Marytė MALINAUSKIENĖ

Prieš kelerius metus Punske buvo apsistojusi keliaujanti jaunųjų ateitininkų stovykla, kuriai vadovavo Reda Sopranaitė, „Ateities“ žurnalo redaktorė. Mūsų jaunimas turėjo progą su šiais nuostabiais žmonėmis trumpai pabendrauti. Paliko jie nepaprastą įspūdį. Kiek vėliau sužinojau, kad ateitininkų bendruomenę 1989 ar 1990 m. atkūrė mums gerai pažįstamas Arvydas Petras Žygas (1958–2011), Ilinojaus universiteto (JAV) ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, o mūsų krašto žmonėms – be galo nuoširdus bičiulis, nepaprastas kunigas.

Ėmiau ir susidomėjau, kas tie ateitininkai. Ateitininkai – tai katalikiška jaunimo ugdymo organizacija, įkurta 1910 m., vienijanti mokinius, studentus bei mokslą baigusius organizacijos narius (sendraugius). Ji siekia atnaujinti, stiprinti ir kurti Lietuvos visuomenę ir Bažnyčią. Savo veikloje vadovaujasi penkiais principais: katalikiškumo, tautiškumo, inteligentiškumo, visuomeniškumo ir šeimyniškumo. Ateitininkų ženkle vaizduojama tulpė, kuri simbolizuoja dvasinę jaunystę, penki jos žiedai – penkis principus. Ženklo centre kryžius, sudarytas iš trijų linijų (tai dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė), simbolizuojantis krikščionybę. Kryžiaus centre yra saulė, kuri simbolizuoja tikėjimo šviesą. Ženklo apačioje puslankis, reiškiantis pasaulį. Dar žemiau esantys Gediminaičių stulpai, kurie parodo, kad pasaulyje yra Lietuva.

Ateitininkų organizaciją galime šiek tiek prilyginti prie skautų judėjimo, kurį 1907 m. įkūrė anglų pulkininkas R. Baden-Povelio. „Scaut“ – angliškai reiškia žvalgą. Skautų šūkis – „Dievui ir Tėvynei“.

Idėjinis ateitininkų vadas buvo Romos popiežius Leonas XIII, kuris dar 1891 m. paskelbė encikliką „Rerum Novarum“. Tai jaunimo ugdymo katalikiškai idėjai labai pritarė kai kurios žymios to meto asmenybės: visų pirma prelatai Jonas Mačiulis-Maironis ir Aleksandras Dambrauskas-Jakštas bei vėliau gyvenęs Petrogrado dvasinės akademijos prof. Pranciškus Bučys. Šiam judėjimui pritariantys asmenys organizavo krikščionių demokratų partiją Lietuvoje. Ateitininkų vardas kilęs nuo leidžiamo žurnalo „Ateitis“.

Nors moksleiviai ir studentai ateitininkai nebuvo politinės organizacijos nariai, jie buvo labai veiklūs ir Krikščionių demokratų partijos, ir kitų krikščionių organizacijų talkininkai. Daug ateitininkų nuėjo savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, į pirmąją karo mokyklą. Visuomeniškumas labai išryškėjo, kai ateitininkai visoje Lietuvoje ragino žmones eiti rinkti tautos atstovų į Steigiamąjį Seimą. Lietuvoje ateitininkams vadovavo Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, Kazys Pakštas, Pranas Kuraitis.

1930 m. tautininkų partija uždraudė moksleivių ateitininkų veiklą. Tada jie veikė slaptai. Abiejų sovietinių okupacijų laikotarpiu (1940 m. ir nuo 1944 m.) ateitininkų veikla buvo laikoma antivalstybine. Lietuvoje iškilus Sąjūdžio bangai, 1989 m. lapkričio 25-26 dienomis Vilniuje įvyko ilgai lauktas Lietuvos ateitininkų studentų suvažiavimas. 1990 m. Lietuvoje atsikuria studentų ir moksleivių ateitininkų sąjungos.

