Nuotrauka iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai“, po ja parašyta (iš hebrajų kalbos išvertė dr. Lara Lempertienė): „Žydų mokykla vokiečių okupacijos metu (Pirmasis pasaulinis karas). Mokytojai: M. Litvak ir Tema Kac (žuvo per Holokaustą)“
Rasa Kalinauskaitė, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos kultūrinės veiklos vadybininkė
Turbūt autentiškiausias liudijimas apie 1941 m. rugsėjo 30 d. išžudytos Trakų žydų bendruomenės gyvenimą ir tragišką likimą – 1954 m. Tel Avive hebrajų kalba išleista knyga „Trakai“, kurios leidėjai, kaip joje nurodyta – Izraelyje gyvenantys buvę Trakų gyventojai. Originalaus leidinio, saugomo JAV Holokausto memorialinio muziejaus bibliotekoje, skaitmeninė kopija yra prieinama ir internete[1], o 2020 m. pradžioje paskelbtas[2] ir vertimas į anglų kalbą (vertėja – Rabbi Molly Karp), kuriuo pasirūpino elektroninės žydų genealogijos duomenų bazės JewishGen ir projekto Yizkor Book[3] rengėjai.
Knygoje, kurią sudaro 79 puslapiai teksto su 30 nuotraukų, aprašyta Trakų žydų bendruomenės istorija ir gyvenimas prieš Antrąjį pasaulinį karą, o parašai po nuotraukomis liudija, kad dauguma jose įamžintų žmonių buvo nužudyti naciams okupavus Lietuvą. Vienas iš šios knygos skyrių – Holokausto aukomis tapusių Trakų gyventojų sąrašas[4].
Taip pat skaitykite
Apie knygos leidėjus ir išleidimo aplinkybes dedikacijoje parašyta taip: „Šeštaisiais atnaujintos Izraelio valstybės įkūrimo metais ir tryliktaisiais metais nuo tada, kai iškrypusi Vokietijos valstybė sunaikino Lietuvos Jeruzalės provincijoje gyvenusią Trakų bendruomenę, mes, atvykę iš Trakų į Izraelio žemę ir kitur, iškeliame atmintį apie šią bendruomenę, kuri buvo ir kurios nebėra“[5].
Įžangoje, pasirašytoje redakcinės kolegijos vardu, nurodyta, kad per Holokaustą buvo išžudyti visi iki vieno Trakų žydų bendruomenės nariai, o knyga tapo būdu įamžinti jų atminimą:
„Mes, Trakų žmonės, ilgus metus jautėme dvasinę būtinybę paminėti atminimą mūsų Šventosios Bendrijos, tapusios viena iš pirmųjų, kurias nacių gaujos sunaikino per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau sunkus rūkas, nusileidęs ant mūsų kaime[6] įvykusios tragedijos, po kurios neišliko niekas, bendruomenę ištikęs siaubas, jos mirties kančios ir sunaikinimas – tai neleido mums skubėti spausdintu žodžiu paminėti šį tragišką įvykį. Svarstėme, dvejodami: galbūt dar pasirodys kas nors išlikęs, gyvas šios dramos liudytojas, gal dar atsiras šio slėpinio atpirkėjas, kuris pasakos apie didvyrišką kūnu ir dvasia mums artimų žmonių mirtį. Bet metai bėgo, ir sielą ėmė slėgti išnykimo ir tamsos baimė. Mes tarėme: galime išgelbėti nuo laiko tai, ką dar įmanoma išgelbėti! Ir štai prieš mus – bylojanti knyga. (…) Siekėme ne parašyti istoriją ar atlikti tyrimą, bet įamžinti žiauriai nutrauktus gyvenimus, idilę ramaus kaimelio, kuris audė savo egzistencijos giją kukliai ir paprastai, iš darbo ir geresnės ateities vizijos – ir iki dugno išgėrė sielvarto taurę, be nuodėmės ar prasižengimo“.
Prieš 67 metus išleistoje knygoje įamžintas „ramiu kaimeliu“ vadinamų Trakų gyvenimo vaizdas su lakoniškais, bet su meile nutapytais bendruomenės narių portretais – įtaigus liudijimas, galintis padėti užpildyti istorinės atminties spragas, likusias sunaikinus šią bendruomenę. Toliau pateikiame iš angliško vertimo laisvai perpasakotus knygos skyrelius apie Trakuose gyvenusių žydų kasdienybę – tokią, kokia ji išliko iš Lietuvos emigravusių ir žūties išvengusių žmonių atmintyje.
Švietimas: chederiai (13)
Mokyklų, kuriose būtų dėstoma jidiš ar hebrajų kalba, Trakuose nebuvo, tad jaunoji karta lavinosi tradiciniuose chederiuose. Mokytoja Taiba per porą kursų išmokydavo mergaites sklandžiai skaityti maldaknygę ir parašyti laišką jidiš kalba. Pasiekusios šį išsilavinimo lygį, jos palikdavo chederį ir tapdavo namų šeimininkėmis arba pradėdavo mokytis amato, pavyzdžiui, siuvėjos, o jei leisdavo finansinės galimybės, tęsdavo mokslus rusiškoje valstybinėje mokykloje.
Berniukų chederiai buvo laikomi labai garbingu institutu. Velvelio (Rabinovičiaus), visų vadinto mokytoju Velveliu, chederyje, skirtame 5-6 metų amžiaus pradedantiesiems, kelios kartos pramoko rašyti ir skaityti maldaknygę bei Torą (14), išverstą iš hebrajų kalbos į jidiš. Chederis, tuo pat metu tarnavęs ir kaip gyvenamasis būstas, buvo švarus ir tvarkingas. Velvelio vaikams emigravus į Ameriką, jis su savo padėjėja Pese gyveno iš atlygio už mokinių mokslą. Buvo ramus žmogus ir stengėsi sąžiningai atlikti savo darbą, turėjo „diržą“, bet jo beveik nenaudojo, nekėlė perdėtų reikalavimų ir nesikėlė į puikybę, o jei kas nors iš vaikų pabaigęs kursą dar neįstengdavo paskaityti maldaknygės – mokydavo toliau, kol išmokydavo.
Melamedo (15) Šabtajaus Levo (Benkbacerio) chederyje jaunimas gilinosi į Torą, Raši (16) ir Tanachą (17), o kartais ir į Talmudą (18). Mokymas vyko įprastu metodu – verčiant į jidiš kalbą, ir prasmė čia buvo antraeilis dalykas, svarbiausia – žodis. Kiekvienas šventosios kalbos (19) – t. y. hebrajų – žodis turėjo savo vertimą į jidiš, įskaitant net ir žodžius, įprastus jidiš kalboje, todėl, pavyzdžiui, chen buvo ne kiekvienam berniukui žinoma „malonė“, bet „maloningumas“. Mokytojas kantriai kalė į galvas vertimus, ir vargas tam, kuris pasiklysdavo tarp „gumbo“ ir „šašo“, nes jei nemokėsi išversti – nesuprasi Toros.
