Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje nuvilnijusiuose mitinguose ir Baltijos kelyje buvo apeliuota į tarptautinę teisę ir reikalauta pasmerkti slaptuosius Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos susitarimus.  1989 m. | Fotografai Eugenijus Masevičius ir Viktoras Kapočius. Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 0-095854, 0-127443

© Tekstą parengė Angonita Rupšytė, viena iš Baltijos kelio koordinatorių. Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius

Akcija Baltijos kelias – vienas iš svarbiausių istorinių įvykių Baltijos valstybių istorijoje. Baltijos kelias – neprievartinio pasipriešinimo kelias kovoje už savo valstybių Nepriklausomybę.

Įsimintiną 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo 50-ąsias metines, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai suorganizavo 620 km ilgio gyvąją grandinę, kuria trijų Baltijos valstybių Tautos, sujungdamos Vilnių, Rygą, Taliną – nuo Gedimino pilies iki Ilgojo Hermano bokšto Taline, surengė simbolinį referendumą ir susikibusios rankomis kiekviena savo ir kartu 2 milijonų žmonių apsisprendimu nutiesė kelią į Nepriklausomybę. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, vykdydama Tautos valią, atkūrė Lietuvos Nepriklausomybę.

Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija perbraižo Europos žemėlapį

Riba tarp Vidurio ir Rytų Europos valstybių jau buvo nubrėžta 1939 m. rugpjūčio 23 d. nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartimi, arba Molotovo–Ribentropo paktu ir slaptuoju papildomu protokolu. Nors užsienio reikalų ministrai V. Molotovas ir J. Ribentropas šį paktą ir slaptuosius protokolus pasirašė savo valstybių vyriausybių vardu, paktas dar yra vadinamas Stalino ir Hitlerio paktu, nes tikrieji iniciatoriai buvo būtent jie. Taip dvi agresyvios valstybės pasidalijo Rytų Europos valstybes į įtakos zonas, žemėlapyje nubrėždamos nepriklausomų valstybių pasidalijimo skiriamąsias linijas ir numatydamos šių valstybių valstybingumo panaikinimą. Nepriklausoma Lietuva tapo net abiejų šalių teritorinių mainų objektu. Iš pradžių dalis Lietuvos teritorijos buvo Vokietijos interesų zonoje, tačiau 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS ir nacistinė Vokietija pasirašė keletą slaptųjų protokolų, kuriais nepriklausomos Lietuvos teritorija atiteko (buvo perduota) SSRS įtakai, o 1941 m. sausio 10 d. slaptuoju protokolu, SSRS sumokėjus 7 500 000 aukso dolerių nacistinei Vokietijai, ir Užnemunė buvo perduota SSRS.

Šis nacistinės Vokietijos ir SSRS įvykdytas pasidalijimas priartino Antrojo pasaulinio karo pradžią, lėmė tragišką Lenkijos, Suomijos ir Baltijos valstybių likimą, o Estiją, Latviją ir Lietuvą penkiems dešimtmečiams užsklendė kitapus „geležinės uždangos“. 1940 m. Sovietų Sąjunga, pasinaudojusi Molotovo–Ribentropo paktu ir jo slaptaisiais protokolais, įvykdė agresiją prieš nepriklausomas Baltijos valstybes. Estija, Latvija ir Lietuva neteko valstybingumo, buvo okupuotos ir aneksuotos bei prijungtos prie šalies okupantės SSRS. Prasidėjo masinės represijos, žudymai, trėmimai. Estija, Latvija ir Lietuva penkiems dešimtmečiams buvo išbrauktos iš pasaulio žemėlapių.

„Nuo Ščecino prie Baltijos jūros iki Triesto prie Adrijos jūros nusileidusi „geležinė uždanga“ padalijo žemyną. Tokios senosios sostinės, kaip Varšuva, Berlynas, Viena, Praha, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas, Sofija, ir kiti miestai bei jų žmonės pateko į Sovietų Sąjungos įtaką“, – tai žymaus politiko Vinstono Čerčilio 1946 m. Fultone ištarta garsioji frazė, kuri, kaip manoma, turėjo įtakos šaltojo karo pradžiai.

Kova už Nepriklausomybę: reikalavimai panaikinti nusikalstamą Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus

1944–1953 m. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje vyko ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas prieš sovietų okupantus, vėliau, jį žiauriai nuslopinus, – neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas, kurio tikslas buvo Nepriklausomybės atkūrimas. 1978 m. birželio 14 d. įsikūrusi Lietuvos laisvės lyga savo programinėje deklaracijoje atvirai propagavo Nepriklausomybės siekius, Lietuvos laisvės klausimą kėlė tarptautiniuose forumuose. Lietuvos laisvės lygos narių parengti dokumentai turėjo didelės įtakos pasipriešinimo judėjimui ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos respublikose, sukėlė atgarsį ir tarptautiniu mastu. Svarbiausias iš jų buvo 45 pabaltijiečių memorandumas. Juo buvo kreiptasi į visų Atlanto chartą pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių. 45 pabaltijiečių memorandume pabrėžiama, kad Baltijos šalys prarado nepriklausomybę Stalinui ir Hitleriui 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. slaptaisiais protokolais pasidalijus Baltijos valstybes, ir reikalaujama ne tik paskelbti Molotovo–Ribentropo paktą negaliojančiu nuo pasirašymo dienos, bet ir „išvesti svetimas kariuomenes iš Pabaltijo“, užtikrinti laisvą šių šalių raidą. Dokumentą pasirašė 38 lietuvių rezistentai ir keletas latvių bei estų rezistentų. Memorandumą su prierašu „Mes pritariame Lietuvos, Estijos, Latvijos atstovų kreipimuisi dėl šių šalių tautų apsisprendimo ir teisių nepriklausomai tvarkyti savo likimą pažeidimo“ taip pat pasirašė keletas žinomų Maskvos disidentų, tokių kaip Elena Bonner, Andrejus Sacharovas, Malva Landa, Viktoras Nikipelovas, Jurijus Belovas, Tatjana Osipova, Ivanas Kovaliovas, Tatjana Velikanova, Irina Žolkovskaja-Ginzburg, Leonidas Ternovskis, Aleksandras Lavutas. Memorandumas sulaukė didelio tarptautinio dėmesio. 1979 m. lapkričio mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų Rūmai priėmė rezoliuciją Baltijos valstybių reikalu. Lietuvos diplomatijos atstovas Vašingtone Stasys Bačkis kartu su Estijos ir Latvijos diplomatijos atstovais Jungtinėse Amerikos Valstijose 45 pabaltijiečių memorandumą 1979 m. gruodžio mėnesį įteikė Jungtinių Tautų Organizacijai. Atstovai kvietė paremti reikalavimą sugrąžinti Baltijos valstybėms nepriklausomybę. Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumo tekstas buvo skaitomas per užsienio radijo stočių transliuojamas laidas, kurias, nors ir stipriai sovietų struktūrų trukdomas, buvo galima išgirsti ir okupuotose Baltijos šalyse. Vieni iš šio memorandumo iniciatorių – Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas ir Julius Sasnauskas – buvo suimti ir nuteisti. 1987 m. jie grįžo iš tremties.

