Istorinės prezidentūros sodelyje prie Prezidento Aleksandro Stulginskio paminklo. Aidos Valinskienės nuotr.

Zigmas Tamakauskas, TS-LKD bendrijos LKD Kauno skyriaus pirmininkės pavaduotojas, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės ŠAK Kultūros ir meno būrio šaulys, www.voruta.lt

Prieš keletą dienų  būrelis žmonių, kuriems matyt  tikrai rūpėjo Lietuvos istorija, ginčijosi, kuris buvo pirmasis Lietuvos Prezidentas – Antanas Smetona ar Aleksandras Stulginskis. Pasakytume, kad vieni ir kiti buvo teisūs. Žiūrint kokiomis aplinkybėmis esant jie buvo išrinkti. Antanas Smetona buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Tarybos 1919 metais, tikrai tapdamas pirmuoju Lietuvos Prezidentu. Tačiau jau kitais metais, išrinkus Steigiamąjį Seimą, Prezidento įgaliojimai buvo perduoti išrinktam Steigiamojo Seimo Pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, kuris vėliau  pagal priimtą Lietuvos Valstybės Konstituciją buvo išrinktas pirmuoju konstituciniu Lietuvos Prezidentu.

       Minint pirmojo konstitucinio Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio 140-ąjį gimtadienį, apie jį pakalbėsime kiek plačiau.

       Aleksandras Stulginskis gimė dvaro kumečių šeimoje 1885 metais Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje. Tėvai, vyresnių į JAV išvykusių vaikų padedami,  išlaikė   nedidelį ūkelį. Aleksandras  buvo dvyliktas vaikas šeimoje, pažymėtas mokslo siekiančio vaiko žyme. Lietuviškai kalbančioje šeimoje jis gavo pirmuosius supratimus apie lietuvybę.  Būsimajam prezidentui baigus Kaltinėnų pradinę mokyklą, nuo plaučių uždegimo mirė jo mama – Marijona Stulginskienė. Mamos mirtį ypač skaudžiai pergyveno jaunylis.  Tėvas, nenorėjęs toliau ūkininkauti – savo užgyventą turtą išdalijo vaikams. Jauniausiajam sūnui Aleksandrui atiteko arklys. Jį pardavęs už 40 rublių – tuos pinigus skyrė savo mokslui Liepojos gimnazijoje. Baigęs gimnazijos keturias klases, įstojo Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Baigęs ją, paprašė seminarijos vadovybės, kad ši atidėtų kunigo šventimus ir leistų toliau studijuoti bei apsispręsti dėl pačios kunigystės pašaukimo. Tai buvo tikras sąžiningo žmogaus žingsnis. Gavęs prašomą sutikimą, savo teologines bei filosofines žinias gilino Austrijos tėvų jėzuitų universitete. Po metų nusprendė likti pasauliečiu, aktyviu krikščioniškos ideologijos skleidėju ir lietuvybės puoselėtoju.

        Grįžęs į Kauną A. Stulginskis kurį laiką  dirbo Šv. Kazimiero draugijoje, dėstė lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. Savo bičiulio agronomo Juozo Tūbelio patartas, išvyko studijuoti į Vokietijoje veikiantį Halės miesto žemės ūkio institutą, manydamas, kad jame įgytos žinios bus tikrai reikalingos savo atsikursiančioje tėvynėje. Įsigijęs instituto baigimo diplomą, grįžo į Lietuvą. Tačiau čia esama carinė valdžia šiam išsilavinusiam lietuviui, ir dar katalikui, visaip trukdė įsidarbinti. Agronomo darbą Alytaus rajone padėjo jam gauti carinės Rusijos Dūmos narys Martynas  Yčas.  Bedirbdamas agronomu, jis jautriai įsijungia  ir į lietuvybės darbą: pradeda redaguoti  laikraščio  „Vienybė“ priedą „Viensėdis“, rašo straipsnius.

          Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Stulginskis liko Lietuvoje.  Apsigyveno Vilniuje ir aktyviai  dalyvavo lietuvių visuomeninėje veikloje: 1915 metais suorganizavo Pedagogikos kursus ruošti pradinių mokyklų mokytojams, pirmininkavo atgaivintai švietimo draugijai „Rytas“, dalyvavo Lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1918 metais pradėjo leisti laikraštį „Ūkininkas“, kurį pats ir redagavo. Su jo vardu yra susijęs 1918 – 1919 metais išleistas Ūkininko kalendorius.

