Elena ŽILINSKIENĖ, Trakų viešosios bibliotekos Tiltų filialo vedėja

Artėjant Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjo, kraštotyrininko, kunigo Prano Bieliausko 130-ųjų metų jubiliejui, 2012 m. leidykla „Homo liber“ išleido jo knygą „Dienoraštis. 1920-1957“ (1). Tai trečioji kunigo istorinio ir kultūrinio palikimo knyga, išėjusi Lietuvos nepriklausomybės metais.

Pranas Bieliauskas dienoraščius rašyti pradėjo 1915 m. „Matydamas, kaip kunigas Povilas Dogelis (2) užsirašinėja kiekvienos dienos pergyventus atsitikimus į savo dienoraštį ir aš panorau šį tą pasižymėti iš savo gyvenimo bei darbų. Manau, jei ne kitiems, tai nors man pačiam senatvėje bus malonu pasiskaityti ir prisiminti, kas buvo Vilniuje veikta“ (3), dienoraščio pradžioje užrašė P. Bieliauskas. Pirmųjų penkių metų dienoraštį, kurio rankraštį 1945 m. jis dovanojo Lietuvos mokslų Akademijos bibliotekai, 2009 m. „Vorutos“ leidykla išleido atskira knyga „Vilniaus dienoraštis. 1915-1919“. Nauja knyga „Dienoraštis. 1920-1957“ yra tolesnis dienoraščio tęsinys. 2004 m. Ona Dzevočkienė, kunigo P. Bieliausko dukterėčios Audronės Augaitytės anyta, rankraštį perdavė Lietuvių literatūros ir meno archyvui. Jis buvo surašytas 18-oje mokyklinių sąsiuvinių (4). Perskaičius kun. P. Bieliausko dienoraščius, galima daug sužinoti apie to meto istorinius įvykius, sunkią lietuvių padėtį okupuotame krašte, kovą už savo teises, jo asmenybę, aktyvią ir plačią visuomeninę veiklą, bendravimą su kunigais, valdžios atstovais, visuomenės veikėjais ir paprastais žmonėmis. Dienoraštyje atsiskleidžia kunigo platus akiratis, domėjimasis viskuo, kas vyksta kiekvieną dieną, didelis darbštumas ir pareigingumas, svarbus indėlis užrašinėjant liaudies melodijas.

Nauja knyga „Dienoraštis. 1920-1957“ apima labai didelį laikotarpį, lenkų, sovietinę ir vokiečių okupacijas, tačiau joje dar trūksta dešimties metų: 1928, 1936-1938, 1940-1941, 1945, 1948, 1951-1952 m. aprašymų. Kai kurių metų dienoraštis labai trumpas, užrašyti tik keli sakiniai. Okupacijų metais kasdien rašyti dienoraštį grėsė pavojus, daug ką tekdavo nutylėti, kunigas ne kartą buvo skundžiamas ir persekiojamas. Užgrobus Vilnių Lenkijai, lietuviškų draugijų būstinėse ir visuomenės veikėjų butuose policija vykdė kratas. Kilus įtarimams, vykdė areštus, sodindavo į Lukiškių kalėjimą, todėl, pasak P. Bieliausko, nuolat galvojant, kad gali užgriūti nepageidaujami svečiai, netgi turimus užrašus tekdavo išnešti iš namų ir slėpti tamsybėse. Baimė buvo ne be pagrindo, lenkų politikai varė propagandą prieš lietuvių politikus, buvo skleidžiami nepagrįsti gandai ir prieš kun. P. Bieliauską. Dienoraštyje pateikiamas toks faktas: [1920 m.] „Liepos 14 d., kaip mano anksčiau buvo aprašyta, buvau nuvykęs į Antakalnio prieglaudą ir kaip grįždamas buvau atsidūręs tarp lenkų ir bolševikų žvalgų susikovusių. Lenkai padarė išvadą, kad aš buvau Antakalny ir pranešiau bolševikams, kur ir kiek stovi lenkų kariuomenės, kad iš mano priežasties buvo keli lenkų kareiviai užmušti, kiti sužeisti. Šitoji versija keliaudama iš lūpų į lūpas taip buvo iškraipyta bei padidinta, jog Vilniaus lenkų „juodoji masė“ stebėjosi, kaip aš dar esu laisvas ir dar karo teismo nepasmerktas mirti.“ (p. 25-26)Kita vertus, daug kas buvo rašoma to meto spaudoje, draugijų veikla buvo surašyta protokoluose ir raštuose, todėl P. Bieliauskas dienoraštyje nenorėjo to paties kartoti. Lenkų laikraštis „Dziennik Wilenski“, dažnai skelbęs apie lietuvių nedorybes, kartu įspėdavo apsitvarkyti draugijose ir savo butuose. Tačiau P. Bieliauskas manė, kad „Dienyne nepažymėta diena tai visvien kaip pražuvusi, nors užrašyti nieko ypatingo neturiu.“ (p. 73) „Kai dienos įvykių nepasižymi sau raštu, tai visa vėliau pasimiršta.“ (p. 309)

Nors keičiantis valdžioms, vienos armijos karius pakeisdavo kiti, gatvėse vykdavo šaudymai, kunigas nebodamas tykančių pavojų, išeidavo į miestą, kad visas kovas ir susidūrimus, žmonių nuotaikas galėtų pamatyti savo akimis. Jo dienoraštyje glaustai užrašyta nepagražinta kasdienybė, darbai, žmonių kalbos ir gandai, oro temperatūra, produktų kainos, valiutos kursas ir kt. Dažnai per dieną kun. P. Bieliauskas pabuvodavo pamaldose ne tik keliose bažnyčiose, bet ir įvairiose miesto vietose, prieglaudose, bendrabučiuose arba atsidurdavo kitose krašto vietovėse.

Į knygą yra įdėti kun. P. Bieliausko sesers Domicelės vaikų – Lietuvių gimnazijos III a klasės mokinio Marijono Babiliaus 1920-1922 m. ir I klasės gimnazisto Jono Babiliaus 1921 m. dienoraščių įrašai (5). Jie savo dienoraščius pildė giminaičiui kunigui P. Bieliauskui patarus (6). Šių dienų skaitytojui, negyvenusiam kun. P. Bieliausko aplinkoje, dienoraštį skaityti nėra lengva dėl daugybės minimų pavardžių, o kai kur tik vardų, organizacijų ir draugijų įvairovės, sutrumpinimų. Norėdami skaitymą palengvinti, knygos leidėjai ir sudarytojai išnašose pateikė daug paaiškinimų, padedančių susigaudyti Lietuvos istorijos puslapiuose, tačiau ir čia pasitaiko klaidų, kurias pastebėjo Vytautas Česnulis straipsnyje „Kunigo metraštis“. (7)

Prano Bieliausko veikla lenkų okupuotame Vilniuje

Pranas Bieliauskas gimė 1883 m. rugpjūčio 23 d. Slabados kaime netoli Jiezno, Prienų rajone gausioje šeimoje. 1905 m. Maskvoje eksternu išlaikė 4-rių gimnazijos klasių egzaminus. 1907 m. buvo priimtas į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigęs 1911 m. įšventintas kunigu bei paskirtas Vilniaus Katedros vikaru. (8)

Vien tiesioginėmis kunigo pareigomis P. Bieliauskas neapsiribojo. Būdamas aktyvus ir visuomeniškas Vilniuje dalyvavo įvairių lietuvių organizacijų veikloje. 1911-1940 m. dalyvavo Vilniaus lietuvaičių katalikių šv. Zitos draugijos veikloje, buvo jos valdybos pirmininku.

1920 m. sausio 25 d. kun. P. Bieliauskas kartu su visomis lietuvių draugijomis, bažnytinėmis brolijomis, prieglaudomis ir mokyklomis Kurijos didžiojoje salėje dalyvauja į Vilnių atvykusio arkivyskupo, apaštališko vizitatoriaus Achilles Ratti pasveikinime.

Užėmę Vilnių, lenkai ėmė varžyti organizacijų veikimą, reikalauti apleisti lietuvių draugijų, gimnazijų, prieglaudų, bendrabučių patalpas. Pirmiausia jas turėjo užleisti Lietuvių mokslo draugija. Jos pirmininkas dr. Jonas Basanavičius, gavęs įsakymą apleisti Aušros Vartų g. 21 patalpas, turėjo daug rūpesčio, kol surado naujas. Reikėjo perkraustyti biblioteką, muziejų, baldus. 1920 m. balandžio 18 d. jis kreipiasi į Lietuvių labdarybės draugijos Centrinį komitetą padėti jam surasti transporto priemonę. Kun. P. Dogelis pataria kreiptis į lenkų karo vadovybę. Labiausiai lenkiškai skambant pavardei Bieliavskij, deryboms siunčiamas kun. P. Bieliauskas ir jam sandoris pavyksta.

Įpusėjus vasarai, kai bolševikų spaudžiama lenkų armija ima trauktis ir į miestą įžygiuoja lietuvių kariuomenė, kun. P. Bieliauskas eina į Antakalnio kareivines pamatyti Lietuvos kareivėlių. 1920 m. rugpjūčio 27 d., aidint patrankos šūviams, Gedimino kalne iškeliama Lietuvos vėliava, visa valdžia perduodama lietuviams, ministerijos ir valdininkai grįžta į Vilnių, tačiau lietuvių padėtis neaiški ir netikra. Lenkai sudarę su Lietuva Suvalkų sutartį, jos nesilaiko. Spalio 9 d. lenkų generolas L. Želigovskis su armija vėl užima Vilnių.

Prasidėjus lenkinimo politikai ir siaurinant lietuvių veiklą, pažangūs tautos atstovai suprato, kad išsilaikyti galės tik gerai susiorganizavę ir įtemptai dirbdami. Kun. P. Bieliauskui ir kitiems lietuviams tenka dirbti sudėtingomis sąlygomis. 1920 m. spalio 13 d. sudaromas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas lietuvių reikalams ginti. Spalio 30 d. pagal lenkų valdžios įsakymą P. Bieliauskas įregistruoja šias draugijas: 1. Vilniaus Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti (pirmininkas kun. kan. Juozapas Kukta, sekretorius kun. P. Bieliauskas); 2. Lietuvaičių Tarnaičių R. K. šv. Zitos draugiją (pirmininkas); 3. „Birutės“ kooperatyvą (pirmininkas). Nors buvo „Laimės“ kooperatyvo iždininkas, jos neįregistravo, kad neatrodytų, jog jis vienas Vilniuje veikia ir nepadidėtų jo asmens reikšmė. Vėliau gavęs lenkų valdžios raštą dėl kooperatyvo veiklos sustabdymo, padėtį bando taisyti, bet susitarti su lenkų valdininku nepavyksta.

1920 m. gruodžio 1 d. P. Bieliauskas tampa Vilniaus Labdarybės draugijos valdybos nariu, užimdamas Centrinio komiteto sekretoriaus ir reikalų vedėjo pareigas, 1927-1937 m. dirba pirmininku. Padedant mokytojams, draugija iš kaimų rinko gabesnius vaikus mokytis Vilniaus gimnazijoje. Juos bendrabučiuose išlaikydavo už nedidelį mokestį, o kai kuriuos netgi nemokamai, kad jie, sugrįžę į sodžius, padėtų išlaikyti lietuviškumą. Tik labai stingant lėšų, kai kurie gimnazistai, nesusimokėję už bendrabutį, būdavo iš jo pašalinami. Centrinis komitetas buvo lietuvių visuomenės centras, čia ateidavo įvairių žmonių, suplaukdavo visos žinios, todėl daug kas užsukdavo sužinoti naujienų. P. Bieliauskui tekdavo dalyvauti skubiuose komiteto posėdžiuose ir susirinkimuose, ruošti pranešimus, pildyti dokumentus, versti juos į lenkų kalbą, daryti revizijas, suskaičiuoti įplaukas ir išmokas, bendrauti su valdžios atstovais. P. Bieliauskas dalyvaudavo „Ryto“ draugijos suvažiavimuose, prieglaudų vedėjų posėdžiuose, kartu su kitais kunigais ir visuomenės atstovais lankydavo „Ryto“ draugijų mokyklas, duodavo naudingų patarimų.

Dalyvaujant įvairių draugijų veikloje, kun. P. Bieliauskui tekdavo galvoti, iš kur gauti lėšų išlaikyti organizacijas, bendrabučius, vaikų prieglaudas, rūpintis jų vedėjais, inventoriumi, malkomis, daržais, skalbyklomis, kurti kooperatyvus, siuvimo ir batsiuvystės dirbtuves, tekdavo ieškoti būdų, kaip papildyti valdžios perversmų metu ištuštėjusias maisto, aprangos ir apavo atsargas sandėliuose. Įgaliotieji asmenys buvo siunčiami ieškoti maisto paramos į Lietuvą, šalpos siuntinius pavykdavo gauti iš Raudonojo Kryžiaus draugijos, Amerikos misionierių. Reikalaujant apleisti turimas patalpas, tekdavo ieškoti naujų ir padėti mokiniams persikelti.

Vilniuje, sukūrę Aprovizacijos skyrių, lenkai labdaros įstaigoms išduodavo maisto produktus. Ten P. Bieliauskui taip pat tekdavo lankytis. Iš pradžių jo direktoriumi buvo inteligentiškos išvaizdos senukas Kolląkai, kuris be priekaištų tenkindavo lietuvių prašymus. Jam mirus, pareigas užima Nemcinovič. Pradžioje ir jis buvo bešališkas. Tačiau kartą jis priėmė kunigą pasikeitęs, įdėmiai tyrinėdamas. Mat iš vakaro jam būnant svečiuose, kelios ponios smarkiai puolė kunigą P. Bieliauską ir vyskupą Jurgį Matulevičių. Nenorėdamas būti subjektyvus, P. Bieliauskas apie save nekalbėjo, prašė nurodyti jo blogų darbų nors vieną faktą. Tačiau labai diplomatiškai, kaip taurią asmenybę apibūdino vyskupą, patarė su juo susitikti ir pačiam tuo įsitikinti. Netrukus iš naujojo direktoriaus išgirdo, kad lietuviai gali didžiuotis turėdami tokį vyskupą. (p. 28-29)

Norint pataisyti niūrias lietuvių nuotaikas ir pakelti ūpą, šv. Zitos draugijoje nutariama plėsti kultūrinius darbus, didinti bibliotekų skaičių, daryti vakarėlius. Jiems suruošti kun. P. Bieliauskas iš lenkų valdžios parūpina leidimus su sąlyga, kad nebus liečiami politiniai klausimai. Sekmadieniais ir ketvirtadieniais P. Bieliauskas moko zitiečių chorą dainavimo, jų pasirodymai vyksta vakarėlių metu, kurių programoje vaidinimas, žaidimai ir šokiai. Tokiuose viešuose vakaruose lietuviai atsigaudavo, pasidalindavo gautomis žiniomis bei įspūdžiais. Po jų dienoraštyje atsirasdavo įrašai apie vaidinimą ir kaip buvo suvaidinta, dainų pavadinimai ir kaip pavyko dainavimas.

Šv. Zitos draugija Šv. Mikalojaus salėje ruošdavo paskaitas, kurias skaityti kviesdavo kunigus ir kitus mokslų žinovus. 1921 m. lapkričio mėnesio pabaigoje kun. P. Bieliauskas, nunešęs prašymą leidimui gauti, išgirdo starostos (seniūno) reikalavimą, kad paskaitų temos būtų smulkiais punktais išplėstos ir kiekviena paskaita atskirai notaro patvirtinta. Nenorėdamas sudaryti precedento ateičiai, paskaitų atsisako. Dažnai leidimą pavykdavo gauti tik iš kelinto karto.

Lenkams gviešiantis Vilniaus, kun. P. Bieliauskas stodavo ginti lietuvybę ir lietuvių teises. 1921 m. gegužės 15 d. svečiuose pas Sofiją Jermalavičienę kunigas susikirto su lenkų karininku Kalesinskiu, kuris sveikinimo kalboje pažymėjo, kad yra laimingas „po didelių ginklo kovų ir pergalių“ jaukioje lenkų draugystėje „na polskich kresach“ (lenkiškuose pakraščiuose). Jam pasakius, kad Vilniaus krašto seimas galutinai išspręs krašto neaiškią padėtį prijungiant prie motinos (Lenkijos), P. Bieliauskas sušunka, kad jis pritaria jog „Vilniaus Seimas susikurtų tikrai stiprus, didis ir galingas, nes tik nuo stipraus, didingo ir galingo virtimo, išgriuvimo įvyksta garsus, didingas trenksmas.“ Stojus nemaloniai tylai ir šeimininkei paklausus, ką tai gali reikšti, kunigas atsako, kad kresų klausimą jis palietė iš kitos pusės, kad geros valios ir gerų norų žmonės, gali atrasti bendrą plokštumą, kurioje visi sutilptų. Gindamas lenkų ir žydų kalbas, kurių lenkai nekentė, jautė, kad tuo pačiu gina ir lietuvių reikalus. (p. 30-31)

Kelionė į Lietuvą ir atgal į Vilnių 1922 m.

