Prof. Alvydas Butkus. A. Virvičienės nuotr.

Prof. dr. Alvydas BUTKUS, www.voruta.lt

Atrodo, jau buvo aprimę vardyno rašybos chaotizavimo propaguotojai.  Net tarp trijų raidžių – W, Q ir X – pasiklydę entuziastai santūriai tylėjo, matyt, laukdami Seimo pavasario sesijos. Užtat sulaukę  pratrūko griausmingu kreipimusi į Lietuvos valdžios institucijas bei žiniasklaidą. Kreipimasis pagražintas visais dar iš sovietmečio paveldėtais užkeikimais: dabartinė rašyba esanti necivilizuota, ją ginantys oponentai yra pseudolietuvybės demagogai, „menkai informuoti, bet tautos, lietuvybės bei visuomenės balsą nepagrįstai uzurpavę asmenys, ignoruojantys konkrečius Lietuvos raštijos ir teisės istorijos bei dabarties socialinės bei teisinės tikrovės faktus“.

O faktai, pasak kreipimosi autorių, esą tokie: raidė W buvo vartota XVI ir XVIII a. lietuvių autorių raštuose (autoriai nurodomi). Tiesa, raidžių Q ir X vartojimas senaisiais autoriais neiliustruotas – matyt, jie nerasti arba kreipimosi autoriai buvo irgi „menkai informuoti“. Kitas svarus argumentas buvo Vasario 16-osios akto signataro S. Narutovičiaus lenkiškas parašas. Po tokio sunkiosios artilerijos „dušo“ pažeriami ir teisiniai bei statistiniai argumentai: skiriant asmens tapatybę, nekreipiamas dėmesys į pirminius tapatybės ar šeiminio statuso dokumentus (tarkim, į želigovskinės ar hitlerinės okupacijos, o gal net ir carinės Rusijos laikais išduotus). Be to, pagal statistiką kas šešta Lietuvos šeima esanti mišri, ir, suprask, kas šešta šeima nuolatos kreipiasi į LR ir Europos teismus, kad šie pagrįstų besikreipiančiųjų „konstitucinę ir istorinę teisę į vardą ir šeiminį statusą“. Pradėjus asmenvardžių rašyboje vartoti W, X ir Q raides, esą atsilaisvins teisminiai kaštai, kuriuos bus galima skirti „konstruktyviam ir pozityviam mūsų Valstybės ir jos bendrojo visuomeninio gėrio kūrimui“ ir t.t.

Alternatyvusis vardynas

Trijų raidžių įtraukimo į vardyno rašybą iniciatoriai praktiškai siekia sukurti alternatyvias vardų bei pavardžių formas, kurios iš tikrųjų neperteiks nei tarimo, nei grafinės autentikos – rašyba pernelyg skirsis nuo tarimo,  autentikai trūks raidžių su diakritikais, o paties asmenvardžio bus sukurti net keli grafiniai variantai, kas savaime yra ydinga tiek buitinėje vartosenoje, tiek ypač teisinėje praktikoje. Jau dabar, pavyzdžiui, lenkų politiko L. Valensos (Wałęsa) pavardė Lietuvos žiniasklaidoje rašoma mažiausiai dviejomis tarpinėmis formomis: Walesa, Walęsa,  ir abi jos, aišku, nėra autentiškos. Todėl teisus gali būti tas, kuris teigs, jog Walesa yra vienas asmuo, bet Walęsa – kitas. Tad siūlomoji naujoji vardyno rašybos sistema su papildomomis trimis raidėmis būtų nei Dievui žvakė, nei velniui šakė, o įtraukti į ją kitų kalbų pusantro šimto raidžių su diakritikais būtų tiesiausias kelias į absoliutų vardyno sujaukimą. Pačioje raštvedyboje jau būtų dvi rašybos sistemos: viena įprastiniam vartojimui, antroji – vardyno rašybai.

