunigaikštytę Boną, kurios laukia didžioji karalienės ir motinos misija. Tegul Dievo palaima lydi ją naujoje tėvynėje.
RAŠTININKAS. Vėl visi sėda ant žirgų. Už pasiuntinių svitų joja Žygimantas Pirmasis, Bona, markgrafas Kazimieras ir kardinolas Ipolitas d`Este. Jie apsupti karališkosios 3000 raitelių ir pėstininkų gvardijos, išsirikiavusios iš abiejų kelio pusių. Jau sutemo. Žvakių šviesoje karališkąją porą pasitinka Krokuvos vyskupas Janas Konarskis. Jam asistuojantis Pšemyslio vyskupas Piotras Tomickis sako dar vieną sveikinimo kalbą. Pradžioje šventikas primena liūdesį ir gedulą, apėmusius karališkąjį Vavelį po pirmosios karaliaus žmonos mirties. Tačiau iš Dievo malonės liūdesį pakeitė neapsakomas džiaugsmas, kai į Vavelį atkeliavo tokia būsimoji karalienė, kurios, vyskupo Tomickio įsitikinimu, „kitos tokios nuostabios ir puikios ne tik neįmanoma rasti, bet net ir linkėti sau ar įsivaizduoti ką nors panašaus.“
PRAEITIS. Kitą rytą pas Vavelyje apsigyvenusią Boną karalius atsiunčia dvariškį paklausti, ar jai ko nors nereikia, o paskui ateina pats jos aplankyti. Dar po poros dienų, šeštadienio vidurdienį lydimas senatorių Žygimantas Pirmasis vėl pakyla į antrąjį aukštą pas būsimą žmoną ir porą valandų su ja linksmai šnekučiuojasi.
RAŠTININKAS. Išaušta skaistus 1518-ųjų balandžio aštuonioliktosios sekmadienis. Dešimtą ryto lydimas dvasininkų ir senatorių iš pilies išeina karalius su karūna ant galvos ir su purpuriniu apsiaustu, pamuštu sabalų kailiais. Priekyje žingsniuoja kancleris Šidloveckis, nešantis skeptrą, ir Poznanės vaivada Liubianskis su auksiniu karaliaus obuoliu. Po karaliaus eina Bona su ta pačia aukso bitelėmis papuošta atlasine šviesia suknele, kurią dėvėjo ir per neakivaizdžias jungtuves per procura Neapolyje.
PRAEITIS. Kelias nuo pilies laiptų iki katedros vartų išklotas raudonu audeklu. Taip ankšta, kad, žygiuojant svitoms, kyla tikra grūstis. Žiūrėję tvarkos totoriai griebiasi bizūnų. Juos įniršę jaunuoliai apmėto akmenimis. Per sumaištį raudonasis audeklas visiškai sujaukiamas ir suniokojamas.
RAŠTININKAS. Ankšta ir Vavelio katedroje. Ant raudonu aksomu padengto paaukštinimo priešais altorių – du sostai. Virš jų užrašas didelėmis raidėmis: „Divo Sigismundo, Sarmatiae Regi, Magno Duci Lithuaniae, honor, virtus, gloria paxque sperata fortuna.“
PRAEITIS. Po sveikinamosios įžangos Žygimantas Pirmasis ir Bona atsiklaupia ir įvyksta jungtuvių aktas, po kurio Bonai uždedama ant galvos karalienės karūna. Karalius grįžta į savo vietą, o Bona lieka klūpėti. Po kelių minučių ji jau karūnuota su skeptru ir aukso obuoliu rankose markgrafo Kazimiero ir Colonnos palydima iki sosto. Pasibaigus mišioms, primas Laskis laimina karališkąją šeimą ir abiems duoda bučiuoti Nukryžiuotąjį.
RAŠTININKAS. Vienuoliktą valandą, aidint trimitams, karūnavimo svita grįžta iš katedros į pilį. Pirmojo aukšto menėje prasideda puota. Ties ilgų skobnių viduriu atsisėda Žygimantas Pirmasis ir Bona su karūnomis ant galvų. Patiekiama gausybė valgių – visokiausių žuvų, paukštienos, žvėrienos, puikiausio vyno. Svečiai ir jaunavedžiai apdainuojami tai progai sukurtomis odėmis. Karaliui ir karalienei įteikiama puikių dovanų: brangakmenių, sidabrinių ąsočių, auksinių taurių. Puota trunka iki tamsos.
(senovinio šokio muzika)
PRAEITIS. Kitą dieną, jau pirmadienį, raižytu ir auksuotu medžiu išmuštoje antrojo aukšto menėje surengiami šokiai. Juos itališku šokiu pradeda karalienė su savo rūmų dama. Bona šoka taip puikiai, kad padėkos ženklus jai nuolat rodo karalius ir kiti pobūvio dalyviai.
RAŠTININKAS. Vakare karališkoji pora, markgrafo Kazimiero, Prospero Colonnos ir artimiausių svečių italų lydima, pakyla į karaliaus miegamąjį. Ten įvyksta simbolinis „vedybų įprasminimo aktas“. Karalius sėdasi iš dešinės lovos pusės, karalienė – iš kairės, o svečiai – ant krėslų netoliese. Patiekiama saldumynų, vyno ir toliau tęsiasi linksmas pokalbis, perpintas pokštų ir užuominų, kaip gausinti šeimyną. Po valandėlės pagal ženklą svečiai sukyla ir, palinkėję karališkajai porai gero poilsio, išeina.
PRAEITIS. Patenkintas naująja žmona, karalius antradienį per savo iždininką Šidlovskį perduoda jai puikių dovanų. Tai – keturios auksinės grandinėlės, treji auksiniai auskarai, be to – safyrai, deimantai, perlai, rubinai ir smaragdai. O kur dar ketvertas atraižų suknelėms? Viena – iš gauruoto, kita – iš juodo, trečia – iš žalio su auksiniais ataudais aksomo, ketvirta – iš žalio šilko su auksu.
RAŠTININKAS. Dar vienas iškilmingas mišias už jaunavedžius laiko Vilniaus katedros klebonas Miendzyleskis. Jis taip pat yra ir popiežiaus nuncijus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Popiežiaus Leono X vardu jis įteikia karalienei puikią sandalo medžio skrynelę, išklotą brangakmeniais.
PRAEITIS. Šešias dienas trunka karališkosios vestuvės. Iškilmių pabaigai iškeliama puota su italų, lenkų, rusų ir vokiečių šokiais.
RAŠTININKAS. Prieš išvykstant imperatoriaus Maksimilijano ir italų pasiuntiniams, 1518-ųjų balandžio dvidešimt aštuntąją Žygimantas Pirmasis įteikia Bonai dovanojimo aktą keleto vietovių, vertų 200 000 dukatų. Dar po poros dienų savo parašu patvirtina vedybų sutartį, kuri buvo sudaryta 1517-ųjų gruodžio šeštąją. Viskas įvyksta pagal Bonos motinos išsvajotą planą.
PRAEITIS. Kunigaikštienė Izabelė gali būti laiminga dėl tokių sėkmingų dukters vedybų. Jos per giminystės saitą sustiprins draugystę su imperatoriaus Maksimilijano dvaru, o taip pat Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovo dvare susiburs spalvinga grupė renesanso žmonių, kurie išjudins ir kitus visuomenės sluoksnius.
