Antano Smetonos sutikimas Aukštadvaryje, 1927 m. Dešinėje su studentiška kepuraite Tadas Mongirdas. Nuotr. iš Tado Mongirdo šeimos archyvo

Virgilijus poviliūnas, istorikas, www.voruta.lt

Šių metų rugsėjo mėnesį sukanka 95 metai, kai Prezidentas Antanas Smetona (1874 – 1944) lankėsi Trakų apskrityje. Tai buvo tęstinė kelionė po Lietuvą, kai A. Smetona po Gruodžio 17 dienos perversmo, užėmė prezidento postą (1926 m. gruodžio 17 d.).

Po savo kelionių į Aukštaitiją ir Suvalkiją, Prezidentas 1927 m. rugsėjo 4 dieną pradėjo trijų dienų kelionę po Trakų apskritį maršrutu: Kaunas – Rumšiškės – Kruonis – Žiežmariai – Pravieniškės – Liutonys – Kietaviškės – Semeliškės – Aukštadvaris – Karkučiai – Pakalniškės – Vievis – Sabališkės – Gilučiai – Žasliai – Stabinčiškės – Ilgakiemis – Kaišiadorys – Kaunas. Kartu su Respublikos Prezidentu kelionėje dalyvavo vidaus reikalų ministras Ignas Musteikis (1890 – 1960), kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas (1860 – 1937)  policijos inspektorius Vaclovas Goštautas (1900 – 1962), pulkininkas Vladas Skorupskis (1895 – 1981).

                      Atvykus delegacijai į Rumšiškes juos pasitiko savivaldos atstovai, katalikiškų draugijų ir pavasarininkų nariai. Mergaitės pasipuošusios tautiniais rūbais įteikė svečiams gėlių. Prezidentas su delegacija lankėsi šventojo arkangelo Mykolo bažnyčioje ir sinagogoje.

                      Kruonyje garbingus svečius pasitiko ūkininkų ir savanorių atstovai. Miestelyje skambėjo varpai. Kruonio klebonas, kanauninkas Vincentas Aleksandravičius (1864 – 1952) pasitiko Prezidentą su duona ir vynu. Po sveikinimo kalbų delegacija aplankė bažnyčią, cerkvę ir sinagogą. Visai delegacijai priešpiečiai buvo paruošti klebono namuose.

                      Dar neatvykus į Žiežmarius, svečius pasitiko didelis raitelių būrys, kuris palydėjo delegacija iki Garbės vartų, kur visų laukė tūkstantinė minia. Respublikos Prezidentas klausėsi mišių Žiežmarių šventojo apaštalo Jokūbo bažnyčioje. Po mišių A. Smetona apžiūrėjo savanorių, šaulių, sportininkų ir moksleivių rikiuotę. Garbingos delegacijos vaišės vyko klebonijoje. Po pietų Prezidentas aplankė sinagogą. Vietos žydai buvo įrengę savus Garbės vartus. Pirmoji diena buvo užbaigta pas naujakurį Antračiškėse.

                      Rugsėjo 5 dieną, 9 valandą delegacija išvyko į Aukštadvarį. Pirmas sustojimas buvo Strėvininkuose. Ten Prezidentas aplankė senelių prieglaudą, cerkvę ir kirchę. Prie Garbės vartų delegacija pasitiko dūdų orkestras. Netoli Ašakėlių kaimo svečius pasitiko raitelių būrys. Prezidento mašina buvo papuošta gėlėmis. Raiteliai palydėjo garbingus svečius iki Kietaviškių. Čia prie Garbės vartų Prezidentą pasitiko viršaitis J. Cibulskas, šaulių, ūkininkų, moksleivių atstovai su duona ir druska. Švenčiausio Trejybės bažnyčioje įvyko mišios. Po mišių klebonijoje buvo vaišės. Toliau delegacija vyko į Semeliškes. Prie miestelio juos pasitiko raiteliai, kurie palydėjo iki Garbės vartų, kur laukė lietuvių, rusų ir žydų atstovai. A. Smetona aplankė Tautos namus, bažnyčią, cerkvę ir sinagogą. Vaišės buvo klebonijoje.