1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvą sudrebino Lietuvos laisvės lygos Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, surengtas pirmasis viešas nesankcionuotas mitingas, kuriame dar kartą buvo primintas nusikalstamas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai. Mitingo metu buvo reikalaujama likviduoti šio pakto ir slaptųjų protokolo padarinius, grąžinti Lietuvos Nepriklausomybę. Antano Terlecko teigimu, mitinge dalyvavo apie 3 tūkstančiai žmonių. Nors sovietų represinės struktūros akylai stebėjo fotografuodamos ir filmuodamos mitingą, tačiau XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje prasidėję pertvarkos, viešumo, demokratijos procesai, represijų mastas buvo kitokie negu ankstesniais metais. Mitingo organizatoriai ir dalyviai jau nebebuvo įkalinti ar išsiųsti į lagerius, jie buvo tik pasmerkti darbo kolektyvuose, kai kurie išmesti iš darbo, suimti ir vėl paleisti.

Bunda jau Baltija

1988-ieji Baltijos šalyse buvo politinių permainų metai, prasidėjo Atgimimas. 1987 m. pabaigoje, 1988 m. pradžioje Baltijos šalių gyventojai vis aktyviau pradėjo domėtis šalies aktualijomis, kelti gamtosaugos, kultūros, paveldosaugos klausimus, aktyviai dalyvavo sprendžiant savo krašto problemas, viešai buvo diskutuojama apie stalinizmo nusikaltimus, trėmimus, kūrėsi įvairūs klubai, judėjimai. Pirmiausia susikūrė Estijos liaudies frontas (Rahvarinne), o 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, Mokslų akademijoje, įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė(toliau – Sąjūdis). Procesas baigėsi Latvijos liaudies fronto (Tautas fronts) susikūrimu.

Tuo metu Baltijos valstybės gyveno masinių, daugiatūkstantinių mitingų, piketų, laisvos spaudos atsiradimo laikotarpį. Stalino ir Hitlerio paktas, jo slaptieji protokolai buvo nuolat keliami į viešumą ir smerkiami Sąjūdžio mitinguose, spaudoje. 1988 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ Nr. 17 buvo paskelbti Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai ir su jais susijusios telegramos. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, profesorius, filosofijos daktaras Bronislovas Kuzmickas pratarmėje rašė: „Pilietiškai sąmoningėjančios ir bręstančios visuomenės nepatenkina šio klausimo nutylėjimas, vengimas aiškiai į jį atsakyti, tvirtinimai, esą nerasti protokolo originalai. Visuomenės nepatenkina ir politinės padėties Lietuvoje 1939–1940 m. peudomokslinės koncepcijos.“ 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Rygoje ir Taline Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų organizuotuose daugiatūkstantiniuose mitinguose buvo pasmerktas nusikalstamas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, jie įvertinti kaip nusikalstami. Šio mitingo dalyviai išgirdo Sąjūdžio žmonių įrašytus 1940 m. buvusio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio žodžius: „Stalinas kloja ant stalo žemėlapį ir rodo nubrėžtą jame Tarybų Sąjungos ir Vokietijos valdų skiriamąją liniją nepriklausomos Lietuvos teritorijoje.“ Mitinge buvo perskaitytas ir 28 JAV senatorių laiškas Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonėms. Jame pabrėžiama, kad 1940 m. „sovietai įvykdė nelegalią Jūsų kraštų okupaciją ir aneksiją“, kad senatoriai raštu kreipėsi  į generalinį sekretorių M. Gorbačiovą, ragindami jį sovietų spaudoje paskelbti 1939 metais pasirašytą Molotovo–Ribentropo pakto visą tekstą, įskaitant slaptuosius protokolus, taip pat išsižadėti šio pakto ir paskelbti sovietų vyriausybės įsipareigojimą atkurti tikrą Baltijos valstybių suverenitetą.

Sąjūdžio organizuoti mitingai vyko daugelyje Lietuvos miestų. Į juos sovietų represinės struktūros nesikišo, tačiau Lietuvos laisvės lygos 1988 m. rugsėjo 28 d. organizuoto mitingo, skirto nusikalstamų Molotovo–Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasirašymo 49-osios metinėms, dalyviai sovietų represinių struktūrų buvo mušami milicininkų lazdomis, vaikomi ir suimami. Šis mitingas vėliau pavadintas „bananų baliumi“.

