Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas kėlė šampano taures pasirašę pirmąją Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį. Povilo Sigito Krivicko nuotrauka 

Povilas Sigitas Krivickas, www.voruta.lt

Lygiai prieš trejetą dešimtmečių, vaiskų 1991 metų liepos 29-osios rytą iš Vilniaus oro uosto pakilo specialus lėktuvas ir pasuko Maskvos kryptimi. Lėktuve – Lietuvos aukščiausio lygio delegacija, kaip nepriklausomos valstybės atstovė, vykstanti oficialaus vizito į Rusiją pirmąkart po Antrojo pasaulinio karo. Delegacijos sudėtyje – tuometinės Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo seimo ir Vyriausybės vadovai, parlamentarai, ministrai ir didelis būrys žurnalistų.

Į Baltuosius rūmus… Maskvoje

Kai nusileidome trapu Šeremetjevo oro uoste, pasitiko Rusijos viceprezidentas Aleksandras Ruckojus su didele tos šalies politikų ir valdininkų svita. Delegacijos laukė du juodi ilgi “zisai” su Lietuvos vėliavėlėmis, autobusas – padėjėjams ir žurnalistams.

Per pusvalandį atvykstame į vadinamuosius Rusijos Baltuosius rūmus. Prie jų paradinio įėjimo plevėsuoja milžiniška mūsų Trispalvė. Baltomis vasariškomis uniformomis pasirėdę milicininkai yra neregėtai mandagūs. Atvėrę masyvias duris, jie nurodo mums kelią į penktąjį aukštą. Pasikėlę liftu, žingsniuojame plačiu vestibiuliu ir prie vieno kabineto prieigų matome bordo spalvos stiklinę plokštę su aukso spalvos raidėmis “JELCIN Boris Nikolajevič”. Tai čia dirba drąsus politikas, kuris vos prieš pusmetį, per tragiškuosius Sausio įvykius, buvo atskridęs į Taliną, kad, būdamas kiek galėdamas arčiau, palaikytų nepriklausomybę gynusius Lietuvos žmones.

Keista dviprezidentystė

Pikantiška politinė situacija: Maskvoje du prezidentai. Vienas – “sąjunginis”, neseniai buvęs SSKP gensekas Michailas Gorbačiovas, o kitas – iš jo nemalonės ištrūkęs populiarusis uralietis, pirmuoju Rusijos prezidentu išrinktas vos prieš šešetą savaičių. Jau tada buvo aišku, kad tokia dviprezidentystė (Kremliaus ir Baltųjų rūmų) negalės ilgai tęstis. Taip ir atsitiko tų pačių metų pabaigoje, kai, subirus Sovietų Sąjungai, Borisui Jelcinui ne tik atiteko aukščiausioji valdžia septintojoje pasaulio sausumos dalyje, bet kartu su ja ir juodasis lagaminėlis su slapčiausiais branduolinių raketų paleidimo kodais.

Rusija pagaliau suprato

Mus atvedė į nedidelę salę su masyviu stalu per patį vidurį.  Ant stalo – tamsūs atversti aplankai su popieriais, kurie turės būti pasirašyti. Į saliukę prigužėjo tiek žmonių, kad nebuvo kaip net pasisukti. Laisvas liko tik nedidelis parketo plotas priešais stalą. Į jį aš ir atsisėdau (kad neužstočiau vaizdo kolegoms fotografams ir operatoriams) sukryžiavęs kojas, lyg koks turkas. Netrukus tuo pat metu pro vienas salės duris įėjo aukštasis svečias Vytautas Landsbergis, o pro kitas – Borisas Jelcinas. Juodu sėdo prie stalo ir pasirašė Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį. Tai buvo  lygiateisių subjektų dokumentas, kuriuo Lietuva ir Rusija pripažino „viena kitą suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose, priimtuose Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos 1990 metų birželio 12 dieną ir Lietuvos Respublikos –1990 metų kovo 11 dieną.“ Lietuva ir Rusija įsipareigojo  tarpusavio santykiuose laikytis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų bei normų.

