Birutė ŽEMAITAITYTĖ, Vilnius

2011 m. gruodžio 6 d. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyko knygos „Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus rinkinys“ * (sudarytojai ir parengėjai: prof. habil. dr. Domas Kaunas ir Audronė Matijošienė) sutiktuvės bei diskusija dėl šaltiniotyrinių darbų rengimo būklės ir perspektyvų.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius hum. m. dr. Sigitas Narbutas, pradėjęs šio reikšmingo įvykio renginį, kalbėjo apie svarbius įvykius, įamžinančius vertingus dalykus, iškilius Lietuvos kultūros veikėjus Joną Basanvičių, Petrą Vileišį, Martyną Jankų ir kitus. Tie įžymūs žmonės vėl priminė apie save, vėl ėmė belstis į mūsų gyvenimą per neįkainuojamą radinį – „Auszros“ („Aušros“) archyvą. 2008-ieji buvo ypač turtingi metai ne tik tuo, kad buvo minima „Aušros“ sukaktis bei prisimintas Jonas Basanavičius, bet ir tuo, kad buvo surasta pradingusi „Auszros“ archyvo dalis. Daug kas negirdėta, nežinota dabar patenka į mokslininkų ir tyrėjų rankas. Taip pat pristatė naujosios knygos „Auszros“ archyvas : Martyno Jankaus rinkinys“ sudarytojus.

Lietuvos knygotyrininkas, bibliofilas, edukologas ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas prof. habil. dr. Domas Kaunas prisiminė konferenciją, skirtą laikraiščiui „Aušra“ ir intriguojantį įvykį, kai jam 2008 m. pavasarį paskambinęs nepažįstamas vyriškis papasakojo apie netikėtą savo radinį.

Archyvo vertė neįkainojama

Šiukšliavežio vairuotojas Pranas Matijošius (su šeima dalyvavęs renginyje) buvo paprašytas padėti tetai, gyvenančiai Kauno centre. Po jos mediniame name kilusio gaisro reikėjo remonto, tad šiukšlėms išvežti moteris pasikvietė sūnėną. Ardant namo stogą, kurio gaisras nebuvo palietęs, į kiemą staiga pasklido popieriai. Darbininkai su kitomis šiukšlėmis juos jau ruošėsi mesti į mašiną, tačiau P. Matijošius, pakėlęs tuos lapus nuo žemės, pamatė, kad tai laiškai ir atvirlaiškiai adresuoti aktyviam Mažosios Lietuvos patriarchui, visuomenės veikėjui, publicistui, spaustuvininkui, vienam iš „Aušros“ laikraščio iniciatorių bei leidėjui Martynui Jankui. Tie laiškai buvo datuoti 1883–1887 m. ir vėlesniais metais, siųsti iš Rygos, Odesos, Varšuvos, Prahos, Maskvos, Sankt Peterburgo, kitų Rusijos imperijos miestų, taip pat iš Norvegijos, JAV, Bulgarijos. P. Matijošius namuose parsivežtus popierius patyrinėjo atidžiau. Padedant vyresniajai dukrai Laurai, panaršė po internetą ir rado M. Jankaus muziejaus svetainę, kurioje aptiko jo steigimo iniciatorius: dailininkę Evą Labutytę, žurnalistą Bernardą Aleknavičių ir prof. D. Kauną. Kauniečiui P. Matijošiui turbūt artimiausia pasirodė D. Kauno pavardė, tad jam telefonu ir pranešė apie savo radinį.

Nepatikėjęs nepažįstamuoju, prof. D. Kaunas iš jo elektroniniu paštu dar gavo keletą nuskenuotų rastų laiškų. Išvydęs J. Basanavičiaus, P. Vileišio, M. Jankaus bei kitas jam gerai žinomas pavardes ir supratęs neįkainojamą radinio vertę, po kelių savaičių su P. Matijošiumi susitiko Kaune. Išsamiai ištyręs didelę kartoninę dėžę, kurioje gulėjo daugybė laiškų ir atvirlaiškių, profesorius konstatavo neginčijamą faktą: radiniai neabejotinai yra svarbiausių lietuvių tautos atgimimo laikraščių „Aušros“ ir „Varpo“ archyvo dalis.

Kur yra „Auszros“ archyvo apmatai?

