Prof. dr. Remigijus Venckus, Vilnius Tech – Vilniaus Gedimino technikos universitetas

2022 m. birželio 2 d., 18 val., Kauno technologijos universiteto bibliotekoje (Studentų g. 48, Kaunas) atidaryta medijų meno kūrėjos Aritonės Plungienės fotografijų paroda. Naujausių eksperimentinių nuotraukų kolekcija tituluojama neįprastu ir labai provokuojančiu pavadinimu – „neFocus’as“. Aritonės  kūrinius galima apžiūrėti iki 2022 m. rugsėjo 30 dienos.

                      Pažinodamas autorę ir anksčiau regėjęs ne vieną jos kūrinį drįstu teigti, kad Aritonės kūryba yra paženklinta kantrumu. Menininkė dažnai ir ilgai svarsto apie kūrinio koncepciją. Ypatingai detaliai apgalvoja būsimųjų parodų realizavimo galimybes. Autorė siekia, kad skirtingi atvaizdai harmoningai jungtųsi kolekcijoje ar net nulemtų erdvės, skirtos ekspozicijai, pritaikymą. Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad parodinė erdvė diktuoja, kas ir kur turi būti išeksponuojama, tačiau (tikėtina) viskas nutinka priešingai – kūriniai lemia architektūrinės aplinkos pokyčius.

                      Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad atidumas atvaizdui ir jo temai, metodiškas (ar net pedantiškas) idėjos įgyvendinimo procesas lemia tai, kad Aritonė retai mus nudžiugina savo menu. Taip pat nesuklysiu teigdamas, jog menininkei yra įdomios konkrečios ir net (gerąja prasme) ,,mažos” temos. Iš savo kūrinių autorė neformuoja grandiozinių parodų, kūriniai pastaruoju metu nepristatomi dideliuose grupiniuose renginiuose. Akivaizdu, kad Aritonė nesivaiko jokių meno madų. Ji nesiorientuoja į kūrybines veiklas, kurios sukelia tik momentinį efektą. Aritonės menas yra paženklintas kūrybiniu kantrumu, atidumu detalėms ir net meninės sistemos išbaigtumu. Jos kūryba nėra greita, ji lėtai brandinama. ,,Didžiosios” temos apeinamos taip, kad būtų aiškiai suvokiama, jog menininkė visiškai nebando pataikauti globalios meno rinkos diktatui ar vartotojų skoniui. Atrodo, kad Aritonė ryžtasi atsiduoti savitai meditacijos formai, pasireiškiančiai per kūrybinį meno aktą. Taip mes susiduriame su klausimu, kas yra svarbiau – kūrybinis aktas ar pats rezultatas?

                      Aritonės pristatomas kūrinių ciklas „neFocus’as“ atveria dualią problemą, kurią galima aktualizuoti keliais klausimais: (1) kas yra stebėtojas ir (2) kas yra stebimas? T. y., Aritonė savo kūriniais verčia suabejoti, kaip suvokiame savo pačių žvilgsnio perspektyvą. Ar mes tikrai pasitikime regimu pasauliu? Ar pasaulį stebime tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o gal jį suvokiame iš ne visai  tinkamos perspektyvos? Tik iš pirmo žvilgsnio mums gali susidaryti įspūdis, kad visi šie klausimai yra lengvai atsakomi. Deja, visi jie (klausimai) mus veda link svarstymų apie fotografijos prigimtį.

                      Nuo to momento, kai fotografija buvo išrasta, kai ji stebino vartotojus pasilinksminimų mugėse, kai ji vieningai buvo traktuojama esanti tik technologija, nepaliaujamai kildavo kūrėjų, išradėjų ir vartotojų ,,kovos”. Kai kurie atvaizdai pasaulį parodydavo iš tokios neįprastos perspektyvos, kad vos tik užsimezgančios diskusijos nuvesdavo prie klausimo apie fotografijos meninį statusą ir beveik visada baigdavosi aistringais ,,susirėmimais”. Būta ir tokių atvaizdų, kurie nustebindavo hiper-tikrumu, vaizdo deformacijomis, nulemtomis rakurso ar net ritminio žaismo. Visa tai priverčia mus iš naujo peržvelgti fundamentalių klausimų arsenalą, susijusį su tikros realybės paieškomis. Būtent prie to atidžiai ir jautriai sugrįžta ir pati šios parodos autorė – Aritonė.

                      Ar vis dar taip pat lengvabūdiškai žvelgiame į mus supančią aplinką? Ar ją suvokiame vien tik regėdami iš vienos ir tos pačios asmeninės pozicijos? Ar pasaulis visada buvo ir lieka tapatus, kai jo stebėjimo metu taikome pačius įvairiausius filtrus ir vaizdo perdavimo priemones? Autorės fotografijose regime pasaulio tikrovės atspindžius, prasiveržiančius pro išblukusį, linzę kontūruojantį rėmą. Šį vaizdo konstravimo metodą esu linkęs suvokti ir interpretuoti kaip nuorodą į mus supančius pavaizdavimo ir atvaizdavimo paviršius: ekranus, neegzistuojančių vaizdų simuliacijas, elektroninėmis priemonėmis išgaunamų realybių struktūras, etc. Nebūtinai visiškai intencionaliai, tačiau Aritonė mus visus priverčia susimąstyti apie tai, kaip ir kiek matome, pastebime ir galiausiai suvokiame. Nuotraukų stebėjimas – tai ,,darbas smegenimis”. Iš nuotraukų kyla primygtina prievarta svarstyti apie mus supančios aplinkos struktūrą nulėmusių elementų dalyvavimą pačios tikrovės reprezentavimo akte.

                      Mane ypatingai intriguoja Aritonės sugalvotas kūrinių ciklo bei visos parodos pavadinimas. Šiuo pavadinimu autorė mums intuityviai leidžia suvokti visą mozaikinę parodos ekspozicijos sistemą. Pavadinimas „neFocus’as“ yra paženklintas dekonstrukcijos gestu. Juo nurodoma apie vaizdų išbarstymą / fragmentavimą ir jų surinkimą į vientisą, galbūt iš anksto nenumatytą sistemą. Kūrinių kolekcija mums kalba apie tai, kad už kadro yra dar kažkas, dar kažkoks naratyvas, kurio galime labiau siekti, kuris gali dar daugiau stebinti, kuriame galime atrasti mus iš naujo nustebinančią tikrovę. Tad tampa labai aišku, kad Aritonės sukurtos nuotraukos yra lyg tiltas, lyg skirtingų pasakojimų apie tikrovę mazgas, trajektorijų susikirtimo vieta. Nuotraukos sujungia tą naratyvą, kuris ataidi iš menininkės tikrovės pajautos ir jos gyvenimo koordinačių, su kitu naratyvu, kurį jau iš anksčiau atpažįsta ir savo atsiminimuose bei išgyvenimuose aptinka meno kūrinio vartotojas.