Sutarties preambulėje buvo įtvirtinta labai svarbi nuostata, kad, „SSR Sąjungai pašalinus Lietuvos suverenitetą pažeidžiančias 1940 metų aneksijos pasekmes, bus sudarytos papildomos Aukštųjų Susitariančiųjų Šalių ir jų tautų tarpusavio pasitikėjimo sąlygos“. 1991 metais nustojus egzistuoti SSRS, Rusijos valstybė pasiskelbė visų jos teisių ir pareigų tęsėja. Pareiga pašalinti Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekmes perėjo Rusijai. Prasidėjo naujas derybų etapas dėl buvusiosios SSRS kariuomenės, priklaususios Rusijos Federacijos jurisdikcijai, išvedimo iš Lietuvos teritorijos. Rusija įvykdė savo įsipareigojimus dėl kariuomenės išvedimo, ir 1993 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos valstybės sieną kirto paskutinis Rusijos (buvusiosios SSRS) kariuomenės ešelonas.

Skirtingai susiklostė

Po to abiejų šalių ekonominio bendradarbiavimo dokumentus savo parašais sutvirtino abu premjerai – Gediminas Vagnorius ir Jurijus Silajevas. Paskui buvo susidaužta tradicinėmis tokiais iškilmingais atvejais šampano taurėmis.

O aš sėdėjau ant parketo, sukryžiavęs kojas, ir spragsėjau aparatu negailėdamas kadrų (skaitmeninių kamerų su neribota vaizdų gausa dar neturėta). Juk nesunku buvo jausti, kad tai tikrai istorinis momentas. Jo dalyviai, fotografuojami žemesniu rakursu, išėjo kiek didingesni, negu atrodė matant paprasta akimi. Taip, iš tiesų jiems buvo lemta atversti naują dviejų savarankiškų valstybių bendradarbiavimo puslapį. Per vėlesnius tris dešimtmečius įvairiai susiklostė jų gyvenimai. Po nelengvų permainų vilniečiui teko užkopti į Europos Parlamentą, o maskviečio demokratinių reformų lyderio reputaciją aptemdė pirmojo Čečėnijos karo aukos.

Medininkų siaubas

Po poros dienų nuo minėto susitikimo Rusijos Baltuosiuose rūmuose atėjo neapsakomai šiurpi naujiena iš Lietuvos. 1991 metų liepos 31-osios rytą tuoj po dešimtos valandos dviejuose didžiuliuose Maskvos tarptautinio spaudos centro (TSC) ekranuose (tai buvo pirmoji CNN transliacija į Rusiją ir tik į TSC) pamatėme pirmuosius vaizdus iš Medininkų. Kruvini jaunų Lietuvos muitininkų ir policininkų kūnai padrikai gulėjo po prieš kelias valandas  OMON smogikų įvykdytų žudynių. Prie manęs priėjo Danijos televizijos ir kitų Vakarų šalių žurnalistai, kad padėčiau teisingai ištarti ir užrašyti tą ilgąjį žodį Me-di-nin-kai.

Tuo metu Maskvoje viešėjęs JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis (vizitui nušviesti man ir teko akredituotis TSC) ir SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas solidariai pasmerkė teroro aktą Lietuvos pasienyje. Tačiau “sąjunginio” prezidento nuoširdumu po Tbilisio (1989), Baku (1990) ir Vilniaus (1991) įvykių nebeįmanoma buvo patikėti. Po daugelio metų Vytautas Landsbergis parašys: “Nustačius įtariamuosius, kurie buvo tuometinės SSRS VRM kariškiai, ar jie būtų veikę iš dislokacijų Rygoje ar Vilniuje, turėjo tapti aišku, kad nesipriešinančių pareigūnų žudymas Lietuvos teritorijoje yra ne būrelio chuliganų, o SSRS karinis veiksmas ir karo nusikaltimas. Žudė svetimos valstybės kariškiai, tęsdami ankstesnes valstybinio teroro akcijas“.

O po trejeto savaičių nugriaudėjo lemtingasis Rugpjūčio pučas, po kurio griuvėsiais galutinai užduso Sovietų Sąjunga…