Antroji dalis. Stiprėjanti Bonos galia
Veikėjai:
Dabartis; Praeitis; Raštininkas
Tarla – Krokuvos kanauninkas, apie 45 m.
Hornostajus – karaliaus raštininkas,40 m.
Kžyckis – karalienės sekretorius, 42 m.
Petras Kmita – Valdovų rūmų maršalka, 50 m.
Vapovskis – karaliaus sekrtetorius, 48 m.
Žygimantas I – karalius, 51 m.
Karalienė Bona – 24 m.
Čiuryla – bandūrininkas, 63 m.
Zaremba – Kališo vaivada, 44 m.
Laskis – kardinolas, 60 m.
DABARTIS. Vėl prašau tavęs, Praeitie: sugrįžkime į šešioliktąjį šimtmetį, nepaprastai lemtingą mūsų kraštui.
PRAEITIS. Gerai, Dabartie. Prašmatnios puotos, sveikinimo panegyrikos ir šokiai visą trečiąją 1518-ųjų balandžio savaitę aidi per karališkąsias vestuves. Krokuvos Vavelio pilyje nauja karalienė, iš Italijos atkeliavusi Bona. Jos dvaro iždininkas Nikolas Carmignano kruopščiai susižymi vestuvių išlaidas, kurias karalienės motinai Izabelei teks pasidalinti su karaliaus Žygimanto Pirmojo dvaru. Jo sekretorius, Krokuvos kanauninkas Stanislovas Tarla taip pat diktuoja karaliaus raštininkui, kiek ir kam išleista pinigų.
TARLA. Ar viską užrašei, ką sakiau, Hornostajau?
HORNOSTAJUS. Taip, pone sekretoriau.
TARLA. Už valgius? Už gėrimus? Muzikantams?
HORNOSTAJUS. Taip, pone sekretoriau.
TARLA. O Kžyckiui už panegyriką?
HORNOSTAJUS. Dar ne. O kiek liepsite?
TARLA. Septynis dukatus. Ne, palauk, užteks ir penkių. Vis tiek purkštaus. Tai tegul – už mažiau.
HORNOSTAJUS. Jūs nemėgstat pono Kžyckio, pone sekretoriau?
TARLA. Ne aš – jo, o jis – manęs.
HORNOSTAJUS. Drįstu paklausti – už ką, pone sekretoriau?
TARLA. Jis jau anksčiau savo panegyrikėlėmis bandė įsiteikti būsimajai karalienei ir pelnyti jos palankumą.
HORNOSTAJUS. Betgi, eina kalbos, kad Jos Didenybė įtikino Jo Didenybę pažadėti ponui Kžyckiui aukštas bažnytines pareigas.
TARLA. Ir tegul. Dabar dedasi šventuoliu, bet prisimenu, kokio jo būta Bolonijoje ir Romoje, kai ir man teko ten studijuoti.
HORNOSTAJUS. Tai kas ten buvo, pone sekretoriau?
TARLA. O-cho-cho! Ponui Kžyckiui vietoj studijų ir maldų geriau sekėsi kortas mėtyti ir per naktis lėbauti. Ėmiau ir patraukiau jį per dantį savo epigramoje, įpintoje į Astrologo ir Poeto dialogą. Draugai atpažino, o jis smarkiai supyko. Nemėgo Kžyckis manęs ir anksčiau už tai, kad man palankus Jo Didenybė.
HORNOSTAJUS. Jo Didenybė – visiems mums kaip tėvas.
TARLA. Teisingai, Hornostajau. Jo Karališkoji Didenybė yra kilnus, išmintingas ir mumis rūpinasi kaip tikras gimdytojas.
PRAEITIS. Įeina Kžyckis.
KŽYCKIS. Salve, senjori.
TARLA. Sveikas, ar jau lenkiškai pamiršai Bolonijoj pastudijavęs?
KŽYCKIS. Nepamiršau, mie-la-sis Tarla, – sveiki ponai ir bajorai. O septynetas metų Italijoj – ne tiek jau mažai.
TARLA. Žiūrint, ką teko vei-ikti.
KŽYCKIS. Stu-di-juo-ti. Ką gi daugiau, pone Tarla? Kaip ir tamsta.
TARLA. O, taip, studijos – rimtas dalykas.
KŽYCKIS. Bet šįkart atėjau ne tų mielų dienų prisiminti. Jų Karališkosios Didenybės įpareigojo mane pranešti, jog kviečia pietų abiejų kanceliarijų aukštesniuosius valdininkus, nes po iškilmių nori aptarti ir pavesti svarbių reikalų.
TARLA. Dėkui už pranešimą.
KŽYCKIS. Visada ma-lo-nu pasitarnauti jaunystės draugams.
(groja orkestras)
PRAEITIS. Į Vavelio pilies refektorių, valgomąją salę, renkasi karaliaus ir karalienės sekretoriai, raštininkai ir notarai. Jie sėdasi aplink ilguosius stalus taip, kaip nurodo rūmų maršalka Petras Kmita. Ne per garsiai skamba smagi lenkų, vengrų, čigonų muzika, nes Žygimantas Pirmasis labai mėgsta muzikavimą per pietus ir vakarienę ar šiaip, kada kyla noras. Nuolat valdovui groja bandūristas Čiuryla, dar kartais lošiantis su juo šachmatais. Tarp karaliaus sekretorių pirmauja Bernardas Vapovskis. Jis – puikus istorikas ir geografas, astronomo Mikalojaus Koperniko studijų draugas Krokuvos universitete.
PETRAS KMITA. (triskart sutrenkęs lazda į grindis) Jo Didenybė Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Jos Karališkoji Didenybė! Prašom sutikti!
PRAEITIS. Visi atsistoja. Nuščiūva. Karalius ir karalienė prieina prie didžiojo stalo vidurio.
ŽYGIMANTAS I. Kviečiu pasistiprinti, garbieji ponai. Tada ir kalba geriau eis.
PETRAS KMITA. Vivat nostrum Rex et Regina! Tegyvuoja mūsų Karalius ir Karalienė! Pakelkim pirmąją taurę už Jų Didenybių sveikatą!
VISI (sutartinai). Vivat nostrum Rex et Regina! Vivat! Vivat! Vivat!
ŽYGIMANTAS I. Dėkojame, garbieji ponai. Sveikatos niekada nėra per daug. Sėskimės. O kuo mus šiandien nustebins mielasis Janas Labendzis?
PETRAS KMITA. Stalinis Janas šiandien patiekia Jūsų Didenybės sumedžiotos žvėrienos, vengriško jautienos guliašo ir lietuviškų lydekų.
ŽYGIMANTAS I. O kuo pavilgom?
PETRAS KMITA. Graikiškąja malmazija ir bordo vynu, kurį atsiuntė Jo Didenybė Prancūzijos karalius Pranciškus Pirmasis.
ŽYGIMANTAS I. Į jūsų sveikatą, garbieji ponai. (skamba sudaužiamos taurės)
VISI. Dėkojam! Į Jų Didenybių mūsų Valdovų sveikatą! Vivat! Vivat! Vivat!
ŽYGIMANTAS I. O dabar – prie reikalų. Prieš ketvertą metų mūsų laimėtas mūšis prie Oršos atitolino Maskvos grėsmę. Tačiau tai nusilpnino valstybę. Maskva vėl nerimsta ir kėsinasi į mūsų rytines žemes.
