J. Mateikos paveikslas „Liublino unija“

Prof. Aleksandras Vitkus, www.voruta.lt

J. Mateikos paveiksle „Liublino unija“ vaizduojama lemtingas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės apsijungimas. Dvi savarankiškos gyvavusios valstybės, tik turinčios vieną tą patį valdovą, sutarė, kad Lietuvos valstybines institucijos taptų panašios į esamas Lenkijoje. Kad tam būtų palankus lietuvių didikai, Lietuvių ponų ir bajorų 47 šeimoms Horodlėje suteikti lenkų herbai. Beje patys lenkai herbus gavo iš čekų… Tik juos gavusieji ir tik katalikai galėjo naudotis duotomis privilegijomis; taip neteko teisinės galios ankstesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų privilegijos.

Kaip teigia prof. Zigmas Zinkevičius  knygoje „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“: „tada buvo padėti pirmieji simboliniai pagrindai Lietuvos didikams lenkinti“. Nors abi valstybės artėjo viena prie kitos, Lietuvos didikai lenkų kalbą ėmė vartoti net namuose, tačiau atkakliai gynė Lietuvos savarankiškumą.

Iki XVI a. vidurio Lenkijoje oficiali valstybės raštinių ir literatūros kalba buvo lotynų, Lietuvoje taip pat buvo rašoma lotyniškai, vokiškai, slaviškai, totoriškai ir t.t. Nurodoma, kad LDK valdovas ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas lietuviškai nemokėjo, todėl visi Lietuvos bajorai, norėdami bendrauti su karaliaus dvaru, turėjo išmokti lenkų kalbą. Didelį vaidmenį atliko ir bažnyčia, nes atvykę į Lietuvą dvasininkai nemokėjo lietuviškai. Pagrindinis Lietuvos bajorų buvo rūpestis dėl krašto ir savo teisių, bet ne dėl kalbos. Reikia pasakyti, prof. Z. Zinkevičiaus pastebėjimu, kad ji buvo lietuviškoji lenkų kalba (lenkiška su lituanizmu).

1569 m. sudaryta Liublino unija turėjo lemiamą reikšmę Lietuvos lenkinimui. Lietuvių atstovams nepasisekė, kad būtų sukurta dviejų lygiateisių valstybių sąjunga, nes pats karalius Žygimantas Augustas derybose visą laiką palaikė lenkus, jiems perleido Lietuvai priklausančias Kijevo, Podolės, Voluinės, Palenkės vaivadijas. Nuo tada Lietuva tapo Lenkijos provincija, nors derybose su užsienio valstybėmis, delegacijose būdavo ir lietuvių atstovų. Tačiau Lietuvos bajorai stengėsi susilyginti su lenkų bajorais ir kalbos atžvilgiu.

Lenkų kalbos plitimą pristabdė ir tai, kad lenkų feodalai negalėjo įsigyti Lietuvoje žemių, gauti aukštesnių pareigų, ir jie buvo traktuojami kaip svetimšaliai. Tai buvo įrašyta į 1588 metų Trečiąjį Lietuvos Statutą.

Bendri valstybės  reikalai vertė vartoti valdžios kalbą, nes Abiejų Tautų Respublikos valdovas kalbėjo lenkiškai. Ji ėmė įsigalėti ir kaip rašomoji kalba. Tai rodo Trečiojo Lietuvos Statuto leidimai: pirmasis pasirodė slaviška raštinių kalba, o vėlesni – jau lenkiškai, nors oficialiai valstybine raštinių kalba Lietuvoje, kaip nurodo prof. Z. Zinkevičius, lenkų kalba buvo pripažinta tik XVII a. pabaigoje (1696 metais).  Ši data tiesiog sutampa su Abiejų Tautų Respublikos Seimo 1697 m. posėdyje priimtu nuosprendžiu Lietuvos teismų dokumentus rašyti lenkų kalba, tuo pradėdamas Lietuvos polonizaciją.

1696 m. pateiktas, 1697 m. birželio 25 d. priimtas Lenkijos karalystės ir Lietuvos DK teisių sulyginimo įstatymas, dažnai dar vadinamas koekvacijos įstatymu – nuo lotyniško pavadinimo (Coaequatio iurium). Tai buvo pats reikšmingiausias žingsnis suartinant Lietuvos ir Lenkijos teisines santvarkas nuo pat Liublino sąjungos sudarymo. Priimant koekvacinį įstatymą ženklų vaidmenį suvaidino Lenkija, ne tik stiprinusi Lietuvos ir Karalystės integraciją, bet ir ribojusį Lietuvos DK savarankiškumą. Koekvacijos įstatymą pasirašė dešimt Lenkijos senatorių ir nei vienas iš Lietuvos DK.

Šiame įstatyme taip pat buvo įrašytas nutarimas suteikti lenkų kalbai Lietuvos DK raštvedybos kalbos statusą. Buvo atsisakyta gudų (rusėnų) kalbos, kurios vartojimą žemės teismų raštininkų rašytuose aktuose buvo įtvirtinęs Trečiasis Lietuvos Statutas.

Šis įstatymas buvo nukreiptas prieš aukštuosius Lietuvos pareigūnus, turėjusius daugiau valdžios, negu tokie patys Lenkijos urėdai. Šiame įstatyme buvo pasakyta, kad visi Lietuvos teismų sprendimai turi būti rašomi nebe senąja kanceliarine gudų kalba, bet lenkų kalba.