1922 m. rugpjūčio 9 d., kun. P. Bieliauskas, gavęs lenkų valdžios leidimą, traukiniu gyvuliniame vagone išvyksta į Lietuvą pamatyti, kaip gyvena ir ką veikia laisvi lietuviai bei kartu aplankyti savo artimuosius. Vežikas iš Lentvario jį nuveža į Jakeliūnų kontrolės punktą, esantį prie demarkacinės linijos. Lenkų sargybiniai, atlikę visus formalumus, sutiko, kad tas pats vežėjas pavėžėtų iki Malūnėlio, kuriame stovėjo Lietuvos sargyba. Kas važiavo į Lietuvą, privalėjo iš anksto pasirūpinti gauti leidimą. Kun. P. Bieliauskas jo neturėdamas, toliau keliauti negalėjo. Lietuvių leitenantas, darydamas kunigui nuolaidą, kol bus gautas leidimas, leidžia apsistoti Malūnėlyje lenkų šeimoje, kelis kartus skambina į Kauną.

Po trijų dienų, gavęs iš Kauno neigiamą atsakymą, bet nenorėdamas neteisėtais keliais vykti toliau, kun. P. Bieliauskas su Krygeryte eina į Vievį pas bataliono vadą. Kol bus gautas leidimas, vadas kunigui leidžia persikelti į Vievį pas seminarijos laikų draugą, kleboną kun. Kazimierą Čibą. Jiems kalbantis apie Vilnių ir lietuvių būklę okupuotame krašte, P. Bieliauskas susijaudina. „Taip man pasidarė gaila to Vilniaus su jo Aušros Vartais, istoriniais paminklais, su kovojančia, vargstančia liaudimi ir ujama. Ne, aš čia N. Lietuvoj negalėčiau pasilikti… O, Vilniau, kiek dėl tavęs naktų nemiegota, kiek ašarų išlieta, kiek jaunų vyrų gyvybę dėl tavęs padėjo! Į tave mūsų akys pražiūrėtos, rankos ištiestos su malda širdy. Kas skausmo širdies neturėjo dėl kovų už Vilnių, tas menkas lietuvis!“ (p. 51)

Besikalbant apie Vievio parapiją, paaiškėja, kad visos pamaldos bažnyčioje vyksta lenkų kalba, net lietuvių kariai priversti giedojimus ir pamokslus klausyti svetima kalba. Su tokia nenormalia padėtimi negalintis taikstytis kun. P. Bieliauskas, pakalbėjęs su parapijos klebonu ir kuopos vadu, nusprendžia Vievio bažnyčioje įvesti lietuviškas pamaldas. Į Kauną pasiunčiamas kareivis parvežti lietuviškų giesmynėlių. Kartu nuvežamas raštelis kun. P. Dogeliui, kad šis imtųsi žygių gauti P. Bieliauskui leidimą į Lietuvą. Kariai iš vakaro pamokyti giesmių, sekmadienį, rugpjūčio 13 d. Vievio bažnyčioje pirmą kartą sugieda lietuviškai ir išklauso lietuvišką pamokslą. „Atėję sumai lenkai subruzdo. Plito jų tarpe įvairūs spėliojimai, būktai juos lietuviai apgavę ir norį jų pamaldas panaikinti. Tačiau, man vėliau atlaikius sumą ir pasakius lenkiškai pamokslą, nurimo. Tik kartojo – mogło być gorzej (galėjo būti blogiau).“ (p. 52)

Tik rugpjūčio 18 d. telefonu pranešama, kad leidimas gautas. Tą patį vakarą P. Bieliauskas išvyksta į Kauną. Traukiniui sustojus Kaišiadoryse, pernakvoja pas kun. Alfonsą Varną ir kitą rytą po dešimties kelionės dienų pasiekia Kauną. Čia dalyvauja pamaldose Bazilikoje, Valstybės teatre svečio iš Vilniaus teisėmis dalyvauja Pavasarininkų organizacijos atstovų suvažiavime. Susitikęs su kunigais ir kitais visuomenės veikėjais, rugpjūčio 20 d. iš Birštono vyksta pas seserį Domicelę į Lingėniškį, čia susitinka su motina ir jos seserimi, savo seserimi Veronika iš Slabados ir Jonu bei Marijonu Babiliais.

Kadangi Lenkija ir Lietuva neturėjo jokių santykių, vykstant į Lietuvą, lenkų delegatūra P. Bieliauskui išdavė leidimą „Be teisės grįžti“, aiškindami, kad kitokio išduoti negalį. Jam Jakeliūnų punkte tereiks paskambinti telefonu ir leidimas bus duotas žodžiu. Grįžtant į Vilnių, punkte iš pradžių nebuvo galima susijungti. O pasiųstas į Vilnių policininkas sugrįžo su užduotimi: ištirti, kur gimęs, ar turi Lenkijos pilietybę ir t. t. Kadangi buvo gimęs Lietuvoje, o lenkų paso dar neturėjo, atgal durys buvo užtrenktos. Punkto viršininkas leido persikelti į Rykantus pas kleboną ir laukti leidimo. Tris dienas palaukęs, ryžosi pėsčias sprukti į Vilnių. Sekmadienį po pamaldų iš Rykantų klebono atėjo žinia, kad reikia grįžti į punktą. Atvykęs rado pakeistą viršininką. Leidimas gautas, bet kitam kunigui. Viršininkas policininkui įsakė nuvesti P. Bieliauską į neutralią zoną. Išėjus iš raštinės policininkas nuėjo į neutralią juostą, o P. Bieliauskas pasuko į kitą pusę, kur laukė vežėjas ir grįžo į Vilnių. Po kelių dienų, spalio 30 d., iš delegatūros Baudžiamojo skyriaus atėjo kvietimas pasiaiškinti dėl nelegalaus sienos peržengimo. Negalėdamas įrodyti legalaus dviejų sienų peržengimo, uždirba 75.000 markių baudą, kas tuo metu sudarė 6 dolerius, arba pustrečio mėnesio kunigo algos. Lietuvos valdžia vengė duoti leidimus į Vilniją, nes nenorėjo palaikyti santykių su grobikų valdžia, tačiau P. Bieliauskas to neišdavė. (p. 54-55)

„Aušros“ 40-mečio minėjimas

1923 m. vasario 25 d. renkamas naujas Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas, į kurį slaptu balsavimu išrenkami: Danielius Alseika, Stasys Kairiūkštis, Jurgis Šlapelis, Pranas Bieliauskas, Kristupas Čibiras, Jasukevičius, Konstantinas Stašys, Povilas Karazija, Vytautas Legeika.

1923 m. kovo 4 d. Lietuvių klube inteligentai pamini pirmojo „Aušros“ laikraščio numerio išleidimo 40-metį. Kalbėtojai dr. Danielius Alseika, kun. Kristupas Čibiras, kun. prof. Petras Kraujalis savo kalbose pažymi, kad leidėjo dr. Jono Basanavičiaus idėja skleisti lietuvybę po visą Lietuvą, plačiai išsivystė: tūkstančiai mokyklų, valstybė, universitetas, atgauta Klaipėda, lieka dar Vilnius, kuris turi atsikelti, o visi lietuviai privalo darbuotis imantis praktiško darbo. Po kalbų nuspręsta Universitetui Kaune pasiųsti pasveikinimą, kurį pasirašo virš 60 asmenų. (p. 58)

Krata 1923 m. P. Bieliausko bute ir Centriniame komitete

1923 m. gegužės mėn. 30-31 d. lenkų politinės policijos agentai darė kratą kun. P. Bieliausko bute. Buvo prašyta parodyti paskutinių laikų korespondenciją. Paėmę P. Bieliausko ir Kazimiero Bizausko laiškus ir įvairius raštus, išsivedė kunigą į Lietuvių draugijos Centrinį komitetą. Agentai prikaišiojo, kad komitetas šelpia „Žaibo“ spaustuvę, leidžia pinigus priešvalstybinėms agitacijoms. Buvo paimti Onos Žebrauskaitės privatūs laiškai, „Komunisto“ komplektas. Surašę protokolą, pasišalino antrą valandą nakties. Grįžęs į namus, išvargintas kunigas negalėjo užmigti iki 5 valandos, o 6 val. jau turėjo keltis laikyti gegužines pamaldas, sakyti pamokslą, dieną dalyvauti Dievo kūno procesijoje. Kitą dieną sužinoma, kad kratos vyko Laikinajame komitete, Aušros Vartų bendrabutyje ir pas Aušros Vartų bažnyčios vikarą kun. Nurkauskį. (p. 61-62)

Per prievartą Litanijoje ištariami erzinantys žodžiai

1923 m. spalio 11 d. Katedros prelatas Savickis, pasitelkęs argumentus, kad prelatai kalba, „Pasterz“ (ganytojas) kalba ir žmonės to nori, ima priekaištauti kun. P. Bieliauskui, kad po rožančiaus Litanijoje neprideda „Krolowo Korony Polskiej“. P. Bieliauskas atsako, kad 12 metų Katedroje beveik kasdien kalba Litaniją ir niekuomet tos invokacijos nekalbėjo, kadangi nėra bažnytinės vyriausybės įsakymo. Spalio 26 d. J. E. vyskupas Jurgis Matulevičius pataria neerzinti lenkų, kurie kreipėsi į jį, ir Litanijoje po Rožančiaus pridėti invokaciją. Tik vyskupui įsakius, kun. P. Bieliauskas pirmą kartą gyvenime per prievartą ištaria erzinančius žodžius. Kai užmiršęs jų neprideda, vyskupui antrąkart pakartojus, kalbėti priverčiamas. Anksčiau Katedroje buvo keturi vikarai, dabar P. Bieliauskas dirba vienas. (p. 64-66)

Grasinantis anoniminis laiškas, tardymas, kratos ir melaginga žinutė laikraštyje

Savo dienoraštyje kun. P. Bieliauskas aprašo, kad jam ne kartą teko kreiptis į teismą dėl nepagrįstų kaltinimų ir šmeižto. 1923 m. lapkričio 12 d. P. Bieliauskas gauna lenkų kalba parašytą anoniminį laišką. Jame rašoma, kad Generalinio štabo II politinės gynybos skyriuje gautas protokolas, kurio vardiniame sąraše 32 asmenys, dirbantys Lietuvos naudai. Asmenims, esantiems sąraše, tarp jų kun. P. Bieliauskui, pagal Lenkijos įstatymus bus sudaryta kaltinamoji byla. Visi kaltinami renkantys žinias apie Vilniaus įgulos pajėgas ir jas perduodantys Kauno generaliniam štabui. Paperkant agentus, jiems sumokėjus 200 dolerių, viską galima sušvelninti. Tokiu tarpininku tarp lietuvių ir įgaliotųjų agentų parinktas kun. P. Bieliauskas. Kunigas buvo tikras, kad tuo neužsiima nei jis, nei kiti išvardinti asmenys, todėl pasitaręs, laišką perduoda kriminalinei policijai. Gavęs kitą šmeižikišką ir provokuojantį laišką, jį atiduoda tardymo įstaigos viršininkui. (p. 67-69)

1924 m. vasario 15 d. prokuroras iškviečia kun. P. Bieliauską būti liudininku lenkų kariuomenės kapitono Domininko Tarasevičiaus, kuris kaltinamas šnipinėjimu Lietuvos naudai, byloje. Prokurorui uždavus klausimus, kas sieja jį su D. Tarasevičiumi, papriekaištavus, kad centrinis komitetas palaiko ryšius su Kauno generaliniu kariniu štabu, kunigas atsako, kad jis veikia pagal įstatymus, jų nepažeisdamas. Po tardymo padaro išvadą, kad nevalia susitikti su lenkų karininku ir palaikyti su juo santykius. (p. 87)

1924 m. vasario 21 d. įvyksta krata šv. Mikalojaus prieglaudoje, kurios vedėja buvo Marija Žukauskaitė. „Nieks nežinojo, ko jie atėjo. Landžiojo po lovomis, stalais, išvartė puodus, lipo pastogėn ir ten visa išvertė… Ieškojo „Karvelių“, kurie nešioja laiškus į Kauną. P. Šlapelienės knygyne, Domininkonų g. 13, irgi buvo krata. Ieškojo kokių tai knygų!“ (p. 89)

1924 m. kovo 30 d. „Dziennik Wilenski“ patalpina melagingą žinutę iš Teismo salės, kad kun. P. Bieliauskas paleido vieną kaltininką Čečetą į Lietuvą, kuris buvo tikras šnipas. Kunigui vėl tenka kreiptis į teismą, kad redaktorius Petras Konvackis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melą ir šmeižtą. (p. 96)

Įsipareigojimai 1924 m.

Kun. P. Bieliauskas mėgo bendrauti su draugais, svečiuotis. Sveikindavo juos su vardadieniais, per Velykų ir Kalėdų šventes, kartu su kitais Vilnijos krašto kunigais sveikindavo Arkivyskupą, kalėdaičius dalindavosi su zitietėmis, prieglaudų moksleiviais, aplankydavo gimines. Kasmet pas kun. P. Bieliauską Vilniuje rinkdavosi užgavėti. Tokių švenčių metu neapseidavo be svaiginamųjų gėrimų, cigarečių ir kortų. Todėl pasitikdamas 1924 m. P. Bieliauskas dienoraštyje užrašo: 1. Degtinės, kiek priderančiai galima bus, negerti. 2. Svečiuosna mažiau vaikščioti. 3. Kas mėnuo nusipirkti nors po vieną dvasiško turinio knygą, kad ilgainiui susidarytų didesnė to turinio bibliotekėlė. (p. 76) Jas skaitydamas, kunigas užsirašydavo patikusias mintis, pasižymėdavo ištraukas. Pirko ir skaitė ne vien religinio turinio, bet ir istorines, filosofines, lietuvių ir užsienio rašytojų grožinės literatūros knygas. Vėliau dienoraštyje atsirado įsipareigojimas: mesti rūkymą.

Kun. P. Bieliauskas išrenkamas Laikinojo lietuvių komiteto valdybos nariu

1924 m. kovo 16 d. šv. Mikalojaus bažnyčios salėje vyko Laikinojo komiteto visuotinis susirinkimas. Jis narių neturėjo, todėl išklausyti pranešimus galėjo ateiti kiekvienas lietuvis. Prezidiume šalia pirmininko dr. D. Alseikos sėdintis lenkų valdžios atstovas Žilinskis sekė visus susirinkimo darbus. Dr. D. Alseika padarė pranešimą apie jo veiklą: lietuvių belaisvių Stšalkovoje (Lenkijoje), kalinių Lukiškėse ir kitur bei mokytojų šelpimas, padėjimas tvarkant dokumentus pilietybei gauti. Išrinkti komiteto valdybos nariai: dr. Danielius Alseika, kun. Kristupas Čibiras, Pranas Bieliauskas, dr. Jurgis Šlapelis, mokytojas Stasys Kairiūkštis, kun. Vincas Zajančkauskas, kun. Skruodis. Susirinkę klubo salėje pasiskirstė pareigomis. Pirmininkas dr. Alseika, pavaduotojas K. Čibiras, sekretorius S. Kairiūkštis, iždininkas V. Zajančkauskas (p. 93-94). 1927 m. sausio 9 d. susirinkę pasitarti dėl kandidatų į Laikinąjį lietuvių komitetą, kunigai nutaria pasitraukti iš jo dėl politinės pakraipos ir santykių su vyskupu. (p. 111)

1927 m. P. Bieliausko ir kitų lietuvių kunigų areštas

Kiekvienais metais kun. P. Bieliauskas spalio 4 d. sulaukdavo daugybės vardadienio sveikinimų, kuriuos užrašydavo dienoraštyje. Keliose vietose, prisimindamas savo vardadienį, užrašo, kad 1927 m. spalio 5 d. po lenkų valdžios revizijos be jokios kaltės, be tardymo ir represijų su kitais 13 asmenų buvo 6 dienoms pasodintas į Lukiškių kalėjimą. Spalio 4 d. areštuotas Kaltanėnų klebonas kun. Aleksandras Mikaila buvo paleistas tik po trijų mėnesių. Nuo patirtų pergyvenimų jam antrąkart buvo iškritęs kuokštas plaukų. Tarp areštuotųjų buvo Aleksa, P. Karazija, kunigai N. Raštutis, P. Kraujelis, K. Čibiras. P. Bieliauskas prisimena, kad 1922 m. lenkai po didelių areštų 33 lietuvius ištrėmė iš Vilniaus. Lenkai pirma areštuodavo, o paskui ieškodavo nusikaltimo įrodymų. (p. 114, 266,267)

P. Bieliausko kunigavimo 20-metis

1931 m. spalio 3 d., ruošdamasis švęsti Katedros vikaravimo ir šv. Zitos draugijos pirmininkavimo 20 metų vardines, kun. Pranas Bieliauskas nuperka 200 šventųjų paveikslėlių. Ant jų spaustuvėje atspausdina: „Vilnius. 1931.X-4 d. Dvidešimties metų darbavimosi ir pirmininkavimo Vilniaus Lietuvaičių R. K. šv. Zitos draugijos sukaktuvėms paminėti. Kun. P. Bieliauskis“ (p. 150).