1989 m. kovo 26 d. vykusiuose SSRS liaudies deputatų rinkimuose (pakartotinis balsavimas (rinkimų II turas) įvyko 1989 m. balandžio 9 d.) Sąjūdis, nepaisant komunistų partijos trukdymų (buvo uždrausta per televiziją rodoma Sąjūdžio laida „Atgimimo banga“, atsisakoma spausdinti Sąjūdžio remiamų kandidatų plakatus, neleidžiama rodyti Sąjūdžio reklaminio filmuko), triuškinama persvara laimėjo rinkimus. Iš 42 Lietuvoje išrinktų SSRS liaudies deputatų 36 buvo remiami Sąjūdžio . Už Sąjūdžio kandidatus balsavo apie 1 mln. 300 tūkst. rinkėjų. Rinkimai parodė Sąjūdžio politinę brandą, organizuotumą ir politinį svorį sprendžiant Lietuvos ateitį. Sąjūdžio remiamiems deputatams (daugelis iš jų buvo ir Sąjūdžio Seimo nariai) žmonės suteikė politinį mandatą pareikšti Tautos valią. Po šių rinkimų Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų remti deputatai ne kartą rinkosi ir derino būsimus bendrus veiksmus. Vienas iš pagrindinių uždavinių buvo siekti, kad SSRS liaudies deputatų suvažiavime, kuriame buvo 2 250 deputatų, Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai būtų pripažinti niekiniais nuo jų pasirašymo dienos.

Kitas svarbus Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų bendradarbiavimo žingsnis buvo Baltijos Asamblėja, vykusi Taline 1989 m. gegužės 13–14 d. Šioje asamblėjoje dalyvavo Sąjūdžio Seimo, Latvijos liaudies fronto Dūmos ir Estijos liaudies fronto Įgaliotinių tarybos nariai. Tai buvo neeilinis įvykis, kai Baltijos valstybių nacionalinių judėjimų atstovai susirinko Taline spręsti svarbiausių savo valstybių politinių, ekonominių ir bendradarbiavimo klausimų. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1990 m. gruodžio 1 d. Vilniuje Kovo 11-osios Akto salėje jau susirinko ir posėdžiavo Baltijos valstybių parlamentai, taip pratęsdami nacionalinių judėjimų pradėtą Baltijos valstybių bendradarbiavimą.

Baltijos Asamblėjoje buvo pareikšta, kad Baltijos šalių tikslas – atkurti savo šalių Nepriklausomybę. Be to, paskelbta Baltijos tautų teisių deklaracija, dar kartą pareikštas įsitikinimas, kad „<…> TSRS vyriausybė dar šiais metais pasmerks 1939–1940 metų politiką trijų Baltijos valstybių atžvilgiu, paskelbs, kad yra nepagrįsta ir netekusi nuo pasirašymo momento (ex tuno) galios 1939 metų rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 d. dienos sutartis su slaptaisiais protokolais, sudaryta tarp TSRS stalinistinės vadovybės ir Vokietijos hitlerinės vadovybės dėl politinių pertvarkų Rytų Europoje“, priimta rezoliucija dėl „Dėl stalinizmo nusikaltimų“, kreipimasis į Tarybų Sąjungos demokratines jėgas, kiti svarbūs politiniai dokumentai. Asamblėjoje nuspręsta paminėti nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto 50-ąsias metines, parodyti estų, latvių ir lietuvių tautų valią gyventi nepriklausomoms. Derindami bendrus veiksmus, Baltijos Asamblėjos metu posėdžiavo ir Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų remiami SSRS liaudies deputatai, įkurtas Baltijos deputatų klubas.

Nuo Baltijos kelio idėjos iki jos įgyvendinimo

Apie tai, kad būtina rengtis paminėti nusikalstamo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų 50-ąsias metines ir juos pasmerkti pademonstruojant pasauliui Baltijos valstybių siekį atkurti savo Nepriklausomybę, buvo  kalbama  nuo 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingų. Dar iki Baltijos Asamblėjos susirinkę Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų atstovai diskutavo, kaip visiems kartu paminėti šį svarbų įvykį, lėmusį nepriklausomų Baltijos valstybių likimą. Estai pasiūlė susijungti gyvąja žmonių grandine. Iš pradžių kilo idėja, kad  gyvoji žmonių grandinė galėtų jungti ne tik tris Baltijos valstybes, bet ir Lenkiją, t. y. sujungti nusikalstamo pakto ir slaptųjų protokolų aukų sostines Taliną, Rygą, Vilnių ir Varšuvą. Tačiau diskusijose, išanalizavus situaciją, buvo prieita prie bendros nuomonės, kad SSRS ypač stipriai kontroliuoja sienas ir gyvoji žmonių grandinė, jungianti Baltijos valstybes ir Lenkiją bus nutraukta. Atsisakyta ir idėjos sujungti  Besarabiją per Gudiją ir Ukrainą, nes praktiškai jos nebūtų galima įgyvendinti dėl didelio atstumo ir reikalingo žmonių skaičiaus . Diskutuota ir apie tai, kaip ir kur turi būti organizuojama ši gyvoji grandinė. Kaip sunkiai įgyvendinamos atsisakyta idėjos, kad į gyvąją grandinę žmonės Baltijos valstybėse sustotų suformuodami simbolines raides: R – Estijoje, M – Latvijoje, P – Lietuvoje (Molotovo–Ribentropo paktas).

Po ilgų diskusijų 1989 m. liepos 15 d. Baltijos Tarybos posėdyje Pernu galutinai išrutuliota mintis susieti Estijos, Latvijos, Lietuvos valstybes gyvąja grandine (estų siūlymas) – Baltijos keliu, jungiančiu tris sostines: Vilnių, Rygą ir Taliną. Estijos liaudies fronto atstovai pasiūlė organizuoti bendrą radijo laidą, sukurti vieną renginio emblemą, išleisti plakatus, ženkliuką, sukurti dainą, po šios akcijos surengti mitingus Estijos ir Latvijos, Latvijos ir Lietuvos pasieniuose. Gyvoji grandinė buvo pavadinta Baltijos keliu. Sąjūdžio atstovai pasiūlė sukviesti nacionalinių judėjimų parlamentarus, kad kiekviena Baltijos valstybė atskirai priimtų rezoliuciją dėl nusikalstamo Stalino ir Hitlerio pakto ir jo slaptųjų protokolų. Nuspręsta, kad Baltijos kelias vyks rugpjūčio 23 d. 19 val.