Dabar dar kartą panirkime į praeitį ir prisiartinkim prie mūsų krašto lituanisto, visuomenininko, kūrėjo Jono Stoskeliūno (1913–1990) asmenybės. J. Stoskeliūnas, nepaisydamas sienos kliūčių, būdamas vienuolikos metų, paliko gimtuosius Kampuočius ir nuvyko į Lietuvą, kur gyveno jo sesuo. 1925 m. įstojo į Seinų „Žiburio“ gimnaziją Lazdijuose. Tuo metu direktorius buvo M. Gustaitis. Tai iš jo berniukas nusipirko dvi lietuvių literatūros knygas, kurios lyg ir nubrėžė ateities kelią. Atitrūkęs nuo giminės, čia mokėsi 7 metus. Laimei, tuomet „Žiburio“ gimnazijoje mokslo sėmėsi ir Antanas Valinčius iš Valinčių, Juozas Budzeika, Viktorija Pavasarytė (vėliau Kudabienė) ir Jurgis Drūtys – abu iš Šlynakiemio. Gal būrelyje kraštiečių buvo šiek tiek lengviau? Žinome, kad Jonukas neturėjo laiko sielotis. Greit priprato prie naujos situacijos ir ne tik ėmėsi mokslo, bet ir pradėjo veikti ateitininkų bendruomenėje.

Apie Jono Stoskeliūno veiklą ateitininkų organizacijoje rašo Antanas Patackas „Mokinio dienoraštyje“, kuris paskelbtas Antano Masionio knygoje „Ateitininkų dvasia nepalūžo“ (išleistoje 1992 m.). Antanas Patackas (Algirdo Vaclovo Patacko, Seimo nario, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, tėvas), gimęs dzūkų – jotvingių kaime, Mikniškėse, taip pat mokėsi Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje, nuo 1930 iki 1931 m. birželio buvo ateitininkų kuopos pirmininkas. Jis artimai draugavo su Jonu Stoskeliūnu, kuris vėliau perėmė jo pareigas.

Antanas Patackas rašo: „Ateitininkai veikė slaptai. Pirmininku buvo J. Stoskeliūnas, VIII klasės mokinys, kilęs iš lenkų okupuotos Lietuvos. I trimestre, viename susirinkime Juozas Aleksa, VIII klasės mokinys, pasakė kalbą, kurioje tautininkų valdžios adresu buvo pareikšta smarkios kritikos. Susirinkimas išėjo viešumon. Matyt, dalyvių tarpe buvo saugumo agentas.

Gimnazijos vadovybė tardė susirinkimo dalyvius ir keli jų buvo nubausti: J. Stoskeliūnas gavo iš elgesio 3, o kitiems elgesio pažymys buvo sumažintas iki 4. Direktoriaus pavaduotojas Antanas Andukevičius reikalavo J. Aleksą pašalinti iš gimnazijos. Reikalą švelnino gimnazijos direktorius kun. dr. Jonas Starkus ir J. Aleksa nebuvo pašalintas, tik įspėtas ir pranešta jo tėvams… J. Stoskeliūno gautais duomenimis, saugumo užverbuotais agentais buvo moksleiviai ateitininkai: Vincas Savukynas ir Vincas Žaliaduonis. Abu vėliau tapo karininkais.“

Apie šį incidentą rašo ir pats J. Stoskeliūnas savo rankraštiniame „Dienoraštyje“, kurį pradėjo rašyti 1931 metų sausio 2 dieną. Štai kelios ištraukos.

„1931 IX 29 d.

Savo liūdnąsias mintis, kurios taip apniko, bent užrašysiu čia ant balto juodu. Myliu be galo dienoraštį, tik kad ne visada turiu laiko jį rašyti. Ir dabar neturiu laiko – pamokos dar neišmoktos. Aš jų ir negaliu mokytis. Vakar dienos įvykiai, taip pat ir šiandieniniai tiek užgulė ant širdies, jog negaliu nieko daugiau mąstyti kaip apie juos. Vakar prasidėjo „baisieji tardymai“ ateitininkų. Buvau pašauktas ir aš. Prisipažinau, jog esu ateitininkas, bet nedalyvauju veiksme. Ir į šį paskutinį susirinkimą nebuvau atėjęs. Mūsų pats inspektorius, pats būdamas sendraugis, atrodė tardąs baisiausius žmogžudžius. Man baisiai skauda širdį, kad tie patys skatina, ragina ir tie patys paskui žiauriai tardo. Šiandien vėl šaukė tardymui. Pasirodė, jog viena draugė pasakė, kad aš atidaręs susirinkimą. Aš griežtai išsigyniau.