Išvakarėse į namus ateina pasveikinti artimi draugai. Kitą dieną sulaukia daug sveikintojų ir sveikinimų raštu. Šv. Zitos draugijoje zitietės pasveikina nedidele programėle, sveikinimo žodžius taria kun. K. Čibiras, Silvestras Urbonas. Pakvietęs visus prie stalo, kun. P. Bieliauskas padalina paveikslėlius bei pavaišina.

Kalba „Ryto“ draugijos buto pašventinime

1931 m. gruodžio 30 d., kuomet buvo ruošiamasi sutikti iš provincijos atvykstančius mokytojus ir pašventinti „Ryto“ draugijos butą bei sutikti Naujus metus, iš Kuratorijos gaunamas raštas apie 9 pradžios mokyklų uždarymą, tarp jų ir Vilniaus Ryto mokyklos. Nors ūpas buvo sugadintas ir skaudėjo širdį, kun. P. Bieliauskas dalyvauja prie Eglutės. Po vaidinimo, deklamacijų, dainų ir žaidimų visi sugieda „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Gruodžio 31 d. kun. Dr. J. Stankevičius pašventina „Ryto“ draugijos butą ir antrąkart draugijos vėliavą. Prakalbas sako kun. prof. P. Kraujelis, A. Juknevičius, Budrevičius, vakarienės metu dr. J. Stankevičius ir kun. P. Bieliauskas, mokytojai Bigelis, Šičkaitė. Net tris kartus sugiedamas Lietuvos himnas.

Lietuvių kalbos gynimas

1932 m. kovo 27 d. pas artimą kun. P. Bieliausko draugą Andrių Žmuidziną susirinkus lietuvių ir lenkų tautybės svečiams, buvo kalbamasi lenkiškai. Kun. P. Kraujeliui panorus sužinoti, ar vienas kapitonas nemoka lietuviškai, šis atsako esantis lenkas. Pasak jo, lietuvių kalba nėra diplomatų kalba, jos nevartoja inteligentai, o 1918-1919 m. ji nebuvo vartojama lietuvių mokyklose. P. Bieliauskas atkerta, kad diplomatų posėdžiuose Paryžiuje ar Londone lenkų kalba taip pat nerašomi protokolai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Vilniaus krašte buvo lietuviškos mokyklos ir visi norintys galėjo ją išmokti. Net J. E. Arkv. Romualdas Jalbžykovskis, būdamas ne prastesnis lenkas, moka su žmonėmis susikalbėti lietuviškai ir jam tas gėdos nedaro. Nors šioje draugėje daugiau lietuvių negu lenkų, vis tik, vengdami nesusipratimų, visi kalbasi lenkiškai dėl savo kuklumo. Savo kalba kun. P. Bieliauskas siekė, kad lenkai geriau susipažintų su lietuvių gyvenimu ir įvertintų jų pastangas, ginant lietuvių kalbos teises ir prasmę. Nors, susierzinus kapitonui, kun. P. Kraujalis ir šeimininkai imasi priemonių jiems sutaikyti, galvodamas, kad jį gali įskųsti valdžiai, P. Bieliauskas namuose atlikęs patikrinimą, panaikina daug draugų laiškų, nuotrauką, posėdžio protokolą. (p. 163-165)

Kelionė į Lietuvą ir tėviškę 1932 m. vasarą

Nebuvęs keturis metus tėviškėje ir nesimatęs su savais, 1932 m. vasarą kun. P. Bieliauskas užsimoja kartu aplankyti pažįstamus Kaune bei kitose vietose. Birželio 10 d. kartu su kitais vilniečiais išvyksta į Lietuvą. Po dokumentų patikrinimo, aplankę Varėnos kunigą, lengvąja mašina visi vyksta į Lietuvos laikinąją sostinę. Pakeliui sustoja Perlojoje, aplanko bažnytėlę. Pernakvoję Alytuje, vyksta į Kauną, apsistoja šv. Zitos draugijai priklausančiame „Birutės“ viešbutyje. Vakare priima Prezidentas Antanas Smetona. Jam įteikiama dovana iš skardos padarytas Gedimino kalnas su pilies bokštu ir du akmenėliai nuo kalno. Prezidentas visus pavaišina arbata. Dar didesnėje draugėje vyksta į Pažaislį, apžiūri bažnyčią, karių kapus. Kaune pabuvoja Banko salėje, pašte, Ulonų-Usarų raitelių rungtynėse su kliūtimis, Karo muziejuje, klausosi Tilžės choro dainavimo.

Garlaiviu išplaukia į Slavikus, esančius prie vokiečių sienos, išlipa netoli Jurbarko. Pasisvečiavęs pas vaistininką Praną ir Sofiją Rubikus ir pakrikštijęs jų sūnelį, birželio 15 d. vyksta pas seseris Veroniką ir Domicelę. Susitikę ir išsikalbėję, išeina pamatyti kalnelių bei kelelių. Slabados kaimo jau nebėra, likusios tik kelios pirkios. Prisiminęs kelionę, dienoraštyje užrašo visus kalnų, balų, laukų ir pievų pavadinimus ir jų kilmę. Pernakvojęs pas svainį Joną Kandrotą, rytą aplankęs vyresnę seserį Veroniką Klimavičienę, esančią už kilometro, paežerėje, nuvyksta pas Jiezno kleboną Juozą Vaičiulį. Iš čia vyksta į Lingėliškį pas Domicelę, susitinka su Marijonu Babiliumi, kurį laikė Vilniuje jam besimokant, čia praleidžia pora dienų. Birželio 24 d. J. E. Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai vizituojant Jiezno bažnyčią, kun. P. Bieliauskas celebruoja Sumą. Jam tenka giedoti prie vargonų ir solo „Ave Marija“. Po pietų su vyskupu aptaria bažnyčios ir valdžios santykius Lietuvoje.

Birželio 26 d. atvyksta į Kauną dalyvauti kun. Povilo Dogelio vardadienyje. Kitą dieną sužino apie poeto, Dvasinės seminarijos Rektoriaus Jono Mačiulio-Maironio mirtį. Su dideliu skausmu prisimena jo ir Naujalio melodijas, kurias dainavo su kurso draugu Mališausku Kalesninkuose, Kruonyje, Jiezne, Punioje, Alytuje, Švenčionėliuose, Vyžuonose, Papilėje. Pamaldose už Dainiaus sielą kun. P. Bieliauskui tenka balsiai skaityti „Pasigailėk manęs Viešpatie, nes mano dienos – tik ūkanos“ ir giedoti. Kun. JuozasTumas-Vaižgantas, sėdėjęs šalia kun. P. Bieliausko sako, kad jam vertėtų šioje vietoje būti ir giedoti. (p. 172) Šv. Mišias aukoja prelatai, vyskupai. Sumą laiko J. E. Arkv. Juozapas Jonas Skvireckas. Kalbą prie kapo sako Prezidentas A. Smetona. Po laidotuvių 130 žmonių susirenka į Seminarijos rūmus kuklios arbatėlės.

Iš Kauno birželio 30 d. P. Bieliauskas vyksta į Marijampolę pas Tėvus Marijonus. Čia sutinka pažįstamus vienuolius, apžiūri šiltnamius, gėlynus, kitą dieną – biblioteką, spaustuvę, gimnaziją, amatų dirbtuves. Pasisamdę vežiką, vyksta į Cukraus fabriką, jam įdomus visas gamybos procesas, nes to niekada nebuvo matęs. Aplanko seseris vienuoles, jų įstaigas, darželius, prieglaudas, spaustuvę, knygyną. Labai patiko, kad Lietuvoje nesimatė pavargėlių gatvėse nei Kaune, nei Marijampolėje. Kitą rytą laiko šv. Mišias, gieda. Po jų žmonėms duoda pagerbti šventas relikvijas, išsikalba su seneliu Karoliu Marčiulioniu, tarnavusiu kurjeriu prie „Skyriaus“ Vilniuje.

Liepos 2 d. iš Marijampolės per Vilkaviškį autobusu vyksta į nedidelį Slavikų bažnytkaimį. Čia kunigas iškilmingai sutiktas pasidalina įspūdžiais. Kitą dieną, kun. Juozui Inkratui išvykus į Kauną, pavaduoja bažnyčios reikalais, pabuvoja pas tris ligonius ir palaidoja numirėlį. Stebi kitoje Šešupės pusėje vokiečių vaikų vakarėlį, dalyvauja lietuvių gegužinėje, aplanko girininkijos urėdą ir lenkų pusdvarininką.

Grįždamas į Vilnių, kun. P. Bieliauskas vežėsi laiškus, gimimo metrikus, gramofono „Vestuvės“ ir Kipro Petrausko įdainuotas plokšteles. Varėnos perėjimo punkte lenkai padarę griežtą reviziją, paėmę visus daiktus, knygas, 10 butelių vyno ir 70 dolerių, atiduoda prokuratūrai. Nors būta nemažai baimės, po poros mėnesių prokuroras praneša, kad daiktus galima pasiimti, jie nesudaro pažeidimo lenkų valstybei. Tąkart neatgavo tik plokštelių. (p. 167-176)

Darbas Varėnos parapijoje 19 33 m.

1933 m. kovo 21 d., mirus Varėnos klebonui Stanislovui Bulai, J. E. Arkv. R. Jalbžykovskis siunčia kun. P. Bieliauską klebonauti į Varėną. 1933 m. kovo 24 d., labai nenorėdamas, skaudančia širdimi, neatsisveikinęs su kaimynais, išvyksta tikėdamasis grįžti į Vilnių. Gaila buvo palikti artimus žmones, visuomeninę veiklą.

Mišrioje parapijoje, kurioje mišios vyko lenkiškai ir lietuviškai, stengiasi būti bešališkas. Atvykęs susipažįsta su parapijos knygomis, žmonėmis, sutinka pažįstamų zitiečių ir buvusių komiteto mokinių. Atėjusi lietuvių delegacija nori atgaivinti apsnūdusį šv. Kazimiero draugijos skyrių ir kurti kooperatyvą. Nors džiaugiasi parapijiečių gerumu, po poros dienų traukiniu grįžęs į Vilnių ir susitikęs su zitietėmis, bendrabučių vedėjais, susigraudina iki ašarų.

Kovo 28 d. grįžęs į Varėną ir atlikęs šv. Kazimiero draugijos skyriaus reviziją, konstatuoja, kad knygų sodiečiai vesti nemoka, kasoje neužrašyta nė skatiko. Pavyksta surasti keletą „Aušrelės“ prenumeratorių. Balandžio 17 d. lankosi Giraitės sodžiaus vakarėlyje, kitą dieną – Barčių kooperatyvo susirinkime. Varėnoje suranda dainininkių, užrašinėja liaudies dainų melodijas. Vis jam sugrįžtant į Vilnių, zitietės Marijona Telksnytė ir Uršulė Steponavičiūtė ryžtasi pas J. E. Arkv. Jalbžykovskį prašyti, kad kun. P. Bieliauską, einantį šv. Zitos draugijos pirmininko pareigas, paliktų Vilniuje.

Gegužės 16 d. į Varėną paskyrus kleboną kun. Vytautą Šikšnelį, su juo atvyksta į Valkininkus pas dek. kun. Klemensą Maliukevičių. Šiam kitą dieną išvykus į Trakus atsisveikinti su parapijiečiais, čia praleidžia kelias dienas, perrašinėja iš juodraščio ir užrašinėja dainas. (p. 177-180)

Kelionė į Lenkiją

1933 m. liepos 5 d. traukiniu su bičiuliu Andriumi Žmuidzinu, išvyksta į kelionę po Lenkijos miestus. Iš Varšuvos Gdynėje, aplankę laivą ir plekšnių fabriką, kitą dieną vyksta į Veiheravą, aplankyti Kalvarijos kelių ir koplytėlių, pėsčiomis prie jūros nueina 8 km. Pervožine apžiūri didelį ūkininko ūkį ir bites. Užsuka į Pucko miestelį, apsilanko vasarotojų mieste Sopote, su lenkų vadovu apžiūri senovinį Gdansko miestą. Lankosi Veličkoje, Krokuvoje apžiūri bažnyčias, Vavelį, muziejų. Lankydamasis Lenkijoje ir puikiai kalbėdamas lenkiškai, didžiavosi esantis lietuvis ir to neslėpdavo, net stengėsi kalbėti lietuviškai, tik mokančių neatsirado. Liepos 13 d. apsilankęs Druskininkuose ir Pariečėje pas Navickus, liepos 15 d. atvyksta į Valkininkus. (p. 181-182)

Kunigo Petro Kraujelio mirtis ir jo atminimo vakaras

1933 m. liepos 17 d. nuo Velykų trečią kartą šv. Juozapo ligoninėje aplanko sergantį kun. P. Kraujelį. Rugpjūčio 14 d., sužinojęs apie gero draugo mirtį, negali tuo patikėti, vyksta į Vilnių. Netektį išgyvena labai skaudžiai. Parvežant kūną į jo butą, šaltis P. Bieliauską krečia kaip niekad gyvenime. Atvykęs į Valkininkus, kitą dieną po pamaldų paskelbia apie kun. P. Kraujelio mirtį bažnyčioje. Iš Valkininkų vyksta į jo laidotuves. Nors dalyvauja daug lenkų, šv. Jurgio bažnyčioje gieda „Viešpaties angelas“ lietuviškai. Pagal mirusiojo valią kun. P. Kraujelį palaidoja šv. Petro ir Povilo kapuose. Po laidotuvių P. Bieliauskas kelias dienas tvarko kun. P. Kraujelio knygas ir dokumentus, aplanko jo kapą, dienoraštyje apibūdina jo asmenybę ir darbus. (182-184)

1934 m. sausio 2 d. gimnazijos salėje suruošiama akademija kun. prof. P. Kraujeliui atminti. Paskaitą apie kunigo darbus ir idealus skaito kun. K. Čibiras. Žodį taria dir. Šikšnys. Mokytojas Petkelis kalba apie jo meilę kraštui ir jaunimui. Valdžios atstovas neleidžia P. Butrimui skaityti savo eilių, kadangi jos nebuvo numatytos programoje. Atpuola ir kun. P. Bieliausko Labdarybės draugijos liūdesio pareiškimas. Vis tik, atsiklausus atstovo, P. Bieliauskui leidžiama sugiedoti liūdesio giesmę „Kad skausmas tau širdį kaip peiliais suspaus“ pagal Naujalio muziką. (p. 186)

Krata bendrabučiuose

1934 m. vasario 14 d., kun. P. Bieliauskui bemokant K. Stašio bendrabutyje vargonininkus giedoti choralą, įvyksta krata vedėjo Adomo Cicėno bute. Priežastis ta, kad bendrabučio skaitykloje yra lietuviškų laikraščių iš Lietuvos, žurnalų ir knygų. Tai jau nusikaltimo įkalčiai, kompromituojanti medžiaga. P. Bieliauskas, grįžęs į namus, peržiūri savo dokumentus. Nors nieko politiško neturi, vis tik keletą asmeninių laiškų paleidžia dūmais. Kitą rytą Centriniame komitete sužino, kad areštuoti A. Cicėnas, Rapolas Mackevičius, studentų sąjungoje – Juozas Kanopka. Iš Kauno per radiją pranešama, kad suimta 30 lietuvių. Nors širdis nerimo, kun. P. Bieliauskas laikėsi taisyklės: „Dirbk, ką turi dirbti tą valandą“. (p. 194)

Vasario 16-osios minėjimai

Okupuotame krašte lietuviams ypatingai svarbi data būdavo Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena. P. Bieliausko dienoraštyje galima surasti beveik kiekvienų metų šios datos minėjimą.