Po šio posėdžio Pernu Liaudies frontų atstovai Estijoje, Latvijoje ir Sąjūdis Lietuvoje kreipėsi į Tautą kviesdami aktyviai dalyvauti Baltijos kelyje. Liepos 25 d. Sąjūdžio Seimo tarybos posėdyje nuspręsta ne tik rengtis Baltijos keliui, bet ir aktyviai rinkti parašus po Lietuvos laisvės lygos parengtu tekstu „TSRS, VFR, VDR vyriausybėms, SNO generaliniam sekretoriui“ dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Prasidėjo Baltijos kelio organizavimo darbai. Laiko buvo nedaug – iki akcijos pradžios daugiau negu mėnuo. Liepos 29 d. koordinaciniame pasitarime, kuriame dalyvavo Sąjūdžio atstovai – miestų, rajonų tarybų nariai, etatiniai darbuotojai, Sąjūdžio Seimo, Seimo tarybos nariai, buvo svarstoma, kaip įgyvendinti šią akciją, nes tokios patirties niekas neturėjo. Aptartos ir šios akcijos organizavimo problemos: dėl susilpnėjusių ryšių tarp Sąjūdžio rėmimo grupių baimintasi, kad akcija gali nepasisekti, kad gali nesusirinkti tiek daug žmonių, nes vasara – atostogų metas; be to, ir parašai, kuriuos pradėjo aktyviai rinkti Sąjūdis, buvo nebe taip greitai renkami kaip 1988 m. lapkričio mėnesį. Buvo būtina kuo greičiau ir ne vieną kartą apie numatomą Baltijos kelio akciją informuoti visus Lietuvos žmones.

Baltijos kelio pirmajame koordinaciniame pasitarime pirmiausia buvo apskaičiuotas atstumas vienam žmogui, t. y. kokio ilgio atstumą užims stovėdamas ištiesęs rankas žmogus. Išmatavus paaiškėjo, kad tai galėtų būti nuo 80 centimetrų iki metro. Suskaičiuoti kilometrai ir apskaičiuota, kad reikia apie 300 000 žmonių. Lietuvoje visas Baltijos kelio (trasa M12 Lietuvoje buvo apie 220 km) ruožas buvo suskirstytas į 50 atkarpų (pažymint 50 kančios ir nelaisvės metų – 50 metų nuo Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo). Kad būtų lengviau koordinuoti, visa trasa buvo padalyta į tris atkarpas ir paskirti koordinatoriai. Atkarpą Vilnius–Ukmergė koordinavo Arūnas Grumadas (Vilniaus Sąjūdžio tarybos organizacinės komisijos pirmininkas ir koordinacinio centro kuratorius), atkarpą Ukmergė–Panevėžys – Aleksandras Abišala ir Algimantas Norvilas (Kauno Sąjūdžio tarybos nariai), atkarpą Panevėžys–Latvijos siena: nuo Panevėžio iki Pasvalio – Algis Plitnikas ir Rytis Račkauskas (Panevėžio Sąjūdžio tarybos nariai), o nuo Pasvalio iki sienos su Latvija – Algirdas Mulevičius (Pasvalio Sąjūdžio tarybos narys). Suskaičiavus, kad vienam kilometrui reikėtų apie 1,5 tūkst. žmonių, ir atsižvelgus į miestų, rajonų gyventojų skaičių, ypač į miestų, rajonų Sąjūdžio rėmimo grupių skaičių ir jų narių aktyvumą, miestams ir rajonams paskirtos Baltijos kelio atkarpos. Ilgiausia, net 37 kilometrų, atkarpa buvo skirta Vilniaus miestui, ji dar buvo suskirstyta į 8 mažesnes atkarpas. Kaunui ir Kauno rajonui skirta 20 km, Klaipėdai ir Klaipėdos rajonui – 8 km, Ukmergei – 7 km, Panevėžiui – 5 km (Baltijos kelias ėjo per Panevėžio miestą), Šiauliams ir Jonavai – po 4 km, kitiems rajonams – nuo 5 iki vieno kilometro. Buvo sprendžiama, kaip ir kokiomis transporto priemonėmis suvažiuos žmonės, skaičiuojama, kiek gali susėsti į autobusus, lengvuosius automobilius. Minimaliam akcijos dalyvių skaičiui atvežti reikėjo apie 75 000 lengvųjų automobilių arba 10 000 tuo metu vyravusių PAZ markės  nedidelių autobusų (23 vietos) arba didesnių LAZ markės autobusų (44 sėdimos vietos). Sąjūdžio taryboms reikėjo pasukti galvą, iš kur gauti transportą akcijos dalyviams atvežti organizuotai. Nebuvo aišku, ar nebus trukdoma gauti autobusus iš įmonių, įstaigų ar kolūkių. Savarankiškai važiuoti į Baltijos kelią vien lengvaisiais automobiliais buvo sudėtinga – tuo metu lengvieji automobiliai buvo prabangos prekė ir ne visi juos turėjo. Reikėjo nuspręsti, kokiais maršrutais miestų, rajonų atstovai turėtų suvažiuoti į jiems paskirtą Baltijos kelio atkarpą.

Baltijos kelio pradžia buvo Gedimino pilies bokštas, nuo Gedimino kalno leidosi į Katedros aikštę, vingiavo Neries pakrante, ėjo per Žaliąjį tiltą ir kitu Neries krantu – iki tuometinio Pedagoginio instituto (vėliau – buvusio Edukologijos universiteto), paskui – Ukmergės gatve link autostrados Vilnius–Ukmergė. Nuo Ukmergės link Panevėžio autostrada dar nebuvo baigta įrengti (neturėjo kietosios dangos, buvo daug skaldos, smėlio, perkasų). Rengiantis akcijai, net svarstyta, ar nebūtų geriau, jei trasa eitų senuoju plentu Ukmergė–Panevėžys, tačiau šio sumanymo atsisakyta. Taigi, Baltijos kelias ėjo ir dar nebaigta autostrada iki Panevėžio miesto – nuspręsta, kad taip bus lengviau ir saugiau, nes joks kitas transportas nevažiuoja nebaigtu keliu. Prieš pat akciją Sąjūdžio prašymu kelininkai greideriais tik palygino nebaigtą autostrados ruožą, kad būtų lengviau sustoti. Toliau trasa (M12 kelias) ėjo per Panevėžio miestą. Nuo Panevėžio iki Latvijos kelias buvo blogiausios kokybės,  siauras, dideliems srautams nepritaikytas.