Vėliau prof. D. Kaunas mėgino atsekti kaip minėtas archyvas, kadaise saugotas M. Jankaus namuose Bitėnuose, atsidūrė medinės trobos pastogėje Kaune. P. Matijošius bei jo teta prisiminė, kad miesto spaudoje buvo skelbtas straipsnis apie šiame name gyvenusį knygnešį. Profesoriui pavyko rasti bei su rožėmis aplankyti tų prisiminimų autorę, knygnešio Mykolo Simanonio vaikaitę. Knygotyrininkas domėjosi ir kitomis archyvo kelionių versijomis, nes buvo duomenų, jog M. Jankus jį bandęs parduoti. Vis dėlto, kaip Lietuvos istorijai svarbūs dokumentai atsirado D. Poškos gatvės medinuke taip ir nepavyko sužinoti. Gal kada „Auszros“ archyvo apmatai bus sudėlioti…

Prof. D. Kaunas savo lėšomis iš privataus asmens įsigijo minėtąjį archyvą. Pvz., J. Basanavičiaus atvirlaiškis vertinamas apie 500 litų, o jų čia buvo rasti net trys. Vienas iš įdomiausių – J. Basanavičiaus laiškas, rašytas belaukiant pirmojo „Aušros“ numerio. Nepigiame radinyje buvo šūsnis, manomo tikrojo „Aušros“ leidybos iniciatoriaus, Andriaus Vištelio-Višteliausko laiškų, gausi kitų žinomų asmenų bei paprastų spaudos platintojų korespondencija. „Aušros“ archyvą kaupęs M. Jankus mėlynu pieštuku ant laiškų pažymėdavo „atl“, o tai reiškė, kad laiške nurodytas pavedimas yra įvykdytas. Prof. D. Kaunas apie metus su savimi visur po Lietuvą vežiojosi gautą lobį ir tyrinėjo, kol nusprendė jį padovanoti VU bibliotekai, kurioje šis būtų saugus bei išliktų amžiams.

Tai, deja, nėra visas „Auszros“ archyvas. Vincas Mickevičius-Kapsukas „Aušros“ archyvo pačius svarbiausius dokumentus, M. Jankaus namuose saugotus, pavogė ir kažkur paslėpė. Karo metais dingo ir likusi archyvo dalis.

Rastąjį archyvą sudaro apie 200 dokumentų arba išlikę jų fragmentai. Tai laiškai ir atvirlaiškiai, susiję su vieno iš svarbiausių lietuvių tautos atgimimo laikraščių „Aušra“ leidyba 1883–1886 metais Ragainėje bei Tilžėje. Jos leidyba turėjo didelės įtakos Lietuvos valstybės atgimimui. Tarp susirašinėjimo autorių – iškilių XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios visuomenės veikėjų – dominuoja Jono Basanavičiaus, Petro Vileišio, Andriaus Vištelio-Višteliausko, Juozo Miliausko-Miglovaros, Mečislovo Davainio-Silvestraičio, Eduardo Volterio, Jurgio Zauerveino, Jurgio Mikšo ir kt. rašyti laiškai bei atvirlaiškiai. Kai kurie rašyti gotišku šriftu, reikėjo daug laiko ir pastangų, kol visi dokumentai buvo perrašyti bei atsidūrė šiame rinkinyje. Jie ir po daugelio metų bus skaitomi ir tyrinėjami.

Knygos sudarytoja Audronė Matijošienė įdomiai papasakojo apie „Auszros“ archyvo sudėtingą tvarkymą. Kai kurie dokumentai buvo labai blogos būklės, sutrūniję. Iš 57 archyvo dokumentų autorių 27 spausdinosi „Auszroje“. Pasak jos, archyvo laiškai skleidė ypatingą dvasios šviesą. Tai buvo 23 autorių laiškai ir kiekvienas iš jų rašė savaip, nes dar nebuvo bendrinės lietuvių kalbos rašybos. Taip pat kalbėjo apie dominuojantį asmenvardžių iškraipymą, naudotas tarmybes, lenkiškus, lotyniškus ir kt. kalbų žodžius. Jie aiškinami komentaruose. Stengtasi išsaugoti individualias rašybos ypatybes. Teko indentifikuoti raides, o raidynas buvo pateiktas J. Basanavičiaus. Sudarytoja prisipažino, kad buvę sunku išvengti tam tikrų svyravimų, deja, liko korektūros klaidų. Knygoje pateiktos platesnės ar visai menkos autorių biogramos, nes apie kai kuriuos beveik nėra jokių duomenų.

Ta proga dr. S. Narbutas dar perskaitė kelias Silvestraičio laiško ištraukas – nors XIX a. balsų nebegirdime, tačiau labai įdomu paklausyti kaip tada buvo rašoma.