1923 m. Lietuvos paskelbimo dienai buvo ruošiamas vakarėlis, tačiau valdžia neduoda leidimo, anksčiau duodavo. (p. 57)

1924 m. vasario 16 d. Lietuvių klube susirinko virš 30 žmonių. Vakarienė, prakalbos prie uždarų durų. (p. 88)

1927 m. sausio 25 d. įvedus į butą radiją mėgsta klausytis žinių, muzikos, operų, švenčių minėjimų. Išklausę paskaitos ir koncerto, kun. P. Bieliauskas su A. Žmuidzinu vyksta į Pirklių salę, kur numatyta paskaita, koncertas ir pasilinksminimai. Nustemba pamatę visus išeinančius iš salės. Po kun. K. Čibiro paskaitos gauta žinia apie Dr. Jono Basanavičiaus mirtį. (p. 114)

1930 m., radijui „pakrikus“, pranešimų ir Vasario 16 d. iškilmių prie karo muziejaus iš Kauno klausosi pas Žmuidzinus. „Dievuliau, kokis susidarė mūsų visų graudus momentas, kuomet pasigirdo muziejaus varpo gaudimas, trimitai, komandos pranešimai ir t. t. Šis pergyventas momentas visuomet pasiliks mano atmintyje… O kuomet užtraukė Lietuvos himną, mūsų visų nuriedėjo ašaros per veidus, o kad mes galėtume sulaukti tokių laikų, kad Bazilikos aikštėje, Vilniuje, galėtume matyti tokias iškilmes iš šito lango.“ (p. 131)

1931 m. vasario 16 d. pažymėta silpniau. Neleista vaidinti „Litvomanų“, solistai menki, pasveikinimų mažiau. Pasijuto didesnis lenkų spaudimas. (p. 142)

1932 m. Vasario 16 d. laiko Sumą Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Pernai su asista, šiemet be jos. Pamokslą sako kun. P. Kraujalis apie krikščionišką Tėvynės meilę. Vakare Pirklių salėje akademija. (p. 163)

1934 m. kun. P. Bieliauskas 10 val. laiko Mišias Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kun. Vincas Taškūnas sako pamokslą. Pilnoje gimnazijos salėje turėjo būti akademija. Laikinojo komiteto pirmininkas Konstantinas Stašys paskaito paskaitą apie lietuvių tautos prisikėlimą, suminėjęs areštus ir prislėgtas lietuvių nuotaikas, praneša, kad tolesnė programa nebus vykdoma. (p. 194) ir t. t.

Nesusipratimas su lenkais

1934 m. gegužės mėnesio vakarais kun. P. Bieliauskas Šv. Jono bažnyčioje laiko lietuviams moksleiviams gegužines pamaldas. Gegužės 11 d. įvyksta nesusipratimas su lenkais. Suteikus palaiminimą švenčiausiu ir giedant „Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą“, iš anksto nepranešę, į bažnyčią ateina gausi Aušros Vartų jubiliejinė procesija. Lietuviams nutilus, lenkai pradeda giedoti. Atėjęs kunigas paprašo leisti sukalbėti 6 poterius. Sukalbėję prašo kitus 6 kalbėti koplyčioje. Jiems bekalbant, kun. P. Bieliauskas užgieda „Sveika, Marija“. Kiek vėliau ir lenkai pradeda giedoti. Lietuviams nenusileidžiant ir padedant vargonams, lenkai išeina iš bažnyčios. Kun. Grancas apkaltina P. Bieliauską, neleidusį jiems kalbėti poterių. Į konfliktą įsikiša vyskupas Kazimieras Mikalojus Michalkevičius. Kun. P. Bieliauskui apie incidentą parašius į laikraštį, vyskupas reikalauja atšaukti žinią. Viskas baigiasi spaudai pranešus, kad laiško nespausdins. (p. 198)

Darbas Daugėliškio parapijoje

1934 m. spalio 23 d. kun. P. Bieliauskas išvyksta į Daugėliškį (Ignalinos r.) pavaduoti kun. Joną Kuzminskį, kurį, kaip neturintį pilietybės, tremia į Lietuvą. Darbo daug: išpažintis, suma, pamokslas, rožančius, mišparai, įvedimas, krikštas, gedulingi mišparai, ligonių lankymas. Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas Andriejus Šukelis iš Galalaukio sodžiaus paprašo pašventinti cementinį kryžių. Tačiau policija, sužinojusi, kad jis pastatytas be starostos leidimo, surašo protokolą, statytojas turi nemalonumų. Telefonu pasitarus su Arkivyskupu, šis pataria kryžiaus nešventinti, kol nebus gautas leidimas. Norint išvengti bėdų, statytojui buvo patarta kryžių nugriauti, bet galbūt, kaimynų padrąsintas, to nedaro. Baigęs darbus bažnyčioje, P. Bieliauskas užrašinėja liaudies melodijas, kurias dainuoja vyresnio amžiaus kaimų dainininkai. Pradėjęs užrašinėti 1932 m. rugsėjo 9 d., dirbdamas vien pripuolamai, per du metus užrašė 600 melodijų. Lapkričio 23 d. grįžęs į Vilnių, dirba Komiteto ir kitus darbus. (p. 199-202)

Kunigo Klemenso Maliukevičiaus laidotuvės ir darbas Valkininkų parapijoje

1934 m. gruodžio 2 d., vykstant sekmadienio pamaldoms šv. Mikalojaus bažnyčioje, Arkv. Romualdas Jalbžykovskis kun. P. Bieliauskui praneša, kad naktį mirė Valkininkų klebonas, dek. Klemensas Maliukevičius, įsako važiuoti ir užsiimti jo laidotuvėmis bei valdyti parapiją, suteikdamas visus kunigo įgaliojimus. Ši žinia P. Bieliauską taip sujaudina, kad negalėdamas kalbėti, ištaria tik „važiuoju“ ir išskubėjęs traukiniu vyksta į Valkininkus. Stotyje jau laukia vežėjas su arkliais. Atlaikęs sumą Valkininkų bažnyčioje, iš sakyklos paskelbia liūdną žinią parapijiečiams. Didelis sielvartas spaudžia gerklę, ašaros veržiasi iš akių, pravirksta žmonės bažnyčioje. Suvaldęs jausmus, tęsia pamokslą, praneša laidotuvių tvarką. Vikaras Adomas Voiciechovskis daugumoje iš vietinių lenkų sudaro laidotuvių komitetą. Iš Trakų atvykus burmistrui Lukevičiui su įgaliojimais pervežti mirusiojo kūną į Trakus, komiteto posėdyje lenkai pritaria. Lietuviai pasisako už laidojimą, kur mirė. Burmistras perskaito Arkivyskupo atsiųstą telegramą, kurioje sakoma: „Sutinku pervežti kūną Klemenso Maliukevičiaus į Trakus, jei tam neprieštaraus giminės ir jei testamente nėra kitaip nurodyta.“ Seserėčia Barbora Baublytė, ilgus metus gyvenusi Trakuose, su tuo sutinka. Prisiminęs, kaip kartu vaikštant po šventorių, dek. K. Maliukevičius rinkosi sausesnę vietą, kur neužliejamas vanduo, kun. P. Bieliauskas nusprendžia perkalbėti gimines, brolėną Petrą Maliukevičių, Barborą ir paraginti valkininkiečius ginti savo teises dėl klebono palaidojimo. Tuo tikslu iškelia abejones, ar lenkai, nuvežę į Trakus, nepadarys kilnaus lietuvio kunigo ir patrioto lenkų didvyriu, pastatę paminklą vien lenkišku užrašu. Šis motyvas, sprendžiant pervežimo klausimą, visus labiausiai paveikia. Giminės surašo raštą ir pasirašo, kad kunigas būtų palaidotas Valkininkų bažnyčios šventoriuje. Atvykus iš Trakų daugiau ponų ir ponių, vėl imta kelti velionio pervežimo į Trakus klausimą, net svarstoma galimybė naktį išvogti kūną ir automašina nuvežti į Trakus. Nugirdęs tokį pasikalbėjimą, P. Bieliauskas praneša valkininkiečiams, kurie nusprendžia budėti per naktį. Kun. P. Bieliauskas duoda įsakymą šv. Kazimiero draugijos skyriams, Ūkio draugijos rateliams, bažnytinėms brolijoms paruošti gėlių vainikus su lietuviškais užrašais. Kai lenkai tai pamato, nusileidžia ir klausia, kuo galėtų prisidėti prie jų mylimo klebono palaidojimo. Trakiečiams buvo leista pirmiesiems nešti karstą iki didžiųjų bažnyčios durų, toliau neša lietuviai iki kapo duobės.

Į laidotuves atvyksta Vilniaus laikinojo komiteto pirmininkas K. Stašys su žmona, Labdarybės draugijos Centrinio komiteto narys Vincas Budrevičius, bendrabučių vedėjai: Veronika Petravičiūtė, Marija Žukauskaitė, Adomas Cicėnas, dvi šv. Zitos draugijos atstovės. Iš Lietuvos atvyksta Kaišiadorių kapitulos kanauninkas ir Žąslių klebonas Motiejus Cijūnaitis, kan. Alfonsas Varnas ir prelatas Juozapas Labukas, Vievio klebonas Juozapas Mincevičius ir kt. Iškilmingas Mišias atlaiko M. Cijūnaitis, lenkišką pamokslą pasako Senųjų Trakų klebonas Liudas Steponavičius, gražų pamokslą lietuviškai, apibūdinęs velionio geriausius asmens bruožus, kun. K. Čibiras. Buvo nutarta apeiti su vainikų juosta ir karstu apie bažnyčią. Atsisveikinimo kalbose prie kapo kan. M. Cijūnaitis, Trakų burmistras Lukevičius ir K. Stašys pažymėjo, jog kunigas buvo taip mylimas, kad dėl jo palaidojimo buvo kilę ginčai, nes kiekvienas norėjo jį turėti. Prie kapo sugiedota „Viešpaties angelas“ ir Lietuvos himnas. (p. 202-207)

Po laidotuvių kun. P. Bieliauskas sutvarko dekano kvitus, algalapius, įvairius raštus. Valkininkiečiai, norintys matyti klebonu P. Bieliauską, siūlo savo pagalbą. Gruodžio 10 d. nuvykęs į Vilnių pas J. E. Arkivyskupą R. Jalbžykovskį pranešti apie laidotuvių atlikimą, pasiteirauja apie savo padėtį. Metropolitas pažada paskirti kun. P. Bieliauską dekanu, jei norėtų pasilikti Valkininkuose. Tačiau tų titulų ir parapijos darbo kunigui nesinorėjo. Centrinis komitetas duoda P. Bieliauskui pasirinkimo laisvę. Būdamas Valkininkuose kunigas jautė, kad jį seka slaptoji lenkų policija, baiminosi kratų, ne viską užrašinėjo. Negalėjo pasitikėti vikaru A. Voiciekovskiu, kuris jau buvo spėjęs pranešti Metropolitui sugalvotą žinią, kad kun. P. Bieliauskas nori atsikratyti mišių patarnautojų lenkų vaikų, o paimti lietuvius. „Kaltė“ buvo ta, jog į juos dažniausiai kreipdavosi lietuviškai. Be to, vikaras vengė pakalbėti susitikęs miestelio gatvėje, kad miestelėnai neįtarų, jog jis pasidavė lietuvio kunigo įtakai.

Nesulaukusios grįžtančio kunigo, zitiečių ir Centrinio komiteto delegacijos pradėjo reikalauti sugrąžinti jį į Vilnių. Nežinia, ar tai būtų padėję, jei ne lenkų policija, kuri pateikė medžiagą Metropolijos kurijai, kad jo netvirtina Valkininkų klebonu. Žmonės mėgo lietuvį kunigą ir kviesdavo į vakarėlius, prie Kalėdų eglutės, šventinti kryžiaus ar pas ligonį. Po tokių apsilankymų, pas patikimus žmones prisistatydavo policija surinkti medžiagą, ką veikė, ką kalbėjo. O tie „patikimi žmonės“ viską pranešdavo kunigui.

Valkininkuose prabuvęs tris su puse mėnesio, bet nieko nerašęs, sugrįžęs į Vilnių, dienoraštyje užrašo tai, ką atgamina atmintis, kalėdojimą po Valkininkų parapijos kaimus: Mištūnus, Kuršius, Naniškes, Čebatorius, Krūminius, Kalvius ir kt.

„Pirmą kartą kalėdodamas prisilaikiau ar gerai, ar ne, šios tvarkos. Įėjęs pirkion, kol palydovai gieda Kalėdų giesmės (lietuviškai) vieną posmą, sukalbu mintinai maldą ir pašlakstau šv. vandeniu. Duodu kryželį pabučiuoti. Bučiavo kažkas stovėdamas, kažkas klūpodamas. Po to rašiau į juodraštį visus tų namų gyventojus: pavardė, vardas, (metai) amžius ir šeimyninė padėtis. Keletą klausimų iš katekizmo vaikams. Gale dovanos ir prenumeratos užrašymas. Atvažiavus man į kaimą pirmoje pirkioje laukė jau 5, 6 vyrai ir tiek pat mergaičių, kurie mane visą laiką lydėjo nuo pirkios į pirkią giedodami vienos, kitos Kalėdų giesmės posmus. Kadangi grūdų rinkliava mažai man rūpėjo, tą klausimą palikau pačių žmonių nuožiūrai. Todėl jie vis tik prisilaikydami senų tradicijų paduodavo vežimą javams parinkti. Jie žinojo, kuris kaimynas turėjo kokio javo, gera šeimininkė kiaušinių ar dešrų, mergelė gražesnių priaudusi rankšluosčių, ir tų daiktų pririnkdavę daugiausiai juokavimo formoje.

Sniego šiais metais ne per daugiausia, tačiau pėstiems vaikščioti po kolonijas darė sunkumų. Todėl ir jie patys pasikinkę keletą arklių į roges kartu važinėjo. Tuo būdu susidarydavo 4 ar 5 vežimai. Palydovai ta proga jautėsi kaip kokioje pramogoje. Na, ir aš jaučiausi patenkintu. Jie manęs nevaržė, juokavo, krėtė šposus. Ypač kai jiems tekdavo tyčia ar netyčia išvirsti su rogėmis. Ir rodė išgąsčio, kai mane matė išvirtusį, nors tai pasitaikydavo gana retai.

Priėmimų su valgiais triukšmingų niekur nebuvo. Pietų metu numatytoje pirkioje duodavo sūrio, sviesto ar mėsos ir stiklinė arbatos. Jokių alkoholinių gėrimų nebuvo. Vakare užbaigai susirinkdavo, kas tik galėjo, iš visų to kaimo kolonijų į vieną pirkią, didesnę, manęs išleisti. Čia davė užkąsti man, o jie visi ar dainavo, ar žaidė jaunimas. Seniai gėrėjosi. Gale sustoję visi atgiedame „Lietuva, Tėvyne mūsų“ ir sudiev.“ (p. 212)

Dūkšto parapijos kunigo Zenono Butkevičiaus kunigavimo jubiliejuje

1935 m. liepos 10 d. Dūkšto parapijoje dalyvauja kun. Zenono Butkevičiaus 25 m. kunigavimo jubiliejuje. Visi nubalsuoja, kad pamokslą sakys kun. P. Bieliauskas. Nors pasiruošti buvo sunku, kalba apie žmogaus pašaukimą į dvasišką luomą, kunigo reikšmę bažnyčioje, parapijoje, visuomenėje. Perskaito šv. Tėvo Jubiliejaus proga raštą-pasveikinimą bei palaiminimą. (p. 414)

Kelionė į Lietuvą 1939 m.

Kun. P. Bieliausko dienoraštyje išsamiai aprašyta kelionė po Lietuvą 1939 m. vasarą, į kurią jis leidžiasi su kitais vilniečiais. Atvykusius į laisvą Tėvynę domina viskas. Kaune aplanko botanikos sodą, pabuvoja aerodrome, zoologijos sode, kūno kultūros rūmuose, apžiūri stadionus, aikštes, spaustuvę. Liepos 1 d. traukiniu išvyksta į Biržus. Svečius pasitinka policijos vadas Jonas Ignatavičius. Kitą dieną Biržų bažnyčioje turi progą paklausyti bažnyčių jungtinių chorų dainų. Čia kun. P. Bieliauskas taria sveikinimo žodį choristams ir vadovams, linki, kad daina, kuriai svarbu turėti laisvę, vystytųsi, plistų ir augtų. Lankosi Biržų pilyje, savivaldybės sanatorijoje, apžiūri Lietuvos gipso ir alebastro klodus, pabuvoja miesto turguje. Liepos 3 d. vakarą vietos inteligentai vilniečiams pagerbti pas J. Ignatavičių suruošia arbatėlę. P. Bieliauskas papasakoja apie lietuvių švietimą, spaudą, mokesčius, santykius su lenkais, kokias negandas okupuotame krašte teko patirti asmeniškai. Liepos 4-ąją bažnyčioje atlaiko šv. Mišias ir apžiūri bažnyčią, užrašo bažnyčios pastatymo istoriją. Popiet vyksta aplankyti P. Variakojo fabrikų. Linų siūlų fabrike domisi istorija, audimu, verpimu, dirbančiais žmonėmis. Apžiūri malūną, vilnų karšyklą, verpyklą. Variakojienės alaus darykloje domina darbų procesas, akcizai. Vakare pas Biržų notarą Praną Lembertą, kuris dainuoja ir kuria eiles, gauna dovanų i knygą su autografu „Saulėtekiai“.