       Aleksandras Stulginskis savo aktyvia veikla įsitraukė ir į lietuvių politinį gyvenimą. Jis – vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų ir jos programos kūrėjų, 1917 metais išrinktas šios partijos pirmininku. Jis su kitais tuometiniais žymiais lietuviais raštu kreipėsi į JAV  prezidentą Vilsoną Rusijos pavergtų tautų laisvės reikalu. Taip pat jis aktyviai dalyvavo rengiant 1917 metais lietuvių visuomenės atstovų susirinkimą – vadinamą   Lietuvių konferenciją, kuri įvyko   Vilniuje tų pačių metų rugsėjo 18-22 d. teatro pastate Basanavičiaus gatvėje.  Joje buvo svarstomos  Lietuvos valstybės atkūrimo galimybės, išrinkta Lietuvos Taryba. A. Stulginskis  džiaugėsi prie pastato plazdančia   tautine vėliava, čia  susirinkusių žmonių entuziazmu, žmonėmis, ruošusius dirvą Lietuvos valstybės atstatymui.   Jis rašė: Prie teatro įkasta į žemę labai aukšta kartis, ant kurios plevėsavo didelė Lietuvos tautinė vėliava. Teatro vidus gausiai išpuoštas mažytėmis tautinėmis vėliavėlėmis. Lietuviai, kurie iki šiol negalėjo pasirodyti kaip tauta, su tautinėm emblemom, dabar labai apsidžiaugė, kad štai jie, kaip ir visos nepriklausomos kultūringos tautos, šį svarbų ir iškilmingą momentą demonstruoja savo tautinę vėliavą senojoj Lietuvos sostinėje Vilniuje. Kokia laimė.

       Konferencija Aleksandrą Stulginskį išrinko į Lietuvos Tarybą, kuriai buvo iškeltas svarbiausias uždavinys – atkurti Lietuvos valstybę. Jis drauge su kitais Tarybos nariais pasirašė garsųjį 1918 metų Vasario 16-tosios Aktą, rūpinosi krikščioniškos demokratijos idėjų plėtojimu ir įgyvendinimu, lietuviškos policijos ir lietuviškos kariuomenės organizavimu. A. Stulginskis reikalavo, kad kariuomenės vadais būtų susipratę lietuviai, savo krašto patriotai, neabejingi žmonės Lietuvos nepriklausomybei. Šis reikalavimas turėjo pagrindo, nes jaunai Lietuvos kariuomenei netrukus reikėjo susiremti su rusų bolševikine raudonaja armija, bermontininkais ir lenkų agresoriais, norėjusiais sužlugdyti Lietuvos nepriklausomybę, Vasario 16-tosios Akto idėjų įgyvendinimą. Kariuomenę mūšiui prieš geriau ginkluotą ir skaitlingesnę priešo kariuomenę galėjo įkvėpti tik pasiaukoję, energingi, Lietuvai atsidavę vadai – patriotai.

       1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjo Aleksandro Stulginskio vadovaujamas Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Tuomet Vaižgantas rašė: Dieve brangus, lietuviškas Steigiamojo Seimo susirinkimas. Ar patikėtina? Ar tai ne sapnas? Kokiomis virpančiomis širdimis mes jo laukėme – netikėdami, kad galime tokios laimės sulaukti.

       Steigiamojo Seimo pirmininku    išrenkamas Aleksandras Stulginskis, gebėjęs sutarti su visų politinių jėgų atstovais. Jis tada savo tartame žodyje kalbėjo: Narsi mūsų kariuomenė jau suskubo pašalinti iš mūsų krašto kai kuriuos priešus ir tikimės, jog ji nepadės ginklo tol, kol visa Lietuva nebus atvaduota. Žemės reforma Lietuvoj – neatidėliotinas klausimas. Greta didelių dvarų skursta bežemių ir mažažemių minios. Lietuvos demokratinėje respublikoje neturės būt sūnų ir posūnių. Lietuva niekam nebus pamotė. Mokslas turi būti prieinamas ne tik didžiūnų rūmams, bet ir kaimų bakūžėms…

       Įdomu pažymėti, kad A. Stulginskis tais pačiais metais su Ona Matulaityte sukūrė savo šeimą. Žmona  visą gyvenimą buvo jo ištikima draugė ir  sąjungininkė. Savo sutuoktinio paskatinta,   aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, vadovavo  Lietuvos moterų komitetui tėvynei ginti.