Kaip šventas paveikslas iškeliamas burtažodis „autentika“, nors patys jo propaguotojai nelabai suvokia, kas tai yra. Mat kiekviena visuomenė skolintuosius asmenvardžius yra pritaikiusi prie savo kalbos fonetikos ir dabartinės rašybos. Todėl tos pat kilmės vardai ir pavardės kiekvienoje kalboje turi skirtingas ne tik grafines, bet ir fonetines formas. Pavyzdžiui, iš Evangelijų atėjusį graikišką vardą Petros lietuviai taria Petras, slavai – Piotr, germanai Peter, latviai – Pēteris ir t.t. Hebrajų kilmės vardas Jonas turi dar didesnę formų įvairovę, ir niekam net į galvą nešauna vartoti jo autentišką lotynizuotą formą. Net Jėzaus Kristaus asmenvardis įvairiose kalbose tariamas ir rašomas skirtingai. Keliaujančios pavardės taip pat nerašomos vienodai. Vokiečiai lenkų kilmės pavardę Navickas (Nowicky) rašo Nowitzki, jei tai Vokietijos pilietis. JAV kongresmenas Jonas Šimkus ten žinomas kaip Džonas Šimkus (John Shimkus) – jo lietuvis senelis, atvykęs į JAV, turėjo proto savo pavardę užrašyti taip, kad ji būtų įskaitoma anglakalbei visuomenei, ir nuo to jo šeimos identitetas nė kiek nesumažėjo. Senesniuose lenkiškuose ar rusiškuose dokumentuose Lietuvos gyventojų pavardės irgi buvo rašomos ne autentiškai, o pagal tuo metu galiojusias lenkų ar rusų kalbos rašybos taisykles, todėl ir lietuvių ar lietuviškos kilmės pavardės to laiko nelietuviškuose dokumentuose rašytos ne autentiškai, o taip, kaip reikalavo tos kalbos taisyklės: okupuotame Vilniaus krašte tarpukariu koks nors Kiškelis, Pirštelis ar Vaičiulis turėjo dokumentą su įrašu Kiszkel, Pirsztel ar Wojczul. Tai tokius įrašus reikia laikyti autentiškais? Jei laikysimės autentikos, tai ir Aleksandravičiaus, Butkevičiaus, Šneiderio, Sabaliauskaitės, Venclovos, Zatlerio ar Zingerio pavardes turėtume rašyti Aleksandrowicz (ar net baltarusiškai, pagal jos kilmę), Butkiewicz, Schneider, Sobolewska, Węcesław, Sattler, Singer.

Istoriniai argumentai

Šitame lietuvybės bei visuomenės balsą „pagrįstai uzurpavusių asmenų“ kreipimesi yra argumentas dėl „istorinių protėvių“, tik vargu ar jis tiks nelietuviškai rašybai pateisinti, nes nemažos dalies pietryčių Lietuvos dabartinių slavakalbių gyventojų protėviai buvo lietuviai – šitai akivaizdžiai rodo tos Lietuvos dalies lietuviškas vietovardynas ir pačių gyventojų lietuviškos kilmės pavardės. Net lenkų mokslininkai pripažįsta, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lietuviai valstiečiai sparčiai ėmė slavėti tik nuo XIX a. paskutiniojo ketvirčio, tad bet kuriuo atveju slaviškoji etninė savimonė čia yra istoriškai nauja ir palyginti vėlyva. Todėl „istorinių protėvių“ akcentavimas atsigręžia prieš pačią kreipimosi raidę ir dvasią. Tai šūvis sau į koją, kaip dabar madinga sakyti.

Ne ką geresnis ir rėmimasis Lietuvos raštijos istorija. Bet kuriuo atveju tai jau istorija, ir grąžinti tai, kas būta praeityje vien todėl, kad būta praeityje, atsiduoda retrogradiniu donkichotizmu. Paradoksas, bet tautiškumą ne kartą apšaukę XIX a. atgyvena, tie patys žmonės siūlo į XXI amžių grąžinti dar senesnius – XVI ar XVIII amžiaus ne tik rašybos, bet ir pilietinės savimonės standartus. Mažai trūksta iki siūlymo susigrąžinti dar ir luominę visuomenės struktūrą.

Beje, cituotieji senieji raštai turėjo ne tik raidę W, bet ir SCH garsui [š] reikšti, SZ junginį garsui [ž] reikšti. Kodėl apsistojama tik ties W?

Kreipimosi šalininkų komentaruose pasigirsta dar vienas „istorinis“ teiginys – lietuviai esą pakeitę raštą tam, kad atsiribotų nuo lenkų. Absurdiškas teiginys. Jei būtų buvęs toks tikslas, būtų atsisakyta ir „lenkiškų“ ą, ę nosinių, o juk pagal jas net buvo sukurtos ų, į nosinės! Būtų atsisakyta minkštumo žymėjimo raide i prieš balsius a, o, u, pvz., liautis, paliovė, niūrus – juk tai irgi „lenkų tradicija“!

Modernizuoti raštą ketinta dėl visai kitų priežasčių – norėta atsisakyti gremėzdiškų dviraidžių rašmenų vienam garsui reikšti bei rašybą labiau priartinti prie tarimo. Būta kelių naujojo rašto variantų, tačiau įsigalėjo tas, kurį pasiūlė „Varpo“ laikraščio leidėjai – nuo 1899 m. jis, be vienos kitos smulkmenos, pradėtas leisti dabartine rašyba.