PETRAS KMITA. Turime būti budrūs!
ŽYGIMANTAS I. Teisingai, Kmita. O tam reikia grynųjų. Ir kuo daugiau!
VAPOVSKIS. Kreipėmės pagalbos į turtingus valstybės vyrus ir į žydus.
ŽYGIMANTAS I. Žinau, Vapovski. Žydai mums padėjo ir prieš Oršos mūšį.
VAPOVSKIS. Abraomui Juzefovičiui buvo užstatyta Kauno seniūnija su pelningu Rumšiškių dvaru už gražią sumelę – dešimt tūkstančių vengriškų auksinų.
ŽYGIMANTAS I. Už tai po to skyrėme Juzefovičių mūsų iždininku.
VAPOVSKIS. Žydas prie pinigų, kaip krienai prie mėsos. (Visi kvatoja)
ŽYGIMANTAS I. Tik ne prie kiaulės ar šerno. Žydai jos nevalgo, ar ne Juzefovičiau?
JUZEFOVIČIUS. Tikha tėsa, Jūsų Dydianibė. Tokia yha mūsų tikyba.
ŽYGIMANTAS I. Mūsų karalystėje yra vietos visokioms tikyboms, jeigu jų žmonės mums padeda.
JUZEFOVIČIUS. Dhystu atkheipti dėmesį, Jūsų Dydianibė, daugelis užstatytos seniūnijos ih vaivadijos nėdoda heikiamas pajamas izdui.
ŽYGIMANTAS I. Žinau, Juzefovičiau, tvarkos trūksta.
JUZEFOVIČIUS. Tai heikia ją dahyt.
VAPOVSKIS. Teisingai iždininkas Abraomas sako.
ŽYGIMANTAS I. Darysim, ponai, darysim.
KARALIENĖ BONA. Pirmasis žingsnis į tvarką – griežta ir tiksli revizija. Reikia nuosekliai ir tvarkingai surašyti nuosavybes, žemes, savininkus ir jų darbininkus.
ŽYGIMANTAS I. Teisingai. To ėmėsi dar, amžinatilsį, mano brolis karalius Aleksandras, bet sulaukė didelio pasipriešinimo. Net ir iš žydų, kuriuos buvo aštuonetui metų išvijęs iš mūsų valstybės, bet paskui vėl leido jiems sugrįžti. Kuo daugiau tvarkos, tuo mažiau galima nuslėpti arba nusukti.
KARALIENĖ BONA. Tam būtina tvirta ranka.
ŽYGIMANTAS I. Ją mes parodėme dar prieš dešimtį metų pradėdami nuo kariuomenės.
RAŠTININKAS. Iš Kariuomenės nuostatų, priimtų Minsko seime 1507-ųjų rugpjūčio tryliktąją: „Pirmiausia, jeigu kas nors iš ko ką paimtų atitinkamai nesumokėjęs, ponas etmonas turi liepti tokį sugauti. O jeigu kas plėštų – tokį pakarti. Jeigu kas nors prieš ką išsitrauktų kardą, tam nukirsti ranką, o jeigu sužeistų – nukirsti galvą. Jeigu kas nors rastų kokį daiktą ir nepranešęs ponui etmonui laikytų pas save, o paskui šį rastų kaip voginį, vertą daugiau negu puskapis grašių, tą – į kartuves. Kas nukirstų medį su bitėmis, tą – į kartuves.“
KARALIENĖ BONA. Vien kapodami galvas atsidursime akligatvyje, kai nebeliks ko karti ir kapoti.
ŽYGIMANTAS I. Ką siūlote, Jūsų Malonybe?
KARALIENĖ BONA. Padaryti galą betvarkei, kai neatsiskaitoma su iždu pagal tikrąsias pajamas. Jau spėjau išgirsti apie neribotą didžiųjų ponų Radvilų, Goštautų savivaliavimą. Jie grobia žemes, girias, žmones.
ŽYGIMANTAS I. Taip vyksta jau ne pirmi metai.
KARALIENĖ BONA. Todėl į Lenkijos, į tikrosios Lietuvos žemes, į Žemaitiją, į lietuviškąją Rusią reikia siųsti patikimus raštininkus, kad iš naujo surašytų visas mūsų valstybės nuosavybes. Turime žinoti, kam jos priklauso ir kiek iš jų turi gauti mokesčių iždas.
ŽYGIMANTAS I. Jūs pati galite imtis šio darbo?
KARALIENĖ BONA. Taip, Jūsų Karališkoji Didenybe! Man teko iš arti matyti, kaip uoliai dirba raštininkai revizoriai mano gimtojoje Neapolio karalystėje. Pirmiausia reikia sutelkti pakankamai dorų bendraminčių.
ŽYGIMANTAS I. Pritariame ir noriai padėsime. Pirmiausia jums rekomenduosime Vavžyniecą Mendzyleskį, puikų Lietuvos reikalų žinovą.
KARALIENĖ BONA. Dėkoju, Jūsų Didenybe. Mūsų laukia įtemptas ir sunkus darbas.
ŽYGIMANTAS I. O po rimtų kalbų kuo tu mus pralinksminsi, Čiuryla?
ČIURYLA. (perbraukia bandūros stygas) Iš vakarų per prūsus atėjo ši daina. (Iš „Nibelungų giesmės„)
O Nyderlandų žemėj, kur jūron Reinas krinta,
Gyveno Zygimundas ir jo žmona Zyglinda,
Sūnaus jie susilaukė čia, Ksanteno pily,
Jis vardą jų išgarsino visoj gimtoj šaly.
Jį Zygfrydu vadino, nebijančiu pavojų.
Jis daug kraštų aplankė, vis nuotykių ieškojo,
Svečiojoj žemėj priešų nevengdavo jokių
Ir tik Burgundų žemėje surado sau lygių.
Daug žygdarbių padarė sūnus pačioj jaunystėj,
Visi jo drąsą gyrė šioj Reino karalystėj.
Išaugo tas vaikinas – ir lieknas, ir stiprus.
Jį moterys lydėdavo akim į turnyrus.
Ir auklėjo, ir mokė tėvai vienturtį sūnų –
Iš prigimties nestigo dorybių karaliūnui, –
O tuo plačiai garsėjo tėvų šalis sena.
Taip augo jaunas Zygfrydas, karūnos puošmena.
ŽYGIMANTAS I. To karaliaus vardas panašus į mūsų, o jeigu dar ir sūnų mums išdainuosi, Čiuryla, tai dovanomis apipilsime!
PRAEITIS. Žygimantas Pirmasis turi sūnų Joną, tačiau nesantuokinį. Su konkubina Katerina Ochstat, čeke iš Telnicų. Todėl tasai Jonas negali paveldėti sosto, bet nuskriaustas nelieka, kai 1519-aisiais paskiriamas Vilniaus vyskupu.
RAŠTININKAS. Užstatų valstybės vardu nuolat daugėja. Dėl to smunka iždas. Suprasdami didėjant bendrą pavojų, kai kurie ponai savo noru atsisako didelių karaliui paskolintų sumų. Jie sutinka, kad pajamos iš jiems užstatytų nuosavybių eitų iždo naudai. Taip karalius pelnosi iš Utenos, Darsūniškio, Mozyrio, Melniko, Eišiškių, Vilkmergės, Merečo, Punios, Žiežmarių, Lydos, Bielinos, Anykščių, Krėvos, Mohyliovo, Užpalių ir dar daugelio kitų nuosavybių. Deja, toks valstybės turto alinimas negali tęstis amžinai.