                      Apie 16 valandą visa delegacija atvyko į Aukštadvarį. Juos pasitiko viršaitis Adomas Gruzdzevičius, ūkininkų, mokyklos, valsčiaus tarybos ir žydų atstovai. Po sveikinimo kalbų Prezidentas aplankė Žemės ūkio mergaičių mokyklą, bažnyčią ir sinagogą. Po pamaldų A. Smetona aplankė grafo, savanorio Vlado Mongirdo (1877 – 1960) upėtakių ūkį. Iškilmingas vakaras su kviestiniais svečiais vyko Žemės ūkio mokyklos salėje.

                      Vakar delegacija įveikė virš šimto kilometrų. Po pusryčių svečiai per Semeliškes išvyko į Vievį. Dar kartą Prezidentas sustojo Semeliškėse ir dar dviejuose Garbės vartuose ir pasisveikino su savo piliečiais. Prieš Vievį delegaciją pasitiko Vievio šauliai – dviratininkai. Prie Garbės vartų laukė šauliai, savanoriai, valsčiaus tarybos, lietuvių ir žydų sportinių organizacijų atstovai. A. Smetonai buvo įteiktos didelės gėlių puokštės. Prezidentas aplankė laikiną bažnyčią, cerkvę ir sinagogą. Visus svečius pavaišino kunigas, klebonas Juozapas Mincevičius (1888 – 1955). Po vaišių delegacija išvyko į Žaslius.

Vieviečiai pasitinka Prezidentą Antaną Smetoną. 1927 09 06. Nuotr. iš V.Poviliūno rinkinio

                      Nuo Vievio iki Žaslių Prezidentą pasitiko penki Garbės vartai. Prie Žaslių geležinkelio stoties  svečiai aplankė Akcinės bendrovės „Miškas” lentpjūvę ir medžio dirbtuves. Žaslių Garbės vartai buvo puošti lietuviška atributika – Vytimi, Gediminaičių stulpais, Vilniaus Gedimino bokštu. Gerbiamą Prezidentą sveikino lietuvių ir žydų atstovai. Pavasarininkų choras sudainavo „Mes be Vilniaus nenurimsim” – antrąjį Lietuvos himną ( žodžiai poeto Petro Vaičiūno (1890 – 1959), muzika  kompozitoriaus Antano Vanagaičio (1890 – 1949). A. Smetona su svečiais aplankė bažnyčią ir sinagogą. Visus svečius vaišino klebonas.

Prezidento Antano Smetonos sveikinimo kalba Vievyje. 1927 09 06. Nuotr. iš V.Poviliūno rinkinio

                      Pavakariais visa delegacija atvyko į Trakų apskrities centrą – Kaišiadorius. Pakeliui dar teko sustoti prie dviejų Garbės vartų. Prieš atvykstant į miestą pasitiko raitelių būrys, kuris palydėjo svečius iki Garbės vartų. Ta proga Prezidentas aplankė būsimos Kaišiadorių vyskupystės katedrą ir sinagogą. Atsisveikinimo vakarienė buvo suorganizuota Kaišiadorių geležinkelio stoties salėje, kurioje dalyvavo virš 150 svečių. Prezidentas A. Smetona 23 valandą atsisveikino su šventės organizatoriais ir su palyda išvyko į laikinąją sostinę Kauną.

                      Visa ši kelionė detaliai aprašyta dienraštyje „Lietuva” „Respublikos Prezidentas Dzūkų krašte (Trakų apskrityje)”. Pateikiu skaitytojui sutrumpintą variantą. Kalba netaisyta:

                      „Rugsėjo 4 – 6 d. Respublikos Prezidentas A. Smetona…, tęsdamas savo kelionę aplankė Trakų apskritį – vargingą Dzūkų kraštą, tuos kampeliui palei demarkacinę liniją, ir kur mūsų brangusis Vilnius taip netoli…

                      Puikus „bobų vasaros” sekmadienio rytas. Tuoj po 8 val. dviem automobiliais pasileidžiame dar apytuštėmis Kauno gatvėmis…

                      Persiritame geležinkelį. Vidury ilgoko Petrašiūnų kaimo mus pasitinka pirmieji žolynų vartai su parašu „VALIO TAUTOS VADE”. Čionai net nestabtelėje vykstame toliau.