Po diskusijų, atsižvelgus į miestų, rajonų atstovų siūlymus, suplanuoti akcijos dalyvių maršrutai: per Vilnių vyks vilniečiai (turėję nuvykti iki 37 km nuo Vilniaus), birštoniečiai, prieniškiai ir dzūkai (Lazdijų, Varėnos, Druskininkų, Alytaus gyventojai); suvalkiečiai turėjo sukti ties Vieviu ir per Maišiagalą pasiekti savo atkarpą, Rytų Lietuvos rajonų atstovai priskirtas atkarpas pasiekė vykdami Molėtų–Kauno kryptimi, Vidurio Lietuvos rajonų atstovai – Kauno–Ukmergės kryptimi, aplinkinių Aukštaitijos rajonų žmonės – rokiškėnai, kupiškėnai, anykštėnai – jungiamaisiais keliais (apie 10 km) pasukę link Panevėžio į einančią nebaigtą autostradą; nuo Panevėžio link Lietuvos ir Latvijos sienos akcijos dalyviai važiavo per Panevėžį, o žemaičiai ir pamario krašto gyventojai – per Pasvalį ir jungiamaisiais keliais pasiekė savo atkarpas; biržiečiai turėjo užpildyti 5 km atkarpą ir susijungti su latviais pasienyje.

Reikėjo spręsti, kaip Baltijos kelyje bus komunikuojama. Dabar įprastų ryšio priemonių tuo metu nebuvo. Labai daug vilčių turėta, kad pagelbės radijas ir Sąjūdžiui palanki automobilių inspekcija. Buvo svarstoma ir apie aeroklubų pagalbą – gauti 6 lėktuvus „Vilga“ (kauniečiai pasiūlė kreiptis į aeroklubus). Tačiau galimybę visiškai koordinuoti akciją iš oro sužlugdė sovietų generolas G. Taurinskas (jam buvo pavaldūs Lietuvos aeroklubai), akcijos išvakarėse uždraudęs ne tik naudoti lėktuvus, bet ir apskritai tą dieną skraidyti virš Lietuvos. Tik keleto drąsių, rizikavusių prarasti licencijas ir užsitraukti baudžiamąją atsakomybę žmonių dėka kauniečiams pagelbėjo kooperatyvas „Aviopaslauga“, davęs du lėktuvus An-2 (vadinamuosius „kukurūznikus“).

1989 m. rugpjūčio 12 d. susirinkę Latvijoje, Cėsyje, Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų atstovai – Baltijos Taryba priėmė dokumentą „Baltijos kelias“, kuris buvo patvirtintas

1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio VI sesijos I posėdyje, taip pat buvo aptarti organizaciniai pasirengimo Baltijos keliui paskutinio etapo klausimai.

Lietuvoje Sąjūdžio Seimo taryba per rugpjūčio 16-osios „Atgimimo bangą“ dar kartą pakvietė į Baltijos kelią.

Artėjant Baltijos keliui, koordinacinė akcijos grupė parengė informacinius biuletenius, Seimo tarybai pateikė pasiūlymus dėl scenarijaus, koplytstulpių statymo visame kelio ruože. Buvo prašoma akcijos dalyvių į Baltijos kelią atsivežti radijo imtuvus, trispalves, pasibaigus akcijai surengti mitingus, pasiimti juodų kaspinų ir žvakučių. Jeigu nebūtų galimybės susikibti rankomis, siūlyta ištiesti juodą kaspiną, pastatyti žvakutes tiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę, kurie nesulaukė šios dienos, negalėjo ateiti ir kartu sustoti. Didelį pasirengimo  Baltijos kelio akcijai darbą nuveikė kiekvieno miesto, miestelio, rajono Sąjūdžio atstovai (Baltijos kelio koordinatoriai, miestų ir rajonų Sąjūdžio tarybų nariai, rėmimo grupės) ieškodami transporto, kviesdami žmones į akciją, derindami bendrus veiksmus.

Artėjant rugpjūčio 23-ajai, sumanyta iš oro barstyti gėles. Per televiziją, Sąjūdžio laidą „Atgimimo banga“, paprašyta vilniečių į Sąjūdžio būstinę atnešti gėlių. Nuo ankstyvo trečiadienio (rugpjūčio 23-osios) ryto žmonės nešė gėles, jų buvo labai daug, net nesitikėta, kad žmonės ne tik skins gėles iš savo darželių, bet ir pirks. Gėlės buvo dedamos į sunkvežimius, vežamos į Kauną, kraunamos į lėktuvus An-2 ir akcijos metu barstomos iš jų. Šiuos lėktuvus pilotavo Kazimieras Šalčius ir Vytautas Tamošiūnas, jiems talkino Baltijos kelio atkarpos Ukmergė–Panevėžys koordinatorius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Kauno tarybos narys Algimantas Norvilas.

Baltijos kelio akcijos išvakarėse Vilniaus Kalnų parke įvyko Sąjūdžio organizuotas mitingas, kuriame buvo reikalaujama Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus denonsuoti ir atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Mitingo metu perskaitytos LSSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos (liepos 4–5 d. vykusioje LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje Romualdo Ozolo prašymu buvo sudaryta komisija 1939 m. Vokietijos ir SSRS sutartims ir jų padariniams ištirti, vadovaujama Juro Poželos) rugpjūčio 22 d. paskelbtos išvados, kuriose Komisija pripažino, kad šios sutartys ir slaptieji protokolai „sąlygojo Lietuvos nepriklausomybės panaikinimą i prievartinį jos inkorporavimą į TSRS sudėtį“, kad „tarybinės armijos įžengimas į Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. buvo okupacija, o deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Sąjungą ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos įstatymas dėl Lietuvos TSR priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą yra neteisėti“. Šias išvadas perskaitė Komisijos pirmininkas Juras Požela. Sąjūdžio mitingai vyko ir kitur visoje Lietuvoje. Didžiulis politinių jėgų bendras mitingas įvyko Kaune, Santakoje. Nepriklausomybės sąjungos organizuotas mitingas įvyko ir akcijos dieną, rugpjūčio 22 d., 15 val. Vilniuje, Kalnų parke. Jo metu pareikalauta išvesti okupacinę kariuomenę, pasisakyta už  okupantų sukurtos administracijos panaikinimą.

