Lietuvos konsulai priėmime pas Liną Kojelį, prezidento George Bush inauguracijos proga. Iš kairės: Linas Kojelis, Vaclovas Kleiza, Čikago; Anicetas Simutis, New Yorkas; Stasys Bačkis, Vašingtonas; Vytautas Čekanauskas, Los Andželas; Haris Lapas, Kanada. Foto Jono Urbono

Prof. Juozas SKIRIUS, VDU Švietimo akademija, www.voruta.lt

                                 Lietuvos garbės generalinio konsulo Vytauto Čekanausko gimimo  

                                               90-ties metų ir mirties 10-ties metų paminėjimui

Prieš 90 metų gimė būsimasis Lietuvos garbės generalinis konsulas Los Andžele, elektronikos inžinierius Vytautas Čekanauskas (1929 m. kovo 7 d. Kaune – 2009 m. lapkričio 30 d. Los Andžele). Su tėvu jis 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o nuo 1949 m. gyveno JAV. 1951-1952 m. tarnavo JAV kariuomenėje, kariavo Korėjos kare. Buvo sužeistas, apdovanotas Purple Heart ir kitais medaliais. 1957 m. baigė Ilinojaus universitetą ir išvyko į Los Andželą, kur dirbo North American Aviation ir Hughes Aircraft bendrovėse iki 1991 metų. Jaunystėje buvo aktyvus skautas. Nuo 1967 m. aktyviai veikė BALF‘e, ALT‘e, priklausė Lietuvių respublikonų grupei, darbavosi Pabaltijo tautų ir Pavergtų Europos tautų komitetuose bei Amerikos lietuvių tautinėje sąjungoje. 1973 m. Lietuvių bendruomenės Vakarų apygardoje jis buvo išrinktas į IV Pasaulio lietuvių bendruomenės seimą. Priklausė eilei amerikiečių organizacijų – buvo Amerikos legiono narys, 1976 m. vadovavo Los Andželo etninių grupių komitetui, rengusiam JAV 200 metų nepriklausomybės minėjimą.

      1968-1973 m. V.Čekanauskas buvo Los Andželo lituanistinės mokyklos tėvų komiteto pirmininkas, istorijos mokytojas. Santuokoje su Janina Budriūnaite-Čekanauskiene užaugino tris dukras Daivą, Ritą ir Vidą.

      Plačiai dalyvaudamas lietuviškoje veikloje buvo ir nuolatinis pirmojo Lietuvos garbės generalinio konsulo Los Andžele dr. Juliaus J. Bielskio talkininkas įvairiuose renginiuose. Konsulas net buvo siūlęs jam užimti spaudos atašė pareigas. Todėl nieko nuostabaus, kad po dr. J.J.Bielskio mirties dauguma Los Andželo organizacijų pageidavo V.Čekanauską matyti naujojo konsulo pareigose. Tačiau tai nebuvo labai paprastas ir lengvai sprendžiamas dalykas.

Lietuvos atstovybių išsaugojimo klausimas iki 1990 m. Po Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikotarpyje užsienyje veikusi Lietuvos diplomatinė tarnyba bei lietuvių išeivijos vadovybė svarbiausiu savo politinės veiklos tikslu kėlė išsaugoti Lietuvos aneksijos nepripažinimą Vakarų valstybių vyriausybėse, suprantama, pirmiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nuolat gaunamas JAV prezidentų pažadas nepripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupacijos iliustravo tuo metu veikiančios, kad ir simboliškai, Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovybės – pasiuntinybės, konsulatai ir garbės konsulatai, kurie ir buvo taip vadinami „nepriklausomybės žiburėliai“. Svarbūs lietuvių išeivijai, stiprinantys viltį sulaukti savo šalies valstybingumo atstatymo.

