www.voruta.lt

Gegužės 5 d. 12 val. Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo vyks paveldo laidotuvės su varžytynių elementais – protesto akcija prieš ketinimus paversti vertingiausių Lietuvos kultūros paveldo objektų teritorijas statybvietėmis.

Protesto priežastis – Vyriausybės ir Seimo Kultūros komiteto siūloma Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 60 straipsnio pakeitimo įstatymo redakcija, kuri sudarytų sąlygas kultūros paminklų ir kitų paveldo objektų teritorijose esančius sovietinius garažus, siurblines, transformatorines ir kt. svetimkūnius rekonstruoti į daugiabučius ir viešbučius, taip dar labiau įtvirtinant paveldui pražūtingą tendenciją, kurios vienas ryškiausių pavyzdžių – Misionierių ansamblyje pastatyti daugiabučiai namai. Jei siūlomos nuostatos būtų priimtos, netrukus turėsime ką laidoti – savo kultūros paveldą, ir ką pardavinėti – garažus, sovietmečiu pastatytus vertingiausių paminklų teritorijose.

Paradoksalu, kad įstatymo projektas buvo parengtas Seimui 2020 m. rugsėjo 29 d. posėdyje patenkinus peticiją prieš statybas baroko paminkluose . Pirmojoje projekto redakcijoje (Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIII-2166 60 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-5324) buvo įrašytos nuostatos, draudžiančios vertingiausių paveldo objektų teritorijose statyti statinius, nesusijusias su paveldo apsauga, ir keisti šių teritorijų ribas, išskyrus atvejus, kai remiamasi paveldo tyrimų metu nustatytais naujais faktais.

Deja, Vyriausybės pasiūlyti pakeitimai, kuriems š. m. balandžio 28 d. posėdyje pritarė Seimo Kultūros komitetas, paneigia tikslą, dėl kurio teikta peticija – užuot apsaugojus vertingiausius Lietuvos paveldo objektus, gali būti galutinai įtvirtinta tendencija, kai jų teritorijos užstatomos unikalias vertybes sumenkinančiais ar visai užgožiančiais naujais statiniais.

Pagal Vyriausybės ir Seimo Kultūros komiteto siūlomą įstatymo projekto redakciją (Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo Nr. XIII-2166 2, 60, 66 straipsnių ir V skyriaus šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-5324(2)), naujus statinius būtų draudžiama statyti tik kultūros paminklų teritorijose, ir tik tose, kuriose nėra svetimkūnių. Tačiau realybėje tokių objektų beveik nėra, tad beveik visi paminklai ir visi kiti paveldo objektai, įskaitant nacionalinio reikšmingumo, kurių teritorijose yra kokių nors garažų ar siurblinių, galės tapti statybvietėmis. Be to, Vyriausybės ir Seimo Kultūros komiteto siūlymu iš įstatymo projekto išbraukta nuostata, draudžianti keisti paveldo objektų teritorijų ribas, išskyrus atvejus, kai remiamasi paveldo tyrimų metu nustatytais naujais faktais. Į kokios vertės objektus nusitaikyta, aišku ir iš nekilnojamojo turto verslo asociacijos rašto Seimo Kultūros komitetui – „būtinybė“ keisti dalies paminklų teritorijas ir sudaryti sąlygas jose statyti „reprezentatyvius“ objektus įrodinėjama tokiais pavyzdžiais, kaip Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatų ansamblis, Verkių ir Raudondvario dvarų sodybos.

Kaip tiksliai nurodyta Lietuvos dailės istorikų draugijos rašte, Vyriausybės pasiūlyta įstatymo formuluotė „niekaip neužkardytų naujų statybų urbanizuotose teritorijose, tokiose kaip miestų senamiesčiai, kurių urbanistines struktūras paprastai sudaro įvairios vertės statiniai“ – nors būtent senamiesčiuose, įskaitant UNESCO Pasaulio paveldo objektą Vilniaus senamiestį, vyksta drastiškiausias paveldo naikinimas.

Kaip nurodo Lietuvos Restauratorių asociacija, kuri yra viena iš gegužės 5 d. protestą remiančių organizacijų, įstatymo nuostatos, atveriančios galimybes statyti paveldo objektuose svetimkūnius, turėtų būti įvertintos ir platesniame tarptautiniame ekspertų rate.