Šiame chederyje paprastai mokėsi 20-30 įvairaus amžiaus ir lygio mokinių, suskirstytų į kelias grupes. Mokytojui (rebe; 20) mokant vieną grupę, kitos kartodavo ką išmokusios arba garsiai skaitydavo iš maldaknygės, o dažnai tiesiog žaisdavo sagomis, tad šios daugiabalsės kaimenės triukšmas pro chederio langus sklido toli į miestelį. Nors sąlygos mokymuisi nebuvo idealios, daugumai mokinių pavykdavo, kad ir per kelis kursus, įgyti nemenkų žinių, ypač apie maldų ir net Toros bei Tanacho žodžių reikšmes – tai buvo puikus įrodymas, kad pasišventusio žmogaus darbas nelieka bevaisis. Deja, išmokslinus kelias kartas Šabtajaus Levo širdis be laiko nusilpo ir vieną dieną eidamas iš Trakų į traukinių stotį jis staiga krito ir numirė, ištiktas širdies smūgio.
Mokytojavimas buvo vienintelė Velvelio (Rabinovičiaus) Mokytojo ir Šabtajaus Levo (Benkbacerio) Melamedo profesija, tad chederius jie laikė visą savo gyvenimą. O štai Samuelis Chasda, priešingai, chederį atidarydavo trumpam: metus ar dvejus palaikęs – uždarė, o po poros metų vėl atidarė kursui ar dvejiems. Mat Samuelis, kaip ir dauguma miestelio žydų, buvo parduotuvės savininkas, be to, užsiėmė ir kitais verslais. Rūkė žuvį, padėjo žmonai Chanai kepti duoną ir Trakuose buvo vienintelis, mokėjęs pašalinti sėdmens nervą iš užpakalinės gyvulio dalies, parduodamos kaip nekošerinė mėsa. Pigiai nusipirkęs tokios mėsos ir išvalęs, kas netinkama, gamino iš jos dešreles, kurios buvo labiau košerinės už košerines. Bet visų šių pajamų pragyvenimui neužteko, tad ėmęs skęsti skolose miltų pardavėjams, mėsininkams, žvejams ar Vilniaus didmenininkams, vėl atidarydavo chederį, kad išliptų iš duobės. Kaip ir kiekviename chederyje, turėjo vaikų nuo Toros iki Tanacho ir Gemaros (21) amžiaus. Pats Samuelis išsilavinimą įgijo įvairiose Lenkijos ir Lietuvos ješivose (buvo tikras eruditas!), be to, skaitė nemažai pasaulietinės žydų ir kitų tautų literatūros, išverstos į jidiš ar hebrajų kalbą, todėl turėjo Izraelio ir pasaulio istorijos žinių pagrindus.
Gimus sionizmui, tapo uoliu šio judėjimo šalininku, visa siela atsidavusiu idėjai, ir į namus parsinešė ką tik įkurto Žydų nacionalinio fondo dėžutę (22). Nusipirko ir Žydų kolonijinio banko (23) akcijų.
Tačiau kaip mokytojas garbusis Samuelis nebuvo šiuolaikiškas. Tanacho mokė tradiciškai giedodamas rečitatyvu ir per vertimą į jidiš kalbą – tik tai nebuvo pažodinis vertimas. Jis visa siela mylėjo Tanachą ir mokiniams jį aiškino, o ne vertė – suvokti prasmę ir idėją buvo ne mažiau svarbu, nei mokėti žodžius. O hebrajų kalbą dėstė jau ne kaip sakralią, bet kaip atgimstančią kalbą, kuri sugrįžta į kasdienį gyvenimą. Su Talmudu supažindindavo paprastai, atskleisdamas prasmes pagal Raši paaiškinimus, ir stengėsi neįvaryti nuobodulio ilgais komentatorių ginčais, nors puikiai juos išmanė. Rūpestingai apmąstė mokytojo darbą ir kartais pasitelkdavo originalių metodų, patraukdamas vaikų širdis gražia istorija, daina, o kartais ir išdaiga. Būdamas puikus plaukikas, vasarą kone kasdien eidavo su mokiniais maudytis ežere ir mokė juos plaukti. Nenuostabu, kad mokiniai jį gerbė ir net mylėjo.
Trakuose gyvenę melamedai formavo dvasinį bendruomenės portretą. Tačiau kartais metams ar porai būdavo parsikviečiami hebrajų kalbos mokytojai iš kitur – modernūs, mokę naujoviškais metodais. Jie netapdavo bendruomenės nariais ir netrukus išvykdavo, bet palikdavo ryškų pėdsaką – praėjus daugeliui metų, žmonės vis dar atsimindavo mokytojų Froindo, Pilionskio ir Zilbermano laikus. Vienas iš jų padėjo pagrindus miestelio bibliotekai – prasidėjusi nuo mažiems vaikams skirtų brošiūrėlių iš rinkinių „Gėlės“, „Pumpurai“ ir „Pirmieji vaisiai“, ilgainiui ji tapo turtinga, šimtus vertingų knygų jidiš ir hebrajų kalbomis sukaupusia biblioteka, vienu iš miestelio kultūros židinių, kur vykdavo įvairūs renginiai.
Paskutiniaisiais metais mokytoju dirbo Saperšteinas. Jis vedė vieno apylinkių kaimo moterį, kurios tėvai įtaisė jiems Trakuose parduotuvę, bet paaiškėjo, kad iš prekybos pragyvenimui neužsidirbs, tad teko užsiimti mokymu. Pradėjęs nuo kelių valandų per dieną, netrukus jau mokė kasdien, kaip ir kituose chederiuose. Saperšteinas išmanė Torą, bet buvo labai irzlus ir įsiutęs dėl savo nedalios. Be to, kėlėsi į puikybę ir dėjosi puikiu įvairių sričių žinovu, tarp jų ir hebrajų kalbos gramatikos – nors iš tiesų jo žinios baigėsi Talmudu. Jis aršiai nekentė moterų dėstytojų ir nemėgo savo mokinių, bet spiriamas finansinės būtinybės toliau laikė chederį, o tėvai patikėdavo jam savo vaikus, nes kitų mokytojų tuo metu tiesiog nebuvo.
Žydų mokykla
1915 m. iš Lietuvos išstūmus Rusijos kariuomenę, valstybinė mokykla buvo uždaryta, ir Trakuose vėl neliko bendrojo lavinimo įstaigos. Bet netrukus ši spraga buvo užpildyta.
Brolis ir sesuo Juozapas ir Fania Mitlanskiai – galvoti maždaug dvidešimties metų Vilniaus mokyklos auklėtiniai – ryžosi imtis švietimo verslo ir nusprendė padedami kitų miestelio jaunuolių įsteigti žydų mokyklą. Jos įkūrimas Trakuose prilygo stebuklui, kuris tapo įmanomas tik dėl jaunųjų Mitlanskių valios stiprybės, veržlumo ir pasišventimo bendram gėriui, o pavyzdžiu pasitarnavo Vilnius, kur išvarius rusus susikūrė nemažai panašių įstaigų.
