Ignas Šapkūnas, Pranciškonų gimnazijos absolventas. 1937 m.

Albertas RUGINIS, www.voruta.lt

1945 08 01 Žemaičių apygardos sudėtyje įkurta Šatrijos rinktinė, veikusi Telšių, Plungės rajonuose. Pirmasis jos vadas Stasys Beniulis žuvo 1947 05 17 (Jam pagerbti  Skardamiškės kaime ūkininkas Vytautas Kundrotas pastatė paminklinį   akmenį).

     Po Beniulio žūties rinktinei vadovauja Šarūnas Jazdauskas   iki jo  suėmimo 1947 11 24. Tuomet  Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas 1948 metų pradžioje rinktinės vadu paskiria  Igną Šapkūną – Meisterį, Buržujų.  Pastarajam   žuvus  Birbiliškės miške, rinktinei iki pat 1950 metų gegužės  22 dienos   vadovavo Kazys Andriuška – Linksmasis. Jisai  žuvo Jomantų miške, Telšių rajone.

     Paskutinysis Šatrijos rinktinės vadas,   vadovavęs   nuo 1950 m. gruodžio,    buvo   Ignas Čėsna – Benamis, Žentas, Vitoldas.  Jisai    žuvo 1951 08 23 kautynėse Laukstėnų kaime,  Telšių rajone.  Kartu  tuomet   žuvo štabo viršininkas Alfonsas Venckus, Petras Lileikis,  partizanavęs nuo 1945 metų, Pranas  Zimkus,  partizanavęs vos pusę metų. Su jais žuvo ir vokiečių karininkas, partizanas nuo 1945 m.,  Alfredas Cherlė.

     Telšių rezistencijos istorijos tyrinėtojai broliai Alfredas ir Romualdas Jonušai  po 10 metų paieškų   Dievo Krėslo miške Krėpštų kaime  surado prieš daugelį metų žemėje užkastą Šatrijos rinktinės partizanų archyvą. Jo medžiaga  dabar  restauruojama ir tyrinėjama.

Šapkūno kovos kelias

     Ignas Šapkūnas – Meisteris, Buržujus gimė 1918 m. Palangoje,  amatininko šeimoje. Joje augo keturi vaikai. Ignas mokėsi Palangos progimnazijoje. Vėliau Kretingos Pranciškonų gimnazijoje. Grojo dūda, priklausė skautų organizacijai. 1940 m. baigė Lietuvos karo mokyklą kaip aspirantas. Turėjo   jaunesniojo leitenanto laipsnį.  Paleistas į atsargą,    mokytojavo Juozapavo, vėliau Nevarėnų pradinėse mokyklose. 1942 m. vasarą  vedė  mokytoją Eleną Keinytę iš gretimo Dadotkų kaimo. Sulietuvino savo Šapkausko pavardę į Šapkūno. Abu jauni, aukšti, gražūs, veiklūs, mylintys Tėvynę…

Elena  Šapkūnienė, grįžusi iš lagerio. 1956 m.

     Kai rusai  vėl įžengė  į   Lietuvą, Ignas organizavo Lietuvos Laisvės Armijos būrį. 1945 m. pradžioje  jo būryje  jau  buvo 20 vyrų.  Būrys laikėsi    Nerimdaičių, Nevarėnų, Mitkaičių apylinkėse, pereidavo ir   Mažeikių rajono Sedos, Ketūnų, Balėnų, Pievienų, Plinkšių miškus. 1947 04 18 Plinkšių miške vyko partizanų būrių susitikimas. Ir  užpuolė rusai. Kautynėse dalyvavo  ir  Igno   Šapkūno vyrai.

Jo žmonai  Elenai   pavyko išsiimti sovietinį pasą Pocienės pavarde, todėl 1945 m. spalio 13 d. jiems gimusią dukrelę Loretą užregistravo svetima Pociutės pavarde. Tik   Elena  mažai  tuo pasu tepasinaudojo, nes nuo 1946 m., būdama partizanų ryšininkė, slapstėsi.

     1949 m. balandžio 28 dieną  MGB gavo agento Žirnio (partizano A. Urbonavičiaus) pranešimą. Tryškių 16 stribų ir kareivių būrys apsupo partizanų bunkerį Akmenės r. Viekšnių vlsč. Birbiliškės miško 16-tame kvartale. Kautynių metu žuvo Šatrijos rinktinės vadas Ignas Šapkūnas ir partizanas Gureckas. Taip pat žuvo  ir ,,liaudies gynėjų“ būrio narys stribas Makevičius (Kiti šaltiniai sako, jog žuvo trys stribai). Žuvęs Ignas Šapkūnas    nugabentas į Tryškius ir keletą dienų gulėjo numestas  ant miestelio grindinio. Manoma, jog užkastas Tryškių apylinkėse.

     Atgimimo metais Ignui Šapkūnui   po mirties   suteiktas kario savanorio statusas ir  dimisijos majoro laipsnis.

