Albinas VAIČIŪNAS, Vilnius

Už dalyvavimą 1950–1951 m. pogrindinėje organizacijoje „Lietuvos jaunimo vyčių sąjunga“ aš 1951 m. balandžio mėn. 28 d. kartu su kitais šios organizacijos dalyviais buvau areštuotas ir tais pačiais metais Kaune Pabaltijo karinio tribunolo buvau nuteistas 25-eriems metams kalėjimų ir 5-eriems metams tremties. Gruodžio mėn. pabaigoje 1951-aisiais buvau įkalintas 40-osios Vorkutos šachtos lageryje. Tame lageryje buvo nemažai lietuvių, taip pat latvių ir estų, daugiausia gal ukrainiečių, taip vadinamų „banderovcų“. Vorkutoje žiemą būdavo 40 ir daugiau laipsnių šalčio. Mane kasdien su kitais kaliniais išvesdavo prie geležinkelio tiesimo darbų. Ši šachta buvo nauja ir į ją tais metais buvo tiesiamas geležinkelis. 1952-ųjų pradžioje dirbdamas lauke po 8 val. dažnai prie 42-iejų laipsnių šalčio susirgau eksudatyviniu (šlapiuoju) pleuritu. Trims mėnesiams buvau paguldytas į lagerio ligoninę. Iš jos išrašius suteikė invalidumą. Dirbau geležinkelio iešmininku kartu su mokytoju Adolfu Ajoniu. Tais 1953-aisiais mirė diktatorius Stalinas. Pamenu, kai per radiją kaliniai išgirdo šią žinutę, ėmė ploti.

Vėliau prof. Juozo Klimavičiaus iniciatyva įdarbino mane į lagerio medicininę laboratoriją sanitaru. Ten dirbdamas išmokau laboranto specialybės ir latvių kalbos.
Tame 40-ame lageryje grupelė pabaltijiečių kalinių 1953 m. buvo įsteigę susivienijimą – bendriją „Aistija“. Ją sudarė lietuviai, latviai ir estai. Iš latvių pagrindinis „Aistijos“ organizatorius buvo istorijos mokytojas iš Ventspilio Olgerd Myza (latviškai Mīza). „Vorutoje“ 2005 m. klaidingai parašyta jo pavardė Mira. Šiai bendrijai priklausė dar ir latvis liuteronų kunigas iš Rygos Jundzis, jis mokėjo lietuvių ir estų kalbas. Taip pat Oskars Vanags bei latvis Babris. Jis prieškario Rygoje mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse giedodavo ir Lietuvos himną „Lietuva, Tėvyne mūsų“.
Babris buvo paskirtas brigadininku, kažkam neįtiko ir buvo užmuštas. Iš estų „Aistijos“ bendrijoje dalyvavo buvęs prieškario nepriklausomos Estijos karininkas Leo Tasuja ir dar vienas estų jaunuolis L. Tasujos globotinis. Iš lietuvių „Aistijoje“ dalyvavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas Juozas Klimavičius, buvęs mokytojas ir Seredžiaus progimnazijos vedėjas Adolfas Ajonis, Aleksas Veverskis, šių eilučių autorius ir kiti mūsų tautiečiai.
„Aistijos“ bendrijos dalyvių nuomone, kai Lietuva, Latvija, ir Estija atgaus laisvę, turės susijungti į vieną valstybę federacijos pagrindais. Olgerd Myza buvo sukūręs ir šios būsimos valstybės herbą, o pastorius Jundzis norėjo sukurti ir bendrą latvių ir lietuvių kalbą.
Bendrijos nariai vasaromis, po darbo susirinkę lauke ant pievelės aptardavo būsimas „Aistijos“ veiklos gaires.
Prasidėjus Vorkutos lagerių kalinių neramumams, aš buvau išvežtas į 59-ą Vorkutos lagerį, kuriame kalėjo ir Juozas Grušys. Jis buvo bendravęs su latviu
O. Myza, žinojo apie „Aistijos“ organizaciją ir pritarė toms idėjoms. J. Grušys savo prisiminimuose yra rašęs apie O. Myzą ir „Aistiją“.
Perskaitęs Juozo Lebionkos straipsnį 2005 m. „Vorutoje“, panorau patikslinti ten skelbtus autoriaus faktus ir papildyti naujais prisiminimais apie tą unikalią nelegalią pabaltijiečių bendriją „Aistiją“, veikusią Vorkutos 40-os šachtos lageryje.
Iki šių metų balandžio 18 d. buvome likę tik du „Aistijos“ dalyviai – aš ir Adolfas Ajonis, šiemet atgulęs amžinam atilsiui Kauno Seniavos kapinėse.

Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 15.