Užduotis buvo aiški: mokykla turėjo atlikti ir pasaulietinės mokyklos, ir chederio misiją, tad reikėjo parengti tinkamą ugdymo programą, surasti mokytojus ir vietą, parūpinti mokymo priemones ir lėšas.
Iš Vilniaus pavyko pasikviesti puikius mokytojus – brolį ir seserį Rovovskius, M. Litvaką, o po to – Rivką Edelson ir Temą Kac (24), kuriai buvo lemta tapti viena iš žymiausių Vilniaus geto asmenybių. Mokykla įsikūrė rusų mokyklos pastate, kur buvo visa reikalinga įranga: lenta, suolai, rašalinės, žemėlapiai ir kita. Mokymas vyko jidiš kalba, o vokiečiai, turbūt laikydami ją vokiečių kalbos tarme, pasirūpino įstaigos išlaikymu – užtikrino švarą ir šildymą, mokėjo mokytojams algas ir atleido juos nuo fizinio darbo, o skurstantiems vaikams tiekdavo karštą valgį.
Pažadėjus užtikrinti minimalų vokiečių kalbos pamokų skaičių, vokiečiai nebesikišo į ugdymo programą ir ją sudarė patys mokytojai. Nors patirties stigo, netrukus jie sukūrė gerai veikiančią mokyklą, kuri miestelio gyvenimui įkvėpė kultūros dvasios. Mokytojų surengtos Chanukos (25) ir Purimo (26) šventės išsiskyrė turiningumu ir tapo bendruomenės gyvenimo įvykiais, prisimenamais net po daugelio metų.
Tačiau ši mokykla gyvavo neilgai. Vokiečiams atsitraukiant, mokytojai išvyko, o tie, kurie juos pakeitė, neturėjo jėgų, gebėjimų, o gal ir noro tęsti pradėtus darbus.
Finansiniai sunkumai privertė sumažinti klasių ir mokytojų skaičių, o Trakus užėmus lenkams mokykla buvo visai uždaryta – jos likimą nulėmė tuometei Lenkijos politikai būdingi ekonominiai ir kultūriniai suvaržymai žydų atžvilgiu. Įsteigus lenkišką mokyklą, ją lankė nedaug žydų vaikų, o dalis išvyko mokytis į Vilnių, ir iš žydiško lavinimo miestelyje vėl liko tik hebrajų kalbos mokymas.
Jaunimo ugdymui pasišventęs rabinas Cvi Hiršas Levinas dar bandė iš gęstančių žarijų įkurti švietimo ugnį, iš savo asmeninių lėšų mokėdamas dalį algų mokytojams, bet politinių permainų laikas nebuvo palankus. Išmirštant vyresnės kartos mokytojams, chederiai vienas po kito užsidarė, o naujų nebeatsirado.
Paskutiniaisiais bendruomenės gyvavimo metais švietimu patikėta rūpintis nuo 1920 m. dirbusiam rabinui Perecovičiui, kuriam buvo lemta tapti paskutiniu Trakų rabinu.
Po daugybės bandymų jis pagaliau rado galimybę įsteigti mokyklą iš „Ezros“ fondo paramos, tačiau ją lankė mažai mokinių, o ir tie patys ilgai neužsibūdavo. Konkurenciją sudarė bendrąjį pasaulietinį išsilavinimą teikusi lenkiška mokykla – ją pabaigusios mergaitės įgydavo teisę būti priimtos į moterims skirtą valstybinę mokytojų seminariją, veikusią Trakuose, be to, ji teikė galimybę išmokti lenkų kalbos ir kitų profesinei veiklai reikalingų dalykų.
Tuo metu žydų mokykloje, kuri buvo religinė, bendrųjų dalykų mokyta minimaliai.
Viena iš puikių šios mokyklos mokytojų buvo Chaja Bunimovič, caro laikais turėjusi retą galimybę mokytis gimnazijoje. Kai pabaigusi mokslus apsigyveno Trakuose, žmonės pradėjo prašytis jos privačių pamokų, o įsteigus religinę mokyklą pakvietė dėstyti bendrojo lavinimo dalykų. Išprususi ir išmintinga Chaja buvo talentinga mokytoja, ir būtent jos dėka religinės mokyklos auklėtiniai įgydavo šiek tiek bendrųjų žinių.
Bendruomenės gyvenimas
Nuotraukoje iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai“ – apsnigtas sinagogos stogas ir bažnyčia žiemą. Prieš sinagogos nugriovimą 1966 m. architekto Stanislovo Mikulionio padarytas nuotraukas galite pamatyti čia: „Sunaikinta bendruomenė ir ištrinta atmintis: žydų gyvenimas Trakų mieste“
Kaip buvo įprasta Lietuvoje, Trakų žydų bendruomenės gyvenimas sukosi apie sinagogą. Ji stovėjo negrįstoje gatvelėje, net po menkiausio lietaus virsdavusioje liūnu, ir kaip dauguma miestelio namų buvo pastatyta iš medinių rąstų, tik iš išorės uždengta dažytomis lentomis, kurių spalvą laikas išblukino neatpažįstamai. Apatinis aukštas buvo skirtas vyrams, o viršutinis – moterų galerija. Tame pačiame pastate buvo ir štiblas (27), ir kol vienas minjanas meldėsi sinagogoje, antrasis rinkdavosi štible – jį sudarydavo pristigusieji kantrybės klausytis į Trakus užsukusio kantoriaus giedojimo ar keliaujančio pamokslininko pamokslo.
Be to, sinagogoje buvo prieangis, kur Toros skaitymo ir pamaldų metu būriuodavosi šeimų galvos ir stoviniuodami ar vaikštinėdami aptarinėdavo kasdienius reikalus – nors toks elgesys buvo draudžiamas. Ypač daug žmonių ten susiburdavo Jom Kipuro (28) išvakarėse, kai visų labdaringų draugijų gabajai susėsdavo prie savo taupyklių ir po popiečio maldos išeinantys maldininkai praeidami turėdavo sumokėti tais metais pažadėtus įnašus – kas dvi savaites mokamą nustatyto dydžio rinkliavą ar užmokestį už pašaukimą skaityti Torą. Prie pietinės sinagogos sienos, šalia didelio dekoruoto skydo, ant kurio surašytas Dievo – Izraelio tautos išvaduotojo laiminimas, stovėjo didžiulė spindinti žalvarinė septynšakė Chanukos menora su liūtais ir ereliais papuoštu šamašu (29). Retas provincijos miestelis išgalėjo papuošti savo sinagogą tokia grožybe.
