J.E. p. Gabor  Diczhazi žodis. Vengrijos ambasados nuotr.

Zigmas Tamakauskas, 1956 metų įvykių Lietuvoje dalyvis, LLKS štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

         Prieš šešiasdešimt penkerius metus Vilniaus Rasų  ir Kauno senosiose kapinėse vyko antisovietinės demonstracijos, reikalavusios ne tik Lietuvai laisvės, bet ir palaikiusios Vengrijoje vykusią revoliuciją, kurios tikslas taip pat buvo nusimesti Maskvos uždėtus nelaisvės pančius. Vilniuje ir Kaune skambėjo tie patys  pagrindiniai šūkiai – laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai.

        Aš tada buvau Vilniaus universiteto antrojo kurso studentas, studijavęs lituanistikos mokslus. Mūsų kursas universitete garsėjo savo patriotinėm nuotaikom,  pasireiškiančiom  mūsų tautos dvasinių vertybių palaikymo ir jų išlikimo ženklu. Kurse mokėsi tokie žmonės, kaip vėliau išgarsėję savo kūrybiniais žiedais – rašytojas Juozas Aputis, kalbininkas Albertas Ružė, vietovardžių tyrinėtojas Jonas Jurkštas,  televizijos laidos „Mūsų miesteliai“ autorė Nijolė Baužytė, radijo ir televizijos diktorė Gražina Bigelytė, tautosakininkas Stasys Skrodenis, medicinos žurnalo redaktorius Zenonas Tartilas,  kraštotyrininkai  Henrikas Valeika, Anatolijus  Žibaitis, Antanas Papšys, poetas ir dailininkas Jonas Jackevičius, ELTOS generaliniu direktoriumi dirbęs Adolfas Gurskis, poetiško žodžio meistrai Leonardas Gogelis, Elena Skaudvilaitė, Antanas Dagilis, Leopoldas Stanevičius ir kt.

Generolo P. Plechavičiaus licėjaus kadetai. Vengrijos ambasados nuotr.

        Buvome ir   patriotiškai nusiteikusių  garsių  dėstytojų, mūsų mokytojų – Zigmo Zinkevičiaus, Juozo Balčikonio, Juozo Pikčilingio,  Meilės Lukšienės, Vandos Zaborskaitės, Jurgio Lebedžio,  Vinco Urbučio ir kitų   mokiniai.  Autoritetingo lietuviško žodžio darybos tyrėjo profesoriaus  habil.  dr.  Vinco Urbučio knyga     „Lietuvių kalbos išdavystė“  turėtų būti labai aktuali  ir mūsų dienose, kuriose vienokiu ar kitokiu būdu vis ryškiau reiškiasi  tikra mūsų kalbos išdavystė.

         1956 metų Visų Šventųjų dienos išvakarėse su  savo kurso bendraminčių būreliu sutvarkėme Rasų kapinėse palaidotų lietuvių karių kapus. Tą patį atlikome ir Kauno senosiose kapinėse su kauniečių jaunimo grupe.

Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. p. Gabor Diczhazi su gynybos atašė p. Lajos Szalavari (kairėje) ir su 1956 m. įvykių dalyviu Zigmu Tamakausku (dešinėje). Vengrijos ambasados nuotr.

        Vengrijoje vyko antisovietinė revoliucija.  Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje surengėme studentišką vakaronę. Joje skambėjo numatytos lietuviškos dainos ir prasmingos kalbos. Kursiokas Adolfas Gurskis raiškiai paskaitė iš neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio  poemos „Jaunoji Lietuva“ ištrauką, kurioje visi supratome, kad tai  – Vengrijoje vykstančių įvykių pasveikinimas.  Susikibę rankomis pagiedojome giesmę  „Lietuva brangi“. Sutarėme lapkričio  pirmosios vakare rinktis Rasų kapinėse prie Lietuvos laisvės simbolio – dr. J. Basanavičiaus kapo.  Susirinko  daugybė jaunimo iš visų Vilniaus aukštųjų mokyklų.  Čia skambėjo patriotinės kalbos, Vengrijos revoliucijos  sveikinimas, lietuviškos dainos, giesmės, Lietuvos himnas.  Nei milicijos, nei atsiųstos kariuomenės būriai neįstengė  sutrukdyti  čia vykusio tikro antisovietinio mitingo.  Dainuodami lietuviškas dainas  ir skanduodami laisvės šūkius, pralaužę  milicijos bei kareivių eiles, sugebėjome drauge  nueiti   iki Aušros Vartų.

        Prieš keletą metų  prie  Aušros Vartų sienos tiems įvykiams atminti buvo  įrengta Atminimo lenta.

J.E. p. Gabor Diczhazi įteikia dovaną kadetų atstovui. Vengrijos ambasados nuotr.

          Daug kas nukentėjo, kai kam teko patirti čekistinės rankos svorį, gyvenimo kelio pokyčius.  Tačiau neišblėso to jaunatviško  prasmingo gyvenimo  skrydžio buvusi Tikėjimo ir Vilties  Šviesa.

        Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms 1956 metų įvykių Lietuvoje bei  Vengrijoje minėjimas  vyko, kaip įprasta,  Vilniuje prie Aušros Vartų Atminimo lentos ir Kauno senosiose kapinėse.

Grupė minėjimo dalyvių. Vengrijos ambasados nuotr.

Kaune minėjime dalyvavo  atvykę iš Vilniaus  J.E. ponas Gabor Diczhazi – Nepaprastasis ir įgaliotasis   ambasadorius , ponas Lajos Szalavari – gynybos atašė ir kiti  Vengrijos ambasados darbuotojai.  Taip pat  dalyvavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas  majoras Gediminas Reutas,  mūsų pakviesti  Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus mokiniai, licėjaus  direktorius Ričardas  Žilaitis,  lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Olgita Cironkaitė,  S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos  gimnazistai, lydimi direktoriaus pavaduotojų  Daivos  Ivanovienės  ir Deimantės Jankūnaitės  bei veiklios  fizikos mokytojos  Jūratės  Ivanauskienės, J. Grušo meno gimnazijos  mokinių būrys su mokytoja Vida Zulonaite.

         Gražiai minėjimą vedė miesto ilgametis ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius, raiškiai perskaitęs minėjimo dalyvių  ir aktyviai dalyvavusių 1956 metų antisovietiniuose įvykiuose  žinomas pavardes.  Nuskambėjus Vengrijos ir Lietuvos Respublikos himnams, šiltą kalbą pasakė J. E. p. Gabor Diczhazi, kurią  lietuviškai pateikė Ambasadoriaus padėjėja Justina. Sveikinimo žodį tarė Kauno savivaldybės tarybos narė Jūratė Norvaišienė. Meninę programą atliko  S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Deimantė Jankūnaitė su savo mokiniais Petricija Dobrovolskyte  bei Gyčiu Danėliumi, J. Grušo meno gimnazijos  gimnazistai Austėja Račkauskaitė ir Deividas Anušauskas. Gražia programine rikiuote ir žygio daina  minėjimą užbaigė Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus mokiniai.

Mokinių duetas. Vengrijos ambasados nuotr.

        Gera, kad saugomi Atminties klodai, susiję su mūsų ir vengrų tautų kovomis dėl laisvės, dėl Tėvynės išlikimo.  Prisiminėme  mūsų filosofo Vydūno žodžius, kad Tėvynė yra mūsų minčių pradžia ir esmė, slaptinga žmogaus palaima…

           J. E. p. Gabor Diczhazi visų trijų mokyklų mokiniams įteikė  Vengrijos ambasados  paruoštas  skanumynų dovanas.