„Lietuvos Restauratorių asociacija, remdamasi 1964 m. ICOMOS Venecijos chartija, pasisako už kultūros paminklų išsaugojimą, neatsiejant jų nuo teritorijos, kuriose šie paminklai ir buvo sukurti. Restauratorių praktika rodo, kad didžiausią žalą kultūros paminklams daro beatodairiškas utilitarinių funkcijų tenkinimas pačiuose paminkluose ir jų teritorijose. Įkalta vinis tapytoje freskoje skelbimų lentai kabinti šiuo atveju niekuo nesiskiria nuo garažų ar kitų menkaverčių pastatų istorinių kompleksų teritorijose. Tai svetimkūniai, kuriuos restauratoriai privalo pašalinti, o bet koks kitas svetimkūnio įterpimas į kultūros paminklą yra vertinamas kaip paminklo žalojimo aktas, net jei toks žalojimas ir grindžiamas reikalinga funkcija ar konjunktūrine rinkos situacija. Todėl sukurta įstatymiška galimybė tokiems svetimkūniams atsirasti turėtų būti vertinama kaip Lietuvos atsisakymas remtis ICOMOS ir UNESCO kultūros paveldo išsaugojimo principais, ir turėtų būti įvertinta platesniame tarptautiniame ekspertų rate. Lietuvos Restauratorių Asociacija pasisako prieš tokių „galimybių“ sukūrimą Lietuvos Respublikos įstatymuose ar kituose teisės aktuose“, – pabrėžiama asociacijos pareiškime.

Nepriimtina ir tai, kad Vyriausybė bei Seimo Kultūros komitetas siūlo taikyti draudimą statyti naujus statinius tik kultūros paminklų teritorijose – nors puikiai žinoma, kad nemažai tokios pačios vertės nacionalinio reikšmingumo lygmens paveldo objektų nėra paskelbti kultūros paminklais, pvz.: Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblis (Kultūros vertybių registre unikalus kodas 761), Vilniaus vizičių vienuolyno statinių ansamblis (un. k. 1089), Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių kompleksas (un. k. 823), Trakų Vokės dvaro sodyba (un. k. 923), kiti.

Protesto rengėjų vertinimu, Vyriausybės ir Seimo Kultūros komiteto siūlomos įstatymo nuostatos, paliekančios be apsaugos nuo naujų statybų nemažą dalį vertingiausių Lietuvos kultūros paveldo objektų, gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio nuostatai, kad valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

Nuspręsdami, kad apsaugos nuo naujų statybų yra verti tik kultūros paminklais paskelbti objektai, kuriuose nėra svetimkūnių, Vyriausybė ir Seimo Kultūros komitetas nepaisė nei paveldo ekspertų, nei jo apsauga suinteresuotos visuomenės balso: neatsižvelgta ne tik į Seimo, Prezidento ir Vyriausybės ekspertės ir patarėjos valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais Valstybinės kultūros paveldo komisijos rašte pateiktą ekspertinę nuomonę, bet ir į Tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos akredituoto nacionalinio komiteto ICOMOS Lietuva , Lietuvos dailės istorikų draugijos, Kultūros paveldo centro, kelių Vilniaus ir Klaipėdos nevyriausybinių organizacijų raštuose išdėstytus argumentus.

Todėl gegužės 5 d. protesto akcijos rengėjai raštu kreipėsi į Seimo Kultūros komitetą, prašydami ištaisyti savo klaidą – atsiimti ydingą įstatymo projektą ir atsižvelgiant į valstybės ekspertės Valstybinės kultūros paveldo komisijos pateiktą poziciją parengti tokią įstatymo projekto redakciją, kuri tinkamai užtikrintų kultūros paveldo apsaugą.

Jeigu Seimo Kultūros komitetas nenorėtų ištaisyti klaidos, paveldo išsaugojimu suinteresuoti Seimo nariai ir Lietuvos Respublikos Prezidentas prašomi įregistruoti pasiūlymus šiam projektui, atsižvelgiant į valstybės ekspertės Valstybinės kultūros paveldo komisijos pareikštą poziciją, ir ginti šią poziciją Seime.

Prisegtuke siunčiame Seimui ir Prezidentui adresuotą protesto rengėjų kreipimąsi (jis paskelbtas ir čia: https://lietuvos.link/wp-content/uploads/2021/05/pasirasytas-2021-05-03kreipimasis-del-Seimo-Kulturos-komiteto-iregistruoto-istatymo-projekto-ydingumo.pdf).

Protesto akciją rengia ir kreipimąsi pasirašė: asociacija „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“, Klaipėdos miestiečių draugija, Lietuvos restauratorių asociacija, Vilniaus bendruomenių asociacija, visuomeninė organizacija Vilniaus Žvėryno bendruomenė ir Vilniaus Senamiesčio Bendruomenės Asociacija.

Atsižvelgiant į epidemiologinę padėtį, numatoma, kad protesto akcijoje dalyvaus iki 15 žmonių.

Asociacijos „Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis“ valdybos pirmininkė Rasa Kalinauskaitė