Sinagogoje tarnavo du šamesai (30) – vyresnysis ir jo padėjėjas, bet mirus paskutiniajam padėjėjui, kitas nebebuvo paskirtas ir šias pareigas už priedą prie algos, kuri buvo gana menka, perėmė jaunas ir energingas vyresnysis šamesas Cvi Hiršas Šuvinas, visų vadintas šamesu Hiršu.
Kaip ir chazanas (31) (kantorius) Menachemas Mendelis Poralinskis, šamesas Hiršas kiekvieną penktadienį praeidavo pro bendruomenės narių namus ir susirinkdavo iš visų smulkias monetas, mokamas kas savaitę. Suma susidarydavo itin kukli, todėl bendruomenė skyrė šamesui ir sinagogoje įrengtą būstą, perduodamą kartu su šiomis pareigomis.
Vienas kambarys sinagogos pirmajame aukšte buvo naudojamas Toros studijoms ir svečių priėmimui – tiksliau, čia veikė mokykla, skirta vargšų vaikams, kurių tėvai neįstengdavo sumokėti mokytojui, o neturtingi pakeleiviai galėdavo apsistoti nakvynei. Vietoje šameso Simchos paskyrus jo energingąjį žentą Cvi Hiršą, jis pasirūpino išguiti abi šias institucijas iš savo kaimynystės.
Erdviame sinagogos kieme stovėjo rabino namas – naujas, geras, pastatytas specialiai Trakuose tarnavusiam rabinui Nahumui Grinhauzui, kuris pasižymėjo kaip puikus Toros žinovas, buvo nepaprastai malonios išvaizdos ir vertas tarnauti didesniame mieste, bet karjerai sutrukdė sionistinės pažiūros. Jis buvo tarp pagrindinių rabino Reineso (32) – vieno iš „Mizrachi“ partijos įkūrėjų, Ketvirtojo sionistų kongreso delegato – padėjėjų, o sionistiniai įsitikinimai anuomet laikyti rimtu rabino trūkumu. Todėl Nahumui Grinhauzui nepavyko susirasti tarnybos geresnėje vietoje ir jis liko tarnauti Trakuose, o miestiečiai, vertindami jiems tekusią laimę, pastatė jam namą sinagogos kieme. Paskutiniaisiais bendruomenės gyvavimo metais tame pačiame kieme buvo pastatyta ir žydų mokykla.
Kaip ir kitur Lietuvoje, prie sinagogos veikė įvairios draugijos. Garbingiausia iš jų laikyta Talmudo studijų draugija, kuriai priklausė visų šeimų galvos, išskyrus prekybininkus. Ši draugija kasdien (vasarą – prieš popietinę maldą, žiemą – po vakarinės) studijuodavo po vieną Gemaros puslapį. Be to, Mišnos (33) studijų draugijos paprastai paskirdavo tam tikrą valandą Toros studijoms ir po rytinės maldos būdavo skaitoma po dvi Mišnos pastraipas. Talmudo ir Mišnos studijų draugijų susirinkimus nuolat lankydavo nedaug žmonių – bet daug gausiau susirinkdavo švenčiant kurio nors traktato ar dalies (34) studijų pabaigą, kuriai pažymėti atsinešdavo šnapso ir biskvito.
Neturtėliai ir prekeiviai paprastai lankydavo veikalo „Jokūbo šulinys“ (35) studijų grupę – šios pamokos vykdavo kasdien tarp popietės ir vakaro maldų. Daugiausia eiliniai miestiečiai sudarė ir knygos „Žmogaus gyvenimas“ (36) studijų draugiją, kuri susirinkdavo studijuoti šio veikalo kartą per savaitę, per šabą prieš popiečio maldą.
Šabo pabaigoje, tarp popietės ir vakaro maldos (po šabo vakarienės), visa bendruomenė susirinkdavo skaityti iš Psalmių knygos – vienas žmogus garsiai skaitydavo, o kiti unisonu kartodavo.
Šių draugijų siela buvo garbusis šochetas (37) Aronas Elijas Šneideris, skaitęs paskaitas apie „Jokūbo šulinį“ ir „Žmogaus gyvenimą“.
Kasdienio Talmudo puslapio ilgą laiką mokė Danieliaus Rabino sūnus Chaimas, kuris pragyvenimą pelnė iš mėsinės, bet iš kitų šio verslo atstovų išsiskyrė tuo, kad buvo mokslininkas, giliai išmanęs Talmudą bei žydų religinės teisės literatūrą ir turėjęs puikią atmintį. Net jei darbas sutrukdydavo pasiruošti pamokai, jis aiškindavo Talmudą paprastai ir lengvai, tuo pavergdamas klausytojų širdis ir pelnydamas pagarbą.
Po garbiojo Chaimo mirties jo pareigos teko minėtam Aronui Elijui, nors miestelyje buvo ir kitų Torą išmanančių žydų. Pavyzdžiui, aštriu protu, didingu stotu ir maloniu būdu pasižymėjęs mokslininkas Urijas Broida – deja, gyvenimas jį per daug išlepino, kad apsisunkintų kokiu nors darbu. Audimo parduotuvėje triūsusios jo žmonos Feigės pečius slėgė šeimos išlaikymo rūpesčiai, o Urijas įprato vėlai keltis ir sinagogoje pasirodydavo pasibaigus visiems minjanams. Nors buvo dievobaimingas ir laikėsi įsakymų, ypatingu uolumu nepasižymėjo. Mėgavosi vieniša malda, o nuo jos atsitraukęs – pokalbiais apie politiką ir kitus pasaulietinius dalykus. Rūpesčiai ir pareigos garbiajam Urijui neteikė malonumo, įskaitant ir vargą aiškinti draugijai Talmudą, todėl šochetui Aronui Elijui neliko nieko kita, kaip prisiimti papildomą įsipareigojimą.
Nuo tada garbiojo Arono Elijaus dienos tapo sklidinos. Kadangi buvo šochetas, kartą ar du per dieną, o neretai ir naktį, turėdavo nueiti ilgą kelią iki skerdyklos, buvusios miestelio gale už tilto, ant aukštos ir stačios kalvos, į kurią kopdamas gerokai uždusdavo. Be to, vedė privačias Talmudo pamokas keliems chederio amžių išaugusiems miestelio jaunuoliams. Aronas Elijus garsėjo nuostabia kantrybe, pelniusia jam visuotinę pagarbą, o pykčio jausmas jam buvo svetimas. Parafrazuojant Pirkei Avot (38) pasakymą, kad „Nekantrus žmogus negali mokyti“, jis buvo vadinamas kantriuoju mokytoju. Aronui Elijui susirgus sunkia liga, nuo kurios nebepasveiko, skerdiko darbo ėmėsi jo sūnus Kalmanas, kartu tarsi natūraliai perėmęs ir įsipareigojimą vesti pamokas įvairiose draugijose. Retai sūnus būna toks panašus į tėvą – garbusis Kalmanas tarytum paveldėjo savo tėvo būdą, dievobaimingumą ir tiesumą.