1989 m. rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelio akcijos diena

Baltijos kelio akcijos dieną Vilniuje, Dramos teatre, vyko ir Sąjūdžio Seimo VI sesijos posėdis, kuriame po diskusijų priimtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 1989 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškimas pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms. Jame buvo sakoma, kad  „TSRS ir Vokietijos slapti 1939 m. rugpjūčio 23 d., 1939 m. rugsėjo 28 d. ir 1941 m. sausio 10 d. susitarimai ir juos liudijantys dokumentai tikrai buvo“, kad „1940 m. įvykdytas <…> agresijos aktas prieš suverenią valstybę“, kad „1940 m. rinkimai į „Liaudies Seimą“ buvo neteisėti, Seimo (Liaudies Seimo – aut. pastaba) priimti nutarimai apie stalinistinės tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje ir prašymas priimti į TSRS sudėtį neturėjo ir neturi juridinės galios“, kad „artėja ta diena, kai TSRS vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę“, taip pat šiame pareiškime buvo pareikšta, kad „prieš okupacinės armijos buvimą jau  pasisakė 1 400 000 Lietuvos žmonių savo parašais“ (parašai buvo renkami ir po akcijos, jų buvo surinkta daugiau kaip 1 milijonas 600 tūkstančių).Taip pat šiame pareiškime buvo akcentuota, kad TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos parengtas teisinis vertinimas vis dar nėra paskelbtas, kad „nei TSRS, nei Vokietijos valstybės ligi šiol nepasmerkė ir nesiėmė konkrečių veiksmų suokalbio ir agresijos padariniams panaikinti“. Be to, šioje sesijoje buvo priimta telegrama „Chartijai 77“ ir patvirtintas pareiškimas „Baltijos kelias“ (priimtas 1989 m. rugpjūčio 12 d. Baltijos Taryboje).

Sąjūdžio Seimo sesija truko ilgiau kaip dvi valandas. Sąjūdžio Seimo nariai skubėjo į Baltijos kelią. Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, Sąjūdžio remti TSRS liaudies deputatai buvo paskirstyti atitinkamose kelio atkarpose, kad būtų kartu su akcijos dalyviais bei savo rinkėjais. Sąjūdžio būstinėje skubiai buvo spausdinami (rašomąja mašinėle po keletą egzempliorių per kalkę) Sąjūdžio Seimo sesijoje priimti dokumentai, kad vykstantieji į Baltijos kelią galėtų juos perskaityti Baltijos kelio akcijos dalyviams.

Po pietų akcijos dalyviai pajudėjo į savo kelio atkarpas. Nuo pat akcijos pradžios, jai prasidėjus ir pasibaigus Sąjūdžio būstinėje (Gedimino pr. 1, Vilnius) netilo telefonai. Žmonių entuziazmas buvo begalinis. Į Baltijos kelią jie važiavo organizuotai, kolonomis – autobusais, automobiliais, net ir sunkvežimiais. Kolonas lydėjo automobilių inspekcijos, greitosios medicinos pagalbos transportas. Šių tarnybų geranoriškumas buvo labai svarbus. Labai daug dalyvių vyko ir nuosavais lengvaisiais automobiliais. Baltijos kelio koordinatoriai tokio žmonių entuziazmo nesitikėjo, ypač tokio didelio važiuojančiųjų savo lengvaisiais automobiliais skaičiaus. Pradėjo darytis transporto spūstys (po akcijos paaiškėjo, kad, nors spūsčių buvo daug, nebuvo užfiksuotas nė vienas eismo įvykis). Jokie keliai nebuvo pritaikyti tokiam mašinų srautui, daugybė pakilusių Lietuvos žmonių važiavo vienu tikslu – į Baltijos kelią. Važiavo visų kartų žmonės: seneliai, tėvai, vaikai. Pirmosios spūstys Vilniuje susidarė jau po 14 val. Strigo iš Dzūkijos vykstančios kolonos ir neorganizuotai (daugiausia lengvaisiais automobiliais) važiuojantys akcijos dalyviai. Antroji spūstis susidarė atkarpoje Vievis–Maišiagala. Rytų Lietuvos, Suvalkijos akcijos dalyviai nuo Kauno ties Vieviu turėjo sukti į Maišiagalą, o vėliau pasiekti kelią M12, kad patektų į savo stovėjimo atkarpą. Nedraugiškos akcijai jėgos paleido lokomotyvą, važinėjusį pirmyn atgal Vilniaus–Kauno geležinkelio pervaža. Trečioji spūstis susidarė kelyje Kaunas–Ukmergė. Koordinatoriaus Aleksandro Abišalos liudijimu, pakilo daugiau kaip 250 000 Kauno miesto ir aplinkinių rajonų gyventojų. „Žmonės sėdo netgi į maršrutinius autobusus, o jų vairuotojai, gavę dispečerio leidimus, suko į trasą…“. Dėl paleisto lokomotyvo ir Panevėžio mieste, ties geležinkelio pervaža, susidarė spūstis. Šiauliečiai negalėjo laiku atvažiuoti. Po akcijos vienas iš pagrindinių Baltijos kelio koordinatorių Arūnas Grumadas surinko miestų, rajonų  Baltijos kelio koordinatorių ataskaitas. Iš šių ataskaitų (nors ne visi jas pateikė) matyti, kad į Baltijos kelią net ir organizuotai kolonomis atvyko gerokai daugiau žmonių negu iš pradžių buvo planuota. Mašinų srautas kai kur judėjo net keturiomis eilėmis. Koordinavimo darbai vyko iš oro, paskelbus per radiją apie transporto spūstis buvo patariama, kuriomis kryptimis važiuoti. Artėjant 19 val. jau buvo aišku, kad dauguma akcijos dalyvių tikrai laiku nepasieks savo atkarpos. Per radiją akcijos dalyviams buvo patarta 19 val. sustoti ir susikibti rankomis tose vietose, iki kurių pavyko atvažiuoti. Lietuvoje Baltijos kelias turėjo nemažai atšakų, pavyzdžiui, kelio atkarpas nuo Maišiagalos iki Vievio ir nuo Vievio Kauno link, nuo Ukmergės Kauno link ir kitas (jos ne visos žinomos).

