Rimanto Plungės tapyba

 

Prof. Dr. Remigijus Venckus – Vilnius TECH (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), www.voruta.lt

Lietuvoje ir už jos ribų gerai žinomas medijų menininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Rimantas Plungė surengė tapybos parodą Šiaulių dailės galerijoje pavadinimu „Imersija“. Paroda veikė nuo 2025.01.24 iki 2025.02.16. Dabar R. Plungė ruošiasi surengti naują tapybos parodą, kurią jis pristatys Vilniuje, „Savicko paveikslų galerijoje“ (J. Tumo-Vaižganto g. 5, Vilnius). Parodą planuojama atidaryti kovo 14 d. 18:00 val. Ekspozicija veiks iki balandžio 8 d. Parodos globėjas – Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius.

Vilnius TECH (Vilniaus Gedimino Technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus gerai pažįsta R. Plungės tapybą. Ne kartą  jo kūrybą pristatė įvairiose Lietuvos ir užsienio galerijose bei muziejuose. Kviečiame skaityti R. Venckaus parengtą interviu su menininku.

 

Remigijus Venckus: Papasakokite glaustai, kaip jūsų gyvenimo kelyje atsirado tapyba. Kokie buvo pirmieji postūmiai tapybos link ir kaip ėmėte domėtis meno kūryba?

 

Rimantas Plungė: Mane visados domino asmenybės santykis su pasauliu. Sakyčiau, kad meninė kūryba yra pasaulio tyrinėjimo išraiška. Ne kiekybinė, o labiau kokybinė. Tai mano credo.

Požiūrį į meną formavo studijos, gyvenimiškos patirtys, ir menininko, ir mokslininko karjera. Meno kūryba neatsiejama nuo asmenybės tobulėjimo, o tapyba, kaip medija, man yra gerai pažįstama, todėl ją ir taikau. Beje, aš save laikau tokiu kūrėju, kuris taiko įvairias medijas. Pasirinkimą lemia keliami uždaviniai, kūrybinis sumanymas, koncepcija. Matyti, girdėti, jausti, liesti, reflektuoti – visa tai man yra nesvetima kaip ir kiekvienam žmogui. Tad reflektuojamus pojūčius aš ir perteikiu taikydamas įvairias priemones; šį kartą tapybines. Tapybos procesas man lyg meditacija, apmąstymų laikas… Man patinka liečiant dažus  ir drobę tapyti pirštais.

 

R. V.: Kokios temos vyrauja jūsų tapyboje?

R. P.: Savo kūrybą, žinoma ir tapybą, apibūdinčiau kaip personalinę pasaulio refleksiją. Ji yra nuolatinė ir dinamiška. Nors kiekvienos sistemos (asmenybė – aplinka) siekis yra balansas ir harmonija, bet jei kinta nors vienas sistemos elementas, kinta visa sistema. Ne visada ieškau įmantrių žodžių savo kūrybai apibūdinti. Ji yra asmeniška, analizuojanti būties nuojautas. Sakyčiau, kad mano kūryba apskritai (o taip pat ir tapyba) yra mano asmeninės mitologijos dalis. Galėčiau ilgai pasakoti apie savo refleksijas, idėjas, bet kūriniuose noriu įtraukti kažką asmeniško, o kažką palikti ir žiūrovui. Tad ir jis (žiūrovas) turi skirti kažkiek intelektualinių pastangų. Jam suteikiu daug erdvės interpretacijos laisvei, ir atsakomybei.

R. V.: Kas lemia temos atsiradimą ir kompozicinę sistemą? Kokie pagrindiniai kompozicijos sudedamieji elementai padeda išreikšti sugalvotas temas / idėjas? Ar išties idėja darniai sulimpa su kūrinio forma, o gal ji išgyvena labai didelę transformaciją iki tol kol tampa apčiuopiamu kūnu?