Kalbant apie viešąsias institucijas, negalima nepaminėti vieno gal ir nešvento, bet pasaulietiniam gyvenimui ypač svarbaus dalyko – pirties. Trakuose veikė mikva (39), tačiau bendruomenė įsteigė dar ir pirtį, kuri kelis dešimtmečius tarnavo visiems miestiečiams, ne tik žydams. Kartą per savaitę ar dvi, ketvirtadieniais, ji būdavo prišildoma moterims, ir kai pirtininkas Konkovas (ne žydas) išėjęs į gatvelę garsiai sušukdavo – „moterys, į pirtį!“, nešinos ryšuliais su prausimosi reikmenimis jos rinkdavosi apsivalyti ir nusiprausti prieš artėjantį šabą.
Vyrams pirtis būdavo prišildoma penktadieniais, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą ja naudodavosi ir Trakuose kareivinėse įsikūrusio caro kariuomenės garnizono kareiviai – kiekvieną šeštadienį kariška rikiuotė žygiuodama į pirtį traukdavo dainą, o jos pavilioti vaikai bėgdavo iš paskos miesto gatvelėmis.
Neskaitant bandymo XX a. pradžioje įkurti sionistinę organizaciją, pasaulietinio pobūdžio viešasis gyvenimas užsimezgė tik po Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Jei tradiciniam bendruomenės gyvenimui vadovavo šeimų galvos – vidurinės ir vyresniosios kartos vyrai, tai pasaulietinę viešąją erdvę kūrė jaunimas, savo veikla įkvėpęs bendruomenei naujos gyvybės. Parafrazuojant Ekleziastą, viena karta nueina, kita – ateina, o Trakai lieka per amžius! (40)
Sendamas jaunimas natūraliai pereidavo į vyresniųjų statusą, bet Trakuose šis perėjimas vyko daug lėčiau, nei kitur. Į vyresniųjų ratą buvo priimami labai brandaus amžiaus vyrai, o „jaunimą“ sudarė kelios kartos – nuo „vaikų“, išaugusių vidurinės mokyklos amžių, iki „jaunuolių“, sulaukusių 40 ir daugiau.
Neskubėta Trakuose ir su vedybomis, ir nors kiekviena mergaites auginanti motina pasižadėdavo sau ištekinti dukras ne vėliau kaip 18 metų, tai ir likdavo tik tuščiais žodžiais – sulaukus tinkamo amžiaus, vedybos vis dar regėdavosi kaip tolima svajonė.
18 metų jaunuoliai paprastai dar neturėdavo užsiėmimo, kuris leistų gyventi savarankiškai, ir maitindavosi prie savo tėvo stalo, sunkesniais laikais vos gelbstinčio nuo alkio. Toks vyras-vaikas pamažu įprasdavo būti priklausomas nuo kitų, todėl išrauti jį iš bedarbystės būvio ir priversti atsistoti ant savo paties kojų galėjo nebent galinga jėga: turtingų žmonių dukra, kraitis, nauja parduotuvė… Bet turtingų žmonių ar bent jau vedyboms tinkamų jų dukterų miestelyje nebuvo, o kraitį galėjo parūpinti gal tik turtingas dėdė iš Amerikos. Kadangi tokie dėdės ant medžių neauga, „jaunuolis“ bandydavo suktis pats, deja, ne itin sėkmingai.
Kuo užsiimdavo miestelio jaunimas?
Išskyrus kai kurias išimtis – tuos, kas tęsė mokslus Vilniuje, siekdami įgyti profesinį ar bendrąjį išsilavinimą – jaunimas nieko neveikė. Dukros padėdavo savo motinoms tvarkytis namų ūkyje ar parduotuvėje, jei tėvai ją turėjo, o sūnūs stengėsi įsilieti į „prekybos pasaulį“ – ketvirtadieniais, kai būdavo turgaus diena, iš ūkininkų nusipirkę kiaulienos, vaisių ir kitų produktų bandydavo pelningai parduoti juos Vilniuje. Bet dauguma buvo bedarbiai, neturintys jokio užsiėmimo.
Biblioteka
Trakuose nebuvo sportininkų komandų ar organizacijų, kuriose jauni žmonės galėtų išlieti energiją, o jaunimo socialinio ir kultūrinio gyvenimo centru tapo biblioteka.
Kaip minėta, ją prieš Pirmąjį pasaulinį karą įkūrė miestelyje apie porą metų gyvenęs hebrajų kalbos mokytojas, norėjęs, kad šios kalbos besimokantys vaikai turėtų ką skaityti. Tas pats mokytojas subūrė platų bibliotekos bičiulių ratą, kurį sudarė vyresnio amžiaus „garbės nariai“, „jaunieji nariai“ ir „skaitytojai“ – iš šios draugijos aukų bei skaitytojų mokesčio ir kūrėsi biblioteka.
Kadangi visos įplaukos buvo skiriamos knygų įsigijimui, bibliotekai parūpinta spintelė per kelerius metus užsipildė, ir ją tvarkę vaikai sunerimo, iš kur būtų galima įsigyti dar vieną spintelę bei pinigų buto nuomai. Pirmajai spintelei vienas iš tėvų skyrė kambarį, bet surasti vietos antrai ir vis didėjančiam skaitytojų skaičiui buvo gerokai sudėtingiau…
Išspręsti šią problemą padėjo žydų pagalbos komitetas JEKOPO (41), turėjęs centrą Vilniuje ir antrajame XX a. dešimtmetyje pradėjęs gauti iš Amerikoje veikusio „Joint“ (42) dideles pinigų sumas, kad paremtų konstruktyvias įvairių žydų bendruomenių iniciatyvas.
Kokią veiklą buvo galima paremti Trakuose?
Miestelyje nebuvo nei gamintojų ar vartotojų kooperatyvų, nei profesinio rengimo mokyklų, o negausūs amatininkai tenkinosi savo turimais darbo įrankiais ir modernesnių netroško (atvežus iš Amerikos nedidelę partiją kirvių, plaktukų ir oblių, niekas jais nesidomėjo, tad beliko pigiai išparduoti kaip paprastus namų ūkio reikmenis).
JEKOPO jau buvo padėjęs atidaryti žydų banką, kurio nariais užsiregistravo visi bendruomenės vyrai ir kuris tapo veiksmingu finansiniu instrumentu, nes teikė kreditus mažomis palūkanomis, be to, buvo žinoma, kad paramą galima gauti ir kultūros reikmėms. Ši galimybė tapo paskata jau anksčiau užsimezgusiam politiniam judėjimui ir sutelkė jaunimą aplink nedidelę, bet augančią biblioteką.