Vilniaus universiteto prof. dr. Aušra Navickienė kalbėjo apie XIX a. literatūros istoriją. Tyrėjai savo darbais bando naujai peržvelgti jau esamą. Ji tarsi iš naujo atrandama. Dabar istorija perrašoma. Daug prie to prisideda šaltyniotyros darbai, prie kurių darbuojasi ne vienas prof. D. Kauno mokinys. Profesorė ypač išsamiai kalbėjo apie savo sritį – knygotyrą. Pasak jos, šaltyniotyros darbai – svarbus pamatas, o ši knyga yra vienas iš šaltyniotyros darbų. Prof. D. Kaunas, jau ne vieną dešimtmetį dirbdamas Mažajai Lietuvai, šį darbą atliko su meile ir didele kvalifikacija. Tikimasi, kad ir skaitytojai pajus to amžiaus dvasią. Viliamasi, kad ji ilgai gyvens bei pasitarnaus visuomenei.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto dr. Mikas Vaicekauskas, vienas iš dviejų lietuvių Europos tekstologų draugijos narių, pasidžiaugė neįtikėtina radinio istorija, kuri dabar puošia knygą. Kalbėjo apie šaltyniotyros ir sąvado parengimo problemas. Norėtų likti prie individualių interesų, nes ne tik vieni knygotyrininkai naudosis šiuo nauju istorijos šaltiniu, o mintys jį dar nuveda į rimtą recenziją. Dr. S. Narbutas tikisi atsižvelgti į šias kritiškas pastabas ir jame rasti tai, kas dar nepastebėta.

Lietuvių kalbos instituto dr. Gina Kavaliūnaitė pabrėžė, kad be Samuelio Boguslavo Chilinskio ir kitų ano meto ankstesnių atliktų darbų nebūtų J. Basanavičiaus bei kitų žymių veikėjų. Šią knygą labiau vertina iš XVII a. pozicijų, nes dirba su to amžiaus literatūra. Išsamiau papasakojo apie šaltinio vertimo patirtį, pasitelkiant užsienio programuotojų pagalbą. S. B. Chilinskio Biblijos vertimo nagrinėjimas ir tvarkymas jai priminė „Auszros“ archyvo tvarkymą. Anot dr. G. Kavaliūnaitės, būtų puiku padaryti „Auszros“ archyvo ir kompaktinį diską, nes šioje knygoje įdėta labai daug darbo.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. hum. m. dr. Silva Pocytė, pasidžiaugusi matydama tiek daug pažįstamų veidų, kuriems rūpi Mažoji Lietuva, prisipažino, kad vis randa naujų dalykų šitoje knygoje, nors ji pirmoji ją skaitė kaip recenzentė. Su XIX–XX a. kultūros judėjimu yra susijęs ir jos mokslinis darbas. Kalbėjo apie Mažosios Lietuvos veikėjų bendradarbiavimą su Didžiosios Lietuvos atstovais. Knygoje iškeliamos aktualios, neretai skaudžios, temos. Čia randame daug iki šiol nežinomos medžiagos apie M. Jankų. Vertingiausia dalis – apie Martyno Jankaus deportaciją į Rusiją 1915 metais. Savo užrašuose jis užfiksavo ką jautė, išgyveno Sibire, nes tokių prisiminimų mažai. Ji taip pat pastebėjo kokia buvo lietuvininkų kalba tuo metu. Ne tik jo šeimos likimas, bet ir kitų šeimų dalia – tai tik dalelė tų ištremtų lietuvininkų, jų patirta didelė tragedija. Anot jos, „Auszros“ archyvas yra labai įdomus kalbiniu požiūriu (germanizmai, rusicizmai). Istorikė viliasi, kad naujoji tokia vertinga ir svarbi knyga pateiks nemažai peno tolesniems tyrimams bei bus geras vadovas istorikams, kraštotyrininkams ir visiems tuo besidomintiems.

Lietuvos istorijos instituto dr. Vilma Žaltauskaitė pasidalino savo įspūdžiais iš perskaitytos naujosios knygos. Pasak jos, čia pasitaiko atvejų, kai du žmonės savo laiškuose, žinoma, skirtingai, aprašo tą patį įvykį, pvz., kaip buvo įvestos lietuviškos pamaldos Petrapilyje. Tad yra labai įdomu palyginti kitaip aprašytus tuos pačius įvykius. Kiekvienas sudarytojas pasirenka savo prioritetus, kad leidinio kokybė nekeltų abejonių. Jei kyla tokių pamąstymų, kad atrodo, jog parengėjas nežino, kaip turi būti rengiamos šaltinių publikacijos, priminė, kad jau daug yra paskelbtų darbų, tik reiktų dėl parengimo principų sutarti. „Auszros“ epocha jau yra pakilimas, riba, po 1863 metų sukilimo. Istorikė pažymėjo, kad ši knyga bus neįkainojamas atradimas kalbininkams ir susilauks dar ne vieno tyrinėtojo dėmesio.

Dr. S. Narbutas apgailestavo, kad dar nėra išleistas J. Basanavičiaus dienoraštis apie I pasaulinio karo išgyvenimus.