       Steigiamasis Seimas vienu iš pirmųjų klausimų priėmė Nepriklausomybės Deklaraciją, patvirtinusią 1918 metų Vasario 16-tosios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką etnografinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.

         Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos valstybės konstituciją, kuri numatė, kad Steigiamojo Seimo pirmininkas eina ir valstybės Prezidento pareigas –  Aleksandras Stulginskis 1920 metų birželio 19 dieną tapo pirmuoju konstituciniu Lietuvos Respublikos Prezidentu.

      1922 metais spalio mėn. įvyko Pirmojo Seimo rinkimai. Daugiausiai balsų gavo Lietuvos krikščionių demokratų blokas. Pagal jau patvirtintą Nuolatinę Lietuvos valstybės konstituciją –  1922 m. gruodžio mėn. 21 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentu absoliučia Seimo narių balsų dauguma išrenkamas Aleksandras Stulginskis. Jis tarė tokius priesaikos žodžius: Aš, Aleksandras Stulginskis, prisiekiu Visagaliui Dievui, Trejybėje vienam esančiam, visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Taip man, Dieve, padėk. Amen.

        Rinkimai į Antrąjį Seimą įvyko 1923 metais gegužės mėnesį. Vėl daugiausiai balsų surinko krikščionių demokratų blokas. Tų pačių metų birželio 19 dieną Seimas Lietuvos Respublikos  Prezidentu perrinko Aleksandrą Stulginskį.

       Aleksandras Stulginskis  pasižymėjo savo diplomatiniais sugebėjimais, dideliu darbštumu ir pareigingumu. Jis ir valstybiniame gyvenime vadovavosi tomis pačiomis savybėmis laikydamasis krikščioniškosios demokratijos principų.  Jau tada jis stengėsi atgimstančią Lietuvą  įtraukti į Vakarų valstybių gretas. Jam prezidentaujant buvo išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, parengti mūsų tautinės kultūros židiniai, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai. Per jo valdymo šešerius metus buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, atgautas Klaipėdos kraštas, atkurta ekonomika, įvykdyta garsioji žemės reforma, įkurtas Lietuvos universitetas, pastatyta daug mokyklų, įvesta stipri to meto valiuta –  lietuviškas pinigas litas, buvo priimta Lietuvos valstybės Konstitucija, Jungtinės Tautos pripažino Lietuvos valstybę. Asmeniniame gyvenime Prezidentas buvo nepaprastai kuklus, nemėgo pramogų,  pobūvių, buvo mažakalbis, nuveikęs didelis darbus Lietuvos labui. Išlaikydamas savo autoritetą, jis    stengėsi neįsivelti į  jokias  politines intrigas ar priešpriešas. Gal ir todėl žiniasklaidos puslapiuose, lyginant su kitais prezidentais, jo vardas  buvo mažiausiai minimas.

         Kazys Grinius, priimdamas iš A. Stulginskio prezidento pareigas, pasakė: Tamstai prezidentaujant, Lietuvos žemių rinkimas ženkliai pažengė pirmyn, Lietuvos garbė yra pakelta viso pasaulio akyse.

         Aleksandras Stulginskis reiškėsi ir Trečiojo Seimo darbe. Jis buvo išrinktas to Seimo pirmininku. Po 1927 metų balandžio 12 dienos Seimo paleidimo – A. Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, nusipirko Kretingos rajone – Jokūbave apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti, pasirinkdamas paprasto žmogaus gyvenimo kelią.    Tai gyvas pavyzdys ir dabartiniams politikams.    Prelatas     Mykolas Krupavičius apie A. Stulginskį, kaip ūkininką, rašė: Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką, bet nė karto neradau jo bepavėsiaujančio ar ištaikingai fotely išsitiesusio, savo rūmeliuose nerūpestingai laiką leidžiančio, kaip buvo pratę seni dvarininkai elgtis. Jų vietą užėmė lietuvis ir jis įnešė į rūmus lietuviško ūkininko tradicijas ir rūpestingumą. Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas. Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku.