1931 X 29 d.

Gavau naujų žinelių, kurios neduoda imtis man darbo, bet vargina ir vargina. Girdėjau, kad jau gresia trims aršiausioji bauda – pašalinimas iš gimnazijos. Jų tarpe esu ir aš pats. Dievulėliau brangus, ar aš užsitarnavau to? Ar aš nusikaltau prieš savo sąžinę, prieš visuomenę? Matau, kad pas mus Lietuvoje dabar ne sąžinės žiūrima, nežiūrima teisybės, bet pareikalaujama visai nekaltų aukų. Jau pradedu kurti planus tajai ateičiai, jeigu ji tokia bus.“

Keletą mėnesių anksčiau J. Stoskeliūnas rašė:

„1931 II 8 d.

Įvyko ateitininkų vyrų kuopelės susirinkimas, kurios esu pirmininkas. Programa buvo menka, bet vis dėlto pasisekė nieko sau. Čia galima parodyti iniciatyvos. Pasiryžau geriau įsijungti į ateitininkų ideologiją.

1931 II 14 d.

Į klasę ateina A. Patackas ir kalbina važiuoti Kaunan ateitininkų reikalais. Važiuosime abu. Man gera, malonu, bet aš noriu išbėgt nuo šios jaukios šilumos. Aš noriu išbėgti tam, kad paskiau man būtų dar maloniau. Mažam važelyje įsėdę birzginome iš Lazdijų. Šaltis, rodos, net tvoros pyškina…

1931 II 17 d.

Ryte grįžtame į ateitininkų namus. Čia ir pusryčiai, ir beveik sykiu pietūs. Čia labai gražiai kalba sendraugiai: Dovydaitis, Pakštas…“

(„Dienoraštyje“ minimi istoriniai Ateitininkų rūmai buvo Kaune, Laisvės alėjoje 13. Dabar čia įsikūręs Kauno technologijos universitetas.)

Tiek nuotrupų iš tuometinio Jono Stoskeliūno gyvenimo. Laimei, persekiojimai, sunkumai ir nesėkmės nepalaužė jautrios jaunuolio dvasios. Už incidentą nebuvo pašalintas iš gimnazijos. Ją baigė 1932 m. gerais rezultatais.

Baigęs gimnaziją, J. Stoskeliūnas nutarė tęsti mokslą Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Apie Vytauto Didžiojo universiteto aukštą mokymo lygį galima spręsti iš to, kad jo rektorius buvo žymus mokslininkas M. Roemeris, o Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas V. Krėvė-Mickevičius.

Jonas Stoskeliūnas, būdamas studentas, nepriklausė jokiai politinei partijai, tačiau visuomeninei veiklai nebuvo abejingas. Tuo metu Kaune jau keletą metų veikė „Vytauto“ klubas. Jis susidarė iš ateitininkų grupės. „Vytauto“ klubo tikslas buvo suburti studentus, siekiančius būti karštais patriotais, sąmoningais katalikais, tikrais intelektualais, veikliais visuomenininkais ir gerai pasirengusiais specialistais.

„Vytauto“ klubas turėjo savo uniformą – kepurę ir juostą, vėliavą. Klubo kepurė raudona (vėliavos spalvos), su žaliu lankeliu, apsiūtu auksiniu kaspinėliu apie pusę centimetro pločio; kepurės viršuje aštuonkampyje išsiuvinėtas Vytauto Didžiojo herbas, viršus pakraščiais apsiūtas auksiniu siūlu. Klubo juostelė trijų spalvų (raudonos, geltonos, žalios, maždaug pusės cm pločio kiekviena). Ji nešiojama raudona spalva viršuje, perjuosta per dešinįjį petį ir surišta kairiajame šone. Klubas turėjo savo raudonos spalvos vėliavą ir ženklą – Vytauto Didžiojo herbą.

Pirmuoju „Vytauto“ klubo pirmininku buvo išrinktas studentas teisininkas Stasys Gabaliauskas. Kasmet buvo renkama nauja valdyba. 1935–1936 akademiniais metais VDU „Vytauto“ klubo valdyboje buvo ir Jonas Stoskeliūnas.