Liepos 6 d. traukiniu išvyksta į Šiaulius. Aplanko pažįstamus, Apygardos teismo pirmininką Praną Baranauską, su juo apžiūri muziejaus eksponatus. Liepos 7-ąją atvyksta į Kauną, lankosi lenkiškoje Lapių parapijos bažnyčioje, Pažaislio vienuolių bažnyčioje suteikia Valatkų sūneliui krikšto sakramentą. Liepos 10 d., į Kauną atvykus kun. K.Čibirui, kartu garlaiviu plaukia į Lukšius, kur vikaru dirba sesers sūnus Jonas Babilius. Aplanko kleboną kun. Markevičių. Kitą dieną kun. K. Čibiras, atlaikęs Mišias, išvyksta į Kauną, o jiedu su Jonu Babiliumi tęsia pažintį su Lukšiais. Domisi įmonėmis, įstaigomis, pieno perdirbimo bendrovėmis, stambesniais ir smulkesniais ūkininkais, jų pajamomis ir išlaidomis. Iš čia vyksta į Kauną ir Jiezną. Sugrįžę į Kriukus, laiveliu persikelia į Seredžių, užsuka į bažnyčią, kurioje jaunas kunigėlis laiko gedulingas Mišias. Sunkiai ir klaidingai be vargonininko jaunam kunigėliui giedant, ateina į pagalbą. „Bažnyčia tuščia, skambi. Kai nuaidės mūsų balsai stori, galingi per bažnyčią, net kunigas išsigandęs nustojo giedojęs.“(p. 232) Vikaras kun. Petras Biskis pakviečia arbatos, pasiūlo apžiūrėti Palemono piliakalnį, Belvederio dvarą su aukštesniąja pienininkystės mokykla.

Važiuodamas autobusu į tėviškę gėrisi vietovių ir gamtos vaizdais. Per Vilkiją, Raudondvarį, Kauną liepos 12 d. su kunigu Jonu atvyksta į Slabadą. Aplanko seseris Elzę ir Veroniką, jaunystės draugų ūkius, vietas kur teko vaikščioti, joti naktigonėn. Dienoraštyje surašo visus 33 ūkius ir gyventojus. Apie savo šeimą parašo: „Bieliauckas Jonas, Antano. Sūnus Pranys kunigu tapo. 5 d.[ešimtinės] ž.[emės]. Seserys Veronika, Domicelė ir Elzė visos ištekėjo. Tėviškę paveldėjo Veronika Klimavičienė. Nėra.“ (p. 235) Pažymi, kad per 50 m. pranyko 22 šeimų pavardės arba jos buvo pakeistos.

Liepos 14 d., apsilankę Jiezno bažnyčioje, užrašo sunkiai išskaitomą lotynišką bažnytinės lentos tekstą, bažnyčios istoriją, inventorius. Lingėniškyje pas seserį ir kunigo Jono motiną Domicelę Babilienę, prisiminę vaikystės dainas, visi kartu – Elzė sopranu, Domicelė altu, Marijonas tenoru, Jonas baritonu, Pranas Bieliauskas bosu – dainuoja „Prausė vaikus pelėda“, „Puolė uodas iš ąžuolo“, skaito eiles. Pernakvojęs pas Jiezno kleboną, kitą dieną užrašo buvusius ir esamus Jiezno gatvių pavadinimus. Sekmadienį liepos 16 d. Birštono bažnyčioje per Škaplierinės P. Švenčiausiosios atlaidus, kun. klebono Meškėno užprašytas, laiko Sumą, bažnyčioje gėrisi operos solistės Aleksandros Staškevičiūtės „Ave, Marija“ dainavimu. Po šventinių pamaldų kurorto vedėjas Dr. M. aprodo gydančio vandens šaltinius, miesto kavinėje supažindina su generolu Stasiu Raštikiu.

Liepos 17 d., neįvykus kelionei į Žemaitiją ir Palangą, vyksta pas Kaišiadorių vyskupą Juozapą Kuktą, kuris papasakoja apie kuriją. Su vyskupu ir prelatu Labuku atvyksta į Kauną, čia Įgulos bažnyčioje dalyvauja vargonininkų ir chorvedžių kursų religinės muzikos valandoje. Lankosi Liteksos audimo fabrike, „Paramos“ duonos įmonėje. Liepos 19 d. eina į Lenkų konsulatą padėti P. Fedaravičiui išgauti leidimą nuvykti į Vilnių. Juos priima konsulo pavaduotojas Zaleskis. Iš pavardės manydamas, kad P. Bieliauskas lenkas, pasidomi kokioje organizacijoje dirba. Pasakius, kad yra lietuvis ir ilgą laiką dirbo Vilniaus Lietuvių labdarybės draugijoje, kuri dabar valdžios uždaryta, Zaleskis kalbą pasuka į kitą pusę. Jam nusiskundus, kad lenkai Lietuvoje yra skriaudžiami, P. Bieliauskas atsako, kad ir Vilniuje yra daug kas taisytino. Priminęs kokiu reikalu atėjęs, leidimą Federavičiui išgauna lengvai.

Grįžęs į butą, sulaukia svečio, ministro pirmininko pareigas einančio Kazimiero Bizausko, kuris pavaduoja išvykusį gydytis Urbšį. Kartu su Kauno metropolijos kanauninku kun. P. Dogeliu vyksta į Bizausko butą. Su jais abiem dirbo Vilniaus lietuvių nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos Centriniame komitete.

Liepos 20 d. Metropolio viešbutyje kun. P. Bieliauskas, kun. Žeidys ir Smaliukas susitinka su Kipru Petrausku, prisimena 1902 m. Onuškio parapijos chorą, giedojimus. Kipras jam teikė žinių balso atžvilgiu, o P. Bieliauskas – iš muzikos reikšmės gyvenime.

Nusprendęs iš Kauno į Vilnių skristi lėktuvu, prieš dieną pasibaigus vizai, aerouoste išgirsta, kad teks mokėti 25 litus baudos. Paskambinus K. Bizauskui, šis duoda įsakymą išleisti be baudos.

Lenkų traukimasis iš Vilniaus, Labdarybės draugijos turto grąžinimas

Grįžęs į Vilnių ir rugpjūčio mėnesį apsilankęs K. Stašio bendrabutyje, P. Bieliauskas mato, kad jis pilnas lenkų ir lietuvių kareivių, Lietuvių Labdarybės draugijos namai užimti kareivių, vyksta apmokymai.

1939 m. rugsėjo 16 d., vykstant lenkų ir vokiečių karui, kun. P. Bieliauskas gauna kuratoriaus Juliaus Švedo pranešimą, kviečiantį visus Labdarybės draugijos komiteto narius atvykti pasirašyti aktą, grąžinantį visą draugijos turtą ir bendrabučius. Dėl bombonešių gausmo virš Vilniaus ir aliarmo sirenų kaukimo, patrankų ir kulkosvaidžių šaudymo, bombų sprogimų, komiteto nariai nesusirenka. P. Bieliauskas vienas pasirašinėja atgavimo aktus. Atšaukus aliarmą iš Vaivadijos ateina pasirašyti A. Matulionis, atbėga pažiūrėti kun. K. Čibiras. (p. 253-254)

Kitą dieną su A. Matulioniu eina pažiūrėti mėtytų bombų pėdsakų. Lenkai iš Vilniaus traukiasi su karo pabūklais. Susitariama, kad jie be mūšio užleis Vilnių bolševikams. Suirutė, šaudymai, visokių karių maišalynė, plėšimai, agitacinės kalbos, gandai ir žiauri tikrovė darė gyvenimą sunkiai pakenčiamu, norėjosi matyti sugrįžtančius lietuvius.

1939 m. spalio 6 d. Šv. Jono bažnyčios zakristijoje susitinka su jaunu lenkų kunigu, buvusiu katalikiško laikraščio redaktoriumi. Jam pareiškus apgailestavimą, kad bolševikai neužėmė visos Lietuvos, būtų greičiau paspringę, kun. P. Bieliauskas pataria nelinkėti kitam to, kas pačiam nepatinka. „Lenkai pasiglemžė Ukrainą, Baltarusiją, Vilniaus kraštą ir… ir užspringo.“ Vilniaus Universiteto Teologijos fakulteto dekanas kun. Svirskis pareiškia: „Turint omenyje religiją, būtų geriau, jei Vilniaus kraštą užimtų lietuviai. Tačiau tautiškumo atžvilgiu mažiau pavojingi mums bolševikai“. (p. 256)

Pertvarkymai atėjus naujai valdžiai

1939 m. spalio 6 d. Centriniame komitete tarnautojų susirinkime aptariama susidariusi padėtis, sudaromas naujas liaudiškas komitetas: pirmininkas Vincas Žilėnas, sekretorius Antanas Matulionis, iždininkė Uršulė Sekmokaitė. Andrius Rondomanskis ne kartą kun. P. Bieliauskui patarinėjo, norint gauti paramą iš bolševikų, reikia visiems persiorientuoti labiau „kairėn“, naujais pagrindais pertvarkyti kooperatyvus. Kas benueidavo pas juos draugijos reikalais, nerasdavo pritarimo, kai sužinodavo, kad draugijai vadovauja kunigas. Marijai Žukauskaitei paklausus, kas bus su rytmetinėmis ir vakarinėmis vaikų maldomis, naujas pirmininkas atsako, kad bendrabučiuose reikia panaikinti bendras maldas ir nukabinti nuo sienų šventųjų paveikslus. (p. 256-257)

1940 m. vasarą pasikeitus Lietuvos valdžiai ir įsikūrus Lietuvos tarybų valdžiai, P. Bieliauskas kaip iždininkas spalio 31 d. perduoda Vilniaus skyriaus Turistų draugijos Kaune kasą. Vėliau perduoda Vilniaus lietuvių labdaros draugijos nacionalizuotą turtą: Centrinio komiteto raštinę, Birutės mergaičių, kun. K. Stašio, dr. J. Basanavičiaus, Žiburėlio bendrabučius, Markučių ūkį ir bendrabutį, mokyklą-dirbtuvę: stalių, šaltkalvių, vyrų ir moterų siuvyklas, batsiuvių krautuvę. 1941 m sausio 13 d. kaip valdytojas perduoda lenkų Bialomejskio „Ateities draugijos“ turtą. Sausio 15 d. kaip valdytojas perduoda lenkų vienuolių „Caritas“ draugijos turtą, sausio 18 d. – šv. Zitos draugijos namus ir inventorių. (p. 419)

Darbas vokiečių okupuotame Vilniuje 1942 m.

1942 m. kovo 3 d. vokiečiai daro reviziją Kunigų seminarijoje, kratas seminarijos butuose. Į Lukiškių kalėjimą išveža klierikus ir lenkų profesorius kunigus, uždaro bažnyčias. Krata padaroma misionierių vienuolyne.

Kovo 5 d. J. E. Arkivyskupas Mečislovas Reinys kun. P. Bieliauskui įteikia raštą, pavedantį iš Kunigų seminarijos abiejų koplyčių paimti Švenčiausiąjį Sakramentą ir pernešti į Šv. Jurgio bažnyčią. Nuvykus į policiją liepiama laukti, kol bus duotas raštiškas leidimas. Kovo 7-ąją Arkivyskupai R. Jalbžykovskis ir M. Reinys lankosi pas Gebitskomisarą areštuotųjų ir Šv. Jurgio bažnyčios reikalais. Arkv. Jalbžykovskis kun. P. Bieliauską pasiunčia pasiteirauti į vokiečių saugumo policiją. Pavakarę į Šv. Jurgio bažnyčią atvykęs saugumo viršininkas Dr. Šolc su kariškiu ir kun. P. Bieliauskas su zakristijonu randa koplyčias tuščias.

Kovo 21 d. J. E. Arkv. Jalbžykovskis tremiamas į Marijampolę, pakviečia kun. P. Bieliauską atsisveikinti bei paveda jam globoti savo butą, biblioteką, virėją ir tarną.

Kunigo Kristupo Čibiro žūtis, laidotuvės ir jo vardo įamžinimas

1942 m. kovo 23 d., užskridus į miestą rusų bolševikų lėktuvams, buvo išmestos 35 bombos. Kitą dieną kun. P. Bieliauskas sužino, kad visas šv. Mikalojaus vieno aukšto klebonijos pastatas sugriautas, žuvo kun. K. Čibiras, jo tarnaitė Elžbieta Lukšionytė ir kun. V. Taškūno sesuo. Atlaikęs Mišias Šv. Jono bažnyčioje, eina prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Griuvėsiuose dirba kareiviai savanoriai, vyr. policininkas, pora vyrų, kelios mergaitės. Čia sužino, kad iš po griuvėsių išgelbėtas Arkv. M. Reinys. Per stebuklą lieka gyvas kun. Edmundas Basys. Su prof. Z. Ivinskiu aplanko Arkv. M. Reinį ligoninėje, kurio pavojus gyvybei negresia. Sudaromas kun. K. Čibiro laidotuvių komitetas. Kun. P. Bieliauskas perka 2 karstus kun. K. Čibirui ir jo tarnaitei. Penkių žuvusiųjų kūnai vežimais pervežami į šv. Jono bažnyčią. Kaip kunigų seminarijos kurso draugą ir kartu sutartinai su kun. K. Čibiru dirbusį kun. P. Bieliauską komitetas pakviečia laikyti mišias ir palydėti į Rasų kapines. Tarti žodį ir atsisveikinti buvo sunkiausia. Rasų kapinėse kun. P. Bieliauskas kalba apie pažintį su velioniu, įstojus į kunigų seminariją, 4 m. sėdint viename suole ir darbą visuomeninėse lietuvių organizacijose. Kun. K. Čibiras kviesdavo jį celebruoti Sumą Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Advokatas Juknevičius kalbėjo apie jo asmenybę ir veiklą. Kun. Juozas Panavas atsisveikino giminių vardu. Kiti 4 žuvusieji buvo palaidoti bendrame kape. Iš viso tą dieną nuo bombų žuvo 32 žmonės.

Kovo 27 d. J. E. Arkivyskupas M. Reinys kun. P. Bieliauskui paveda laikinai eiti Šv. Mikalojaus parapijos klebono pareigas. Pagal vokiečių pareikalavimą kunigas lietuvišku raštu praneša apie Šv. Mikalojaus bažnyčių varpus. Balandžio 1 d. lankosi vokiečių saugumo policijoje uždarytų bažnyčių klausimu. Su vokiečių saugumo viršininku ir kitu atstovu bei kun. dek. J. Kretavičiumi važinėja po Vilnių ir atidaro 8 bažnyčias, apie tiek paliekama kitai dienai. 1942 m. balandžio 20 d. iš Švenčionių atvykęs kun. Stasys Valiukėnas perima šv. Mikalojaus parapiją. Tą dieną už kun. K. Čibiro vėlę atlaikomos gedulingos pamaldos.

1943 m. sausio 20 d. pas Šv. Mikalojaus bažnyčios kleboną Stanislovą Valiukėną, posėdyje dalyvaujant J. E. Arkv. Mečislovui Reiniui, Universiteto Rektoriui Mykolui Biržiškai, kun. J. Panavui ir kun. P. Bieliauskui, svarstomi trys Jakimavičiaus pateikti lentos kun. K. Čibirui įamžinimo projektai. Priimamas su tekstu: „1888.XI-14 d. – 1942.III-23 d. Kunigas Krištapas Čibiras, Teologijos Magistras, nuo 1924 m. šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas, su dideliu pasiaukojimu visą savo gyvenimą dirbo Bažnyčios ir Tautos gerovei, žuvo prie darbo stalo bombarduojant Vilnių.“ (p. 306)

Kovo 23 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje J. E. Arkivyskupas M. Reinys pašventina atminimo lentą su kun. K. Čibiro iš vario nulietu galvos profiliu, pasako prakalbą apie jo darbą ir gyvenimą. Kun. P. Bieliauskas su kun. S. Valiukėnu nuveža ant kun. K. Čibiro kapo vainiką.