                      Ištrūkus iš kalinančių miesto mūrų, vykstant akys bėgioja nuo vieno iki kito vaizdo. Čia taip erdvu! Laukai tušti. Sekmadienis. Sutinkame vieną kitą sodietį arba mergelę, nešiną didelę rudens gėlių puokšte…

                      Ties Vieškūnu kaimu pasitinka dar vieni vartai, kurių stambios raidės „VALIO PONUI PREZIDENTUI” jau nuo pusės kilometro metasi akysna. Sutinka raiteliai ir gražus būrys kaimiečių. Sustojame. Prezidentas pasidomi gaspadoriškais reikalais, šių metų derliumi, išklauso ūkininkų skundų ir vykstame toliau. Susirinkusieji palydi „VALIO”.

                      …Tuoj už Kamendulių link Rumšiškių atsidaro puikus reginys: iš vienos pusės Nemunas, siauras laukų slėnis ir kylančios kalvos sudaro kelių šimtų metrų smėlio juosta, per kurią vingiuojasi smėlėtas ir grubus kelias.

                      …Pasirodo slėnyje išsidriekęs Rumšiškių miestelis. Žolynų vartai – „SVEIKAS RESPUBLIKOS PREZIDENTE!”. Apie vartus didžiulė minia žmonių. P. Prezidentui išlipus iš automobilio, jį pasitinka baltos, lyg angeliukai, mažos mergytės, sveikina ir ištiesia gėlių puokštes. Prezidentas priima gėles ir bučiuoja mergytes į galvytes – tėviškas meilės pasveikinimas.

                      Toliau sveikina: savivaldybės vardu sekret. Tamulaitis, Katalikų draugijos – kun. Jankevičius (kunigas Jurgis Jankevičius 1894 – 1940) ir pavasarininkas – Grincevičius. Sugiedama savivaldybių ir pavasarininkų himnai. Visose kalbose reiškiama didelio džiaugsmo ir pagarbos aukštąjį svečią sulaukus.

                      Respublikos Prezidentas iš automobilio atsako. Dėkoja už sveikinimus ir malonų priėmimą, linki geros kloties, nepamesti vilties tikėjimu geresnių laikų sulaukti ir kviečia likti dorais ir laikytis vienybės.

                      …Prie bažnyčios durų, bažnytiniuose rūbuose su monstrancija rankose, pasitinka kun. Jurevičius, aukštąjį svečią ir jo palydą veda prie didžiojo aukuro, už grotelių. Medinė bažnytėlė kimšte prikimšta žmonių. Susirinkusieji, vargonams padedant, gieda „Tegu būna garbė Tavo”.

                      …Iš bažnyčios p. Prezidentas nuvyko sinagogon. Sinagogos vartai papuošti tautiškomis lietuvių ir žydų vėliavomis. Prie sinagogos išsirikiavę gaisrininkai, kuriuos pasveikino Resp. Prezidentas.                      Sinagogoje aukštuosius svečius pasodino garbingoje vietoje, dalyvaujant didelei izraelitų miniai… Rabinas Goldmanas pasakė kalbą, kurioje išreiškė Prezidentui daug padėkos už suteiktą šiems maldos namams tokią didelę garbę ir pareiškiama Valstybės Galvai ir Lietuvai ištikimybės jausmai.

                      Už malonų priėmimą dėkojo Resp. Prezidentas, po kurio kalbos buvo sugiedotas himnas ir Prezidentas apleido sinagogą.

                      …Prezidentas sėda į gyvomis gėlėmis papuoštą automobilį ir raitelių lydimas vyksta toliau.

                      Vėl laukai, mažos kalvos ir vienur kitur žaliuoja pušynai. Kruonio link p. Prezidento palydovų skaičius padaugėja: nuo Rumšiškių, be anksčiau minėtų asmenų, p. Prezidentą lydi Trakų apskrities viršininkas p. Steikūnas (Antanas Steikūnas 1894 – 1970) ir  Trakų apskrities karo komendantas majoras Andrašūnas ( Vyties Kryžiaus kavalierius, pulkininkas Jonas Andrašūnas 1896 – 1994).