PRAEITIS. Būtina imtis radikalių permainų, kurias supranta ir numato naujoji karalienė. O ji dar tokia jauna ir ne vien sunkiaisiais valstybės reikalais persiėmusi. Su karaliene Bona į mūsų kraštą atkeliavo Renesanso dvasia: Valdovų rūmuose daugėja dvariškių italų, jų papročių, madų, poezijos, muzikos. Veikia rūmų teatras. Nepamiršta karalienė ir pirmosios meilės Ettorės Pignatellio. Rašo jam laiškus, kviečia į Krokuvą. Tas išsisukinėja, pagaliau veda kažkokią neapolietę. Kai Pignatellis neatvyksta, Bona tūžta. Liežuvauta, jog ketino nunuodyti neatsiliepusį į jos jausmus.
RAŠTININKAS. Bet artėja didžiosios pareigos metas. Karalienė jau laukiasi. Po pusmečio nuo vestuvių Žygimantas Pirmasis palieka žmoną ir 1518-ųjų lapkritį iš Krokuvos patraukia į Lietuvos seimą Breste. Dažnais laiškais karalius pranešinėja jai apie sėkmingas kovas su Maskva, stengiasi taip tvarkyti lietuviškuosius reikalus, kad spėtų grįžti į Krokuvą iki ateisiant į pasaulį jųdviejų pirmagimiui.
PRAEITIS. 1519-ųjų sausio aštuonioliktą, penktadienį, į Krokuvą grįžta Žygimantas I ir tą patį vakarą gauna žinią gimus dukterį. Ji itališkosios bobutės garbei pakrikštyjama Izabele. Džiaugsmingai pranešdamas Bario kunigaikštienei apie sėkmingą gimdymą, karalius reiškia viltį dar susilaukti sūnaus.
RAŠTININKAS. Lapkričio viduryje valdovas išvyksta į seimą Torunėje vėl palikdamas karalienę besilaukiančią. Prie jos nuolat budi du italai daktarai: Nicolas Catignanis ir dėdės kardinolo Ipolito d’Estės atsiųstasis asmeninis gydytojas Giovannis Valentinas. Tuo metu jau vyksta karas su Kryžiuočių ordinu, kuriam vadovauja didysis magistras Albrechtas Hohencolernas, karaliaus Žygimanto Pirmojo seserėnas. Kurjeriai su laiškais nuolat zuja tarp Krokuvos ir vyriausiojo kariuomenės štabo, iš kurio karo veiksmus stebi karalius.
PRAEITIS. 1520-ųjų liepos pabaigoje su nedidele palyda į Krokuvą atjoja Kališo vaivada Jonas Zaremba. Jis įsako Vavelio pilies prievaizdui:
ZAREMBA. Į mano kambarius prašau nieko neleisti. Tik liokajų Vaceką su laiškais nuo dukters Anos.
PRAEITIS. Panelė Ana buvo tarp artimiausių karalienės Bonos freilinų. Tėvas sutarė su ja, kad, jeigu gims karalaitis, duotų ženklą rūmų lange iškabindama raudoną juostą. Vaivada Jonas Zaremba kasdien keliasi prieš aušrą ir įdėmiai laukia sutarto ženklo. Aušta 1520-ųjų rugpjūčio pirmoji. Viename rūmų lange aiškiai suraudonuoja.
ZAREMBA. Visi mano vyrai ant žirgų! Pirmyn!
PRAEITIS. Vaivada Jonas Zaremba be atadvasio nušuoliuoja į Torunę ir, stojęs prieš karalių, praneša jam džiugią naujieną.
ZAREMBA. Jūsų Karališkoji Didenybe, Dievas atsiuntė Jums sūnų!
RAŠTININKAS. Už brangią žinią karalius gausiai apdovanoja vaivadą Zarembą, o žmonai tuoj pat parašo:
ŽYGIMANTAS I. „Dvigubą ir ypatingą patyrėme džiaugsmą, kad gimdymas sėkmingai įvyko ir iš Dievo malonės turime mylimiausią sūnų mūsų abipusės meilės patvirtinimą. Už tokią laimingą ir džiaugsmingą žinią karščiausiai dėkojame Jos Karališkajai Didenybei ir labai prašome Jos, kad savo sveikata kuo stropiausiai rūpintųsi. Mylimiausiam sūnui mūsų tebūnie per krikštą duotas Žygimanto vardas, kurį dabar abu nešiosime.“
PRAEITIS. Apie laimingą sūnaus gimimą Žygimantas Pirmasis nedelsdamas praneša Bario kunigaikštienei Izabelei, naujajam šventosios Romos imperijos imperatoriui Karoliui V, čekų ir vengrų karaliui pusbroliui Liudvikui, popiežiui Leonui X ir kardinolams, o taip pat lenkų ir vengrų ponams.
RAŠTININKAS. Tuo metu Prūsijos karas pasisuka negera linkme. Gdanskui grasina vokiečių daliniai. Laimei, jiems sugebėta ryžtingai pasipriešinti. Apie tai karalius džiaugsmingai praneša žmonai. Galų gale ketvertą metų trukęs karas baigiamas Torunėje 1521-ųjų balandžio penktąją. Dar lygiai po mėnesio Žygimantas Pirmasis grįžta į Krokuvą, kur jį linksmai vograudamas pasveikina mažas bendravardis sūnus tik su antruoju lotyniškos kilmės Augusto priedėliu, reiškiančiu rugpjūčio mėnesį, kada yra gimęs.
PRAEITIS. Vos pusmetį praleidęs su šeima Krokuvoje, karalius traukia į Petrakavo seimą, paskui – į Lietuvą, kad baigtų pasirengti dar vienai gynybai nuo Maskvos. Grįžta Krokuvon tik 1523-ųjų sausį ir randa gimusią dar vieną dukterį – Zofiją. Per ateinančius penketą metų gims kitos trys dukros. Užaugę jos bus sėkmingai ištekintos už Europos didžiūnų.
RAŠTININKAS. Bet Lenkijos ir Lietuvos karūnos didžiausia viltis – mažasis Žygimantas Augustas. Bona puikiai supranta, kad visos atkakliai kaupiamos nuosavybės ir sunkiai vykstantis jų surašymas neteks prasmės, jeigu nebus kam perimti valdovo sosto. Karališkajam įpėdiniui tik dveji metukai, ir jo šeštą dešimtį įpusėjantis tėvas dar gana stiprus. Bet karalienė įtikina Ponų tarybą oficialiai pripažinti Žygimantą Augustą sosto paveldėtoju.
PRAEITIS. Bonai liūdna žinia: 1524-ųjų vasario vienuoliktą Neapolyje mirė jos motina kunigaikštienė Izabelė. Po pusmečio kita bloga naujiena: rugsėjo pradžioje Lenkijos link pajuda didžiulė 25 000 turkų armija. Sunerimęs karalius stebi įvykius iš Lvovo ir grįžta pas šeimą Krokuvon po gero mėnesio, kai grėsmė atslūgsta. Bet kyla naujas pavojus jau pačiai šeimai.