Aušros vartų klebonas

1942 m. balandžio 25 d. Arkv. M. Reinys įteikia kun. P. Bieliauskui raštą, skiriantį jį Aušros Vartų klebonu „Vicarius substitutus“ (vikaras pavaduotojas). Kitaip nebuvo galima skirti, nes vienuoliai priklausė nuo Apaštališkojo sosto. Jie į Vilnių atvyko 1930 m., atgavo Šv. Teresės bažnyčią ir Aušros Vartus, jiems buvo perleista ir parapija. 1942 m. kovo 26 d. vienuolyną apsupo vokiečių ir lietuvių policija ir visus Tėvus karmelitus susodino į Lukiškių kalėjimą. Ką rado vienuolyne, išsivežė: maisto atsargas, muilą, skalbinius, pinigus, brangenybes, net malkas. Areštuoti buvo ir kitų vienuolynų vienuoliai.

Balandžio 27 d. kun. P. Bieliauskas lankosi vokiečių policijoje, kad jam perleistų karmelitų butą, birželio 16-ąją persikelia ten gyventi. Gegužės 30 d. pirmą kartą kaip klebonas laiko Mišias Aušros vartų koplyčioje.

Bažnyčioje pakabina aukų dėžutę ir suaukotus pinigus išdalina vargšams, išvaiko ubagus nuo Aušros vartų, duodamas jiems po 30 reichsmarkių per mėnesį. Ateina žmonės aukoti ir skolintis, šelpiami mokytojai, inspektoriai. Visose bažnyčiose pravedama rinkliava savitarpio pagalbai, ypač nukentėjusioms šaulių šeimoms šelpti. Radęs Tėvų karmelitų vienuolyno sandėlyje maisto atsargas, išdalina vargšams. Kun. P. Bieliauskas šelpia pinigais, lankydamas vargingai gyvenančias miestiečių šeimas.

Pas kun. P. Bieliauską pasidaro užvažiavimo namai, nėra dienos, kad kas neatvyktų. 1942 m. rugpjūčio 17 d. iš Lukšių į Vilnių atvyksta kun. Jonas Babilius dirbti Nekalto prasidėjimo bažnyčios vikaru, taip papildydamas lietuvių kunigų atsargas. Lenkams neruošiant Vilnijoje lietuvių kunigų, daugelyje parapijų jų stinga.

Seminarijos bažnytinio giedojimo profesorius ir choro moderatorius

1942 m. rugsėjo 7 d. Arkv. Mečislovas Reinys raštu skiria Vilniaus arkivyskupijos kunigą P. Bieliauską Vilniaus arkivyskupijos Seminarijos bažnytinio giedojimo profesoriumi ir choro moderatoriumi.

Rugsėjo 10 d. kun. P. Bieliauskas nuneša šv. Mišių intencijas J. E. Arkv. M. Reiniui. Iš kurijos pasiėmęs lietuvišku ir lenkišku tekstu patvirtintas P. Šv. Litanijas, įteikia „Švyturio“ spaustuvei, lietuviškas su papildytomis maldelėmis, lenkiškas – su išmestu tekstu „Krolowo Korony Polskiej“. Iš kurijos gauna raštą, kuriuo įsakoma visiems bažnyčios klebonams nekalbėti invokacijos „Krolowo Korony Polskiej“.

Rugsėjo 20 d. pas Rektorių Tulabą (prie šv. Mykolo bažnyčios) įvyksta seminarijos vadovybės posėdis. Jame dalyvauja pirmininkas J. E. Arkv. M. Reinys, kunigai Dr. Gronis, Dr. Levanas, Alf. Lipniūnas, V. Taškūnas, Ad. Stankevičius ir P. Bieliauskas. Jo Eminencija praneša, kad Šv. Mykolo vienuolyno patalpose vėl pradės veikti Kunigų seminarija. Rugsėjo 29 d. įvyksta Seminarijos atidarymas. Spalio 3-ąją Seminarijoje kun. P. Bieliauskas pradeda giedojimo pamokas su klierikais. Įvairiais reikalais lankosi Magistrate, tariasi dėl tikybos dėstymo pradžios mokyklose.

1942 m. spalio 11 d. įvedamos pirmos lietuviškos pamaldos pradžios mokyklų mokiniams šv. Teresės bažnyčioje. Katedroje įvyksta Arkivyskupo M. Reinio įžengimas į Katedrą. Kun. P. Bieliauskas su kitais kunigais jaudindamasis palydi jį į sostą. Per bažnyčios pašventinimo atlaidus kun. P. Bieliauskas su klierikais laiko mišparus, celebruoja, gieda antifonas ir intonuoja psalmes. Spalio 25 d. Katedroje prie Arkivyskupo, nežinodamas tvarkos ir labai jaudindamasis, kun. P. Bieliauskas pirmą kartą eina arkidiakono pareigas.

1943 m. kovo 18 d. vokiečių pareigūnai klierikams įsako per dvi valandas išsikelti iš užimamų patalpų. Po kelių dienų Seminarijos vadovybė gauna raštišką pranešimą apie Seminarijos uždarymą. (p. 313)

Į Aušros Vartus grįžta karmelitai

1943 m. kovo 29 d. iš tremties grįžta Aušros vartų klebonas Andžejus Gdovskis. Kovo 31 d. J. E. Arkv. M. Reinys, pasikvietęs kun. P. Bieliauską, išsako savo neigiamą nusistatymą dėl A. Gdovskio ketinimų tapti klebonu. Pagal bažnyčios kanonus jo įsileisti į Aušros Vartus negalima, nes Tėvų karmelitų basųjų konventas išblaškytas, o pavieniems asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, kur pamaldos laikomos lietuvių ir lenkų kalbomis, parapijos reikalų pavesti negalima. Balandžio 3 d. iš tremties grįžta karmelitų prioras (vienuolyno vyresnysis) Silvestras Glečmanas. Kun. P. Bieliauskas po poros dienų, pakvietęs pusryčių, iškilus klausimui dėl karmelitų apsigyvenimo vienuolyne, siunčia jį pas Arkivyskupą. Pats nuėjęs pasiteirauti pas Jo Eminenciją išgirsta, kad su prioru reikia tartis dėl lietuviškų pamaldų tvarkos ir valandų. Lietuviai norėtų turėti bažnyčios ir koplyčios vicerektorių, dalį koplyčios aukų, tris pusvalandžius lietuviškų pamaldų.

Balandžio 7 d. T. Prioras ateina pas kun. P. Bieliauską perimti Šv. Teresės bažnyčios, parapijos ir koplyčios. Mišias nori sumažinti iki 2 pusvalandžių. Kun. P. Bieliauskui, atsisakius užimti vikaro vietą, siūlo pasivadinti Aušros Vartų kapelionu. Karmelitai atsisako duoti butą, maistą, tik paramą egzistencijai 150 RM. Kun. P. Bieliauskas norėtų lietuvių reikalams būti savarankiškas, vietoj jų siūlomų 150 RM, trečdalį įplaukų iš koplyčios vargšams šelpti, lietuviui vargonininkui apmokėti, Marijos Aušros vartų kultui platinti. Balandžio 10 d. gavęs iš Tėvo Domininkono „Tėvų karmelitų kroniką“, kurioje surašytos visos jų teisės, nuneša Arkv. M. Reiniui. Balandžio 20 d. vis dar negali susitarti dėl sąlygų, kuriomis, P. Bieliauskui, atsisakius nuo Aušros Vartų klebono pareigų tektų naudotis ir dirbti šioje parapijoje pasilikus.

Vykstant gegužinėms pamaldoms, Arkv. M. Reinys sutinka iš Katedros transliavimą perkelti į Aušros vartus. Gegužės 23 d. pamaldų transliacijos proga kun. P. Bieliauskas suruošia pietus.

Rugsėjo 29 d. du vokiečių karininkai praneša, kad užims visą karmelitų vienuolyną ligoninės reikalams. Spalio 8-ąją kun. P. Bieliauskas iš Aušros Vartų persikelia gyventi į Didžiąją g. 52-4.

Apmąstydamas savo padėtį, P. Bieliauskas dienoraštyje užrašo, kad atvykęs į Aušros Vartus pasikeitė į geresnę pusę. Brevijoriaus skaitymo nepraleidžia nei karto. Su visais žmonėmis gyvena santaikoje, jau antri metai neteko su niekuo susipykti, tik su lenkais karmelitais. (p. 341)

1944 m. balandžio 5 d. po Katedroje per pamaldas vykusio religinio koncerto kun. Anicetas Kisielius priekaištauja kun. P. Bieliauskui, kad lietuviai su savo koncertais palinkę į protestantizmą, jais žmonės atpratinami nuo maldos. Iš dalies su tuo sutikdamas kun. P. Bieliauskas pastebi, kad žmonės tolsta nuo tikėjimo, o koncertai gali būti naudojami pritraukti žmones prie bažnyčios.

Melodijų ir dainų užrašinėtojas

Karo metais širdį slėgė neteisybė, rūsti kasdienybė, Lietuvos gyventojų ir artimųjų trėmimai, patrankų ir šūvių išvagoti, nesėti ir nepjauti laukai, panykusių sodybų vaizdai, duonos, aprangos trūkumas. Nusiraminimo ieškodavo maldoje, Dailės muziejaus parodose, koncertuose. Vaikščiodamas po miestą, o dažnai maršrutas vesdavo į geležinkelio stotį, kalbėdavo Brevijorių, rožančių, maldas. Skaitydamas Sekminių Evangeliją apie pasaulio pabaigą, lygindamas ją su karu, atnešusiu daug bėdų ir nelaimių, pasižada „dirbti ir rašyti, nors mūsų žemė ir suteškėtų susidūrus su kita planeta, kaip tas kiaušinis, mestas į sieną. Šv. Augustinas sako: „Venk dykinėjimo, visuomet stenkis ką nors dirbti; dykinėjimas, tai mirtis.“ (p. 394)

1944 m. blaškomas įvairių minčių, slegiamas depresijos, tvarkingai laikydamas šv. Mišias, dvasinius skaitymus, dienoraštyje nutaria aprašyti visas dainininkes, padainavusias daug liaudies melodijų, nurodyti procedūrą ir sunkumus, su kuriais teko susidurti. (p. 394-427)

Užėmus Vilniaus kraštą lenkams, Mokslo draugija, kun. prof. P. Kraujalio patarimu, imasi rinkti folklorą. Pranui Bieliauskui, kaip dainos mėgėjui, labiau rūpėjo užrašyti dainų melodijas. Ateitis buvo nežinoma, ar Lietuva atgaus Vilnius kraštą, seneliai išmirs ir nusineš į kapus gražias melodijas. Neužrašyti melodijų būtų didelis nuostolis krašto kultūrai. Čia skurdesnė buitis, todėl kitokie papročiai, melodijų įvairovė. P. Bieliauskas šiam darbui nebuvo ruošęsis, tačiau pradėjo dirbti 1932 m. spalio mėn., kai Matas Untulis suorganizavęs Rodūnės parapijos dainininkes atvykti į Vilnių melodijoms surašyti, 2 ar 3 dainininkes pasiuntė ir jam. Tada užrašė 18 melodijų. Pradžioje padarė keletą klaidų, neužrašė teksto, nepažymėjo datos, dainininkių pavardžių. Vėliau šių klaidų nekartojo.

Dainininkai dainavo Vilniuje, atėję į namus arba P. Bieliauskui pačiam apsilankius pas juos, atvykę iš kitų vietovių, Amatų mokyklos mokiniai, laikinai dirbant kitose parapijose arba svečiuojantis pas draugus kunigus. Kur benuvykęs, ieškojo dainininkų ir užrašinėjo melodijas kai kurias su visu tekstu, kai kurių užrašydavo teksto pirmą posmelį. Dainininkus surado Adutiškio, Kalesninkų, Daugėliškio, Dieveniškių, Dūkšto, Kabelių, Marcinkonių, Mielagėnų, Pariečės, Pelesos, Ratnyčios, Seinų, Tverečiaus, Valkininkų, Varėnos ir kitose parapijose. Kai kurios dainininkės surasdavo jį pačios, daug dainų užrašė kalėdodamas po kaimus. Jo dienoraštyje dainininkai pateikiami chronologine tvarka nuo 1932 m. iki 1944 m., tačiau melodijas užrašinėjo ir vėliau, dirbdamas Valkininkuose ir viešėdamas kitose parapijose.

1934 liepos mėn. kun. P. Bieliauskas, atsidūręs Dieveniškėse, tolimiausioje gudų pusiau lietuviškoje parapijoje, kurioje klebonavo A. Giedgaudas, užprašytas į vestuves, nustemba, kad šiame krašte lietuviai dainuoja gudiškai. Jaunimas dainomis prašo saldainių iš vestuvininkų. Kai prieina kunigo eilė, jis kratydamas galvą, saldainių neduoda. Kažkam pasakius, kad šitam kunigui reikia dainuoti lietuviškai, užtraukia „Šėriau žirgelį“, už kurią svečias sviedžia visą kilogramą paruoštų saldainių. Jaunimas tiek daug jų gavęs, net neužpyksta už nemandagų įteikimą ir dainuoja tik lietuviškas daineles. Grįžęs iš vestuvių, apmąstęs liūdną šios parapijos ateitį, kad veikiančių lietuviškų „Ryto“ mokyklų mokytojai terorizuojami, skaityklos veikia, tačiau gimnazistai bijo jose lankytis dėl lenkų policijos priekaištų, nutaria išleisti dainų leidinį, geresnius dainininkus kviesti į dainos kursus Vilniuje, kad jie grįžę galėtų jas skleisti savo krašte. Anksčiau pro pirštus žiūrėdamas į vestuvines dainas, nutaria užrašyti jų melodijas, vestuvių apeigas ir papročius. Suranda iš Žižmų kaimo dainininkę Mikaliną Masienienę, kuri padainuoja 29 dainas. Visos dainos įdomios ir liūdnos, o viena ypač patinka. Ją užrašė 1938 m. pakviestas pakelti Dieveniškių mokytojų ir skaityklų vedėjų dvasią. Tai buvo aršiausi lenkų priespaudos ir persekiojimų metai. Vilniuje likviduotos beveik visos draugijos. Mokytojai ir veiklesni asmenys areštuojami, ištremiami. (p. 401-402)

Per 1935 m. užrašęs 335 dainas, iš viso turi 1070 melodijų. Užrašęs melodijas, Vilniuje daro jų nuorašus, neša į Mokslo draugiją.

P. Bieliausko dienoraštyje sudarytoje lentelėje užrašyti 94 dainininkai, nurodyta 1618 melodijų. Tarp jauniausių dainininkių paminėtos Elena Vainalavičiūtė iš Mergežerio k. Varėnos r. (12 m.) ir Avelina Šukytė (13 m.) Galialaukio k. Ignalinos r., seniausių – Marija Jovaišaitė (103 m.) iš Kabelių. Daugiausia atmintinai mokėjo Katrina Sidziniauskaitė iš Kabelių -– 371, daugiausia padainavo Sofija Tarailaitė iš Seinų parapijos – 90. 1957 m. vasarą Antosė Staknienė iš Kalvių k. Valkininkų parapijos padainavo 73 dainas. Iš viso P. Bieliauskas užrašė apie 3 tūkst. dainų su melodijomis, pasakų bei smulkiosios tautosakos. (9)

P. Bieliausko užrašytų dainų melodijų motyvus savo kūryboje naudojo kompozitoriai Julius Sinius, Nikodemas Martinionis, Juozas Karosas, kuris parūpindavo P. Bieliauskui bilietus į koncertus filharmonijos salėje, operos teatrą.

Pranas Bieliauskas – dainininkas

Praną Bieliauską daina lydėjo nuo mažų dienų. Dienoraštyje (p. 427-432) jis prisimena, kad kartu su seserimis dainuodavo ant pečiaus, o pramokę skaityti dainavo iš lietuviškų kantiškų ir giesmes. Pagavęs melodiją bažnyčioje su seserim Elze giedodavo namuose. Ganydami gyvulėlius su kaimynu Antanu Bieliausku dainuodavo, kad diena neprailgtų. Paūgėjęs jodavo naktigonėn su bernais, ten irgi neapseidavo be dainų. Daugiausia skambėdavo rusiškos karo dainos, parneštos iš kariuomenės, žodžių nesuprasdamas, sekdavo melodiją. Kartą tiek daug dainavo, kad traukdamas aukštu balsu, net užkimo. Suaugęs giedodamas chore bosu ir negalėdamas paimti žemesnių tonų, manė, ar nebus pertempęs balso stygų. Su vyresniąja seserimi priimtas į parapijos chorą, beveik kas šeštadienį eidavo 6 km į Jiezną mokytis gaidų. Išmokęs gamą, kuldamas su tėvu spragilais rugius, kartojo natas ir mušdavo taktą. Nuo vargonininko Kudirkos gavę leidinėlį „Kanklės“ ir patys sugebėję vieną kitą melodiją sudainuoti, suprato, kam tiek daug laiko reikėjo gaišti gaidoms išmokti.