Per 15 metų „Vytauto“ klubo gretose visuomeniškumo, katalikiškumo, mokslumo, tautiškumo siekė daugiau kaip 150 studentų ateitininkų, vėliau tapusių mokytojais, teisininkais, advokatais, kunigais. „Vytauto“ klubas sėkmingai veikė iki pat 1940 m. birželio 15 d., kada Lietuvą okupavo sovietai ir naujoji valdžia uždraudė bet kokią organizuotą veiklą, palikdama veikti tik komunistų partiją. Studentai pradėjo slėpti kepurėles, kitus nario ženklus ir stabdyti savo veiklą, nenorėdami tapti sovietų persekiojimo aukomis. Nemažai iš jų nuėjo lietuvių tautai sovietų skirtais kančių keliais. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai gana didelis vytautininkų, kaip ir kitų lietuvių inteligentų, būrys pasitraukė į Vakarus. Ten jie steigė lietuviškas mokyklas, leido laikraščius, knygas, rūpinosi pabėgėlių buitimi.

Sovietinėje Lietuvoje liko šiek tiek vytautininkų. Jie, dangstydamiesi nuo persekiojimų, kilnodamiesi iš vietos į vietą, organizacijos jau nebegalėjo atgaivinti, bet išliko. Baigę mokslus sudarė klubo bičiulių – sendraugių būrį. Iki mirties sendraugis išliko Jonas Stoskeliūnas. Kiti: Pijus Andziulis, Mikas Babilius, Petras Butrimas, Juozas Černiauskas, Domas Navickas, Antanas Patackas, Tomas Šniukšta (Kauno veterinarijos akademijos profesorius), Vytautas Valiukevičius (advokatas Ukmergėje) ir Viktoras Alekna (Lietuvos žurnalistas, rašytojas, poetas, politinis kalinys, Salomėjos Nėries metraštininkas, mirė sulaukęs 93 metų, 2008-aisiais). Viktoras Alekna 2002 metais taip prisiminė vytautiečių veiklą: „Vytauto“ klubo nariai kasmet rengdavo pavasario šventes gegužės mėnesio pradžioje. Uniformuotų vyrų būrys išsirikiuodavo Ateitininkų rūmų kieme ir paskui vėliavą žygiuodavo į Laisvės alėją.

Studentų bažnyčioje, Vilniaus gatvėje išklausydavo šv. Mišių ir vėl rikiuote grįždavo į Ateitininkų rūmus. Čia vykdavo iškilmingas posėdis, kurio metu nauji kandidatai buvo pakeliami į tikruosius narius. Posėdy dalyvaudavo ir vėliavos kūma Aleksandra Vailokaitė bei garbės nariai Leonas Bistras, prel. Al. Dambrauskas-Jakštas, Petras Karvelis, kun. Pranas Kuraitis, kun. Antanas Maliauskas, kan. Juozas Meškauskas, Kazys Pakštas, Aleksandras Stulginskis, dr. Stasys Šalkauskas, kun. Antanas Šmulkštys, kan. Stasys Ūsonis, Pranas Dovydaitis. Po dienos iškilmių, vakare toje pačioje salėje vytautininkai su savo svečiais linksminosi: kukliai, be alkoholinių gėrimų užkandžiavo, šoko ir dainavo.“

Sunku apibūdinti vytautininkų veiklos reikšmę. Verta priminti, kad ateitininkų principai – katalikiškumas, tautiškumas, visuomeniškumas, mokslumas, šeimyniškumas – buvo labai reikšmingi lietuvių tautai ir Katalikų Bažnyčiai. Jie taip pat prisidėjo prie Punsko ir Seinų krašto lietuvybės išlikimo.

www.punskas.lt

Nuotraukose:

1. J. Stoskeliūnas

2. Ateitininkų ženklas

3. Atestatas

4. J. Stoskeliūnas centre (stovi ant pakylos) su Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasės draugais

5. Vytauto Didžiojo universiteto studentų ateitininkų „Vytauto“ klubo vadovybė 1935 m. Nuotraukoje iš kairės: Juozas Kašenionis, Jonas Stoskeliūnas, Juozas Giedraitis, Kazys Nikėnas, Izidorius Bartkus, viduryje – Viktoras Alekna

6. Centre vėliavą neša J. Stoskeliūnas

Jonas Stoskeliūnas – mokytojas:

http://punskas.lt/jonas-stoskeliunas-mokytojas/

Jonas Stoskeliūnas. Incidentas (2 dalis)

http://punskas.lt/jonas-stoskeliunas-mokytojas-2-dalis/

Jonas Stoskeliūnas. Pluoštas prisiminimų (3 dalis)

http://punskas.lt/jonas-stoskeliunas-pluostas-prisiminimu-3-dalis/