Kelių inžinierius Juozas Stepankevičius

Jonas Paulauskas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Vilnius, www.voruta.lt

Tai – prieš pora metų anapilin iškeliavusio Lietuvai nusipelniusio žymaus kelių inžinieriaus Juozo Stepankevičiaus gyvenimo kredo. Šių metų spalio 25 d. jam būtų sukakę 90 metų. Todėl šią jubiliejinę dieną prisiminti savo žymųjį miesto gyventoją Vievio naujųjų kultūros namų  bibliotekoje susirinko buvę Juozo bendradarbiai, kelininkai veteranai, žymūs miesto gyventojai – kelininkai, mokytojai, gydytojai, kultūros darbuotojai.

Minėjimas prasidėjo nuo paskutinės Juozo Stepankevičiaus darbovietės – Kelių muziejaus, kuriame jis dirbo direktoriumi, ekskursijų vadovu, gidu. Čia susirinkusiems muziejaus eksponatus aprodė ir apie muziejų papasakojo Juozo buvęs bendražygis  veteranas  mechanikas – inžinierius Zigmantas Michnevičius.

Vėliau minėjimas persikėlė į Vievio kultūros namų biblioteką, kur susirinkę Juozo Stepankevičiaus bendražygiai pasakojo apie bendrą savo darbą su įžymiuoju kelių inžinieriumi, prisiminimais apžvelgdami  savo žymiojo kraštiečio gyvenimo kelią, kuris visas buvo pašvęstas kelių Lietuvoje statybai, plėtojimui ir priežiūrai. Nuo žvyrkelių įrengimo iki šalies automagistralių  Vilnius – Kaunas – Klaipėda, Vilnius – Panevėžys  tiesimo ir priežiūros.

Labai įdomiai apie savo –  kelininko pradžią Vievio kelių statybos valdyboje, kur ir susitiko su Juozu Stepankevičiumi, papasakojo buvęs valdybos mechanikas – inžinierius Zigmantas Michnevičius. Juozas, tada valdybos vyriausiasis inžinierius,  Zigmanto atsiminimuose išliko visada geros nuotaikos, objektyvus ir reiklus vadovas. „Juozo pasirinktas moto „Keliai, keliai-mano svajonė ir mano ilgesio daina“ spindi gyvenimo romantika. Jo veidas dažniau švytėjo, nei liūdesio debesėliai prabėgdavo, o dažnai ir su daina lūpose”, – pasakojo apie bendravimą su juo Zigmantas.

Tuo metu trūko galingos technikos, statybinių medžiagų, tad dirbti buvo nelengva. „Didžiausia atsakomybė už tai tekdavo vyr.inžinieriui. O Juozui buvo tuo metu  tik 33 metai. Vyr. inžinierius, visada anksčiausiai esantis, visur ir visada: darbe ir svarbiausiuose objektuose… Viršininkas gali ir vėliau ateiti, ir kažkur užtrukti.  Įmonės vadovas kuo vėliau pasirodydavo, tuo rūstesnis būdavo ir visiems kliūdavo.  O Juozo vadovavimo stilius, kitaip nei vadovo, buvo konkretus, griežtai demokratiškas“, – pasakojo veteranas Z. Michnevičius. Gavus paskyrimą dirbti Vievyje, iš pradžių jis jam didelio įspūdžio nepadarė. „Liūdnokas miestelis atrodė, žvelgiant nuo plento, ir koks nuostabus pamačius ežero vandenų platybes, besidriekiančias iki pat jo namų, su nuostabiais krantais, unguriukais, švelnaus žvirgždo dugnu. Tada nepagalvojau, kad mano ryšys su šia vietove tęsis visą gyvenimą“, – tęsė romantiškus prisiminimus Zigmantas Michnevičius.

Atsiminimais apie tėvelį pasidalijo Juozo dukra Vievio naujųjų kultūros namų direktorė Audronė, anūkė Vėtra paskaitė ištrauką  iš Z. Michnevičiaus atsiminimų „Apie Vievį ir kelio žmones“.

Vakaronėje dalyvavo ir Juozo žmona Genovaitė, kuriai Zigmantas Michnevičius įteikė nuo visų susirinkusiųjų gėlių puokštę, palinkėjo jai sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.

Žymaus Vievio kelininko  Juozo Stepankevičiaus minėjime dalyvavo jo autorinių knygų apie kelių inžinieriaus gyvenimą ir pasiaukojamą darbą tiesiant Lietuvos kelius ir žvyrkelius, juos prižiūrint ir puoselėjant, leidėjas rašytojas Jeronimas Laucius. Jis sakė, kad žymūs darbai, kaip ir įžymūs žmonės greit išsitrintų iš visuomenės atminties, jei jų gyvenimas, darbai ir žygiai nebūtų įamžinami knygose. Juk Juozas Stepankevičius – nusipelnęs Lietuvos kelių inžinierius, didis Lietuvos kelių tiesėjas ir puoselėtojas, pirmasis Lietuvos kelių muziejaus direktorius, vienas iš jo kūrėjų ir vadovavęs jam iki išėjimo į pensiją, žinomas ne tik Vievyje, Elektrėnuose, bet ir visoje Lietuvoje, teigė leidyklos „Trys žvaigždutės“ savininkas.