1900 m. birželio 24 d. atlaiduose Sumai kai kurias keturbalsių Mišių dalis galėjo jau bažnyčioje atgiedoti. Išmokę naujų dainų, per Šv. Mykolo atlaidus ir klebono vardines dainavo svečiams kunigams klebonijoje. Vargonininko Martyno Marcinkevičiaus šeimininkė Izabelė Kandrotaitė pastebėjusi, kad P. Bieliauskui sekasi dainuoti geriau nei kitiems, patarė: „Tamstai nėra kas čia mokytis. Reikia paieškoti kitur, ko daugiau pasimokyti“ (p. 428). Nuėjęs pasitarti su klebonu, išgirsta patarimą mokytis kunigu.

1902 m. mokosi Onuškio miestelyje pas Joną Plesebičių ir gieda bažnyčios chore, kuriam vadovauja Kipras Petrauskas. Tais pačiais metais gieda bažnyčioje Stakliškėse ir vasarą mokosi pas pradžios mokyklos mokytoją Petroką. 1903 m., besimokydamas Kaune, pirmą kartą išgirsta labai gražų choro giedojimą Katedroje. „Tas giedojimas man atrodė kai gražiausiais raštais juosta ar staltiesė, lietuvaičių nuausta.“ (p. 429) Čia klausėsi J. Naujalio vargonų grojimo, vėliau suartėjęs, palaikė bičiuliškus santykius.

1905 m. laikė egzaminus Maskvoje. „Gaudeamus igitur“ traukia kaip studentai. 1906 m. apie Užgavėnes apsigyvenęs Vilniuje bendrabuty, Filaretų g. 39, sudaro chorą. Pirmas pasirodymas lenkiškai įvyksta Šv. Baltramėjaus bažnytėlėje, Užupyje. Vargonininkas, išgirdęs dainavimą, klausia, ar nebus baigęs konservatoriją. Bernardinų bažnyčios vargonininkas, užgirdęs P. Bieliausko balsą, nustoja groti. Kunigas Jonas Kretavičius prašo įsilieti į jų chorą. Nors neturi laiko, sutinka. Vargonininkas Lesnievskis įrašo ir į „Liutnės“ chorą, bet iš ten pasitraukia, nes choristai vien lenkai, giedoti renkasi vėlai ir mokosi ilgai. Jaučiasi nejaukiai, kad visi susidraugavę, gražiai apsirengę, jis tik vienas prastai, nemokantis gerai lenkiškai kalbėti. Gyvenant internate, auklėtoja Ejsmontaitė parūpina Krokuvos liaudies dainelių rinkinėlį. Iš jo keletą dainų išmokęs mintinai ir padainavęs lenkams, įsigyja draugų. Kaip paaiškina, tuo metu dar nebuvo toks susipratęs lietuvis.

Naujas muzikinis gyvenimas prasideda 1907 m. įstojus į kunigų seminariją. Čia dvi valandas į savaitę vyksta dainavimo pamokos, mokosi keturbalses mišias, tribalses procesijai ir Responsorijas šventėms. Per Kalėdų ir vasaros atostogas su draugais nuvažiavę į kaimus gieda bažnyčiose. Vasaras dažnai praleisdavo labai gražioje Punios gamtos aplinkoje. Į namus užsukdavo tik keletui dienų, todėl tėvai visad sutikdavo ir išlydėdavo su ašaromis. Kalesninkuose gavęs namų darbo smuiką, išmoksta groti iš natų.

1911 m. birželio 24 d., baigęs Kunigų seminariją, Jiezne švenčia primicijas [kunigo pirmųjų šv. Mišių, aukojamų savo parapijoje, šventė], birželio 29 d. su Mališausku vyksta į jo primicijas Papilėje. Nebaigęs švenčių gauna kun. Teodoro Brazio telegramą užimti vikaro vietą Vilniaus Katedroje. Apsigyvena Oranžerijos g. 3-12 ir ten pragyvena daugiau nei ketvirtį amžiaus. Kasdien gieda ne tik Katedroje, bet dažnai mieste. Iš kun. Klemenso Maliukevičiaus perėmęs vadovavimą šv. Zitos draugijai, veda zitiečių chorą, Antakalnio prieglaudoje moko vaikus tikybos ir dainavimo. 1914 m. prasidėjęs karas į Vilnių atgina daugiau lietuvių, suskamba lietuviškos dainos. Stasiui Šimkui, sudarius chorą karininkų klube, dainuoja boso partiją. Naujalis mokytojų kursuose dėsto dainavimą ir veda chorą.

1924 m. P. Bieliauskas dainuoja viešėdamas pas Praną Žukauską (10). Jam sukritikavus, kad sušukęs greit atleidžia balsą ir gadina dailų giedojimą, siekdamas šią ydą pataisyti bei įgyti daugiau žinių, skaito knygas apie muzikos formą ir turinį. Varžydamasis ir nenorėdamas, kad kiti sužinotų, Katedros prelatui Adomui Savickiui patarus, eina mokytis pas p. Točylauskienę, baigusią dainavimo mokslus. 1926 m. sausio 29 d. eidamas 43 m., gauna pirmą pamoką. Iš pradžių, nepasitikėdamas moterimi, po kelių pamokų pamato, kad mokymai naudingi. 1926 m. birželio 23 d. nuvykęs į Nočią kun. dekano Jono Kuzminskio 25 m. kunigavimo jubiliejų, gieda su kun. Cezariu Pšemeneckiu ir solo. Jo draugai kun. Jonas Karvelis ir kun. Petras Kraujelis pastebi, kad dainininkas yra „ragavęs mokyklos“. Maloniai širdį paglosto kun. J. Karvelio žodžiai, kad Varšuvos operoje lenkai neturi tokio boso. (p. 108)

1933 m. vasarą kelionėje po Lenkijos miestus, susipažįsta su lenkų ponu Podkamorski, buvusiu konsulu Japonijoje, kuris prisimena savo apsilankymą Vilniuje ir prisipažįsta, kad radijo bangomis ir dabar klausosi pamaldų iš Katedros. P. Bieliauskui paklausus, kas iš pamaldų labiausiai patinka, atsako, kad jam „vienas balsas labai gerai skamba“. Andriui Žmuidzinui nurodžius šalia esantį giedorių, lenkų ponas pasveikina P. Bieliauską ir palinki greitai baigti Katedros remontą ir skambiai giedoti. (p. 181)

1946 m. balandžio 14 d. per Verbų sekmadienį Katedroje per pamaldas atgiedojęs antifonas, procesijoje ir bažnytinį himną, pagalvoja, kad gal paskutinį kartą gieda, balsas vargsta. Nors kartais kankindavo peršalimo ligos ir gerklės skausmai, jiems praėjus, vėl giedodavo skambiai.

1946 m. liepos 19-20, 22 d. Filharmonijos salėje klauso 17 Lietuvos chorų dainų, įvertina dainavimą. Liepos 21-ąją su kun. Vladu Mironu ir Žmuidzinais klauso dainų Dainų šventėje.

1947 m. birželio 26 d. į zakristiją po pamaldų už a. a. Liudos Žemaitytės, akių gydytojos, vėlę, atėjusi padėkoti motina, taria: „Kad tamsta būtumei nuėjęs kitu keliu, būtumei iškėlęs į padanges mūsų Lietuvą ir išgarsinęs jos vardą visame pasauly savo skambiu balsu nemažiau už Šaliapiną. Gal nežinojai, kad turi tokią didelę dovaną.“ „Kad šiokią tokią dovaną turėjau, tai teko nugirsti ir iš kitų asmenų, – sakiau jai, – tačiau balso dovana, tai dar ne visa. Prie to reikia dar ko daugiau, ko aš nesijaučiu turįs.“ (p. 582)

Kun. P. Bieliauskas, gyvendamas Vilniuje, beveik kasmet per Sekmines su lietuvių procesija eidavo iš Šv. Mikalojaus bažnyčios į Kalvarijas ir ten giedodavo. Giedodavo Šv. Jono, Šv. Mikalojaus, Aušros vartų, Bernardinų ir kitose bažnyčiose. Mokėjo skambinti pianinu, dainuodavo pas jį apsilankiusiems svečiams. Kartu su kitais dainuodavo suėjimuose, per Vardines, Velykų šventes, Kalėdas, Naujuosus Metus, pabaigoje užtraukdami „Lietuva, Tėvyne mūsų“.

Pokario 1946-1947 metai Vilniuje

1946 m. sausio mėn. prieš rinkimus iš balsavimo punkto gavęs du paraginimus pasitikrinti ar teisingai užrašyta pavardė, nuėjęs nustemba, nemokant lietuvių kalbos, įrašyta „Bielousov“.

1946 m. vasario 16 d. po Mišių Aušros Vartuose gauna nuo prislėgtų dvasioje ir nusivylusių gyvenimu lietuvių iš Jakutijos laišką su prašymu atsiųsti maldos lapelių.

1946 m. vasario 19 d. P. Bieliauskas Mokslų akademijoje aplanko „Knygos parodą“, kurioje šalia įvairių knygų, rankraščių ir dokumentų eksponuojama P. Bieliausko knygelė „Varguolių dainos“ – 125 lietuvių liaudies dainų rinkinėlis.

Vaikščiodamas palei geležinkelio stotį, stebėdavo daugybę išvykstančių lenkų, tremtinių ešelonus į Rytus. Pasivaikščiojimai su maldomis vykdavo į Rasų kapines, Bernardinų (Jaunimo) sodą, Gedimino kalną, po Užvingio (Vingio parko) miškus, lankydavo karių ir kunigų kapus. Užsukdavo aplankyti kunigus jų namuose, domėjosi turgaus prekėmis.

Kun. P. Bieliauskas priimdavo nakvynei, pamaitindavo ir sušelpdavo grįžusius iš tremties, siųsdavo siuntinius tremtiniams. Kartais paramai išleisdavo daugiau, negu per mėnesį gaudavo įplaukų, šelpdavo gatvėje ir bažnyčioje.

1946 m. kovo 24 d. kun. P. Bieliauskas, atlaikęs Mišias Domininkonų bažnyčioje lenkams, Aušros vartuose pamaldas su pamokslu lietuviams, popiet lydi Arkivyskupą M. Reinį dviejų dienų kelionėje į Lentvario bažnyčios parapines Rekolekcijas ir atlaidus bei klebono 50 metų sukaktį.

1946 m. birželio 24 d., apmąstydamas savo nueitą kelią ir nuveiktus darbus, P. Bieliauskas dienoraštyje užrašo: „Pradėjęs žengti kunigystės keliu, turėjau aukštų idealų – pačiam tobulėti ir kitus prie to vesti. Norėjau kiekvienam vargšui padėti ir reikale gelbėti. Šita aro kelionė neilgai tvėrė aukštumoje. Praktiški mano susidūrimai su žmonėmis mane apvylė. Tas mane apgavo, kitas girtuoklis melavo, trečias tiesiog į pinkles traukė norėdamas mane sudemoralizuoti, o po to apšmeižti. Nustojau pasitikėti artimo žodžiais, jo vargais. Atrodo kad kaimo žmoneliai daugiau turi nuoširdumo ir atvirumo negu miesto. „Kiekvienas žmogus yra mano artimas“ – išbluko, didėjo nepasitikėjimas žmonėmis. Pasijutau pašlijusiu iš aukštybių. 2. Mokslo atžvilgiu taip pat buvau už savo bendradarbius žemiau stovįs. Kun. Kukta su žinių bagažu, kun. Dr. Bakšys su jaunuoliška energija, kun. prof. Kraujalis impulsyviškumu, Čibiras praktiškais protavimais ir dideliu darbštumu, Vileišiai visuomeniška veikla – visi man atrodė, arai, tik aš vienas turėjau rėplioti žemėje, kaip tas žąsiukas po išartą pūdymą su nudribusiais sparnais. 3. Tenka sutikti sunkumų ir draugijose besidarbuojant. Ypač Labdaros draugijoje pirmininkaujant. Nepritekliai, ginčai, svetimos ir savos revizijos, atskaitomybės – visa tai man teikė sunkumų.

Po sunkių išbandymų norėjosi sprukti kaiman ir būti pirmuoju, ne kaip mieste antruoju, ar trečiuoju… Buvau kaip tas laivas, bangų blaškomas, tačiau niekuomet nebuvau pametęs iš akių kilnaus tikslo.“ (p. 478-479)

1946 m. spalio 31 d. atvykęs iš Jiezno Feliksas Babilius praneša, kad sirgusi sesuo Veronika mirė 18 d. Mirimo dieną išsiuntė telegramą, tačiau iki šiol jos kunigas negavo. P. Bieliauskas prisimena, kad tėvas mirė 1919 m., motina 1925 m. Jų laidotuvėms negalėjo nuvykti dėl sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos. Dabar nenuvyko dėl negautos žinios. Lapkričio 14 d. iš Slabados atvyksta ir atveža maisto sesuo Elžbieta Kandrotienė, Elenutės ir Onutės motina, kurias P. Bieliauskas globoja. Prisimena tėvą, kuris gimė 1845 m., silpnos sveikatos seserį Domicelę, g. 1875 m., apverkia mirusią Veroniką, 76 metų.

Nemalonumai, kratos, tremtis, netektis

1947 m. gegužės 22 d. kun. P. Bieliauskas, išvykdamas į laidotuves, prieškambary pastebi giminaitį Marijoną Babilių su draugu. Grįžęs namo randa jį surištomis rankomis, sukruvinta galva. Pareigūnai, padarę reviziją, paima kunigo raštus, dienoraštį, surašo protokolą. Su M. Babiliumi išsiveda ir Elenutę bei Onutę Kandrotaites. Kitos dienos vėlų vakarą suskambėjus skambučiui, kunigas durų neatidaro. Namą apsupus dvidešimčiai žmonių, tenka įsileisti. Duryse pastatomi du ginkluoti sargybiniai. Kambariuose ir pastogėje padarę kratą, sugula kas ant grindų, kas ant stalų. Tik paryčiui iš miesto atėjęs pareigūnas, prisiartinęs prie kunigo lovos atsiprašo už sutrukdymą. Grįžta sesers dukros, tik lieka tarnaitė Antosė Beinoraitytė.

1947 m. liepos 8 d. ateina policininkas ir namų valdytojas patikrinti Vilniaus krašto mokytojos Jadvygos Kviecinskienės, kuri dėl liūties nakvoja kunigo bute. Patikrina ir iš provincijos atvykusius tris karmelitus. Po tokių vizitų negali prisiversti dirbti. Nesugeba nei ilgiau skaityti, nei pasižymėti, išsiblaškę maldos. Tada imasi techniško darbo, perrašinėja melodijas. Dažnai dirba daug ir įtemptai.

1947 m. spalio 4 d. gauna kun. klebono L. Chomskio kvietimą celebruoti pas jį sumą lietuviams, nes sulaikytas kun. vikaras Jonas Babilius. Nors su draugais švenčia vardadienį, bet ūpas sugedęs. Tenka dvejas rytines pamaldas laikyti ir dukart Rožančių kalbėti. Spalio 13 d. gavęs iš Jiezno laišką, kad sesuo Domicelė Babilienė silpnos sveikatos, jos aplankyti negali. Spalio 24-ąją atvykęs sūnus Leonas Babilius praneša, kad motina mirė spalio 18 d.

Lapkričio 19 d. Stalino rajono valdininkai ateina atimti iš šv. Mikalojaus bendrabučio sandėliukus, kuriuose sukrauti bažnytiniai rakandai. Kun. P. Bieliauskas su jais sutaria, kad dalį paims, o kitą dalį paliks bažnyčios žinioje. Vėliau atėjęs inžinierius pareikalauja viską iškraustyti, kitaip jis nacionalizuos daiktus. Nors su juo irgi pavyko susitarti, lapkričio 24 d. iš Šv. Mikalojaus bažnyčios atbėgusi mergaitė praneša, kad įgaliotiniai su darbininkais mėto daiktus iš sandėlio. Kunigui nepavyksta nieko išsiderėti, viskas sudedama į mažą sandėliuką.

1949-1957 m. darbas Valkininkų parapijoje

1949 m. sausio 14 d. Vilniuje susidarė tokia būklė, kad kun. Pranui Bieliauskui tenka iš jo išvykti. Gavęs Vilniaus Arkidiecezijos valdytojo kun. Edmundo Balsio raštą, jog yra nusprendęs vykti į Valkininkus, tą pačią dieną gauna Religinio kulto valdytojo nurodymus apleisti Vilnių.