Maždaug tuo metu modernesnių rašto variantų ieškojo ne tik lietuviai, bet ir latviai su estais. Latviai irgi įsivedė č, š, ž. Ar jie šitaip irgi „bėgo nuo lenkų“? Latvijoje, beje, neatsiranda „latvybę bei visuomenės balsą pagrįstai uzurpavusių asmenų“, reikalaujančių į dabartinę asmenvardžių rašybą įtraukti raides iš XIX ar net XVI a. abėcėlės.

Abėcėlėje raidžių yra tiek, kiek jų reikia. Papildomos raidės galėtų būti tik tuo atveju, jei jomis būtų reiškiami kokie nors nauji garsai. Raidėmis V ir W lietuvių kalboje reiškiamas tas pats priebalsis [v], todėl naujų raidžių, reiškiančių tą patį garsą, įtraukimas į abėcėlę yra perteklinis dalykas, arba liaudiškai šnekant – sviestas sviestuotas. Dabartinė rašyba yra optimali, ir gremėzdinti jos papildomomis raidėmis visai nebūtina. O raidinės simbolikos, tokios kaip WC, prilyginimas pavardėms turėtų užgauti ne vieną pavardės savininką. Kitų (net graikiškų!) raidžių esama fizikos, matematikos, chemijos simboliuose, bet tai nėra pagrindas jas traukti į vardyno rašybą.

Pateikdami senųjų autorių raštų pavyzdžius, kreipimosi dalyviai nutylėjo esminį dalyką – tų laikų autoriai savo asmenvardžių rašybą derino prie kiekvienos kalbos, kuria jie rašė, ir tuometinių rašmenų nepainiojo. Pavyzdžiui, lenkas kronikininkas Janas Dlugošas (XV a.) savo lotyniškai parašytą Lenkijos istoriją pasirašė ne Jan Długosz, bet Ioannes Dlugossius. Martyno Mažvydo (XVI a.) akrostichu lotyniškai pasirašytas asmenvardis yra Martinvs Masvidivs. Iš mišrios šeimos kilęs Jonas Bretkūnas (XVI-XVII a.) lotyniškai pasirašinėjo Johannes Bretke, vokiškai Johann Bretke, bet lietuviškai – Janas Bretkunas (taip pasirašyta jo 1591 m. „Postilė“). Ir nei vienas, nei kitas, nei trečias autorius tikrai neabejojo, kad bus identifikuoti.

„Necivilizuotos tautos“

Dar vienas užkeikimas tradicinei asmenvardžių rašybai yra jos šalininkų kaltinimas necivilizuotumu, dabartinės tikrovės ignoravimu. Panašūs argumentai, tik platesniame kontekste, buvo žeriami per visą sovietinę okupaciją ir buvo skirti tiems, kurie pabrėžtinai laikėsi lietuviškų tradicijų, kritiškai vertino tuometinių dvaro istorikų propaguotą prorusišką Lietuvos istorijos naratyvą, priešinosi rusų kalbos brukimui į įvairias gyvenimo sritis. Savo „pažangiuosius“ argumentus žėrė ir gebelsiniai III Reicho propagandininkai.

Lietuvoje tokia pažangos propaganda, kad ir kaip besuktum, atsiduoda provincialumu ir baime, kad gali būti pastebėtas pačių propagandininkų provincialumas. Gal todėl vienas iš Lietuvos Seimų ratifikavo Lisabonos sutartį ne tik nesvarstęs, bet net jos neskaitęs – girdi, būsime pirmieji Europoje. Gal todėl Briuselio dekretus Lietuvoje linkstama vykdyti besąlygiškai. Ir turbūt todėl derybose dėl stojimo į ES Lietuvos derybininkas lengva ranka nurašė modernizuotąją Ignalinos AE.

Reiškinys nenaujas. Literatūroje tokie „civilizuotieji“ buvo sušaržuoti Žemaitės Topylio personažu, latviams toks yra Švaukstas iš brolių Kaudzyčių „Matininkų laikų“.

Jei taikysim kreipimosi autorių paviešintus civilizuotumo kriterijus, tai patys „necivilizuočiausi“ pasirodys Lietuvos kaimynai lenkai ir latviai. Lenkija taip pat neįsileidžia į savo abėcėlę papildomų lotyniškų raidžių V, X ir Q, o kitų šalių asmenvardžius dažnai rašo savais rašmenimis. Pirmojo Amerikos prezidento Džordžo Vašingtono vardu Varšuvoje ir Krokuvoje pavadintoji alėja, o Čenstakovoje – gatvė lenkiškai yra aleja / ulica Jerzego Waszyngtona. Buvusio Lietuvos teisingumo ministro ir dabartinio Vilniaus mero pavardę lenkų spauda be skrupulų rašo ir Šimašius, ir Szimaszius, kitų Lietuvos politikų – irgi dažnai savais rašmenimis.