R. P.: Nors aš ir nedarau kūrinių eskizų, bet visada už sukurto vaizdo egzistuoja realybė ir jos vaizdiniai. Taigi, apibūdinti mano kūrybą abstrakčia nebūtų tikslu. Mano kūriniai ne iliustruoja, bet žiūrovui nurodo ir inspiruoja, prašosi permąstyti ir patiriamas kasdienybės refleksijas, ir savo jausmus, pojūčius bei būties nuojautas. Jie kviečia diskutuoti su tradicijomis, todėl mano kūriniuose svarbūs koliažo elementai. Taikant koliažą man tikrai aktualu, kad tai būtų ne mano rankos pagalba palikta linija, ne mano teptuko spalva. Per tapybą ir koliažą aš analizuoju žmonijos paveldo atspalvius, idėjas, laiką ir istorijas.

Kompozicijos gimsta apmąstymuose, jos kuriamos nuosekliai, bet vis sustojant pasitikrinant ar einu teisinga linkme. Komponavimas man lyg nuolatinė kova tarp struktūros ir vidinio šėlsmo. Nors visada pradedu tapyti griežtos struktūros paieškomis, tačiau vidinis aš neišlaiko griežtumo ir kūrybiniam procese tarsi pasileidžia nutrūkęs nuo grandinės… Sustoju tada, kai matau, kad realizavau savo idėją, perteikiau tai, ką norėjau. Paviršutiniškumas man svetimas, todėl man yra artimas Cy Tomly konceptualus pasaulis, Herman Nitsch medituojančios drobės. Menas visada byloja ne tik apie prasmės paieškas, bet ir apie atradimus bei praradimus.

 

R. V.: Jūsų kūryboje buvo gana aktyvus posūkis eksperimentinės fotografijos ir videomeno link. Papasakokite, kaip fotografija ir videomenas siejasi su tapyba? Ar šios sritys papildo vieną kitą? Ar tai, ką mes matome jūsų tapyboje išreiškia šį santykį? O gal jūsų tapybos gestas yra išprovokuotas fotografijos ir videokūrybos?

R. P.: Negalėčiau pasakyti, kad mano kūryba nėra vientisa, nors žiūrovas ir gali svarstyti apie ryšius. Esu įvairiomis medijomis dirbantis menininkas, todėl ir mano kuriamame videomene, ir fotografijoje pamatysite daug tapybos, o tapyboje – fotografiškumo ir net videokūriniams būdingų laiko slinkčių. Menininkai kuria ne sau, ir aš nesu išimtis. Jei galėčiau, tuomet pasakyčiau, parašyčiau, tačiau mano medija yra pats vaizdas. Jis talpesnis, suprantamesnis ir yra artimiausias mūsų mąstymo konstrukcijoms. Nors vizualiųjų menų raiškos priemonės turi daug tarpusavio bendro (kaip jau minėjau anksčiau) bet tavo klausimas provokuoja atsakyti taip: tapyboje daug gesto, potėpio, nervo, kurį visai kitaip reikia reikšti fotografijoje ar videomene. Tapyba yra labiau betarpiška. Gal būt ji ir reikalauja nemažiau intelektualinių pastangų, daugiau pasiruošimo, bet ji yra grynesnė.

 

R. V.: Šiais metais grįžote į tapybą. Puikiai startavote Šiauliuose. Gal galėtumėte papasakoti kuo dabartinė naujoji jūsų tapyba skiriasi nuo ankstyvosios? Kas jūsų drobėse yra tęsiama ir kas yra naujo?

R. P.: Nežinau ar galima palyginti mano ankstyvąją kūrybą su dabartine. Ji man labai brangi, jos beveik nelikę Lietuvoje. Išsibarstė po visą pasaulį. Mano kūrinių rasite Danijoje, JAV, Japonijoje, Kroatijoje, ir Jungtinėje karalystėje ir dar kitose šalyse. Mano paveikslai saugomi privačiose kolekcijose, muziejuose ir galerijose. Tai yra ir kūrybos sklaida, ir savotiškas praradimas.

Lyginti sunku. Daugelio savo kūrinių jau senokai nemačiau. Kai kurių gal jau ir nebepamatysiu. Galbūt mano kūrybos pokyčius geriausiai gali įvertinti žiūrovas, juk kaip asmenybė keičiuosi lėtai ir nedideliais žingsniais. Galbūt žiūrovas labiau jaučia slenksčius ir šuolius.

Kūryba – tai lyg tekanti upė – sklandus ir nuolatinis bangavimas, srovės ir posūkiai. Nors man pačiam kūryba ir yra lyg asmeninės atminties, ir ištikimybės sau aktas, tačiau negaliu paneigti, kad visada eksperimentuodamas įnešu naujovių, visada išbandau naujas idėjas ir raiškos priemones.