Tai buvo laikas, kai Pirmasis pasaulinis karas baigėsi, o Rusijoje įsiplieskė revoliucija ir pilietinis karas – puikus metas visuomeninei santalkai, nes namo sugrįžo ir iš fronto paleisti kareiviai, ir išlaisvinti ar iš lagerių pabėgę belaisviai, ir į priverstinius darbus vokiečių išvežti miestelio gyventojai. Karas laikinai sustabdė emigraciją, išviliojusią į Ameriką nemenką jaunimo dalį, o į Izraelį su trečiąja emigracijos banga niekas iš Trakų nekeliavo. Miestelio jaunimas tebegyveno namuose, pasiruošęs veikti bendruomenės labui – o biblioteka buvo puiki dirva tokiai veiklai.
Pirmiausia įvyko visuotinis jaunimo susirinkimas, išrinkęs bibliotekos tarybą, kurios pirmininku tapo kantoriaus sūnus Arjė Giseris. Prasidėjus karui, jis tarnavo Rusijos armijoje ir buvo išsiųstas į Galicijos frontą, kur pateko į austrų nelaisvę, bet kaip protingas ir gabus jaunuolis buvo paskirtas į kariuomenės raštinę ir sugebėjo pelnyti tokį pasitikėjimą, kad vaikščiojo laisvai lyg būtų vienas iš kareivių. Pasiilgęs namų suklastojo kelionės leidimą ir sugrįžo į vokiečių valdžioje buvusius Trakus, kur sukėlė tikrą sensaciją, pasirodęs su Austrijos kariuomenės uniforma. Kai penktadienio vakarą Arjė atėjo į pamaldas sinagogoje, jį apspito visi miestelio žydai, reikšdami nuostabą ir džiaugsmą dėl sugrįžimo. Bet nepaisant guvaus proto, vieną svarbų dalyką jis pamiršo: kaip reaguos ne žydai? Tiksliau – vokiečių karininkai, tebevaldę Trakus? Laimei, kai kitą dieną vokiečiai atėjo į jo namus, Arjė spėjo pabėgti per langą. Šeima pasakė, neva sugrįžęs į savo dalinį Austrijoje, bet iš tiesų liko slapstytis Trakuose, nors už tai grėsė mirties bausmė. Sunku nupasakoti, kokius sunkumus jam teko patirti, daug mėnesių kasdien keičiant slėptuvę, kad apsaugotų nuo pavojaus ne tik save, bet ir savo namuose jį slapsčiusius bičiulius (o slėptis reikėjo net ir nuo žydų, galėjusių netyčia prasitarti). Tačiau iš šio pogrindinio gyvenimo Arjė išėjo nepalūžęs nei kūnu, nei dvasia, priešingai – kupinas energijos ir ištroškęs veiklos. Galimybė nuveikti ką nors dėl bibliotekos jį pakerėjo.
Arjė vadovaujama taryba buvo aktyvi ir energinga. Penki jo bendražygiai – devyniolikmetis iždininkas Jokūbas Meiras Bunimovičius, lankęs šią biblioteką nuo pat vaikystės (1941 m. rugsėjo 30 d. nužudytas per masines žudynes Varnikų miške), Cvi Iljanskis, Dovydas Cvi ir kiti – buvo pasišventę šiam reikalui.
Kadangi per pirmąjį lenkmetį valdžia persekiojo bet kokias žydų tautinio gyvenimo apraiškas, taryba nusprendė, kad palikti biblioteką be oficialaus leidimo pernelyg pavojinga, ir reikia pabandyti ją įteisinti. Tai atėmė daug laiko, energijos ir nervų, nes lenkai nejautė palankumo žydų bibliotekai. Be to, reikėjo parūpinti knygų. Didžioji dalis sukauptos literatūros buvo hebrajiška, bet dažnas jaunuolis šios kalbos nemokėjo, tad reikėjo knygų ir jidiš kalba. Taip pat norėta įsteigti skaityklą ir jaunimo kultūros tarybos namus – tačiau tai buvo neįmanoma, kol lenkų valdžia nepripažino bibliotekos. Vis dėlto galiausiai leidimas buvo gautas, ir skaityklos atidarymas tapo svarbiu miestelio gyvenimo įvykiu. Izraelio Nudlerio (nužudyto per masines žudynes 1941 m. rugsėjo 30 d. Varnikų miške) bute šalia pravoslavų cerkvės skaityklai išnuomotas nedidelis kambarys kas vakarą būdavo sausakimšas skaitytojų – įsigijus naujų knygų, jų padaugėjo kelis kartus.
Išsiplėtus veiklai, reikėjo daugiau išteklių. Iš skaitytojo mokesčio gaunamų lėšų ir JEKOPO skirtos paramos nebepakako padengti padidėjusioms išlaidoms, todėl taryba nusprendė organizuoti bibliotekos „Paramos dieną“.
Pasiskirsčiusios poromis, jaunos ir žavios miestelio moterys išėjo rinkti pinigų bibliotekai paremti. Aukojo ne tik žydai – daugiausia paaukojo Trakuose tuo metu gyvenę lenkai ir net lenkų kareiviai, tad surinkta suma pranoko lūkesčius ir keliems mėnesiams užtikrino bibliotekos biudžetą.
Vienas iš bibliotekos pajamų šaltinių buvo kartą ar du per metus rengiami „vakarėliai“, tapę svarbiu miestelio gyvenimo įvykiu.
Tarp pagrindinių jų organizatorių buvo Juozapas (nužudytas per 1941 m. rugsėjo 30 d. masines žudynes Varnikų miške) ir Fania Mitlanskiai – jau minėti Trakuose veikusios žydų mokyklos steigėjai. Jų tėvai Izraelis ir Lėja Mitlanskiai buvo paprasti žmonės, ne taip seniai atsikėlę į miestelį ir įsteigę mechanizuotas batų dirbtuves, iš kurių uždirbdami daug pinigų norėjo suteikti savo vaikams „šiuolaikišką“, XX a. antrojo dešimtmečio poreikius atitinkantį išsilavinimą – o tai reiškė, kad leido juos mokytis muzikos. Juozapas studijavo Vilniaus konservatorijoje, o Faniai buvo nusipirktas fortepijonas. Nepaisant socialinio statuso, brolis ir sesuo neturėjo nė lašo snobizmo, priešingai – savo paprastu ir maloniu elgesiu, charakterio gerumu ir įgimta išmintimi pelnė jaunimo simpatijas ir tapo svarbiais bendruomenės veikėjais.
Nenuostabu, kad aplinkinių miestelių šventės nė iš tolo negalėjo lygintis su Trakų jaunimo „vakarėliais“, kuriuos rengiant daug prisidėdavo išlavintą skonį turėję Juozapas ir Fania, pasirūpindavę puikia programa su choru, kuriame dainavo visi miestelio jaunuoliai, šokiais ir vaidinimais.
Be to, Juozapas per šiuos „vakarėlius“ pristatydavo klausytojams trumpas savo paties muzikines kompozicijas, kurios dėl malonių melodijų buvo atliekamos Vilniaus mokyklų teatrų scenose ir visų mielai dainuojamos. Net ir vėliau, kai gavęs darbą vienoje įstaigoje persikėlė gyventi į Vilnių, jis mielai talkindavo rengiant žymiąsias Trakų šventes.
