Lietuvos Respublikos kariuomenės II-os divizijos štabo kariai prie automobilio, 1920 m. Pirmoje eilėje (iš kairės): 2-as plk. Vincas Grigaliūnas-Glovackis (1885-1964), 3-ias gen. ltn. Katche (1879-1933), 4-as kpt. Antanas Zubrys (1883-1951), 5-as ltn. Ancevičius. Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotr.

Ne kartą minėjome itin ryškų karininkų trūkumą, Lietuvai kovojant dėl savo išlikimo, ką tik paskelbus 1918 m. vasario 16-osios d. nepriklausomybės aktą. Šią plačią kuriamos kariuomenės skylę lopė iš carinės Rusijos armijos grįžtantys lietuviai karininkai. Tiesa, siekti karinės tarnybos aukštumų mūsų protėviams šiame tautų kalėjime buvo sudėtinga.

Apie aukščiausius karinius laipsnius tik svajoti galėjo katalikai, kuriems tokia karjera buvo užkirsta būtent dėl tikėjimo. Juk ir pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas namo sugrįžo dėvintis generolo antpečiais būtent dėl dar 1894 m. vedybų su vokiete Žozefina Hasdorfaite ir perėjimo į evangelikų liuteronų tikėjimą. Tačiau šiandien prisimename kitą itin daug Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei nusipelniusį evangeliką liuteroną.

Prieš 145 metus (1879 m. lapkričio 5 d.) gimė karininkas Maksimas Katche. Jau pati pavardė byloja, kad būsimas Lietuvos didvyris gimė iš Kuršo vokiečių kilusioje šeimoje ir nuo pat gimimo buvo evangelikas liuteronas. Kaip ir S. Žukauskas pasižymėjo Rusijos–Japonijos ir Pirmajame pasauliniame karuose, o pasiekti jau numatytą suteikti generolo laipsnį sutrukdė tik carą nuvertusi revoliucija. Liūdėti dėl išgaravusios neeilinės paaukštinimo galimybės tikrai neverta, nes greitai atsivėrė kelias į jau nepriklausomą Lietuvos Respubliką, kur, galiausiai, pasiektas ir generolo leitenanto laipsnis, ir skambios pergalės.

Nepatyrusiai ir iškart į nuožmių kovų sūkurį įsuktai Lietuvos kariuomenei ypač pravertė M. Katche karinės taktikos gabumai. Itin prisidėjęs rengiant Ukmergės ir Panevėžio karinių operacijų prieš bolševikus planus, jis taip pat buvo ir 2-osios pėstininkų brigados, vėliau performuotos į 2-ąją pėstininkų diviziją, vadas. Nepamirškime ir diplomatinių generolo savybių – jis buvo Lietuvos kariuomenės atstovu, pasirašant Suvalkų sutartį su lenkais.

Sprendžiant pirmajame šio teksto sakinyje paminėtą karininkų trūkumo problemą, taip pat neapsieita be šio talentingo žmogaus atsidavimo. Jam pavesta organizuoti Aukštuosius karininkų kursus ir tapo pirmuoju jų viršininku. Koks nepamainomas tada buvo M. Katche, galime spręsti vertindami faktą, kad vienu metu jis vadovavo ir minėtiesiems kursams, ir Lietuvos kariuomenės generaliniam štabui. Nuoširdus ir atsakingas atsidavimas atliekant šias pareigas atsisuko prieš pačio viršininko sveikatą. Persidirbimo problemą prisimena plk. Brunonas Štencelis, aptardamas M. Katche paskyrimą Aukštųjų karininkų kursų viršininku: „Gen Katche, gavęs paskyrimą, visa savo energija ėmėsi darbo ir atsidėjęs varė jį nesigailėdamas triūso ir laisvo nuo tarnybos laiko“.

Taip jau 1922 m. spalio 7 d. dėl sveikatos problemų vokiečių kilmės lietuvis pasiprašo išleidimo į atsargą. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleidžia žmonos Bertos Adelaidos Jansonaitės gimtuosiuose Biržuose, kur, deja, sulaukęs vos 53 metų miršta ir iškilmingai palaidojamas evangelikų liuteronų kapinėse.

Šiandien minėdami 145-ąsias šio itin talentingo generolo leitenanto gimimo metines, prisiminkime ir jo žodžius, ištartus Aukštųjų karininkų kursų atidarymo proga: „Mes, lietuviai, karštai mylime mūsų atgimusią tautos nepriklausomybę. Apie gyvenimą be jos mums sunku ir manyti. Bet jeigu mes iš tikrųjų norime apsaugoti mūsų laisvę nuo svetimo jungo, tai nenuilsdami privalome rūpintis ir dirbti, kad mūsų nepriklausomybės ištikimas skydas, mūsų armija, būtų visados atatinkamoje aukštumoje.“.