                      Štai ir Kruonis.

                      Miestelio gale dideli, gražūs, su Gedimino stulpais vartai: „SVEIKAS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KŪRĖJAU”. Prie vartų dideliausia minia.

1. Prezidentas sutinkamas su duona ir druska. Sveikina ūkininkų vardu – Darsūniškio ūkininkas Žukauskas, Kruonio valsčiaus visuomenės vardu karštai sveikina – Paltanavičius (dviejų Vyties Kryžių kavalierius Saliamonas Paltanavičius 1894 – 1961) „Vyties Kryžiaus” ordino kavalierius, prašydamas p. Prezidentą vesti į rytus Vilniaus vaduoti. Sugiedotas himnas.

                      Į sveikinimus atsakydamas p. Prezidentas savo kalboje pažymi, kad Kruonis jam žinomas iš senų laikų, kai dar dirbdamas „Viltyje” gaudavo daug korespondencijos. Dabar po dvidešimties metų esą malonu matyti atgimusius Kruonis. Kviečia laikytis vienybės ir nepamesti vilties, tuomet Vilnius mums sugrįš.

                      Po Prezidento kalbos sugiedamas himnas. Mergaitės Prezidentą apjuosia gėlių vainiku ir lydi bažnyčion, kur sutinkamas varpu skambesiu. Šventoriaus angoje Prezidentą pasitinka bažnytiniais rūbais su monstrancija rankose Kruonio parapijos klebonas, kun. akademikas Aleksandravičius su duona ir vynu ir trumpai nupasakojo šios bažnyčios praeitį.

                      …Iš bažnyčios Prezidentas nuvyko į rusų cerkvę, kuri stovi už miestelio visai lauke… Prie cerkvės sutinka šventikas Galkovskis bažnytiškai apsitaisęs su kryžiumi rankose…Šventikas Galkovskis už Prezidentą ir vyriausybę sugiedojo maldą.

                      Iš cerkvės Prezidentas nuvyko į sinagogą. Prie šventnamio  sutinka su duona ir druska ir sveikina pil. Garas. Sinagogoj rabinas Tribanas pažymi, kad  dar gilioje senovėje, kada Lietuvą valdė Gediminas ir kada Vakarų Europoj Izraeliaus tautos išpažintojai buvo persekiojimi, Lietuvoj žydai rado malonų priėmimą, prieglaudą ir kelis šimtus  metų drauge su lietuviais turėjo visus tautos vargus ir džiaugsmus. Labai yra malonu čia matyti tokį aukštą tiek daug Lietuvai nusipelniusį svetį, kaip Resp. Prezidentą Smetoną ir reiškė vilties, kad p. A. Smetonai prezidentaujant, visos Lietuvos teritorijos bus atgautos. Giedamas Lietuvos himnas.

                      …Kan. Aleksandravičius (Vincentas Aleksandravičius 1865 – 1952) Resp. Prezidentą ir jo palydovus pakvietė klebonijon. Besivaišinant kan. Aleksandravičius nupasakojo Kruonio bažnyčios  statymo istoriją ir kokiomis aplinkybėmis rusai iš katalikų buvo ją atėmę ir atidavę  pravoslavams. Lietuvos vyriausybė, gražindama kruoniečiams  katalikams bažnyčią su visai turtais, iš pravoslavų ne atėmė, bet gražino teisėtiems šeimininkams.

                      Reikėjo skubėti į Žiežmarius, kur laukė pamaldos.

                      …Netoli Žiežmarių  prieš akis atsiveria nepaprastai puikus reginys: platus kelių kvadratinių kilometrų slėnis, per kurį teka Strėvos upė.