Latviai autentikos taip pat nesilaiko. Netgi dar daugiau – jie morfologizuoja ir užsieniečių moterų pavardes, pvz., A. Merkel jiems yra A. Merkele. Latvių kalbininkai šaiposi iš kompleksuojančių Lietuvos žurnalistų, kurie, pavyzdžiui, iš Šekspyro yra padarę hibridinį Shakespeare‘ą, iš Markso – Marx‘ą ar Marxą. Latviai laikosi nuostatos, kad vardas, patekęs į latvių kalbos aplinką, jau yra latvių kalbos faktas ir turi būti perteiktas latvių kalbos rašmenimis su latviškomis galūnėmis.

Visa tai nei lenkų, nei latvių nedaro mažiau civilizuotų už lietuvius. Netgi atvirkščiai – persistengdami ir laužydami savo Konstituciją bei negerbdami savo valstybinės kalbos, necivilizuoti provincialai atrodome mes patys. Atrodome ir latviams, ir lenkams; pastarieji šį lietuvių politikų ir „naujos eros“ propagandininkų provincialumą sėkmingai išnaudoja dar ir saviems interesams.

„Lietuva įsipareigojo“?

Vardyno rašybos keitimo propaguotojai nežinia iš kur ištraukia dar vieną legendą – esą Lietuva pažadėjusi Lenkijai savo piliečių lenkų asmenvardžius rašyti lenkiškai.

Tokio įsipareigojimo nėra jokiame tarptautiniame dokumente – jokioje sutartyje ar ketinimų protokole! Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartyje, pasirašytoje 1994 m., rašoma: „/…/asmenys, išvardinti 13 straipsnio 2 punkte, taip pat turi teisę: /…/ – vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje“ (14 straipsnis). Tokia specialioji sutartis vėliau pasirašyta nebuvo. Lietuva savo įsipareigojimo laikėsi ir tebesilaiko, skirdama lietuvį Šidlauską nuo lenko Šidlovskio. Lenkija šio sutarties punkto nesilaikė niekad, ir lenkas Šidlovskis, ir lietuvis Šidlauskas Lenkijoje turi tą pačią oficialiąją pavardę Szydłowski.

Maždaug po dešimtmečio Lenkija priėmė įstatymą, kuriuo leista nelenkams (jie Lenkijoje sudaro 2 proc. gyventojų) rašyti pavardes jų kalbos lotyniško pagrindo rašmenimis, tačiau gyventojų registre esančią pavardžių bazę paliko nepakeistą, todėl naujieji dokumentai daugeliu atvejų oficialiai negaliojo ir negalioja, yra suvenyriniai. Bet kuriuo atveju tai Lenkijos vidaus reikalas, neįpareigojantis Lietuvos daryti tą patį, nes Lietuva nėra Lenkijos vaivadija.

Iš įvairių užuominų galima suprasti, kad kažkuris ar net keli Lietuvos vadovai Lenkijos politikams yra pažadėję leisti Lietuvos lenkams rašyti asmenvardžius lenkiškai. Šis antikonstitucinis ir segregacinis pažadas (jei jis ir buvo) niekur raštiškai nefiksuotas, be to, duotas neturint tam jokių įgaliojimų, tiesiog nesusivokus ar pernelyg įsijautus į vadovo vaidmenį pagal prancūzų karaliaus Liudviko XIV nuostatą „Valstybė – tai aš“. Lenkijos politikai, žinoma, ne kokios geležinkelio stoties mergšės – jie laikosi principo, kad, kas pažadėta, turi būti vykdoma. Tačiau šiuo atveju aiškintis su lenkų politikais turi ne Lietuvos valstybė, o neapgalvotą pažadą davęs privatus asmuo. Prisimintina ir Lietuvos Respublikos Prezidentės pozicija, jog valstybine kalba Lietuva su niekuo neprekiaus – apmaudu, kad šiuos žodžius užmiršę ir kreipimosi autoriai, ir, rodos, užsienio reikalų ministras. Gal prisiminus tai, kai kam praeis noras girtis asmenine gėda ar nesibaigiančiu dusuliu Lietuvoje.

O Lenkijos politikams reikėtų palinkėti padorumo laikytis sutarčių ir nesikišti į Lietuvos vidaus reikalus. Nenuostabu, kad išskirtinius ultimatumus Lietuvai Lenkija nelinkusi skelbti iš ES tribūnos, puikiai suprasdama, kad tokių reikalavimų paviešinimas Europoje tik parodytų, jog Lenkija nesugeba sugyventi su mažesniais savo kaimynais. Be to, ultimatumais ir reketu nei draugystė, nei partnerystė nepelnoma.