Sausio 22 d. kunigas laiko Mišias Valkininkų bažnyčioje. Grįžęs į Vilnių, laiko Sumą Šv. Teresės bažnyčioje. Kelis kartus vyksta į Trakus registracijos reikalais. Valkininkuose apsigyvena pas Sofiją. Butelis neprastas, tačiau nėra sandėlių, virtuvės, todėl po kiek laiko persikelia toliau nuo bažnyčios pas Mariją Keršienę, vėliau įsikuria Čižiūnuose.

Valkininkų bažnyčioje, ne itin sutardamas, dirba su kun. Stasiu Kakarieka. Jaudinantį momentą iki ašarų pergyvena prieš Velykas. Balandžio 15 d. Didžiąją savaitę prieš Didįjį altorių atsigulęs kryžiumi, kun. P. Bieliauskas mato, kad ir visa bažnyčia, 500 žmonių daro tą patį. Išpažinties tenka išklausyti iki 120-180 žmonių. Širdį džiugina, kad Velykų rytą į pamaldas pilni keliai pėsčių ir važiuotų. Dvejoms lenkų delegacijoms paprašius atskirų gegužinių pamaldų, kun. P. Bieliauskas kreipiasi į Arkid. valdytoją kun. E. Balsį, kuris pamaldas leidžia. Lenkėms paprašius užleisti pirmąsias šv. Mišias, griežtai atsisako.

Gegužės 23 d. sulaukia kito pagalbininko kun. Stasio Mažeikos, kuris po savaitės išvyksta į Vilnių, birželio 12-ąją atvyksta padėti per Šv. Antano atlaidus, bet mėnesio pabaigoje paskiriamas į Varėną.

1949 m. birželio 3 d., praėjus 5 m. po Pirčiupio tragedijos, bažnyčioje laiko pamaldas už žuvusius. Žuvimo vietoje pašventinęs tris aukštus medinius kryžius, kun. P. Bieliauskas paprašo surašyti visų žuvusių gyventojų pavardes ir amžiaus metus. Po kelių metų pas kunigą apsilankęs žurnalistas, jo buvęs kaimynas Vilniuje, Vincas Uždavinys, šiuos užrašus pasiskolina leidinių apie Pirčiupio tragediją įamžinimui. Sužinoti apie Pirčiupių tragediją į kunigą kreipiasi Eišiškių vadovas ir „Tiesos“ redaktorius.

Per Šv. Antano atlaidus Valkininkuose dalyvauja daug svečių kunigų ir kun. P. Bieliauskas važiuoja į Akmens, Varėnos, Kalesninkų bažnyčių atlaidus. Laisvu laiku užrašinėja dainų melodijas, veža į Mokslų akademijos tautosakos skyrių, rausiasi archyvuose, peržiūri bažnyčios metrikų knygas, domisi Valkininkų parapijos istorija, gyventojų pavardėmis ir kaimų pavadinimais. Atvykęs į Valkininkus padaro nedidelį remontą. Presbiterijoje pakeičia naujas grindis, nuperka baldų.

1949 m. rugpjūčio 18 d. atvyksta garbaus amžiaus (77 m.) kun. altarista Aleksandras Raupelis, kuris dėl silpnos sveikatos nedaug gali pagelbėti bažnyčios reikaluose. Todėl kun. P. Bieliauskas nuolat jį lanko namuose. Darbo daug, dažnai tenka suktis vienam.

1949 m. rugpjūčio 21d. kun. P. Bieliauskas Jiezno bažnyčioje laiko mišparus ir Sumą. Kitą dieną svečiuojasi sesers Elzės ir Jono Kandrotų namuose, iš jų vyksta aplankyti pažįstamus kunigus.

1949 m. spalio 2 d. Valkininkuose rožančinės Mergelės Marijos atlaidai. Kun. P. Bieliauskas sako pamokslą. Vargonininkui Motiejui Stašiui bažnyčioje vargonais groja Mocarto kūrinėlius ir dalyvauja jo vestuvėse. Spalio 24 d. kun. S. Kakarieka išvyksta dirbti į Varėną.

Būdamas Vilniuje, P. Bieliauskas žodžių klausimais lankosi pas prof. Juozą Balčikonį.

1950 m. ypatingai šaltą sausio mėnesį kun. P. Bieliauskas dirba šaltoje bažnyčioje, kalėdoja po kaimus paduotomis rogėmis, dažnai užpustytais keliais, drebiant sniegui. Tokiomis sąlygomis tenka vykti pas ligonius, lydėti į kapus mirusiuosius. Lankydamasis kaimuose, užrašo jų istoriją ir tai, ką mato lankydamas. Ne kartą dienoraštyje paminėti Valkininkų miestelis, Čižiūnai, Užuperkasė, Dargužiai, Pirčiupiai, Naniškės, Daržininkai, Butvidonys, Deksniai, Kalviai, Lieponys, Urkionys, Krūminiai, Tiltai, Mištūnai, Kuršiai ir didžioji dauguma kitų parapijos kaimų. 1956 m. lankydamas kaimus, kun. P. Bieliauskas, užsimojęs daryti vardinį parapijiečių sąrašą, dirba iki nuovargio, užrašydamas daug vardų ir pavardžių.

Vėl rūpinasi bažnyčios remontu, tvarko bažnyčios muziejų, kuriam eksponatus renka pats ir atneša gyventojai, užrašinėja ir tvarko melodijas. 1956 m. rugsėjo 12 d. Mokslų akademijos Tautosakos skyriui įteikia 320 dainų melodijų su tekstu.

Iki tol ištremtiems kun. Jonui ir krikštasūniui Leonui Babiliams siuntęs siuntinius į Krasnojarsko kraštą, 1956 m. rugsėjo 18 d. pirmą siuntinį su cukrumi gauna nuo krikštasūnio. Valkininkuose nėra nei žibalo, nei cukraus.

1956 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus Nekalto Prasidėjimo bažnyčios klebonas Vladas Jašukas atveža į Valkininkus pagalbininką vikarą Antaną Dilį.

Rugsėjo pabaigoje išvykęs lankyti kunigų, Vilniuje susitinka su kun. Vincu Taškūnu. Su kun. Vladislovu Jašuku ir V. Uždaviniu vyksta į Adutiškį, pas gerą seminarijos laikų draugą Karolį Gumbaragį. Nuvykęs į Kauną, pasimeldžia Katedroje, aplanko prof. Leonardą Pukėną, Vyskupijos Kuriją, užsuka į Karo muziejų. Autobusu nuvyksta į Jiezną, iš ten į Slabadą pasisvečiuoti pas seserį Elzę. Kitą dieną atlaiko sumą Jiezno bažnyčioje. Spalio 1 d. grįžta į Valkininkus su 50 maldaknygių parapijiečiams. Po tokių susitikimų jaučiasi atsinaujinęs ir pasiryžęs tolimesniam darbui, šelpia vargstančius žmones ir gimines. Spalio 8 d. kun. P. Bieliauską aplankę jauni kunigai, buvę Centrinio komiteto auklėtiniai, bažnyčioje domisi senais altoriais, muziejumi.

Spalio 19 d. vyksta į Vilnių parvežti jubiliejinę lazdą kun. Aleksandrui Raupeliui švęsiančiam 50 m. kunigystės jubiliejų. Spalio 24-ąją Jubiliatas atvežamas į bažnyčią. Apeigoms vadovauja Šv. Dvasios bažnyčios prel. Jonas Elertas, uždedamas rūtų ir mirtų vainikas, įteikiama lazda. Kun. P. Bieliauskas laiko Sumą, kun. Juliui Baltušiui ir Antanui Diliui asistuojant. Lydint jubiliatą iš bažnyčios, žmonės gieda Marijos giesmę.

Vilniuje, mirus ilgamečiam Bernardinų bažnyčios klebonui Jonui Kretavičiui, 1956 m. gruodžio 22 d. jo laidotuvėse prelatas J. Elertas paveda kun. P. Bieliauskui vadovauti Egzekvijoms. Mišias už jo sielą laiko J. E. vysk. Julijonas Steponavičius.

1956 m. gruodžio 23 d. į Valkininkų bažnyčią įvedus elektros šviesą, Rarotos ir Kalėdų šventės tampa šviesesnės.

Baigiantis 1956 m., kun. P. Bieliauskas, trokšdamas ramybės, nusprendžia parapijos vadovavimą perleisti vikarui Antanui Diliui. „Reikalinga ramybė, ji išsklaidys tuščius garbės rūkus“ (p. 679). 1957 m. sausio 1 d. apie tai paskelbia iš sakyklos. Sausio 2 d. Vilniaus Arkivyskupijos kurijai įteikia parapijos valdymo ir reikalų tvarkymo perdavimo ir priėmimo raštą, pasilikdamas klebono vardą ir prašydamas 500 rublių išlaikymui į mėnesį. Ir toliau lanko kaimus, ligonius, palydi į kapus mirusius, tačiau turi daugiau laiko tvarkyti užrašytas dainas ir dainininkų biografijas.

Vasario pradžioje Čižiūnuose aplankęs 15 pirkių, pasijunta šalčio krečiamas. Temperatūra pakyla iki 38,6, sunegaluoja kairė koja. Kitą dieną vėl leidžiasi lankyti, bet dėl kojos skausmo ir temperatūros, meta. Pagerėjus sveikatai, baigia lankymus, aplanko kun. A. Raupelį. Vasario 15 d. kun. P. Bieliauskui rašant, iškrenta parkeris, ranka tampa nevaldoma. Išėjus pasivaikščioti, iškrenta lazda, sutikęs žmogų, negali prakalbėti, perbėga nerami mintis – nejaugi paralyžius? Bet vakare jau užrašo kelias eilutes į dienoraštį. Vėliau pasireiškia odos ir dantų ligos. Pradeda strigti atmintis, perrašinėdamas dienoraštį, kai ko neužrašo.

1957 m. vasario 16 d. vyksta į Švenčionėlius. Klebonas Bronius Laurinavičius kviečia jį pavaduoti keletui dienų. Jis su komiteto 4 nariais vyksta į Maskvą išrūpinti leidimo mūro bažnyčiai statyti. Miestelis gerokai sulenkėjęs, per savaitę turi vienas laidotuves, tris krikštus, trejas egzekvijas. Iš Maskvos delegacija grįžta nieko nepešusi. Vasario 24 d., grįžęs į Valkininkus, atlaiko pirmąsias šv. Mišias, mat vikaras A. Dilys atsisveikina su parapijiečiais, išvykdamas į Dieveniškes.

Kovo 1 d. į Valkininkus atvyksta kun. Norbertas Skurkis.

Gegužės mėnesį kelias dienas svečiuojasi Adutiškyje pas kun. Karolį Gumbaragį, Valkininkuose aplanko prof. Balčikonis su studentais.

Gavęs pakvietimą, rugpjūčio 24 d. vyksta į Kabelius, kur J. E. Julijonas Steponavičius teikia Sutvirtinimo sakramentą, sekmadienį klauso išpažinties ir laiko Sumą, po to su kitais kunigais vyksta į Marcinkonis tokioms pačioms apeigoms.

Spalio 21 d., nuvykęs į Vilnių, aplanko kun. Stasį Valiukėną, Uršulę Steponavičiūtę, kun. Česlovą Krivaitį. Jo mašina, vairuojama kun. Vlado Jašuko, aplankę kunigus, per Aukštadvarį, Stakliškes pasiekia Jiezną. Užsukęs į kleboniją, ligoninėje aplanko sunkiai sergančią seserį Elzę.

Spalio 29 d. Valkininkuose per pusryčius 10 val. staiga iškrenta du geležiniai dantys. Po valandos gauna telegramą, kad 10 val. mirė sesuo. Nuvykęs į laidotuves, randa artimuosius paskendusius liūdesy ir raudose, ypač rauda Pranutė, šeimininkaujanti pas kunigą P. Bieliauską. Giesmės, kurias traukia ir brolis kunigas, nuramina.

Lapkričio 3 d. paskutinį kartą nuvyksta į Adutiškį aplankyti kun. K. Gumbaragio. Gruodžio 9-ąją gauna telegramą, kad kunigas, su kuriuo draugavo 50 m., gyveno jo kančiomis, dažnai aplankydavo, mirė. Dėl susidariusių aplinkybių, negalėdamas palikti parapijos, sumišęs, blaškydamasis ir sielvartaudamas, į laidotuves nenuvyksta. Vakare parašo laiškus Jonui Babiliui į Černogorską ir Leonui Babiliui į Jarcevą.

Gruodžio 11 d. dienoraštyje užrašo paskutinius sakinius. Parašo laišką Barborai Skrebutėnienei, kuri buvo kun. Konstantino Stašio bendrabučio virėja į Švenčionėlius dėl pažymėjimo gauti pensiją. Gauna laišką iš Krasnojarsko nuo kun. Jono Babiliaus. Į vakarą prisiminęs, kad laidoja kun. Karolį Gumbaragį, namie sukalba Pirmąjį Noktiurną ir Liaudesus.

Pabaigai

Dienoraštis baigiamas likus dešimčiai dienų iki jo mirties. Kun. P. Bieliauskas mirė 1957 m. gruodžio 21 d., palaidotas Valkininkų parapijos bažnyčios šventoriuje.

Knygoje 8 lapų įklijoje įdėta 18 Prano Bieliausko visuomeninės ir bažnytinės veiklos nuotraukų. Įvadinį straipsnį „Kunigas Pranas Bieliauskas“ parašė Gražina Mareckaitė. Birutė Mackonytė parašė skyrelį „Lemtinga lemtis“ apie kunigo dienoraščio rankraščių likimą. Skyriuje „Dienoraščio parengimo principai“ nurodoma, kad knyga atspausdinta išlaikant autentiškumą, kaip rašė pats autorius. Pagrindas knygos išleidimui tapo Vilniečių ainių klubo narės Jūratės Burokaitės iniciatyva atspausdintas dienoraštis.

Šioje P. Bieliausko knygos „Dienoraštis. 1920-1957“ apžvalgoje paliesta tik dalis jo gausios veiklos. Išvaizdus, aukšto ūgio (1.79 m.) kun. P. Bieliauskas pasižymėjo geriausiomis charakterio savybėmis, buvo kuklus, jautrus, paprastas, nuoširdus, neišpuikęs, taikaus charakterio, turėjo diplomatinių gabumų, nepaprastai mylėjo Vilnių ir Lietuvą, sunkiai pakeldavo savo artimų ir kunigų netektį. Su visais stengėsi palaikyti draugiškus santykius, rodyti gerą valią, teisingumą. Artimus vadindavo mažybiniais, maloniniais žodeliais, seserų vaikus: kunigas Jonelis, Elenutė, Onutė, Pranutė, artimą kunigą draugą Karolį – Karalėliu, Karolka. P. Bieliauskas buvo žinomas iš spaudos, nusimanė muzikoje, ypač chorale, daug pasiekė dirbdamas su klierikais. Dalyvaudamas koncerte, įvertindavo grojimą, deklamacijas, choro ir solistų dainavimą. Gaudavo daug pakvietimų dalyvauti renginiuose, mėgo inteligentijos susitikimus, kviečiamas neatsisakydavo eiti į svečius, krikštynas, vestuves.

Jo asmenybės žavesys kviečia, atvertus dienoraštį, išsamiai susipažinti su šiuo iškiliu Vilniaus krašto kunigu, visuomenės veikėju, melodijų užrašinėtoju, istorinės-etnografinės medžiagos rinkėju.

Šaltiniai:

1. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – Vilnius: Homo liber, 2012. – 704 p. (+8 p. įklija)

2. Kunigas Povilas Dogelis (1877-1949) 1914-1919 m. Vilniuje buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti sekretorius.

3. Bieliauskas, Pranas. Vilniaus dienoraštis. 1915 XII 26 – 1919 XI 26 – Trakai: Voruta, 2009. – P. 8.

4. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – ten pat, p. 6,7.

5. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – ten pat, p. 34-39, 42-48

6. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – ten pat, p. 39.

7. Česnulis, Vytautas. Kunigo metraštis: Apie Prano Bieliausko knygą „Dienoraštis“. – Iliustr. // Voruta. – 2013, bal. 13, 27, geg. 11, 25, p. 11.

8. Bieliauskas, Pranas. Valkininkų bažnyčia ir vienuolynas. – Vilnius: Voruta, 2004. – P. 267.

9. Bieliauskas, Pranas. Dienoraštis. 1920-1957. – Vilnius: Homo liber, 2012, virš. biografija.

10. Žukauskas, Pranas – Vilniaus visuomenės veikėjas, prieglaudos vedėjas.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Kunigo Klemenso Maliukevičiaus kapas Valkininkų bažnyčios šventoriuje. 2013 m.

2. Kunigo Prano Bieliausko kapas Valkininkų bažnyčios šventoriuje. 2013 m.