RAŠTININKAS. 1525-ųjų rugsėjį Krokuvos Klepačiaus rajone ir Slavkovskio gatvėje pasirodo maro židiniai, o lapkritį paplinta po visą miestą. Bijodama, kad neužsikrėstų mažyliai ir pirmiausia Žygimantas Augustas, lapkričio pradžioje Bona su vaikais ir dalimi dvaro pasitraukia į karališkosios šeimos mėgstamą Niepolomico pilį prie Vyslos. Ten išbūna iki kitų metų balandžio.
PRAEITIS. Žygimantas Pirmasis galėjo atrodyti esąs idealus monarchas. Ir dvasia, ir kūnu. Puiki majestotiška išvaizda, dideli tankūs antakiai, rūstus žvilgsnis, o jėga tokia, kad gali sutraukyti vadeles, ištiesinti pasagas, kantrus nepritekliams ir šalčiui. Kaip rašė jo amžininkas Dejušas Bielskis, „karalius buvo kiek piktokas, bet mokėjo pyktį savyje slėpti“.
DABARTIS. Tačiau tų laikų žmonių – nuo vargšų iki didžiūnų – tykojo nepalyginamai daugiau pavojų negu šiandien. Tiesa, daug nerimo naujaisiais laikais sukėlė kovido pandemija.
RAŠTININKAS. Viena po kitos užgriūvančios maro, choleros, šiltinės epidemijos skynė šimtais ir tūkstančiais net pačius stipriausius, neaplenkdamos nė karalių. O ir šiaip Žygimantas Pirmasis ima dažniau pasiligoti. Tai kelia didėjantį rūpestį Bonai, kad sostas neišslystų iš jogailaičių dinastijos rankų.
RAŠTININKAS. Nenuspėjami politikos vingiai. Nuo seno sakoma: politikoje nėra draugystės ar neapykantos, o veikia vien interesai. Čia, atrodo, dar taip neseniai buvę mirtini priešai – Turkija su Lenkijos ir Lietuvos valstybe – 1525-ųjų spalio aštuonioliktąją pasirašo paliaubų sutartį. Abi šalys įsipareigoja palaikyti draugiškus santykius, garantuoti laisvą prekybą, belaisvių išpirką ir bausti neklaužadas, kurie daro žalą abiejose valstybėse.
PRAEITIS. Taip Lenkija tampa nebepriklausoma nuo vokiškųjų Habsburgų ir gali vykdyti savarankišką taikingą politiką, išsaugodama savo įtaką čekams ir vengrams. Tai labai nepatinka Habsburgams, kurie spėja šį politikos posūkį įvykus Bonai patariant, todėl visas jų pyktis atsisuka prieš karalienę ir atsišauks net po trejeto dešimtmečių.
RAŠTININKAS. Tiesdama sūnui kelią į sostą, Bona stiprina savo įtaką užvaldydama vis daugiau stambių nuosavybių. 1524-ųjų žiemą Žygimantas Pirmasis „iš tikros meilės“ savo žmonai ir „dėl jos padėties pagerinimo“ dovanoja didžiules girias su kur-ne-kur įsiterpusiais ūkiais. Girios išilgai Poliesės ir Prūsų driekiasi link Žemaitijos ilga poros šimtų kilometrų ilgio bei daugmaž 50 kilometrų pločio juosta. Tai daugiausia būta Sudavijos, iš kurios po Žalgirio mūšio kryžiuočiai išstūmė vietinius gyventojus. Apleistą kraštą teks įsisavinti iš naujo, kai savo nuosavybėn jį perims Bona. Kitas dideles valdas Žygimantas Pirmasis patvirtina Bonai Žemaitijoje.
PRAEITIS. Į karalienę jau kreipiamasi kaip į aukščiausią po karaliaus valstybės asmenį, atliekantį su valdovu bendrus darbus. Iš vyro karaliaus gautose lietuviškose valdose Bona liepia kruopščiai surašyti ir įvertinti visas dirvas, patikrinti jų valdytojų privilegijas. Jos rankose susitelkia svarbiausi iždo rejestrai, ji gauna žinias iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje vykstančių patikrinimų. Lietuvos ponai per palankų jiems pakanclerį Tomickį siekia Bonos malonių.
RAŠTININKAS. Perkopusio per šešias dešimtis Žygimanto Pirmojo sveikata ima vis dažniau trikti. 1528-ųjų lapkričio devintąją stiprūs išėminiai skausmai persmelkia karaliaus dešinę koją. Jis nepakyla iš lovos visą mėnesį. Nauja ligos ataka užgriūva karalių po pusmečio. Jo stipri karštinė iššaukia visuotinį nerimą. Liga vis nesitraukia, po savaitės Bona apie tai praneša senatoriams.
KARALIENĖ BONA. „Turime vilties, kad iš visagalio Dievo malonės Jo Karališkoji Didenybė greitai pasveiks. Jeigu kartais įvyktų kitaip ir nelaimingai, ką Dievas už mus geriau žino, prašome Jūsų prakilnybės, kad sulig savo nuovokos ir nepajudinamos ištikimybės norėtum mums tarnauti pagalba ir patarimu ir apie tai galvotum ir įgyvendintum kartu su kitais ponais senatoriais, apie ką žinočiau, kad yra naudingiausia mums, mūsų šviesiausiems vaikams kaipo šios karalystės, taip ir valstybių mūsų.“
RAŠTININKAS. Vos tik gavęs Bonos laišką apie grėsmingą Žygimanto Pirmojo sveikatos būklę, pakancleris vyskupas Tomickis nurodo Krokuvos diecezijoje uoliai melstis karaliaus intencija. Tačiau nuogąstauta be reikalo. Liepos pabaigoje karaliaus sveikata tiek pagerėja, kad jis jau gali su žmona ir vaikais išsiruošti į ančių ir kiškių medžioklę.
PRAEITIS. Pagerėjusi vyro sveikata nė kiek nenumaldo ir neatitolina svarbiausio ir neįprasto Bonos siekio: dar gyvam valdovui esant, paskirti jo antrininką. Ji laviruoja tarp nuolat besikivirčyjančių Lietuvos didikų Radvilų ir Goštautų. Gražiais pažadais palenkia kardinolą Laskį, kad tik kuo daugiau didžiūnų suagituotų įkelti Žygimantą Augustą į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sostą Vilniuje. Tų planų vedina Bona su vyru ir sūnumi 1528-ųjų kovo pradžioje iš Rodomo pirmą kartą išvyksta į Lietuvą. Beveik po dešimties Lenkijoje praleistų metų.
RAŠTININKAS. Pagaliau! 1529-ųjų spalio aštuonioliktoji. Vilniaus Žemutinės pilies didžioji menė. Iš abiejų jos šonų vietas užima Tarybos ponai, vyskupai, didysis Lietuvos etmonas ir vaivados, kunigaikščiai, bajorai, žemvaldžiai. Garbingiausioje vietoje – didžiulis sostas. Į jį sėdasi karalius su karaliene, o tarp jų – devynmetis karalaitis Žygimantas Augustas.
KARDINOLAS LASKIS. Jūsų Karališkosios Didenybės ir garbieji ponai, visų jūsų akivaizdoje švenčiausiajai mergelei Marijai ir motinai bažnyčiai laiminant tegul nuo šiol į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovo sostą įžengia Jo Karališkoji Malonybė, Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas!