         Atėjo 1940 metai – rusiškasis  imperializmas, kuris dabar užsimojęs pavergti Ukrainos žemę, žudo už savo laisvę kovojančius ukrainiečius, tada – pasivadinęs sovietiniu vardu,   ištiesęs tuos pačius  savo grobuoniškus nagus,   okupavo mūsų kraštą. Pravirko mūsų Rūpintojėlis Lietuvos žmonių kančių ašaromis. Okupantas taikydamas melo, veidmainiavimo, bauginimo ir smurto politiką, vadinamo „Liaudies seimo“ rinkimų išvakarėse  pradėjo veikliausių, patriotiškai nusiteikusių  žmonių areštus, kad netrukdomai galėtų pasirengti numatomai Lietuvos aneksijai ir būsimam Lietuvos žmonių trėmimui.  1941 metų birželio 8-tos dienos rytmety buvo suimtas ir Aleksandras Stulginskis su savo žmona Onute. Jis buvo nugabentas į Krasnojarsko krašto lagerius, o  jo žmona  nuvežta į Komijos regioną. Aleksandras Stulginskis Rešiotų lageryje kalėjo kartu su buvusiu Lietuvos teisingumo ministru  Stasiu Šilingu, su profesoriumi kunigu Izidoriumi Tamošaičiu ir kt. lietuviais, neįtikusiais okupantams. Teko pergyventi visus sovietinių lagerių baisumus –   nuteistas dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų. Reikėjo  iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą  liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas. Nuvyko  į  Komiją pas savo paliegusią žmoną Onutę, kuri ten gyveno tremtinės gyvenimą.

          Praėjus 15 metų nuo suėmimo – 1956 m. gruodžio mėnesį A. Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. Įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Apie savo gyvenimą jis rašė: Kambariuką mes turime 2,5 x  2,5 m didumo. Talpinamės. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje. G. paskolino staliuką, kėdę –  tai visi mūsų baldai…  Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dviejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, sakant su  „pensijos paskyrimu…“  O ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, – dviems-trims dienoms pragyventi užtektų, akių mulkinimas.

       1962 metais liepos 18 d. mirė Aleksandro Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas, bet nepalaužtas. Stiprybės jam teikė išlikęs gyvas tikėjimas,  bendravimas su taip pat iš sovietinių lagerių grįžusiu Petru Klimu – Nepriklausomybės Akto signataru,  buvusiu diplomatu ir teisininku,  susirašinėjimas su užsienyje gyvenančia savo dukra Aldona, medike. Ji savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti. A. Stulginskis  savo laiškuose skatino savo vaikaitę  Ramunę išlaikyti lietuvių kalbą, siekti mokslo, būti tikra lietuvaite. Mūsų lietuvių maža, mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu – rašė jai senelis.

         Prezidentas Aleksandras Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo mėn. 22-ją dieną. Pasidomėjau, ką rašo apie jį   sovietinė   enciklopedija. 1983 metais išleistoje vadinamojoje „Lietuviškosios  tarybinės  enciklopedijos“ 10 tome santūriai pateikta  A. Stulginskio  biografija, pavadinant  jį „vienu 1926 faš. perversmo inspiratoriumi“. Rašoma, kad  „1941-56 dirbo  agronomu TSRS įvairiose vietose, nuo 1956  Vytėnuose“. Apie tremtį, lagerius, kalinimą nė žodžio. Atrodo, kad pats savanoriškai išvyko penkiolikai metų  padirbėti sovietinės žemės laukuose… Nedrįsta įdėti net nuotraukos. Vietoje jos „įtupdytas“ panašus į kaktusą augalas.

         Aleksandras Stulginskis palaidotas  buvo šalia savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį. Norėtume, kad šio iškilaus žmogaus šviesus paveikslas būtų gyvas ir mūsų jaunimo, moksleivių širdyse. Dėl to turėtų sukrusti mūsų mokyklų vadovai, pedagogai, pilietinį ugdymą daugiau nukreipdami patriotizmo ugdymo kryptimi. Reikėtų mums visiems ilgiau pasigilinti į jo taurią asmenybę, į jo dvasios kilnumą, į tai, kas daro žmogų didų ir nemirtingą. A. Stulginskio tvirtas tikėjimas Dievu bei savo Tėvynės – Lietuvos gyvybingumu padėjo jam ištverti visus gyvenimo sunkumus. Prisimintina jau mūsų minėto prelato  M. Krupavičiaus mintis: Kiekvienam lietuviui jo šviesi asmenybė turi būti sektinu pavyzdžiu ir rodikliu, kuriuo keliu eiti ir kuria programa vaduotis. Tik stulginskinis kelias ir jo darbų ir gyvenimo pavyzdys lietuvį padarys savo vardo vertu ir savo pasirinktų idealų pilnutiniu įgyvendintoju bei vertingu savo tautos ir Tėvynės nariu.

        Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio 140-ąjį gimtadienį   paminėjo  Lietuvos radijas bei televizija. Ketinama jį prisiminti ir labai žiūrimoje „Daiktų istorijos“ laidoje.

        Gražiai buvusio  Lietuvos  prezidento gimtadienį pažymėjo Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune (vadovė Renata Mikalajūnaitė). Šios Prezidentūros muziejininkė istorikė dr. Ingrida Jakubavičienė, nenuilstamai skleisdama savo parašytose knygose mūsų tautos įžymių žmonių gyvenimo   puslapius, surengė įdomią diskusiją Aleksandro Stulginskio 140-ųjų  gimimo metinių jubiliejui.  Diskusijoje, pavadintoje „Politiko gimimas“, dalyvavo istorikai – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, doc. dr. Dalia Bukelevičiūtė ir vietos muziejininkas Laurynas Blažys. Diskusijos dalyviai dalinosi savo įžvalgomis apie prezidento nuveiktus darbus ir jų svarbą atkuriant mūsų Valstybę. Stengėsi atsakyti  į klausimą – kas lėmė, kad per palyginti trumpą laiką  iš kaimo kilęs jaunas agronomas pasiekė svarbiausią politinės valdžios viršūnę.  Renginį pakiliai vedė jo  sumanytoja Ingrida Jakubavičienė   su savo pasakytomis  mintimis dar labiau pagyvindama diskusijas, paryškindama  prezidento Aleksandro Stulginskio didžią asmenybę.

       Gera, kad Aleksandro Stulginskio, kaip vieno iš krikščioniškosios demokratijos politinės veiklos kūrėjo,  gimtadienį prisiminė ir Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Kauno skyrius. Panemunės kapinėse prie jo kapo buvo uždegtos žvakutės, padėtos gėlės, sukalbėta malda, Zigmas Tamakauskas priminė šio iškilaus Prezidento – sovietinių lagerių kankinio asmenybės bruožus,   gyvenimo kelio žingsnius. Tolesnis A. Stulginskio pagerbimas tęsėsi prie jo   paminklo (skulptorius Vytautas Narutis) Istorinės prezidentūros sodelyje. Miela, kad šio pagerbimo apeigoje dalyvavo ir europarlamentaras LKD bendrijos pirmininkas Paulius Saudargas, ir vėliau prisijungęs taip pat Europos parlamento narys profesorius Liudas Mažylis.

        Kaune Prezidento Aleksandro Stulginskio žingsnius mena ne tik pastatytas paminklas, bet ir gatvė, pavadinta jo vardu, ir bendrojo lavinimo mokykla, išlaikiusi po pertvarkos  jo vardą, ir Istorinės prezidentūros bei kai kurių visuomeninių organizacijų rengiami renginiai. Tik gaila, kad žemės ūkio aukštoji mokykla, turėjusi Aleksandro Stulginskio universiteto vardą, jo neteko sujungus ją su Vytauto Didžiojo universitetu.

        Netrukus vėl  prabils rytmetiniai varpai, skelbiantys   Kovo 11-osios – mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimt penktąjį  rytmetį –Vasario 16-osios aidą. Šių varpų aido gaudesy turėtume išgirsti ir Prezidento Aleksandro Stulginskio, kaip ir kitų mūsų Valstybės gaivintojų balsą, raginantį  lietuvį mylėti savo žemę, jos kalbą, senovės būdą, jos girių kvapą, žaliąsias pievas[…], prabočių kapus garbingus, kur amžiais ilsis tėvynės sūnūs ir tuos amžius vardais garsingus , kurie išugdė tautos galiūnus. (Maironis).

      Tegul Kovo 11-osios Šviesa pasiekia kiekvieno  mūsų širdį, mūsų namų židinius…