Svarbiausiu „vakarėlių“ akcentu būdavo choras, kuriame dainavo kone visi bendruomenės nariai ir kurio dainas, parinktas iš klasikinės muzikos repertuaro, o kartais ir Juozapo išverstas į jidiš kalbą, visi miestelyje puikiai mokėjo ir daugybę metų dainuodavo įvairiausiomis progomis – Pesacho (43) išvakarėse kepant macą, jaunimo vakarėliuose ar vakare besiirstant valtimi per ežerą.
Antra pagal svarbą programos dalis būdavo spektaklis, paprastai pagal Šolom Aleichemo pjesę, literatūros kūrinio skaitymas arba mandolinų ansamblio koncertas. Šį ansamblį Juozapui išvykus iš Trakų įkūrė jo brolis Cvi, kuris neturėjo muzikinio išsilavinimo, bet buvo talentingas ir veiklus. Ansamblyje muzikavę jauni vyrai ir moterys negailėjo laiko repeticijoms, ir netrukus kolektyvas pasiekė tokį lygį, kad jau galėjo pasirodyti meninėje „vakarėlių“ programoje ir buvo kviečiamas koncertuoti į aplinkinius miestelius.
Nuotrauka iš 1954 m. išleistos knygos „Trakai“, po ja parašyta (iš hebrajų kalbos išvertė dr. Lara Lempertienė): „Cvi Mitlanskio styginių orkestras. Sėdi iš dešinės į kairę: 1) Michaelis Chasdo (žuvo per Holokaustą) 2) Tuvija [Levter] (žuvo per Holokaustą) 3) poetas Šimšonas Kahanas (žuvo per Holokaustą) 4) Jona Svirski 5) Izaokas Vilkiskis (žuvo per Holokaustą) 6) Sonia Mitlanski (žuvo per Holokaustą) 7) dirigentas Cvi Mitlanskis (žuvo per Holokaustą) 8) Niuta Mitlanski 9) Nachumas Cvi (žuvo per Holokaustą) 10) Saliamonas Aronovičius (žuvo per Holokaustą) 11) Dovas Giršovskis 12) Juozapas Šubas 13) Izaokas [Zandmanas] (žuvo per Holokaustą) 14) Elijas Kocas (žuvo per Holokaustą)“
Po meninių pasirodymų prasidėdavo laisvoji programa, sudaryta iš kelių dalių. Viena svarbesnių buvo flirto žaidimas „Oro paštas“. „Paštą“ atstojo dėžutė, į kurią buvo galima įmesti laišką tam, į ką linksta širdis, o „paštininkui“ paskelbus ant vokų užrašytus vardus, iš gautų laiškų skaičiaus tapdavo aišku, kuri mergina ar vaikinas pelnė daugiausiai simpatijų.
Būtina šventės dalis buvo užkandžių baras, kur buvo galima paskanauti įvairiausių pyragų, sumuštinių, saldainių ir, svarbiausia, ledų, kurie Trakuose buvo ypatingos prabangos prekė. Kartais būdavo surengiama ir loterija, kurios prizai – iš namų atnešti puodeliai, dubenėliai, žaislai, saldumynai, knygos, sąsiuviniai, o kartais net ir nebrangus laikrodis – pakurstydavo norą žaisti ir dalyvauti varžybose.
Tačiau pagrindinė laisvosios programos dalis buvo šokiai, neretai užsitęsdavę iki aušros. Dėl jų bilietus pirkdavo ne tik žydai, bet ir vokiečių ar lenkų kareiviai – priklausomai nuo to, kas tuo metu valdė Trakus – ateidavę ne pasimėgauti meniniais pasirodymais, o tiesiog pašokti su gražiomis merginomis.
Už pagalbą aiškinantis asmenvardžių rašybą ir terminus dėkojame dr. Larai Lempertienei.
NUORODOS:
1. Interneto prieiga: https://archive.org/details/troki00unse. Taip pat nurodoma, kad šios knygos kopijos yra Niujorko Žydų kultūros tyrimų institute (YIVO) ir Jeruzalėje esančiose Žydų nacionalinėje ir universiteto bei Jad Vašemo bibliotekose.
2. Yizkor, arba atminimo, knygos – jidiš ir/ar hebrajų kalba išleistos iš įvairių miestų kilusių žydų parengtos knygos, skirtos per Holokaustą sunaikintų šių miestų bendruomenių atminimui.
3. Iš anglų k. čia ir toliau išvertė R. Kalinauskaitė.
4. Trakai šioje knygoje vadinami ne miestu, o kaimu ar gyvenviete, angl. village – vert. past.
5. Pvz., žr.: Troki: zarys antropogeograficzny / Jan Jerzy Tochtermann. – Wilno, 1935. (Rozprawy Wydziału III Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie; t. 9, z. 1), p. 13-15. Taip pat žr.: Baliulis A., Mikulionis S., Miškinis A. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991, p. 147-149.
6. Knygoje rašoma, kad Trakuose vyravusi lenkų kalba nebuvo gryna ir labiau priminė baltarusių kalbą, – aut. past.
7. Gabajus – sinagogos iždininkas ir valdybos narys.
8. Angliškame knygos vertime nurodyta, kad jis buvo talmid chacham.
9. Minjanas – 10 suaugusių (t. y. sulaukusių religinės pilnametystės, vyresnių nei 13 metų) vyrų kvorumas, būtinas norint atlikti kai kurias religines ceremonijas (bendruomeninę maldą, Toros skaitymą sinagogoje, maldų skaitymą per vestuves ir kt.).
10. Aron hakodešas (hebrajų kalba „šventoji skrynia“) – spinta ar niša sinagogos rytinėje sienoje, kurioje laikomi Toros ritiniai. Tai viena iš svarbiausių sinagogos vietų, kilusi iš Biblijoje minimos Sandoros skrynios, kurioje buvo laikomos lentelės su 10 Dievo įsakymų.
11. Kyla abejonių, ar ši pavardė užrašyta teisingai, tikroji forma kol kas nėra aiški.
12. Mendelė Moicher Sforimas (Mendelis Knygnešys), tikroji pavardė Šalomas Jokūbas Abramovičius; 1835-1917) – šiuolaikinės meninės prozos jidiš kalba pradininku laikomas rašytojas.
13. Chederis (hebr. cheder – patalpa) – žydų religinė pradinė mokykla.
14. Tora – penkios pirmosios Senojo Testamento knygos, sudarančios Penkiaknygę.
15. Melamedas (hebr.) – chederio mokytojas.
16. Raši – akronimas, kuriuo vadinamas žymus žydų Biblijos ir Talmudo komentatorius Rabis Šlomas ben Icchakas Saliamonas ben Izaokas (1040 m. vasario 22 d. – 1105 m. liepos 13 d.).