                      …Besileidžiant pakalnėn , Resp. Prezidentą pasitinka didokas raitelių būrys. Prezidentas stabtelėja ties išsirikiavusiais šalikelėje raiteliais ir sveikina juos. Raiteliai palydi Prezidentą iki miestelio. Įeinant į miestelį žolyno vartai:  „SVEIKAS, TAUTOS VADE.” Vartų tūkstantinė minia: karia, šauliai, šauliai dviratininkai, mokiniai, sportininkai, valdininkai ir jūra kaimiečių. Minioje matyti senelis generolas J. Bulota (generolas Jonas Jurgis Bulota 1855 – 1942) ir kiti kariai. Prezidentą sutinka su maršu. Sveikina atsarg. pulk. Buzelis, valsčiaus viršaitis Daigė, pašto įstaigos viršininkas Abromavičius, Žiežmarių vidurinės mokyklos direktorius Daugirdas…Nuo garbės vartų iki bažnyčios – ilgiausia gatvė nustatyta šaulių, moksleivių, sportininkų, savanorių, gaisrininkų špalieriais. Miestelis pasipuošęs tautinėmis vėliavomis. Bažnyčios angoje Prezidentą ir jo palydą sutinka bažnytiniais rūbais kun. Gaidamavičius. Pamokslą pasakė Žiežmarių klebonas dekanas Sužiedelis (prelatas, tremtinys Bernardas Sužiedelis 1888 – 1962). Po pamaldų Prezidentas apėjo visas išsirikiavusias organizacijas ir su kiekviena kolona skyrium pasisveikino. Resp. Prezidentas iš gražiai gėlėmis puoštos tribūnos kalba į žmones. Po jo kalbos, pavasarininkų choras sugieda ilgiausių metų. Prezidentas priima organizacijų paradą.

                      Klebonijoj pas dekaną Sužiedelį vaišės. Pasistiprinus Prezidentas dar aplankė žydų sinagogą kur buvo sutiktas su duona ir druska. Sveikino rabinas Šapira.

                      Pavakare 3 kilometrus nuo Žiežmarių, Astrauciškėse pas naujakurį ats. pulk. Čapliką ( Vyties Kryžiaus kavalierius, generolas leitenantas Julius Čaplikas 1888 – 1941) įvyko iškilmingi tos dienos pietūs, kuriuose dalyvavo kelios dešimtys žmonių. Vaišės užsitęsė iki vėlyvos nakties. Pasakyta daug karštų kalbų.

                      Prezidentas, vidaus reikalų ministeris ir kariuomenės vadas nakvojo klebonijoje. Visi kiti – Pakertuose pas p. Martynaitį, kuris maloniai vaišino atvykusius.

                      …Privažiuojame lietuvių kaimą. Gražūs Liūtonių kaimo žolynų vartai apie juos susirinkę kelių kaimų gyventojai. Prezidentas čia sutinkamas typinga kaimo „trio” – didžiulio kaimo kontraboso (kuris žymiai didesnis už patį muzikantą), smuiko ir armonikos „orkestro” maršo. Prezidentas padėkojęs už priėmimą, pasiteiravo gaspadoriškais reikalais ir priėmė gyventojų skundus. Grėžikams geros nuotaikos pridavė adjutanto įteiktos jiems kelios popierinės. (Popieriniai litų banknotai).

                      … Ne kiek toliau – Ašakienių kaimas. Sutinka raiteliai…Sveikina ulonas J. Černiauskas. Mergaitės Prezidentui įteikė gėlių bukietus. Gėlių vainiku papuošiamas automobilis. Kaimas išpuoštas žolynais ir tautiškomis vėliavomis… Raiteliai nuo Ašakienių palydi iki Kietaviškių. Kietaviškių bažnytkaimio gale vartai: „SVEIKAS PIRMASAI PREZIDENTE!” Resp. Prezidentas sutinkamas su duona ir druska. Sveikina viršaitis – Jurgis Cibulskas, šaulių vardu – Kanavičius, ūkininkų sąjungos – Grybauskas, pradžios mokyklos mokytojas Medišauskas ir pavasarininkų vardu – Bilutis. Toliau lankoma bažnyčia. Jos angoje Prezidentą bažnytiniais rūbais su monstrancija rankose sutinka klebonas Pakštys (kunigas, knygnešys Antanas Pakštys 1870 – 1937 m.)… Kleb. Kun. Pakštys, už Prezidentą` ir vyriausybę atlaiko pamaldas. Po pamaldų klebonas Pakštys Prezidentą su palydovais pakvietė vaišių.

