Feliksas Venskūnas apie 1935 m. Onos Striškienės asmeninio archyvo nuotr.

Ona STRIŠKIENĖ, Panevėžio žygeivių klubo narė, www.voruta.lt

Felikso ir Bronės Venskūnų graži sodyba yra pietinėje Įstricos kaimo dalyje. Prie didelės gyvenamosios trobos auga gražuolis ąžuolas. Kas jį pasodino jau niekas nepapasakos. Sodyba yra šalia kelio vedančio į Panevėžį pro Paliūniškį. Sodyboje senų obelų sodas. Dar didesnis sodas yra Felikso Venskūno brolio sodybvietėje šalia, už kelio. Trobesių nebėra, nes pardavė ir išvažiavo į Panevėžį.

Feliksas Venskūnas – savanoris. Su žmona užauginęs dukrą Laimą, sūnus – Joną ir Alfuką. Sūnų jau nebėra, o dukrą Laimą prakalbinti labai sunku. Mažakalbė, kaip ir jos motina Bronė. Bronę Venskūnienę teko gerai pažinti, kartu dirbom, bendraudavom. Ji daugiau tylėdavo, bet kai prakalbėdavo, tai reikėjo įsiklausyti į kiekvieną žodį. B. Venskūnienė man buvo protingos, išmanančios, darbščios moters pavyzdys. Bronė Breivytė (Venskūnienė) į Įstricą atitekėjo iš Breiviškių kaimo (Karsakiškio sen.).

Feliksas Venskūnas gimė 1899 m. lapkričio 7 d. Nizelių vnk., Panevėžio vls., Panevėžio aps. Pagal dukros pasakojimą Navadolėje. Nei Nizelių, nei Navadolės niekas nebežino. Felikso tėvai buvo Juozas ir Elžbieta Venskūnai. Su tėvais jis atsikėlė į Įstricą, ten ir nugyveno visą amžių. Feliksas mokėsi pradinėje mokykloje. Į savanorius išėjo  su Paliūniškio ir Naujikų vyrais.

Dalyvavo kovose su Raudonąja armija prie Kėdainių. Nuo išgąsčio susirgo rože, ištino kojos, gydytis paleido į namus. Įstricos kaimo pietinėje dalyje, miške, Dominauskų namuose gyveno rusas, kuris užkalbėdavo rožę. F. Venskūnas lankėsi pas jį, pasveiko ir grįžo į savo dalinį. Kovojant teko gulėti pelkėse, peršalo, pradėjo sirgti plaučiais. Netoliese susprogus  sviediniui, buvo pakenktos ausys, neprigirdėdavo. Vokiečių laikais susižeidė akį, pablogėjo regėjimas. Pagal dukterėčios Ritos Stanevičiūtės-Navickienės pasakojimą dėdė tematė su viena akimi.

Algimanto Stalilionio ir Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „LAISVĖS IR TĖVYNĖS GINTI 1918-1920 m. Pumpėnų valsčiaus savanoriai“ (2017 m.) patiekiama, kad į Lietuvos kariuomenės Panevėžio batalioną savanoriu įstojo 1919 m. balandžio 2 d., tarnavo Ketvirtajame pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulke iki 1920 m. gegužės 7 d. (LCVA 930-3-4461, kovojo su bolševikais du mėnesius – LCVA 1391- 1-9). 1928 m. liepos 28 d. nutarimu Įstricos kaime gyvenantis F. Venskūnas pripažintas Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu. Tų pačių metų rugpjūčio 29 d. apdovanotas Savanorio medaliu (liud. 818 LCVA 930-3-4461).

Felikso Venskūno kapas Paįstrio kapinėse, Panevėžio r.

F. Venskūnas žemės dėl nežinomų priežasčių negavo, tik miško medienos, iš kurios pasistatė trobą ir klojimą. Klojimas buvo nacionalizuotas, kolūkių laikais į jį kraudavo Įstros tarybinio ūkio šieną.

Pagal Adelės Jankevičiūtės-Samulionienės prisiminimus F. Venskūnas kurį laiką dirbo miško darbininku. Turėjo skirtą ganyklą miškų ūkio žemėje. B. Venskūnienė dirbo Įstros tarybinio ūkio III-ame skyriuje, šeimai buvo skirta 50 arų dirbamos žemės. Sodino daržus, bulves, augino gyvulius.

Pokaryje F. Venskūnui nuvažiavus į Klimbalą malkų, stribai ir kareiviai gaudė partizanus. Partizanai bėgdami susėdo į roges ir bėgo apšaudomi. Pabėgo laimingai, paskui atėję partizanai dėkojo, o Piniavoje teko aiškintis skrebams. Smetonos laikais sueidavo su Naujikų savanoriais (Mažylis 2010: 49).

Gražiai sugyveno šeimoje, labai gerbė žmoną. Žmona Bronė buvo žymiai jaunesnė. Mirė 1977 m. rugsėjo 3 d. (per žmonos vardadienį). Palaidotas Paįstryje, 2008 m., sulaukusi 95-erių mirė žmona. Tame pačiame kape palaidotas ir suaugęs sūnus Alfukas, miręs 2007 m.