17. Tanachas, hebrajiška Biblija. Ją sudaro 39 Senojo Testamento knygos, suskirstytos į 3 dalis: Penkiaknygė (Tora), Pranašai (hebr. Neviim) ir Raštai (hebr. Ketuvim). Pavadinimas kilo iš pirmųjų šių dalių raidžių T, N, K.
18. Talmudas (hebr. mokymas, studijavimas) – teisinių ir etinių judaizmo nuostatų sąvadas, Toros pasakojimus ir įstatymus interpretavusių žydų išminčių palikimas.
19. Lietuvos žydai, kaip ir visi žydai aškenazai, vartojo dvi kalbas: hebrajų su aramėjų kalbos elementais ir jidiš. „Šventąja kalba“ (lešon ha-kodeš arba lošn-koideš) vadinama hebrajų kalba buvo skirta religinės teisės, liturgijos, religinio švietimo ir literatūros sritims, o kaip šnekamoji kalba nevartota. Jidiš buvo bendravimo kalba, šios kalbos ir kultūros tyrėjas prof. Dovydas Kacas ją apibūdino taip: „jidiš buvo visuotinė gimtoji kalba ir universali bendravimo kalba, kurios vartojimo sferos vienas polius buvo intymi namų aplinka, o kitas – ješiva ir rabinų teismas.“ (Žr.: http://litvakai.mch.mii.lt/kalba/Default.htm).
20. Rebe – pagarbus kreipimasis.
21. Gemara (hebr. gamar – papildyti, paaiškinti) – III-V a. aramėjų kalba parašytas Palestinos ir Babilonijos išminčių komentarų ir paaiškinimų rinkinys, papildantis Mišną ir kartu su ja sudarantis Talmudą.
22. Aukos Žydų nacionaliniam fondui, įsteigtam 1901 m. siekiant surinkti lėšas žydų valstybės įkūrimui jų istorinėje tėvynėje Erec-Izraelyje (Izraelio žemėje), buvo renkamos į specialias mėlynas dėžutes, o už šiuos pinigus perkama žemė.
23. 1897 m. įvykusiame Pirmajame sionistų kongrese nuspręsta įsteigti Žydų kolonijinį banką, kad būtų galima finansuoti sionistų judėjimo tikslus.
24. 1990 m. Jeruzalėje išleistoje Ervino Birnbaumo knygoje „In The Shadow of The Struggle“ nurodyta, kad Temai Kac (Tema Katz) pavyko sužeistai išsigelbėti iš žudynių duobės Paneriuose, bet žmonės Vilniaus gete nepatikėjo siaubingu jos pasakojimu. Žr. prieigą internete, p. https://books.google.lt/books?id=GB8uPatYT6kC&pg=PA192&lpg=PA192&dq=tema+katz+vilna&source=bl&ots=Xwdcj70Udn&sig=D4XakXAKvEjDLjV2tzdZoiCG_d4&hl=en&sa=X&redir_esc=y#v=onepage&q=tema%20katz%20vilna&f=true
25. Chanuka – šviesos šventė, švenčiama pagal hebrajų kalendorių kislevo mėnesio 25 dieną (gruodį), minint išniekintos Jeruzalės šventyklos atgavimą, apvalymą ir atšventinimą 165 metais pr. m. e.
26. Purimas – pavasarėjant (pagal hebrajų kalendorių adaro mėnesio 14-tą dieną, pagal grigališkąjį – vasarį arba kovą) švenčiama džiaugsminga šventė, kuria minima, kaip Persijos karaliaus žmona žydaitė Estera išgelbėjo žydus, sutrukdydama juos sunaikinti norėjusiam Persijos karaliaus patarėjui Hamanui.
27. Štiblas – nedidelė patalpa bendruomenei melstis, maža sinagoga.
28. Jom Kipuras – žydų religinė šventė, Atpirkimo diena, švenčiama pagal hebrajų kalendorių tišrej mėnesio 10 d. (tarp rugsėjo 14 d. ir spalio 14 d. pagal Grigaliaus kalendorių), skirta apsivalymui nuo nuodėmių.
29. Šamašas (nuo hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – pagalbinė žvakė, kuria uždegamos kitos Menoros žvakės.
30. Šamesas (nuo hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio tarną) – sinagogos sargas ir pagalbininkas.
31. Chazanas – maldų vedėjas sinagogoje.
32. 1902 m. Vilniuje Izaokas Jokūbas Reines įkūrė religinį sionizmo judėjimą „Mizrachi“.
33. Mišna (hebr. Pakartojimas) – Talmudo dalis, sakytinės tradicijos branduolys, II a. sudarytas iš ankstyvųjų Toros išminčių aiškinimų.
34. Mišną sudaro 6 dalys, sudarytos iš 7-12 traktatų.
35. „Jokūbo šulinys“ – 1490-1550 m. sudaryta Talmude užrašytos vadinamosios agadinės (nuo hebr. Agada – pasakojimas) literatūros, kurią sudaro žydų papročiai, pamokančiomis ar šmaikščiomis smulkmenomis papildyti bibliniai ir istoriniai pasakojimai, kompiliacija su komentarais.
36. „Žmogaus gyvenimas“ – vienas iš vilniečio rabino Abraomo Dancigo (1747 arba 1748-1820) veikalų.
37. Šochetas – žydų ritualinis gyvulių skerdikas.
38. Pirkei Avot (iš hebr.: „Tėvų pamokymai“) – Mišnos traktatas, skirtas etiškam elgesiui.
39. Mikva (hebr. mikváh – baseinas) – tekančio vandens baseinas, naudojamas ritualiniam apsiprausimui (priimant judaizmo religiją, tikinčio vyro apsivalymui, moteriai prieš vedybas, po mėnesinių ar gimdymo).
40. Parafrazė iš Ekleziasto knygos 1:4: „Viena karta praeina, kita – ateina, o žemė lieka per amžius.“
41. YEKOPO (akronimas iš pavadinimo rusų kalba Еврейский комитет помощи жертвам войны) – 1914 m. įsteigta organizacija, teikusi pagalbą žydams, nukentėjusiems per Pirmąjį pasaulį karą, o vėliau ir pogromų aukoms. 1914-1916 m. jos skyriai buvo įkurti didesniuose tuometės Rusijos ir Ukrainos miestuose.
42. „Joint“ arba „American Jewish Joint Distribution Committee“ (paž. „Amerikos žydų jungtinis paskirstymo komitetas“) – didžiausia nepolitinė pagalbos visame pasaulyje gyvenantiems žydams organizacija su vadovybe Niujorke, įkurta 1914 m. siekiant sukurti vieningą pagalbos sistemą Pirmojo pasaulinio karo aukoms.
43. Pesachas – žydų šventė, švenčiama per pirmąją pavasarinę Mėnulio pilnatį, prisimenant žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės.