                      Atsisveikinę skubame į Semeliškes. Prie Semeliškių sutiko raiteliai ir palydėjo iki Garbės vartų. Dideli, žolynų, su Gedimino stulpais, vartai: „SVEIKAS TAUTOS VADE!” Prie vartų, kaip per atlaidus dideliausia žmonių minia.

                      Prezidentą sveikino viršaitis – Bronius Stosiūnas, ūkininkų vardu – Versockas, mokyklų – mokytojas Jonikaitis, buvusių karių ir šaulių – taikos teisėjas Kasakaitis, žydų visuomenės – Šapira ir rusų visuomenės – Michalčionka. Mergaitės įteikė gėlių. Prezidentas apėjęs išsirikiavusius viso 130 savanorių juos pasveikino ir iš automobilio dėkojo už sveikinimus ir priėmimą.

                      Toliau Prezidentas lankė bažnyčią, kurioj pasitiko kunigas Balčiūnas (kunigas Juozapas Balčiūnas 1880 – 1944), rusų cerkvę, prie kurios buvo sutiktas su duona ir druska šventiko Nedeckio, o sinagogoj rabino Šeškino (Moišė Šeškinas (Yeshayahu-Moshe Sheskin)). Šventnamiuose, kaip ir kitose vietose Prezidentas buvo sutiktas su reikiamomis apeigomis ir pamaldomis.

                      Aplankius maldnamius, klebonijoj įvyko vaišės. Po vaišių vykstantį Prezidentą praleido išsirikiavę raiti savanoriai ir šauliai. Aukštadvario pusėj šaulių vartai: „TAUTOS VADUI VALIO!”

                      …Vykstame į Aukštadvarį. Kelias vingiuotas, tai kyla kalvon, tai vėl leidžiasi žemyn.

                      …Viena po kitos dulkių debesis sukeldamos keturios mašinos įsirita miškan. Miške kelias raitosi kaip žaltys, kyla ir leidžiasi. Pravažiavus vieną miškelį, toliau netrukus kitas – gražesnis. Iš pastarojo glėbio ištrūkus, ant dailios kalvos prie ežerų pasirodo Aukštadvaris. Kelias, kelis kilometrus leidžiasi žemyn.

                      Iš tolo prie Garbės vartų matyti jūruojanti ir kantriai aukštojo svečio laukianti didžiulė minia. Vartai „SVEIKAS LIETUVOS KŪRĖJAU!”

                      Pirmiausiai  sveikina valsčiaus viršaitis Adomas Grudzevičius, karštai dėkodamas, kad Tautos Vadui nepagailo savo jėgų aplankyti „kalnų ir akmenų kraštą”, tą tolimą  Lietuvos kampelį, nuo kurio už kelių kilometrų prasideda okupuota Vilnijos sritis.

                      Toliau sveikino ūkininkų vardu – Simonavičius, vidurinės mokyklos direktorius P. Radžiūnas. Giliai susijaudinęs ir gražiai kalbėjo Aukštadvario valsčiaus tarybos narys p. Dr. Mongirdas (grafas, savanoris, tremtinys Vladas Jonas Mongirdas 1877 – 1960). Kalbėtojas primena, kad ir senovėj pro Aukštadvarį ėjo svarbus traktas iš Kauno į Vilnių, kuriuo daug kartų žygiavo narsūs Gedimino, Kęstučio, Vytauto ir kitų didžiųjų tautos vadų karžygiai. Ir nūnai čia kelias veda į Vilnių, į tautos pasiilgimo šventyklą. Jei  visai Lietuvai Vilnius yra brangus, tuo labiau aukštadvariečiams. Tautos Vade, vesk mus į Vilnių, kad prie Gedimino šventų palikimų galėtume sudėti sunkią  tautos naštą, kuri mus tol slėgs, kol mes neatgausime protėvių kapų, – pažadėtosios žemės, – susigraudinusio kalbėtojo žodžiai uždegė visą minią. Daug kas iš susirinkusiųjų šluosto besiveržinčias ašaras. Dar sveikino  žydų bendruomenės vardu – rabinas Barazas (Aukštadvario rabinas 1901-1932 buvo Rovenas Barazas (Reuven Baraz) .