Vilniaus universiteto doc. Andrius Vaišnys, sudarytojo bendradarbis, pabrėžė, kad labai svarbi yra mokslininko kompetencija tiriant šaltinį. Anot jo, šiandien išgirdome keletą pastabų dėl šaltinių skelbimo, norėtųsi, kad tokie dalykai būtų parengti profesonaliai. Nuoširdžiai pasveikino dr. D. Kauną su puikiai atliktu darbu. Taip pat išreiškė mintį, kad būtų puiku, jei šaltiniai atsidurtų internetinėje erdvėje. Pasak jo, mokslininkų užduotis – pasakyti ko reikia.

Pasinaudojęs suteiktu žodžiu, enciklopedininkas dr. Algirdas Matulevičius pasidžiaugė ir akcentavo didelį A. Matijošienės darbą iš Mažosios Lietuvos spaudos, kuri per daug metų lyg ta bitelė sunešė medų. Prisiminė savo tyrinėjimus jaunystės laikais, kai būdamas studentu, tik su specialiu leidimu, galėjo pavartyti tuo metu VU rankraštyne buvusius M. Jankaus dokumentus. Jo parengti referatai palankiai ir su dideliu susidomėjimu buvo vertinami įvairiose studentų konferencijose Odesoje, Kijeve, Novosibirske, Maskvoje ir kt. Pasiūlė, kaip anais laikais po J. Basanavičiaus kalbų per dideles lietuvių tautos šventes, kai buvo jam dėkojama atsistojus, taip ir dabar pagerbti leidinio parengėjus.

Prof. D. Kaunas visiems padėkojo už dalykiškas pastabas ir patikino, kad kiekvienas paskelbtuose laiškuose ras kalbos ar tarmės žavesio bei panašių dalykų.

Naujieji namai

Per metus D. Kaunas sutvarkė gautąjį archyvą ir 2009 m. perdavė VU bibliotekos Rankraščių skyriui. Darbuotojų sutvarkytas „Auszros“ archyvas sugulė į dvi dėžes. Radinys buvo konservuotas ir tapo visiškai saugus.

Perduoti laiškai ir atvirlaiškiai papildė VU bibliotekoje jau saugomus kitus su „Auszra“ susijusius dokumentus. Deja, daugelis rastų dokumentų labai sužaloti, apipuvę, daugumos neįmanoma perskaityti. Džiugu, kad gavus JAV lietuvių paramą, jie buvo nuskenuoti ir dešifruoti, tad juose esanti informacija dabar prieinama bei išspausdinta knygoje „Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus rinkinys“ pasitarnaus kaip svarbus lietuvių tautinio atgimimo pažinimo šaltinis.

Rinkinio išleidimą rėmė Mažosios Lietuvos fondas ir VU.

* „Auszros“ archyvas : Martyno Jankaus rinkinys / Sudarė ir parengė Domas Kaunas ir Audronė Matijošienė. – Vilnius : Vilniaus universitetas, 2011. (Vilnius : Standartų spaustuvė). – 492 p. [34 p. nenumeruoti] : iliustr., faks. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 463–490. – Tiražas 400 egz. – ISBN 978-9955-634-53-9.

1, 2, 3, 11 Algirdo Žemaitaičio nuotr., 5-10, 12 Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Nuotraukose:

1, 2. Bendras MA mažosios konferencijų salės vaizdas

3. Iš deš.: dr. G. Kavaliūnaitė, A. Matijošienė, kalba MA atstovas, doc. A. Vaišnys, prof. D. Kaunas, prof. dr. A. Navickienė

4. Knygos „Auszros“ archyvas : Martyno Jankaus rinkinys“ viršelis

5. Prof. habil. dr. D. Kaunas prisiminė kaip jam į rankas pateko „Auszros“ archyvas

6. Įdėmiai klausėsi iš k.: dr. G. Kavaliūnaitė, dr. S. Pocytė

7. Dr. M. Vaicekauskas pažėrė kritiškų pastabų

8. Dalyvavo (iš kairės) Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis ir Pagėgių sav. viešųjų ryšių vyriausioji specialistė Rita Vidraitė

9. Doc. A. Vaišnys pabrėžė mokslininko kompetencijos svarbą tiriant šaltinį

10. Atvyko Pagėgių viešosios bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė

11. Antras iš k. sėdi išgelbėjęs unikalų archyvą kaunietis P. Matijošius

12. Po knygos sutiktuvių. Iš k.: dr. A. Matulevičius, prof. D. Kaunas, Pagėgių sav. meras V. Komskis, E. Stankevičienė, dr. S. Pocytė, Pagėgių savivaldybės mero patarėja Rita Vidraitė

Voruta. – 2011, gruod. 23, nr. 24 (738), p. 2-3.