Lygiai 19 val. per radiją suskambo varpai. Akcijos dalyviai susikibo rankomis. Žvilgsniai buvo nukreipti į Vakarus (Baltijos kelyje nuo Vilniaus Talino link žmonės stovėjo dešinėje kelio pusėje). Suplevėsavo daugybė vėliavų, buvo uždegtos žvakutės stalinizmo aukoms atminti. Daugelis žmonių vežėsi koplytstulpius, paminklinius akmenis-atminimo ženklus. Juos statė tose atkarpose, kur stovėjo. Po susikabinimo akcijos daugelyje atkarpų vyko mitingai, buvo aukojamos šv. Mišios, degė laužai, buvo skaitomi Sąjūdžio Seimo sesijoje priimti dokumentai.

Tikslų Baltijos kelio dalyvių skaičių buvo sunku apskaičiuoti. Preliminariais duomenimis, dalyvavo apie 2 milijonai žmonių. Manoma, kad vien Lietuvoje jų buvo apie 1 milijonas (pagrindinėje magistralinio kelio M12 atkarpoje buvo daugiau kaip 500 tūkst. akcijos dalyvių, atšakose – apie 300 tūkst.). Žmonės susikibo rankomis ne tik stovėdami kelyje, bet ir miestuose, miesteliuose, kaimuose, savo kiemuose – ten, kur buvo. Akcijoje dalyvavo įvairių tautybių, skirtingos socialinės padėties, įvairias pareigas einantys žmonės. Dalyvavo daug dvasiškių, tremtinių, politinių kalinių, partizanų, jaunimo ir visuomeninių organizacijų atstovų, dalyvavo ir kai kurių rajonų „partinis ūkinis aktyvas“, tačiau aukščiausieji komunistų partijos ir tuometės vadovybės atstovai liko nuošalyje, į Baltijos kelią nevyko. Lietuvoje akcijoje dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir tautinių bendrijų atstovai su savo tautinėmis vėliavomis. Dalyvavo iš Punsko ir Seinų (Lenkija) atvykę lietuviai, taip pat  iš kitų šalių į Lietuvą atvykę žmonės. Lietuviai, latviai ir estai susikibo rankomis daugelyje pasaulio valstybių. Akcijoje dalyvavo nemažai žurnalistų iš užsienio. Baltijos kelio akcija pateko į pirmąsias televizijos žinias, pirmuosius laikraščių puslapius, taip akivaizdžiai laisvajam pasauliui buvo parodydama trijų Baltijos tautų apsisprendimą ir ryžtą siekiant atkurti Nepriklausomybę.

Baltijos kelio akcija parodė trijų Baltijos tautų politinį brandumą, pilietinės visuomenės gebėjimą susitelkti ir vieningai reikšti savo nuomonę siekiant bendro tikslo. Taip pat buvo pademonstruotas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų visų struktūrų organizuotumas, gebėjimas koordinuoti bei nepaprasta jėga, galinti pakelti vienu metu šimtus tūkstančių žmonių, kartu visiems siekiant svarbaus ir bendro tikslo – atkurti Nepriklausomybę.

Sovietų Sąjungos komunistinės valdžios grasinimai: reakcija į Baltijos kelią

Artėjant Baltijos kelio akcijai, Sovietų Sąjungos valdžia ėmėsi oficialių veiksmų. Pirmajame SSRS liaudies deputatų suvažiavime Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų remiamiems deputatams reikalaujant pasmerkti Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, turint Rusijos demokratinėms jėgoms atstovaujančių deputatų palaikymą, buvo sudaryta komisija „Dėl Tarybų Sąjungos–Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“, vadovaujama Aleksandro Jakovlevo. Ji suformulavo savo išvadas, kurias buvo tikimasi paskelbti artėjant 1989 m. rugpjūčio 23 d. Likus penkioms dienoms iki Baltijos kelio akcijos, šios komisijos pirmininkas SSRS komunistų laikraštyje pareiškė, kad komisija dar nepadarė galutinių išvadų ir kad „šis slaptasis susitarimas vis dėlto nenulėmė Pabaltijo respublikų politinio ir teisinio statuso“ ir kad „statuso pasikeitimas įvyko dėl kitų įvykių“. Rugpjūčio 15 d. „Pravda“ išspausdino redakcinį straipsnį „Sustabdyti negatyvius procesus, apginti pertvarką“, kuriame buvo rašoma: „Suaktyvėjo atvirai antitarybinės grupuotės. Aštrinama tautinės isterijos situacija. Atkuriamos buržuazinės visuomeninės-politinės struktūros, veikusios iki 1940 m., tarp jų ir buvusios politinės partijos. Opozicinių jėgų lyderiai kelia vietinius ambicingus reikalavimus perskirstyti valdžią respublikose savo naudai.“ Praėjus trims dienoms po Baltijos kelio akcijos, per SSRS televizijos laidą „Vremia“ buvo perskaitytas SSKP CK pareiškimas „Apie padėtį tarybinio Pabaltijo respublikose“. Rugpjūčio 27 d. šis pareiškimas buvo atspausdintas visuose SSRS dienraščiuose. Šis pareiškimas buvo atspausdintas ir Lietuvos komunistų laikraštyje „Tiesa“. Šiame pareiškime buvo teigiama, kad „Liaudies frontai ir prie jų pritapusios organizacijos rugpjūčio 23 d. surengė masinę akciją, kurios politinė prasmė – nuteikti Pabaltijo tautas atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos.“ Pareiškimas baigėsi ir grasinimais: „Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti katastrofiški. <…> 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvykių organizatoriai pasistengė įkaitinti nuotaikas iki tikros nacionalinės isterijos. <…> Kai kur atsirado reali pilietinio konflikto, masinių susirėmimų gatvėse su sunkiais padariniais grėsmė.“ Formuluotė „katastrofiški padariniai tautų gyvybingumui“ reiškė karinės jėgos panaudojimą. Į šį Kremliaus kaltinimą sureagavo SSRS liaudies deputatai, išrinkti Lietuvoje. Rugpjūčio 27 d. buvo išsiųstas laiškas antrajam SSRS liaudies deputatų suvažiavimui ir SSRS komunistų partijos CK generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, pabrėžiant, kad „ypač pavojinga yra to pareiškimo antikonstitucinė nuostata, nukreipta prieš respublikų ir tautų apsisprendimo teisę.“