                      Į visus karštus sveikinimus ir pasakytas kalbas, atsakė Prezidentas ir padėkojo už  pareikštus kaipo Tautos galvai pagarbos jausmus. Savo turiningoje kalboje p. Prezidentas  susirinkusiuosius kvietė laikytis vienybės, vengti vaidų ir nesantaikos. Po Prezidento kalbos sugiedotas tautos himnas.

                      Toliau, jau visai pavakare,  Prezidentas su savo palyda lankė maldos namus.

                      Prie bažnyčios vėl vartai: „SVEIKAS TAUTOS VADE!” Čia Prezidentą dar sveikino visuomenės ir pavasarininkų atstovai. Prie bažnyčios Prezidentas ir jo palydovai buvo apjuosti ilgu žalumynu vainiku ir įvesti į bažnyčią. Ten juos pasitiko pamaldų rūbais ir monstrancija rankose klebonas kun. V. Vaičiulis (prelatas Vincas Vaičiulis 1891 – 1960). Toliau Prezidentas lankėsi aukštesniosios mergaičių žemės ūkio mokyklos maldos namuose.

                      Prie sinagogos vartai su lietuviškais ir žydiškais užrašais. Čia rabinas Brazas sutiko Prezidentą ir įteikė 10 Dievo įsakymų – tai aukščiausio laipsnio pagarba. Sinagogoje rabinas reiškė noro, kad Lietuva kuo greičiau atgautų Vilnių. Žydai seniai laukia, kada Lietuvai būsiąs gražintas Vilnius, nes jis žydams, yra lygiai brangus kaip lietuviams ir nuo senai yra vadinamas Jerusaleme Lita.

                      Vykstam į žemės ūkio mokyklą. Prie mokyklos iš popieriaus padaryti imituojant akmenis, originalūs vartai: „GYVUOK IR VALDYK TAUTOS VADE!” Sutiko mokyklos vedėja, mokytojos ir dailiai sustojusios abejose tako pusėse, mokinės. Iš mokyklos, dr. Mongirdo kviečiamas, Prezidentas lankė dr. Mongirdo ūkį ir garsiąją žuvų peryklą. Vakare žemės ūkio mokykloje iškilmingi pietūs. Mokykla buvo gražiai iliuminuota, grojo orkestras, ir didžiulė minia iki vidurnakčio išbuvo prie mokyklos.

                      Po vakarykščių triukšmingų vaišių ir šokių, mergaičių bendrabutyje pailsėjome puikiausiai.

                      Po skanių pusryčių, Respublikos Prezidentas su palydovais, 9 val. iš Aukštadvario išvyko toliau tęsti savo kelionę. Išleisti buvo  susirinkusi  didelė žmonių minia.

                      Iš Aukštadvario iki Semeliškių savo automobiliu palydėjo vietinių veikėjų būrys: vidurinės ir mergaičių žemės ūkio mokyklų direktoriai, mokytojai ir klebonas.

                      Semeliškėse atvykstančio Prezidento laukė vėl didžiulė piliečių minia. Aukštadvario žemės ūkio mokyklos kapelionas čia pasakė atsisveikinimo kalbą, į kurią atsakė Prezidentas. Sugiedojus himną ir Prezidentui atsisveikinus su palydėjusiais ir susirinkusiais, išvyko toliau Vievio link.

                      Kelis kilometrus nuo Semeliškių Kurkučių kaimo gyventojai Prezidentą sutinka su duona ir druska. Vartai –   „SVEIKAS LIETUVOS PIRMASAI PREZIDENTE!” Apie vartus – žemės atstovai – pūslėtomis rankomis ūkininkai. Prezidentui mergaitės įteikė gražių gėlių buketus. Prezidentas su ūkininkais pasikalbėjo žemės ūkio klausimais ir priėmė skundus.