RAŠTININKAS. Trakų vaivada ir didysis Lietuvos etmonas Konstantinas Ostrogiškis įteikia karalaičiui kardą ir Didžiojo kunigaikščio kepuraitę. Visi valdiniai jam iškilmingai prisiekia. Karalienė Bona gali būti laiminga laimėjusi pirmą didžiąją kovą.
Trečioji dalis. Nesulaukusi anūkų
Veikėjai:
Bona Sforza – Lenkijos ir Lietuvos karalienė, 62 m.
Freilina Livija, 23 m.
Karalius Žygimantas Augustas, 35 m.
Kaštelionas Maciejovskis,47 m.
Iždo raštininkas Vargovskis, 34 m.
Pasakotojas
PASAKOTOJAS. Daug vandens Nerimi ir Vysla nutekėjo. 1548 metų balandžio pirmąją Krokuvoje miršta karalius Žygimantas Senasis. Dar jam gyvam esant, savarankiškai valdyti Lietuvos kunigaikštystę Žygimantas Augustas pradėjo nuo 1544 metų ir apsigyveno Vilniuje, o mirus tėvui, jis tapo visos Lietuvos ir Lenkijos valstybės karaliumi. Nelengvai jam klostėsi santykiai su motina senąja karaliene Bona Sforza, kuri dėl nesutarimų su sūnumi apsigyveno Varšuvoje karalių rūmuose. 1556-ųjų vasario pirmosios rytas. Karalienė Bona savo menėje.
BONA. Orribile gelido! Siaubingas šaltis! (skambina varpeliu)
FREILINA. Šaukėte, Jūsų Karališkoji Malonybe?
BONA. Dopo diaboli! Po velnių! Kas šiandien kūrė židinį? Kodėl malkų pagailėjo? Dantis ant danties nepataiko.
FREILINA. Leiskit apsiausiu Jus šermuonėlių mantija ir pašauksiu pečkurį.
BONA. Apsiausk. Pečkurio nereikia, savo darbą jis turėjo deramai atlikti anksčiau, kai mūsų čia dar nebuvo. Dabar pašauk kaštelioną Maciejovskį.
FREILINA. Tuoj pat, Jūsų Karališkoji Malonybe.
PASAKOTOJAS. Kambarinė nusilenkusi išeina. Karalienė tartum pati sau:
BONA. Stato ingrato! Nedėkinga valstybė! Kiek aš jai atidaviau – save, vaikus, darbus!?
KAŠTELIONAS. Sakė – kvietėte, Jūsų Karališkoji Malonybe?
BONA. Taip, kaštelione. Šį rytą klausydamasi giedotinių mišių, galutinai apsisprendžiau – išvykstam!
KAŠTELIONAS. Kaip sakėte vakar?
BONA. Kaip vakar ir kaip prieš mėnesį, ir kaip prieš metus. Grįžtu į gimtinę – į Barį. Tegul kinkosi visa mano palyda. Kai duosiu ženklą – pajudėsim.
KAŠTELIONAS. Bus įvykdyta, Jūsų Karališkoji Malonybe.
BONA. Kiek vežimų pakrauta?
KAŠTELIONAS. Dvidešimt keturi. Sudėta viskas, kaip liepėte: paveikslų kolekcija, visi šimtas keturiolika gobelenų, Jūsų mėgstami baldai.
BONA. Ir iš Vilniaus pilies rūmų?
KAŠTELIONAS. Ir iš Vilniaus, kaip pageidavote, Jūsų Karališkoji Malonybe.
BONA. O, Vilniau… Daugiau jau niekada… Kaip ten mano bokštas? Kaip sodas prie pilies?
KAŠTELIONAS. Viskas, kaip Jums gyvenant, Jūsų Karališkoji Malonybe. Bokštas po gaisro atstatytas, o sode auga Jūsų paliepimu įskiepyti vaismedžiai.
BONA. Ar nenukentėjo nuo gaisro Katedra?
KAŠTELIONAS. Ne, ugnis jos nepalietė.
BONA. Grazie Dio. Ačiū Dievui. Tai jis apsaugojo ir mano parūpintą atminimo lentą Vytautui Didžiajam. Tam ryškiausiam deimantui iš Gediminaičių karūnos, kurią perėmė Jogailaičių dinastija… Ar ji dar turės ateitį? Kas išlaikys Jogailos, jo sūnų Kazimiero, Aleksandro, anūko Žygimanto Pirmojo sostą? O koks ten liks atminimas apie mane, Jogailaičių marčią?
KAŠTELIONAS. Pats geriausias, Jūsų Karališkoji Malonybe.
BONA. Bene, grazie! Nepataikauk, kaštelione, bet ačiū ir už tai! O kas manęs laukia ateityje? (skambina varpeliu). Maciejovki, gali eit ir pabaigt ruoštis kelionei.
FREILINA. Ko pageidausite, Jūsų Karališkoji Malonybe?
BONA. Livija, išmesk man kortas prieš kelionę.
KAMBARINĖ. Kad aš… Gal geriau būtų rūmų būrėja… Arba Tvardovskis su savo miglų paveikslais…
BONA. Žinau, kad moki. Freilinoms, kurias leisdavau už vyrų, ateitį „varažydavai“. Ar turi čia kortas?
FREILINA. Turiu…
BONA. Duokš perkelsiu.
FREILINA. Prašom… Jūsų Karališkoji Malonybe…
PASAKOTOJAS. Dėstomos kortos, ilgoka tyla.
BONA. Ko tyli? Na? Ką rodo tie velnio paveikslėliai?
FREILINA. Kalnai… Tamsių barzdočių būrys… Ginkluoti…
BONA. Gali būt plėšikai? Girdėjau, Alpių prieigose siautėja jų gaujos. Mane lydės Varšuvos ir Lvovo kaštelionai Maciejovskis ir Rusockis, Ravo vaivada Sierpskis su savo kariaunomis. Manau, jų pakaks apsiginti. O tu man apie tolimesnę ateitį paporink. Ką kortos rodo?
FREILINA. Apie tolimesnę… aš nemoku…
BONA. Apsimeti. Nenori sakyt, kad negeri ženklai. Tiek to.
FREILINA. Kortos rodo, kad Jūsų laukia didelė kelionė. Matyt, po gimtadienio…
BONA. …kuris bus rytoj, vasario antrąją.
FREILINA. Tai surengsime šokius, kuriuos Jūs taip mėgstat.
BONA. Nebus nei šokių, nei pokylio. Vėl pašauk man Maciejovskį.
PASAKOTOJAS. Freilina tyliai pasišalina, po kelių akimirkų pasirodo kaštelionas Maciejovskis.
KAŠTELIONAS. Klausau, Jūsų Karališkoji Malonybe.
BONA. Liepk privažiuoti mano karietai.
KAŠTELIONAS. Tuoj liepiu, Jūsų karališkoji Malonybe. Ar pranešti Karaliui?
BONA. Karalius žino, bet manęs vengia. Jis liepė viešai ištrimituoti Varšuvos turguje savo įsaką, kuriuo pagrasino bausmėmis visiems, kas padės man išvykti iš Lenkijos. Ar ir tau, kaštelione?