Vakarų demokratinėse šalyse Baltijos kelio akcija užsienio žurnalistų buvo plačiai nušviesta, sulaukta didžiulio demokratinių šalių visuomenės palaikymo. Kremlius neišdrįso panaudoti karinės jėgos.

SSRS pripažinimas: Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos paktas ir slaptieji protokolai teisiškai neturi jokios galios nuo jo pasirašymo dienos

Ir toliau buvo vilkinama paskelbti komisijos „Dėl Tarybų Sąjungos–Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ išvadas. Komisijos pirmininko pavaduotojai Jurijus Afanasjevas (Rusijos demokratinių jėgų atstovas, SSRS liaudies deputatas) ir Edgaras Savisaaras (Estijos liaudies fronto vadovas, SSRS liaudies deputatas) sukvietė komisiją ir surinko 20 iš 28 šios komisijos narių parašų, be komisijos pirmininko A. Jakovlevo parašo. Kadangi nebuvo leista paskelbti komisijos išvadų, 1989 m. rugsėjo 29 d. Maskvoje buvo surengta spaudos konferencija užsienio žurnalistams, kurioje buvo pareikšta, kad komisija yra parengusi išvadas, tačiau komisijos pirmininkas tai ignoruoja, jų nepasirašydamas.
1989 m. gruodžio mėn. susirinkęs antrasis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas patvirtino šios komisijos išvadas. 1989 m. gruodžio 24 d. (Kūčių dieną) antrasis SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pripažino Molotovo–Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus teisiškai negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos. Už šį nutarimą pasisakė, balsavo už 1 435 deputatų, 251 deputatai balsavo prieš, 200 deputatų susilaikė. Balsavime dalyvavo 1 952 deputatai.

Baltijos kelio įamžinimas

• 2009 m. Baltijos kelias buvo įrašytas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO globojamą programą „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą;
• 2014 m. Baltijos kelio vietos, kuriose stovėjo akcijos dalyviai ir buvo pastatyti paminklai, įrašytos į Lietuvos kultūros paveldo objektų sąrašą;
• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 127„Dėl Baltijos kelio pavadinimo suteikimo valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius–Panevėžys ruožui nuo 9,28 iki 132,55 km ir kelio A10 Panevėžys–Pasvalys–Ryga ruožui nuo 4,57 iki 66,09 km“ dviems kelio ruožams suteiktas Baltijos kelio pavadinimas;
• Baltijos kelias įamžintas filmuose, nuotraukose, žmonių prisiminimuose ir įvairiuose projektuose.

Literatūra ir šaltiniai:

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Lietuvos kelias. Vilnius, 1989.

Sąjūdžio žinios, Nr. 17, 1988 m. rugpjūčio 5 d.

Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991, sudarė Genzelis, Bronislovas,  Rupšytė, Angonita, Kaunas: Šviesa, 2010.

Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997.

Čepaitis, Virgilijus. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Vilnius, 2007.

Pareiškimas Seimo Tarybai dėl akcijos „Baltijos žiedas“. Angonitos Rupšytės asmeninis archyvas.

Anušauskas, Arvydas, Burauskaitė, Birutė. Baltijos laisvė – Europos atsakomybė. Baltijos šalių išsivadavimo kelių paieškos. Pilietinis protestas ir Europos Parlamentas 1979–1983 metais. Vilnius, 2002.

Baltijos kelias, sudarė Visockas, Vytautas, Vilnius: Mintis, 2000.

Batūra, Romas. Baltijos kelias – kelias į laisvę.1989 08 23. Dešimtmetį minint. Vilnius, 1999.

Laurinavičius, Česlovas, Sirutavičius Vladas. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo“ iki Kovo11-osios. XII tomas, I dalis, Vilnius: Baltosios lankos, 2008.

Sąjūdis Lietuvos periferijoje (1988–1993 m.), sudarė Tamošaitis, Mindaugas, Truska, Liudas, Vilnius, 2009.

Dokumentai. Nepriklausomybė Sąjungoje ir nesąjungoje. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio VI sesijos pirmasis posėdis Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, 1989 m. rugpjūčio 23 d., 10 val., parengė Rupšytė, Angonita, Nepriklausomybės sąsiuviniai, Nr. 3(9), 2014, p. 28–60.

Grumadas, Arūnas. Paminėjimai. Baltijos kelias: organizavimas ir eiga, Nepriklausomybės sąsiuviniai, Nr. 3(9), 2014, p. 70–84.

Baltijos kelias: atmintis. 1. Prieš dvidešimt penkerius metus. Iš Baltijos kelio koordinatoriaus Arūno Grumado archyvo, Nepriklausomybės sąsiuviniai, Nr. 3(9), 2014, p. 85–94.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 12 d. nutarimas Nr. 127 „Dėl Baltijos kelio pavadinimo suteikimo valstybinės reikšmės magistralinio kelio A2 Vilnius–Panevėžys ruožui nuo 9,28 iki 132,55 km ir kelio A10 Panevėžys–Pasvalys–Ryga ruožui nuo 4,57 iki 66,09 km“, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/95099fb0517911ea931dbf3357b5b1c0