 

R. V.: Kaip galvojate, ar tapyba šiuolaikinių medijų kultūros ir technologijų kaitos amžiuje vis dar užima svarią vietą? Kokia a tapybos ateitis? O gal jau laikas skelbti tapybos  pabaigą?

R. P.: Manau, ko jau ko, bet pabaigos skelbti neturėtume? Fotografijos, videomeno, internetinio meno ar kino taip pat. Priešingu atveju, kodėl nepaskelbus, kad viskas jau yra mirę ir gyvename postmedijose? Mano videofilmų serija, kurią plėtoju jau kelis metus, vadinasi „Tapybos pamoka“. Juose nėra atsitiktinumo. Juose siekiu tikras idėjas perteikti ir realizuoti tapybinėmis priemonėmis. Tikrai nemanau, kad verta laidoti kurią nors dabarties mediją. Šiek tiek išlaukus, paaiškėja, kurie meno kūriniai atlaiko laiko bandymą, o kurie ne.

Daug naujosios raiškos medijų kūrinių jau nugrimzdo užmarštin, nors ir atrodė kad jie gimė čia pat, buvo ryškios XX ar XXI-ojo amžiaus pradžios ikonos. Vis tik nemanau, kad kažkas miršta. Greičiau evoliucionuoja ir transformuojasi.

 

R. V.: Ar turite „tapybinių“ planų ateityje? kokios naujos temos ir vizualinės raiškos kryptys?

R. P.: Žmonės, kurie pažįsta mane, kartais kreipiasi kaip į pedagogą, profesorių. Pamatę mano kūrybą jie klausia – o tai kas dedasi tavo galvoje? Jų susikurtame vaizdinyje aš nederu kaip asmenybė ir kūrėjas. Tuomet aš atsakau: mano galvoje gyvena kūryba ir gera tapyba.

Galėčiau tvirtinti, kad įvaldyti mediją (pvz. tapybą) tai yra tas pats kaip išmokti naują kalbą. Išmoksti ir ji tavęs nebepalieka. Ji keičia ir transformuoja asmenybę, sąmonės struktūras, nugula naujais sluoksniais ir praturtina mane naujomis kultūros dalelėmis.

Atsakymas į klausimą yra teigiamas. Turiu tapybinių planų. Man net nesvarbu ar ta tapyba išsiverš videomeno, fotografijos kūriniais, ar kokiomis nors instaliacijomis, kitomis raiškos priemonėmis.

 

R. V.: Kaip prasideda jūsų tapybos aktui paskirta diena? Kaip nusiteikiate kurti, kas išprovokuoja tapyti?. Ką ir kaip kuriate?

R. P.: Tapybai skirta diena prasideda laiko ieškojimu. Mintyse atlieku reviziją, permąstau ar visko turiu pakankamai – drobių, dažų ir panašiai. Tapybai, kaip bet kokiai kitai kūrybai, reikia inspiracijų. Kasdienybė jų mums tikrai negaili. Gyvename intensyvų, ryškų, kontrastingą gyvenimą. Žinoma, daug idėjų dovanoja kelionės, įvairūs sukrėtimai. Turiu daug nerealizuotų idėjų, kurių nespėju įgyvendinti. Vieni sumanymai nugula drobėse, kiti transformuojasi, arba tampa nebeaktualūs. Man kūrybinis procesas pirmiausia yra intelektualinė veikla. Ji atspindi viską: sąmonės refleksijas, ir net pasąmonės šešėlius.

 

R. V.: Ar tapyba išlaiko santykį su meditacija? Kaip jaučiatės tapydamas? Ar tapyba suteikia laimės ir praplečia savęs pažinimo horizontus?

R. P.: Bet koks kūrybinis aktas yra meditacija. Fotografui reikia rasti motyvą, dailininkui (nemėgstu šio žodžio, dailininkai jau nieko nebedailina) tenka jį (motyvą) sugalvoti. Visada tai yra naujas, nuoširdus bandymas neįprastai patirti pasaulį pačiam ir įtraukti į jį žiūrovą. Padėti ir jam pažinti save, aplinką ir realybėje esantį savąjį aš.