KAŠTELIONAS. Man – ne, dargi prisakė jus lydėti kelionėje.
BONA. (paniekinamai). Jis niekada nebuvo nuoseklus: nei politikoje, nei karališkai ypatai derančiuose papročiuose, nei su manim. Argi nekraupu, kad tas, kurį savo įsčiose išnešiojau, kuriam išsaugojau karališkąją karūną, verčia mane taip kentėti ir net grasina įkalinti? Šito nebus! Maciejovski, gali eiti ir palauk iki nusileisiu kelionei.
PASAKOTOJAS. Kaštelionui išėjus, karalienė lyg pati sau, lyg garsiai galvodama:
BONA. Negali Žygimantas Augustas man dovanoti, kad nepamėgau tos jo pagonės lietuvės, tos Barboros Radvilaitės. Net įtaria, kad jai nuodais padėjau numirti. Neišmanėlis… Och, tie klastingieji Radvilos – Juodasis ir Rudasis. Per savo giminaitę Barborą jie panūdo valdyti mane. Tik jiems neišdegė. Ir dar buvo nevaisinga, bet trečioji Augusto sutuoktinė – irgi bergždžia. Och, Dio mio… Dio mio…
PASAKOTOJAS. Už langų girdisi privažiuojančių vežimų girgždesys.
BONA. Jeigu ne ta prakeikta medžioklė… Ir reikėjo jiems iš Lietuvos miškų atboginti narve tą siaubūną lokį? Jis sudraskė arba sužeidė visą šimtą šunų, išvaikė tris šimtus mužikų. Puolė mano žirgą, nuo kurio nugriuvau. Tik pakamaris Ožarovskis mane apgynė. Bet ten pat pagimdžiau priešlaikį sūnelį, vos penketą mėnesių nešiotą. Spėjom pakrikštyti Albrechtu, ir po kelių valandų jis mirė. Dabar ilsisi Niepolomicų kapinaitėse. Jei ne prakeiktas lietuviškas lokys, Jogailaičių dinastija nebūtų sustojusi ties Augustu. Oh, Dio mio…
(Vėl dindi Karalienės varpelis)
BONA. O dabar, Livija, pakviesk dukteris.
PASAKOTOJAS. Su motina atsisveikina apsiverkusios dukterys Anna ir Katarzyna, o trečioji dukra Izabelė prie palydos prisijungs jau už Varšuvos. Sūnaus karaliaus Žygimanto Augusto tarp atsisveikinančių nėra. Jiedu išsiskiria amžinai, kai karalienei Bonai telieka gyventi pusantrų, o karaliui Žygimantui Augustui – šešiolika metų. Tą patį rytą iždo raštininkas Rafalas Vargovskis praneša karaliui Žygimantui Augustui:
VARGOVSKIS. Man tik ką pasakė kaštelionas Maciejovskis, kad Jūsų motinėlė, Jos Karališkoji Malonybė, tikrai apsisprendė išvykti šiandien iki vidurdienio.
KARALIUS. Tik todėl, kad ji mano motina, nekyla ranka jos sulaikyti. Ji nepaiso, kaip atrodys mūsų valstybė ir karaliaus autoritetas, kai ši žinia pasklis po Europą.
VARGOVSKIS. Tai jau taip, Jūsų Karališkoji Didenybe.
KARALIUS. Tačiau iš kitos pusės – galų gale baigiasi įtampa, kai Žečpospolitą valdė tarytum du karaliai – ji ir aš. Nuo to be galo pavargau.
VARGOVSKIS. (įsiteikiamai) Dabar viskam turėsite pirmą ranką, Jūsų Karališkoji Didenybe.
KARALIUS. Ir kas iš to, Vargovski?
VARGOVSKIS. Jums dar tik trisdešimt penkeri. Galėsite daug nuveikti krašto labui.
KARALIUS. Et, Vargovski, Vargovski. Kad tu žinotum, kas mano širdį drasko… Tik ne tavo nosiai ir luomui tai suprasti. Eik ir praneši man, kai išvažiuos.
PASAKOTOJAS. Likęs vienas juodu audeklu išmuštame kambaryje, Karalius nebesulaiko ašarų:
KARALIUS. Kodėl man tokia dalia? Kodėl net tikroji motina nesupranta manęs? Argi mes, Dievo valia gimusieji karališkose šeimose, turime paklusti vien politikos žaidimams ir vesti arba tekėti tik pagal mums primetamus išskaičiavimus?
(garsiai sukūkčioja)
O, Barbora, aš tave tebemyliu ir mirusią… Kodėl tu mane palikai tokį vienišą šiame atšiauriame pasaulyje? Nepaguodė manęs ir Tvardovskio iškviesta tavo vėlė… Taip noriu tikėti, kad tu grįžai bent trumpam, nors žinau, kaip magai moka žaisti veidrodžių atspindžiais. Mes juk jau gyvename ne kokiam akmens, o moderniame šešioliktame amžiuje.
PASAKOTOJAS. Modernių pažiūrų, nors vėliau ir nesutardamas, Karalius jaunystėje sėmėsi iš savo motinos. Bona Sforza buvo fanatiška katalikė, bet jos rūmuose lankėsi reformacijai palankūs italai. Kurį laiką ji Vilniuje protegavo lietuvį Abraomą Kulvietį ir jo įstegtą protestantiškąją kolegiją.
(pasigirsta anuomet Krokuvos ir Vilniaus valsovų rūmuose madinga italų muzika)
Su Bonos gyventu laikotarpiu sutapo lemtingos naujovės: 1529-aisiais pasirodė Pirmasis Lietuvos Statutas, 1543-aisisis paskelbiama Torunės kunigo Mikalojaus Koperniko heliocentrinė sistema, 1547-aisiais Karalystės prūsiškame pakraštyje pastorius Martynas Mažvydas išspausdina pirmąją lietuvišką knygą. Karalienė globojo dosniai apdovanodama, muzikantus, poetus, dailininkus.
(girgžda vežimai, šūkčioja važnyčiotojai, švilpčioja botagai)
VARGOVSKIS. Jūsų Didenybe, Jos Karališkosios Malonybės ekipažas, palyda ir vežimai su kroviniais jau išvyko.
KARALIUS. Tesaugo ją Dievas toje kelionėje.
PASAKOTOJAS. Tačiau karalienė Bona kartu su kitais didikais buvo godi ir klastinga. Karaliaus žemių užrašymais, išpirkimais, spekuliacija Karalienė pasisavino ištisas Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sritis arba jų dalis. Kartu ji rūpinosi dvarų pelningumu, produktyvesnių augalų ir gyvulių veisimu, miestų plėtra. Savo dvaruose Pietų ir Vakarų Baltarusijoje 1552–1555 metais pradėjo įgyvendinti agrarinę valakų reformą įsakiusi tiksliai išmatuoti valstiečių žemes, kelti žmones iš senų gyvenviečių į valakais suskirstytą žemę, nustatė prievoles nuo valako.
(muzikinis perskyrimas)
PASAKOTOJAS. Nuo tada, kai iš Varšuvos išvyko Bona, praėjo trejetas mėnesių.
KAŠTELIONAS. Jūsų Karališkoji Didenybe, Jums liepus atvykau.
KARALIUS. Gerai, Maciejovski. Dėstyk, kaip sekėsi kelionė į ten ir atgal.