                      Ties Pakalniškių sodžiumi vėl vartai – ir žmonių minia. Prisiartinus Prezidentą sveikino vietos mokytojas Simonavičius. Čionykštis susitikimas skyrėsi nuo kitų tuo, kad sutikime dalyvavo didelių ir mažų čigonų būrys su kuriais Prezidento palydovai užmezgė gyvą kalbą… Čigonai nusiskundė neturį kur gyventi, – negauna žemės, o jei žemės gautų, tai neturį medžiagos gyvenamiems trobesiams statyti ir prašė, kad vyriausybė duotų jiems miško medžiagos nemokamai.

– O kariuomenėje jūs tarnaujate? – paklausė generolas S. Žukauskas.

– Taip , ponuli, mes visi tarnaujame, – atsakė drąsiai čigonas, nors tame atsakyme buvo jaučiama, kad jis netiesą kalba. Retas kuris čigonų patenka kariuomenėn.

                      Čigonus pavaišino papierosai, kuriuos rūkė vyrai ir moterys.

                      Netoli Vievio Respublikos Prezidentą pasitinka šauliai dviratininkai ir palydi iki Garbės vartų. Garbės vartai iš žolynų, Gedimino stulpų pavidalo, su gėlių parašu:  „SVEIKAS, GEDIMINO AINI!” Sveikino savivaldybės vardu – viršaitis Stakauskas, mokyklos mokinių vardu mažos mergaitės įteikė gėlių; valsčiaus tarybos vardu sveikino – vaistininkas Milančius (knygnešys Jurgis Milančius 1869 – 1956). Mokytojo Baumilos vedamas choras sugiedojo himną. Respublikos Prezidentas su palyda buvo apjuosti žalumynų vainiku. Prie vartų stovėjo dailiai išsirikiavę šauliai, pavasarininkai, mokiniai, gaisrininkai ir sportininkai. Prezidentas pasakė gražią kalbą ir dėkojo už priėmimą.

                      Link bažnyčios vėl vartai:  „MES BE VILNIAUS NENURIMSIM!” Dabartiniai Dievo namai – paprasta kapinių koplytėlė. Karo metu Vievis skaudžiai nukentėjo: miestelio didžiuma buvo išdeginta. Drauge sudegė ir bažnyčia. Jos vietoje nūnai statoma nauja bažnyčia, kurios sienos jau išvestos iki langų.

                      Koplytėlė paprasta, medinė, pusiau gontais, pusiau šiaudais dengta…Koplytėlės angoje pasitiko klebonas kunigas Mincevičius (Vievio bažnyčios statytojas, kunigas, klebonas Juozapas Mincevičius 1888 – 1955) ir kaip visur, atlaikė tam tikrą maldą. Iš čia  lankoma ant gražaus kalnelio, medžių gojaus apsupta, rusų cerkvė. Prezidentas sutinkamas su duona ir druska. Cerkvės duryse sutiko labai simpatingos išvaizdos ir malonių akių šventikas p. Nedeckis ir cerkvėj atgiedojo maldą.

                      Prie sinagogos vartai:  „BŪK PALAIMINTAS SU TAVO ATKELIAVIMU!” Prezidentą priėmė su duona ir druska. Sinagogoje sveikino rabinas Elijas. ( Vievio rabinas nuo XX a. pr. iki 1939 m. Elijas Feinas (Eliyahu Fein)).  Aplankius maldnamius, klebonijoje įvyko vaišės.” 

                      1927 metų Prezidento Antano Smetonos kelionė po Lietuvą buvo pati turiningiausia jo valdymo laikotarpiu.

Parengta pagal dienraščio „Lietuva”, 1927 09 03 Nr. 198 (2581), p. 1; 1927 09 05 Nr. 199 (2582), p.  2; 1927 09 06 Nr. 200 (2583), p. 1; 1927 09 07 Nr. 201 (2584), p. 1; Nr. 205, p. 4; Nr. 207, p. 4; Nr. 209, p. 3; 1927 Nr. 211(2594), p.4,5.; Nr. 212 (2595), p. 3; Nr. 214, p. 3; Nr. 215, p.4.