      Suprantama, kad santykiuose, derybose tarp JAV ir TSRS šis Baltijos šalių atstovybių klausimas nuolat iškildavo ir jis iš tiesu nebuvo patogus JAV politikams, siekiant gerinti tų šalių tarpusavio santykius. Amerikiečiai derybose argumentuodavo savo suformuluota nuostata, kad buvusių Baltijos valstybių atstovybės gyvuos tol, kol bus gyvi tų valstybių paskirti atstovai. Tai buvo gana pavojinga, nes ten dirbo gana garbaus amžiaus diplomatai. Tokia padėtis LDT bei išeivijos vadovus vertė svarstyti kaip kuo ilgiau išlaikyti atstovybių funkcionavimą, kuris, kaip vienas diplomatas vaizdžiai pasakė, „pakibęs ant siūlo“. Minėtos amerikiečių nuostatos Baltijos šalių atžvilgiu revizavimui įtakos turėjo kartas nuo karto aštrėjantys JAV ir TSRS santykiai. Tuo sėkmingai pasinaudodavo lietuvių, latvių ir estų išeivijos organizacijos ir diplomatinės tarnybos. Pavyzdžiui Ronaldui Reiganui tapus JAV prezidentu buvo pakeista ta JAV Valstybės departamento pavojinga nuostata netvirtinti naujų Baltijos valstybių karjeros pasiuntinių ir konsulų[1].

Pradėjo leisti atnaujinti atstovybių personalą iš išeivijos tarpo. Tiesa, paprasčiau buvo su garbės konsulais, nes jais galėjo būti ir JAV pilietis. Bet garantijų, kad jis bus tikrai patvirtintas, taip pat nebuvo. Reikėjo pastangų. Be to, tam tikrų kliūčių atsirasdavo ir iš pačios išeivijos pusės.

      Dabar jau prieinami diplomatijos archyvai leidžia mums pamatyti tuos sudėtingus procesus, siekiant Lietuvos okupacijos sąlygomis išsaugoti nepriklausomų atstovybių funkcionavimą. Tą neblogai parodo vieno garbės konsulato išsaugojimo istorija.

Kandidato į konsulus Los Andžele ryškėjimas. Viskas prasidėjo 1976 m. gruodžio 26 d. Los Andžele mirus ilgamečiam ir pirmajam Lietuvos garbės generaliniam konsului Juliui Bielskiui (1891-1976). Iš karto LDT ir išeivijoje kilo klausimas kas užims atsilaisvinusi postą. Į J.Bielskio laidotuves Lietuvos atstovas dr. Stasys Bačkis 1977 m. sausio mėn. pradžioje komandiravo Lietuvos generalinį konsulą Niujorke Anicetą Simutį. Be to, jis buvo įpareigotas „diskretiškai ištirti reikalą, ką Los Andželo lietuvių kolonija norėtų siūlyti į Lietuvos garbės konsulo postą Los Andžele, jei JAV vyriausybė sutiktų konsulą pripažinti“[2]. Taigi, jau sprendžiamas garbės konsulo Los Andžele veiklos tęstinumo klausimas. Įdomu pastebėti, kad tuo rūpinosi ir Los Andželo latviai su estais. Los Andžele susitikus A.Simučiui su Estijos garbės konsulu Ernestu Lauru, kuris patarė daryti viską, kad pasisektų išlaikyti Lietuvos garbės generalinį konsulatą. Anot jo, būtų labai keista jei lietuviai, kurių Los Andžele yra daugiau nei estų ir latvių kartu sudėjus, neturėtų savo konsulato.

      Diskretiškai, t.y. slapta, ne viešai, šio klausimo išsiaiškinti taip ir nepavyko, nes, kaip pripažino pats konsulas A.Simutis, jam atvykus į Los Andželą „kiekvienas sutiktas veikėjas pirmoje eilėje užklausdavo kas užims a.a. dr. J.Bielskio vietą“. Į tai atsakydamas A.Simutis buvo privestas patarti  patiems tautiečiams siūlyti kandidatus, kuriuos galėtų rekomenduoti LDT šefui pasirinkti[3]. Tai buvo klaida. Toks šio klausimo sprendimas įnešė tam tikrą neigiamą elementą – tarp pačių Kalifornijos lietuvių pagilino susipriešinimą, nes jie pradėjo gana gausiai kelti savus galimus kandidatus į konsulo vietą.