Iš prisiminimų,  užrašytų telšiškio Zenono Jaškos

     Danutė Keinytė – Jakutienė: „1947 m. vasarą  aplankiau Igną  Šapkūną Pievienų miške. Partizanų     buvo  daugiau  kaip dešimt. Ten sutikau ir buvusį klasės draugą  Juozą Sobutą. Daugiau  Igno  Šapkūno nebemačiau. 1949 m. gegužės ar birželio mėnesį buvau iškviesta  į Vilniaus saugumą . Parodė nuotrauką. Ant akmeninio grindinio gulėjo Ignas Šapkūnas, nepasikeitęs, atmerktomis akimis, vėjo  išplaikstytais  plaukais, su šypsena ir nutekėjusia kraujo srovele lūpų kamputyje. Antroje nuotraukos pusėje pasirašiau atpažinimo tekstą“.

     Sakoma, kad Navarėnų milicijos viršininkas Pranas Jonkus (Vėliau Navarėnų kolūkio pirmininkas) buvo pakviestas atpažinti Igno Šapkūno. 1991 m.  D.Jakutienė  klaususi P. Jonkaus,  kur  pakastas Šapkūnas. Jonkus sakėsi    nežinąs. Galbūt….

     Buvęs kuopos ryšininkas Stasys Nika, gim. 1926 m. : „Turėjome su broliu daug ginklų. Juos 1947 m. atidavėme  I. Šapkūno vyrams. Ypatingai gautu rankiniu kulkosvaidžiu džiaugėsi būryje buvęs vokiečių karininkas Albertas (galbūt tai tas pats Alfredas Cherlė ?).

    Vyrai turėjo du bunkerius: Nerimdaičiuose Alfonso Beresnevičiaus trobos gale ir Eigirdžiuose,   prie pat kelio, partizanų siuvėjo Pilipavičiaus tvarte. I.Šapkūnas savo vyrams draudė vartoti alkoholį.

     Kęstutis Čijunskas,  gim. 1951,  pasakojo,  kad Birbiliškės miške  tėvas varė samagoną.  Išgirdę šūvius, užgesino ugnį ir su mažuoju Kęstučiu suspėjo parbėgti namo. Greit pamatė vora ateinančius ginkluotus kareivius. Jie šukavo mišką. Patikrino  sodybą, patardė tėvą,  bet  nieko įtartino nerado ir  nuėjo toliau.

Igno  Šapkūno artimųjų likimai

     Elena Keinytė – Šapkūnienė suimta 1948 07 13. Kalinta ir tardyta Telšiuose. Apkaltinta , esą  žinojo vyro buvimo vietas ir nepranešė  saugumui. Už tai Karinio Tribunolo buvo nuteista 25 m. lagerio ir 5 m. tremties. Turtas nekonfiskuotas, nes jo nebuvo.  Elena kalėjo Vorkutoje ir  Dubrovlage,   Mordovijoje. 1955 metais paleista. Mirė 1976 m., palaidota Navarėnų kapinėse.  Po mirties  jai  suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

Loreta Šapkūnaitė su močiute Skolastika Šapkauskiene ir pussesere Regina. Tremtyje, 1950 m.

     Igno  Šapkūno tėvai ir  jo  sesuo Irena Lapinskienė su dviem vaikais 1948 05 22 iš Palangos ištremti į Šamankos gyvenvietę Irkutsko srityje. Tremties metu   ten buvo  ir   Igno   Šapkūno duktė  2,5 metų Loreta.  Trėmėjai tokios   nerado  tremiamųjų sąraše, tad  įrašė Loretos Rimkūnaitės pavarde ir ištrėmė kartu su seneliais.  Igno tėvas Pranas Šapkūnas mirė tremtyje 1951 02 25. Motina  Skolastika Šapkūnienė iš tremties 1955 metais  pabėgo ir sugrįžo į Lietuvą. Mirė 1969 m. Sesuo Irena Lapinskienė iš tremties paleista 1957 m. Į Lietuvą negrįžo, mirė Rusijoje 1980 m. Jos sūnus Romas irgi mirė Rusijoje 1970 m. Tik jos duktė Regina Ibiatova grįžo  Lietuvon 1957 m.

    Igno   Šapkūno dukterį  Loretą  1955 metais pavyko  su svetimais žmonėmis  nelegaliai parvežti  į Lietuvą. Ji gyveno  pas tetą,  o  1956 m. iš lagerio sugrįžo mama. Loreta baigė Kauno politechnikos institutą. Su Jonu Valentinaičiu sukūrė šeimą, užaugino sūnų Tomą ir dukterį Mariją. Šiuo metu ji aktyviai darbuojasi Tremtinių sąjungos Kauno filiale.

     Igno Šapkūno žūties vietoje Birbiliškės miške pastatytas Atminimo ženklas. Jis bus šventinamas  šių   metų   gegužės 20 dieną.

Nuotraukos iš Loretos Valentinavičienės albumo.