Trečiojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto pulko vadas mjr. Aleksas Jakaitis sega Vyčio Kryžius savo pulko kariams. Eilėje iš dešinės stovi ketvirtas ltn. Jonas Masandukas, penktas j. puskr. Antanas Levinskas, devintas puskr. Juozas Garjonis. 1922 m.

Kęstas Vasilevskis, Vytauto Didžiojo karo muziejaus viešųjų ryšių specialistas, www.voruta.lt

Ar kada nors, gamindami sriubą ar troškinį ir juos gardindami lauro lapais, susimąstėte, kad tai medžio lapai, kurių vainiku dar senovės Graikijoje ar Romoje buvo vainikuojami ypatingais nuopelnais pasižymėję žmonės. Tokie paprasti, bet, tuo pačiu, išskirtiniai vainikai puošė ir drąsiausių, gabiausių karių galvas. Laurų vainikas toli gražu nebuvo prabangus, bet jo simbolinė reikšmė spindėjo garbe, pasididžiavimu, įkvepiančiu pavyzdžiu. Paprastai tariant, tai buvo simbolinis apdovanojimas, kurį užsitarnaudavo tik drąsiausius ir reikšmingiausius žygius atlikę herojai.

Tai kas buvo suvokta Antikoje, buvo aktualu ir ką tik nepriklausomybę paskelbusioje ir dėl savo išlikimo kovojančioje Lietuvoje. Nepriklausomybės kovomis išsaugota laisvė yra kiekvieno Lietuvos kariuomenėje besikovusio kario nuopelnas, tačiau kritiniais momentais ne kiekvienas įstengė išlikti šaltakraujišku, griebtis narsių, pragaištingai pavojingų ir pergalei būtinų veiksmų. Tokius žygdarbius atlikusius karius norėtasi išskirti ir ypatingai įvertinti. Gal reikėtų jiems suteikti žemės? Žemė ir taip buvo dalinama savanoriams, o, logiškai mintijant, ypatingai pasižymėjusiems jos reikėtų suteikti dar didesnius plotus. Pirmiausia tas žemes dar reikėjo apginti, o išdalinti ją visiems savanoriams ir išskirtiniais nuopelnais pasižymėjusiems vargiai būtų įmanoma. Svarstyti bet kokią materialinę naudą apskritai buvo gana bergždžias reikalas, kadangi iš sekinančių carinės Rusijos gniaužtų išsivadavusi ir dėl išlikimo kovojanti Lietuva ruseno varganomis ekonominėmis sąlygomis. Norisi tikėti, kad taip drąsiai už šalį gyvybę aukoti pasiryžęs karys ir nesitikėjo kažkokių apčiuopiamų turtų – tokia narsi laikysena tarsi byloja, kad laisvė jam ir buvo didžiausias apdovanojimas. Taigi reikėjo tik kažkokios išskirtinės žymės, kuri išskirtų žygdarbį atlikusio kario nuopelnus. Tokiu atveju, be abejo, neverta dairytis kažko naujo, o tiesiog pritaikyti nuo giliausios senovės taikomą praktiką – įsteigti karinį apdovanojimą.

Na ir pagaliau aišku, prie ko čia sukame. 1919 m. liepos 30 d. pagal Laikinosios Lietuvos vyriausybės įstatymą įsteigtas Kryžius „Už Tėvynę“ ir šiandien minime 105-ąsias šio įvykio metines. Kaip žinote, kovos su bolševikais prasidėjo pačioje 1919 m. pradžioje ir pasižymėjusių kovose karių netrūko dar iki minėto įstatymo pasirodymo. Dar birželio mėnesį kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas prie didvyrių krūtinių segdavo būsimą kryžių atstojančius kaspinėlius. Aistras kėlė ir būsimo kryžiaus forma. Numatytasis katalikams artimas keturių galų kryžius nesulaukė pritarimo – Valstybinė archeologijos komisija argumentavo, kad tokia kryžiaus forma Lietuvai nebūdinga ir, siekiant sujungti dabartį su didingos senovės laikotarpiu, iškėlė šešių galų kryžiaus, matomo Vyties skyde, idėją. Toks kryžius, pasak komisijos „teikia naujam Valstybės periodui senos milžinų galybės simbolį.“

Tikriausiai pabaigai reiktų paminėti, kad nė vienas Kryžius „Už Tėvynę“ taip ir nebuvo pagamintas. Tai ką mes čia minime? – paklausite. Nesijaudinkite, ši istorija tinka ir Vyties kryžiui. Ir Vyties kryžiaus ordinui… Ir Vyčio kryžiaus ordinui… Visi šie besikeitę pavadinimai priklauso tam pačiam aukščiausiam Lietuvos kariniam ordinui, kurio įsteigimo metines ir minime. Paliekant formą ar pavadinimą nuošaly, šio apdovanojimo reikšmę įvardinkime kariuomenės vado Stasio Raštikio žodžiais, ištartais šio ordino kavalieriams: „Atsiminkite, kad jūsų pasižymėjimai kautynėse ir tie kuklūs Vyčio Kryžiaus ženklai prie jūsų krūtinių labai imponuoja jaunuomenę, ir ji mielai pasiduoda šiai įtakai, tik reikia mokėti gražiai ir naudingai tai išnaudoti.“