      Iš Los Andželo išvykdamas A.Simutis jau turėjo keletą pasiūlymų. Lietuvių veikėja Alena Deveinienė rekomendavo kelis asmenis, turėjusius tam tikrų darbinių kontaktų su buvusios Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos tarnybomis: Stasį J.Paltų, Joną Kutrą ir Hypatiją Petkuvienę-Yčaitę. (Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad jie su URM reikalų beveik ir neturėjo). Taip pat ir kitus veiklesnius lietuvius kaip inžinierių Vytautą Čekanauską, pasiturintį namų savininką Kazį Karužą bei aktorę Rūtą Lee-Kilmonytę. Los Andželo lietuvių Šv. Kazimiero parapijos klebonas Jonas Kučingis pasiūlė du kandidatus – V.Čekanauską ir advokatę Nidą Žibutę Brinkienę[4].

      Pats A.Simutis, grįžęs į Niujorką ir viską susumavęs, priėjo išvados, kad Los Andžele būtina turėti garbės generalinį konsulą – „judrų ir energingą talkininką“. Ir juo galėtų būti, iš visų pasiūlytų, „visais atžvilgiais tinkamiausias – inžinierius Vytautas Čekanauskas. Tuo metu šiam kandidatui buvo 48 metai, laisvai kalbantis lietuviškai ir angliškai, ekonomiškai gerai įsikūręs, pajėgus finansiškai “išlaikyti konsulatui prideramą orumą”. Jo žmona Janina – menininkė ir dainininkė. Augina tris dukreles, kurios lanko šeštadieninę lietuvišką mokyklą, o namuose šeima kalba lietuviškai. V.Čekanausko santykiai su vyresniosios kartos išeivija (grynorių), kaip reta yra draugiški[5]. Jis aktyvus visuomenininkas – Amerikos lietuvių tarybos Los Andželo skyriaus pirmininkas, BALF‘o Los Andželo skyriaus vicepirmininkas; priklausė kelioms amerikietiškoms organizacijoms, pavyzdžiui Amerikos legionui ir kt. Buvo pažymėta, kad turi ryšius ir vardą Los Andželo valdžios sluoksniuose. Be to, dar 1971 m. konsulas J.Bielskis siūlė V.Čekanauską „garbės konsulariniu attache spaudos reikalams“[6]. Tokia A.Simučio pateikta glausta šio veikėjo charakteristika buvo pamatas jo būsimai, tiesa ne iš karto, diplomatinei karjerai. Ne iš karto, nes JAV lietuvių visuomenės atstovai parodė stiprų aktyvumą, bandydami „prastumti“ savo kandidatus, ir, tenka apgailestauti, menkindami kitus.

JAV lietuvių pozicijos. Tuo metu Los Andželo lietuvių visuomenė, ypač jų lyderiai, matyt jautė, kad realiausiai gali pretenduoti į šį postą V.Čekanauskas. Kai kam tai nepatiko. Nepasitenkinimas pasireiškė net JAV Lietuvių bendruomenės vadovybėje. Tam įtakos turėjo įsisenėję JAV LB ir ALT ginčai dėl prioriteto politinėje veikloje. Ir V.Čekanausko asmenybė papuola į šį politikų dantratį. Susidariusi JAV LB opozicija 1977 m. sausio 27 d. iškėlė dar du kandidatus: fiziką prof. dr. Joną Stasį Žmuidziną ir vieną iš turtingiausių lietuvių Algį Raulinaitį, kuris neužilgo pats atsisakė kandidatuoti[7].

      Savo ruožtu Los Andželo lietuvių 18 organizacijų ir draugijų atstovai, vasario 17 d. susirinkę į pasitarimą, raštu kreipėsi į S.Lozoraitį, S.A. Bačkį ir A.Simutį, pageidaudami konsulo vietoje matyti V.Čekanauską, dar kartą išdėstydami jo privalumus ir pranašumus prieš kitus kandidatus.