Kaip nurodo „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, „polonizãcija, lenkų kultūros, pirmiausia kalbos, savanoriškas perėmimas arba priverstinis diegimas Lenkijos valdomose ar jos įtakoje esančiose žemėse. Labiausiai pastebima ten, kur vyravo lenkų kalba ar kultūra, arba kur jos perėmimas leisdavo įgyti didesnį prestižą ar aukštesnį socialinį statusą“.

Lenkų kalba ir kultūra skverbėsi į Lietuvą, per bajorus ir miestiečius. Kadangi to meto supratimu tautą sudarė tik kilmingieji, tai lietuviškai kalbančių kilmingųjų išnykimas buvo traktuojamas kaip tautos išnykimas. Miestuose irgi pradėjo pastebimai įsigalėti lenkų kalba, nes miestai nebuvo lietuviški. Juose vyravo žydai ir vokiečiai, nes amatai ir prekyba nebuvo prestižiniai užsiėmimai.

Tačiau didėjant prekybai su Lenkija, ypač didėjančiai tarpusavio prekybai ir dėl lenkiškos bažnyčios poveikio, nemažai miestiečių jau buvo išmokusi kalbėti lenkiškai.

XVII a. pradžioje dauguma ne tik miesto prastuomenės, bet ir kaimo, bent namų aplinkoje kalbėjo lietuviškai, išskyrus tuos asmenis, kurie buvo arčiau susiję su lenkiškąja bažnyčia ar didikų rūmais. Tai rodo ir rasti bažnyčios  santuokų ir krikšto metrikų įrašai.

Žinomi atvejų iš XVII a,, kai lenkų kunigai ir dvarininkai net drausdavo lietuvių kalba melstis. XVIII a. pradžioje vyskupas K.P.Pancežinskis Vilniaus bažnyčiose uždraudė lietuviškas pamaldas.

Įvertinti galima ir XVIII bei  XIX amž. polonizacija skverbimąsi vis gilyn į Lietuvos valstybės gyvenimą.

XVIII a. pabaigoje Edukacinė komisija vidurinėse mokyklose vietoj dėstomosios lotynų kalbos įvedė lenkų kalbą.

XIX a. antroje pusėje lenkų kalba buvo brukama per bažnyčią, dvarus ir mokyklas, ėmė plisti ir kai kuriuose Lietuvos kaimuose. Caro valdžios lietuvių spaudos draudimas (1864-1904) prisidėjo prie lenkų kalbos plitimo (lenkų spaudai tokių draudimų nebuvo įvesta).

Po I-ojo pasaulinio karo okupuotame Vilniaus krašte buvo kalbama tik  lenkiškai.

Kitą smarkią polonizacijos bangą XX a. pirmojoje pusėje patyrė Vilniaus kraštas. Želigovskiui okupavus Vilnių, pradėtas ten gyvenusių lietuvių, baltarusių, rusų, žydų ir kt. diskriminavimas ir teroras. Buvo uždarinėjamos stačiatikių cerkvės, naikinamos tautinių mažumų bendrijos, mokyklos. Dėl to, net ir pasitraukus lenkams Pietryčių Lietuvoje tebevyrauja lenkiška kalba ir kultūra.

Šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio ryšiai ir bendradarbiavimas lyginant su tarpukariu, nusistovėjo lyg gerąja prasme, tačiau jau bene du dešimtmečius besitęsianti istorija su pavardžių rašymu rodo šių santykių trapumą bei polonizacijos tęsimą.  Kaip nurodo prof. Povilas Gylys viename iš savo straipsnių „ši istorija pirmiausia ir daugiausia sietina su Lietuvos ir Lenkijos dvišaliais santykiais ir su lenkų tautinės bendrijos padėties klausimu“.

1994 metų balandį pasirašytoje tarpvalstybinėje sutartyje egzistuoja abipusis įsipareigojimas lenkų pavardes Lietuvoje ir lietuviškas pavardes Lenkijoje rašyti atitinkamai lenkiškais ir lietuviškais rašmenimis.

Minėtoje sutartyje sakoma, kad tos pavardės turi būti rašomos pagal skambėjimą. Ten nekalbama apie rašmenis, apie abėcėlę. Taigi,  abiem atvejais rašant pavardes turi būti atlikta pagal prof. P.Gylį – transliteracija, t.y. pavardės perrašymas, naudojant kitos kalbos rašto raides. Lietuvių pavardės Lenkijoje turi būti perrašomos lenkiškais, o lenkų pavardės Lietuvoje – lietuviškais rašmenimis. Antra, šis pavardžių rašymas turėtų būti taikomas ir kitoms tautinėms,  Lietuvoje gyvenančioms grupėms.

Juk Konstitucijos 14 straipsnyje sakoma, kad valstybinė kalba mūsų šalyje yra lietuvių kalba. O rašytinės kalbos pagrindas yra raidynas, kitaip sakant – abėcėlė. Vadinasi, keisti abėcėlę mes, jeigu esame teisinė šalis, galime tik keisdami Konstituciją. Ir tam turi būti labai rimtos priežastys. Prof. P. Gylio manymu, jų nėra.

Briuselio institucijos pripažino, kad Lietuva nepažeidžia europinės teisės principų pasuose įrašydama kitų tautybių žmonių pavardes lietuviškais rašmenimis.

Šiandien jau Lietuvai reikia kovoti ne vien tik prieš polonizaciją, bet ir prieš angliškosios kalbos skverbimąsi į Lietuvą.  Neužarkime mūsų žymiausių kalbininkų Kazimiero Jauniaus, Kazimiero Būgos. Jono Jablonskio, Prano Skardžiaus, Antano Saliaus, Juozo Balčikonio ir kitų išartų lietuviškų dirvonų.