KAŠTELIONAS. Barį pasiekėme per septynias savaites. Didelių nelaimių nenutiko. Tik smulkmenos. Krito keliolika arklių, du ietininkus ištiko gumbas ir jie didelėse kančiose mirė.
KARALIUS. O Ponia Bona?
KAŠTELIONAS. Ponia Bona kelionę atlaikė puikiai. Tik vis jaudinosi dėl savo brangenybių, kolekcijų ir pinigų, ką turėjo pasiėmusi su savim.
KARALIUS. Ar nebandė pulti plėšikai ties Alpėmis?
KAŠTELIONAS. Ne. Gal todėl, kad, baigiantis žiemai, ten buvo neįprastai šalta, vėjuota ir tenykščiams plėšikams tapo sunku judėti.
KARALIUS. Dėkui tau, Maciejovkski. Gali eiti ir gerai pailsėti.
KAŠTELIONAS. Man malonu atlikti pareigą karališkajai šeimai, Jūsų Didenybe.
PASAKOTOJAS. Karalius lyg pats sau:
KARALIUS. Žinau, kad ji nenusėdės vietoj. Ne jos būdui. Girdėjau ketins siekti Neapolio vicekaraliaus sosto. Dieve, padėk. Bent jau nebesipainios čia.
PASAKOTOJAS. Įsitivirtinti Neapolio valdžioje Bonai nepavyko. Tačiau ji iš savo Bario pilies ir toliau sekė svarbiausius politinius įvykius tiek Šiaurės Italijoje, tiek tolimoje Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.
BONA. Livija, ar jau atėjo laiškas iš Vilniaus?
FREILINA. Dar ne, Jūsų Karališkoji Malonybe.
BONA. Gaila. Kol kas nesužinosim, ar pavyko Goštautams nušluostyti nosį Radviloms su kariuomenės įstatymu ponų Seime.
FREILINA. Gal laiškas iš Vilniaus ateis ryt-poryt.
BONA. (pašiepiamai) Ryt-poryt, ryt-poryt. Neaišku, kada Dziežgovskis jį man parašė. Žinai, tie rūmų rašeivos, nežinia kas kada jiems šaus į galvą. O betgi ir laiškai, greičiausio žygūno su sparčiu žirgu nešami, iš Vilniaus pasiekia Barį netrumpiau, kaip per tris savaites.
FREILINA. Tikėkimės, jau parašė, Jūsų Karališkoji Malonybe.
BONA. Tikėkimės, tikėkimės. Va, per karą, keičiantis žygūnams ir žirgams, paštas eina greičiau. Tik neduokdie bet kokio karo. Nuo jo pavyko atsiginti bent trisdešimtį metų. Grazie, Dio. Tik nežinia, kiek dar ilgai? Ar nepersigalvos vieną gražią dieną turkai? Juos gi nepaliauja ant mūsų siundę tie šunriteriai iš Habsburgų pusės.
PASAKOTOJAS. Kol buvo gyvas jos vyras karalius Žygimantas Pirmasis, Bona sumaniai įsiterpdavo į valstybės politikos reikalus. Neryžtingas, bet atsargus karalius ne tik netrukdė žmonai, bet ir buvo jos tikroji atrama. Po jo mirties 1548-aisiais Bonos įtaka valdyti valstybę pastebimai silpnėjo. Štai kodėl ji galutinai apsisprendė grįžti į gimtąją Italiją. Tik neilgai džiaugėsi savo gimtine. Atrodžiusi sveika, po pusantrų metų staiga smarkiai susirgo.
BONA. (giliai kosėdama ir gargiančiai atsikvėpdama, su ilgokomis pauzėmis). Livija… Ar ne laikas gerti mikstūrą kaip daktarai liepia?..
FREILINA. Jau. Tuoj įlašinsiu. Prašom, Jūsų Karališkoji Malonybe.
BONA. (gurkčiodama lėtai išgeria).Fu… Terrible … Siaubinga bjaurastis… Netikiu, kad padėtų… Ko nors primaišė… Jie visada manęs tykojo… Tie Habsburgai… Man liko nebedaug… Gali nė kortų nebemesti, Livija…
FREILINA. Esate stipri, Jūsų Karališkoji Malonybe. Pasveiksit kaip visada.
BONA. (giliai atsikosėdama). Neveidmainiauk… Pašauk Papakodą su notaru… Diktuosiu testamentą…
FREILINA. Tuoj. Jie čia netoli.
PASAKOTOJAS. Įeina ir pasveikina Karalienę pelnęs ypatingą jos palankumą gudrus ir klastingas patarėjas Joanas Papakoda, slapčia tarnavęs Habsburgams. Jam iš paskos lyg šešėlis įslenka notaras ir prisėda už mažo stalelio pasiruošęs rašyti.
BONA. (kosėdama). Žinau, kad jau turite surašytą mano valią… Ten nurodyta, kam skiriu žemes ir brangenybes. Dar pridėkite po dešimt tūkstančių dukatų kasmet iš Fogijos pajamų mano dukteriai Izabelei, Vengrijos karalienei… Tau, ištikimasis Papakoda, pridedu Nojos ir Trigiano valdas bei trylika tūkstančių dukatų, žirgus iš mano arklidžių, sidabro servizą. ..
PASAKOTOJAS. Kitą dieną Karalienė pasijuto kiek geriau ir per freiliną Liviją pasikvietė pilies kanceliarijos sekretorių Skipijoną Katapanį. Jis papasakojo Karalienei, kad Papakoda trynęs iš džiaugsmo rankas, jog paskirtas testamento vykdytoju ir yra gerai apdovanotas. Tai supykdė Karalienę.
BONA. Būdama aiškios sąmonės atšaukiu vakarykštį testamentą.
PASAKOTOJAS. Išsiuntusi visą savo dvarą į šventojo Mikalojaus bažnyčią ir liepusi melstis už jos sveikatą, Karalienė prie savęs pasiliko tik senus, pačius ištikimiausius dvariškius – Hanibalą Karmiganą, Lukreciją Kritopolis ir Mikalojų Foskį. Jie turėjo patvirtinti naująjį testamentą, kurį surašyti liepta Katapaniui. Naujajame testamente Bona visą savo turtą perrašė Žygimantui Augustui ir dukterims. Papakodai tebuvo palikti tie trylika tūkstančių dukatų, kurie kažkada jam buvo paskolinti, taigi – nieko. Na, dar nedidelė ir nereikšminga Kapurso valda.
FREILINA. O, Dieve… Ji mirė… Jos Karališkoji Malonybė Bona Sforza iškeliavo pas Viešpatį…
PASAKOTOJAS. Tai buvo 1557 metų lapkričio devynioliktosios ankstyvas rytas, ketvirta valanda. Pasak Bario dvariškio Cezario Farinos, Papakoda per jam ištikimus patikėtinius – gydytoją Gio Antonį di Materą ir virėją Pavelą Matrilą – du kartus įmaišė Karalienei nuodų. Tai sukėlė didelį karščiavimą ir baigėsi mirtimi. Jogailaičių marti iš Italijos neįgyvendino savo didžiojo tikslo – išsaugoti ir iki anūkų pratęsti Jogailaičių dinastiją, nes net ir triskart vedęs sūnus Žygimantas Augustas legalių palikuonių nesusilaukė.
P a b a i g a