      Kovo mėn. pradžioje S. Lozoraitis gavo informacijos, kad dar kartą yra siūlomi kandidatai dr. Nida Žibutė Binkienė, aktorė Rūta Lee bei dar du kartus pakartotinai V.Čekanauskas. LDT šefas nematė nieko blogo, kad atsirado ir daugiau kandidatų. Jis norėjo apie juos visus turėti kiek įmanoma daugiau informacijos. Pagrindinė, anot jo, sąlyga – „reikia žiūrėti, kad kandidatas nebūtų įsitraukęs į dabar aktualias bendruomenines ar panašias polemikas“[8].

      Ir tik 1977 m. balandžio 7 d. S.Lozoraitis galutinai apsistojo ties V.Čekanausko kandidatūrą[9]. Be to, tai kandidatūrai pritarė Šv. Kazimiero Kolegijos Romoje rektorius monsinjoras prelatas Ladas Tulaba, kurio, kaip stebėtojo „iš šono“, paprašė įvertinti keliamą kandidatūrą. Prelatui padarė įspūdį V.Čekanausko bepartiškumas – „jis nėra nei krikščionis-demokratas, nei frontininkas. Ir iš viso nedalyvauja jokioj partijoj“. Reikia manyti, kad reikšmingai suveikė ir ALT pirmininko dr. Kazio Bobelio tvirtas V.Čekanausko kandidatūros palaikymas. Tuo tarpu atstovas S.Bačkis ilgai laikėsi neutraliai. Dar kartą išryškėjo jo perdėtas atsargumas, kuriuo visuomet pasižymėjo. Tik rugpjūčio 1 d. savo rašte S.Lozoraičiui pažymėjęs, jog V.Čekanausko kandidatūros klausimu nuolat gauna laiškų, remiančiu jį ir laiškų nepalaikančių jo, pareiškė S.Bačkis, kad jau „į tai daugiau dėmesio nebekreipiu, nes kito rimto kandidato (išskyrus V.Čekanauskas – mano) neturime. Tad, viskas priklausys nuo V [alstybės] D [epartamento], kurio atsakymą tikiuosi gauti“[10].

Vytautas Čekanauskas 

V.Čekanausko paskyrimas ir pripažinimas. 1977 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos atstovas S.Bačkis, įgaliotas S.Lozoraičio, raštu pranešė JAV valstybės sekretoriui, kad V.Čekanauskas yra paskirtas Lietuvos garbės generaliniu konsulu Los Andžele ir paprašė suteikti jam pripažinimą. Tų pačių metų spalio 6 d. JAV valstybės departamentas raštu atsakė Lietuvos atstovui, kad V.Čekanauskui suteiktas Lietuvos garbės generalinio konsulo Los Andžele pripažinimas ir kartu atsiuntė jam konsulo statuso pažymėjimą[11]. Tokiu būdu, per visus 1977 metus pergyvenus „lietuviškas peripetijas“, buvo išsaugotas Lietuvos garbės konsulato veiklos tęstinumas JAV vakarų pakrantėje.

      JAV lietuvių spauda fiksavo ir pirmuosius naujo konsulo veiklos žingsnius. Lapkričio 20 d. jis dalyvavo Šv. Kazimiero parapijos salėje nepriklausomos Lietuvos kariuomenės minėjime, kurį surengė šauliai, birutietės ir ramovėnai. Garbės generalinis konsulas V.Čekanauskas buvo vietinės Juozo Daumanto šaulių kuopos pirmininko K.Karužos pakviestas įteikti Šaulių Žvaigždės ordiną nusipelniusiam visuomenės ir šaulių darbuose teisininkui, žiniasklaidininkui Stasiui Paltui ir medalius šauliams: Uksui, Orlovienei ir Janušauskui[12].

      Los Andželo lietuvių vardu susiorganizavęs komitetas nusprendė 1977 m. gruodžio 11 d. surengti Šv. Kazimiero parapijos salėje naujojo garbės generalinio konsulo iškilmingą pristatymą visuomenei[13]. Buvo pakviesti diplomatai dr. S.A. Bačkis, A.Simutis, J.Daužvardienė, VLIK‘o pirmininkas dr. Kęstutis J. Valiūnas, ALT‘o pirmininkas dr. K.Bobelis ir JAV LB pirmininkas A.Gečys. Organizacinio komiteto pirmininkas Alfonsas Tumas žadėjo padengti kelionės išlaidas Lietuvos diplomatams. LDT atstovavo A.Simutis, atvyko K.Bobelis, A.Gečio vardu V.Čekanauską sveikino J.Činga. Dalyvavo Estijos garbės konsulas E. Lauer‘as su žmona, latvių bendruomenės pirmininkas, Pavergtų Europos Tautų komiteto pirmininkas, kelių amerikiečių organizacijų vadovai. Iš viso sveikintojų buvo iš maždaug 25 organizacijų. Renginio organizatoriai buvo nustebinti – parapijos salėje, kuri talpino virš 400 žmonių, pritrūko vietos, arti šimto norinčių liko už salės durų lauke[14].

      Atkūrus nepriklausomos Lietuvos valstybę, garbės generalinis konsulas V.Čekanauskas ir toliau nuoširdžiai dirbo jos labui iki pat savo mirties 2009 m. lapkričio 30 d.

P.S.: Straipsnis paruoštas skaityto pranešimo Skyrimo Lietuvos garbės generalinio konsulo Vytauto Čekanausko Los Andžele 1977 m. užkulisiai pagrindu konferencijoje Lietuvos diplomatija ir diplomatai nuo seniausių laikų iki šių dienų (IV) 2018 m. gruodžio 7 d. VDU Švietimo akademijoje (Vilniuje), T.Ševčenkos 31, A5 aud.

[1] Petraitytė-Briedienė A. Tylieji priesaikos riteriai. Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone Šaltojo karo metais. Vilnius: Versus aureus, 2014, p. 102.

[2] 1976 12  29 S.A.Bačkio konfidencialaus rašto LDT šefui S.Lozoraičiui nuorašas. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 123, l. 69.

[3] Ten pat, ap. 1, b. 32, l. 237.

[4] Ten pat.

[5] Ten pat.

[6] 1977 02 08 S.Bačkio konfidencialus raštas nr. 150 S.Lozoraičiui Romoje. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 74, l. 13.

[7] 1977 01 17 S.Bačkio konfidencialus laiškas S.Lozoraičiui Romoje. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 74, l. 12.

[8] Skirius J. Julius J. Bielskis (1891-1976). Gyvenimas Amerikoje tarnaujant lietuvai: JAV lietuvių veikėjas ir diplomatas. Vilnius: Edukologija, 2008, p. 230.

[9] 1977 04 07 S.Lozoraičio iš Romos konfidencialus raštas Lietuvos atstovui S.Bačkiui Vašingtone. LCVA, f. 656, ap. 2, b. 123, l. 146.

[10] 1977 08 01 S.Bačkio Vašingtone raštas nr. 1119 S.Lozoraičiui į Romą (nuorašą gauna A.Simutis Niujorke). LCVA, f. 668, ap. 1, b. 74, l. 77.

[11] Ponas Vytautas Čekanauskas pripažintas Lietuvos generaliniu garbės konsulu Los Angeles, Kalifornijoje. Lietuvių dienos. 1977, lapkritis, nr. 9, p. 8;  Vytautas Čekanauskas paskirtas Lietuvos generaliniu garbės konsulu. Lietuviai Amerikos Vakaruose. 1977, lapkritis, nr. 11, p. 1.

[12] Naujojo Lietuvos garbės konsulo Los Angeles, Cal. pirmieji darbai. Vienybė. 1977, lapkričio 25.

[13] 1977 11 25 Organizacinio komiteto pirmininko Alfonso Tumo laiškas S.A.Bačkiui Vašingtone. LCVA, f. 668, ap. 1, b. 74,   l. 99.

[14] 1977 12 15 A.Simučio konfidenciali Pro Memoria Nr. 1686/45-B skirta LDT nariams. Ten pat, l. 100.