Senoji Panemunėlio klebonija šiandien

Prof. Libertas Klimka, www.voruta.lt

1991 m. sausio 13-ąją Lietuvos laisvės gynėjai, ginkluoti tik trispalvėmis, liaudies daina ir didžiule tėvynės meile, stovėjo prieš brutualiausios imperijos tankus. Todėl šiandien galime kvėpuoti laisve, didžiausia dvasios vertybe šioje žemėje! Sukaktis neeilinė, jau trisdešimtoji… Sausio 13-oji  įrodė pasauliui, kad lietuvių tauta yra nemirtinga, nepriklausomybės troškimu nuolat atgimstanti sukilėlių,  knygnešių ir  savanorių kartomis.

 Sausio 13-oji yra ir vieno ryškiausių XIX – XX amžių sandūros Lietuvos šviesuolių, kunigo kanauninko Jono Katelės gimimo diena, 190-sios metinės. Būtent tokių žmonių veikla ir darbai ugdė tautą laisvės siekiams. Laiminga Panemunėlio parapija, kurioje 36-erius metus (1872–1908 m.) atvira širdimi kaimo žmonėms tikėjimą, šviesą ir kultūrą nešė kunigas Jonas Katelė.[1] Jo dėka slaptų lietuviškų mokyklų steigimas ir daraktorių joms ruošimas čia įgavo sisteminį pobūdį. Šio darbo rezultatas stulbinantis –  Panemunėlio parapijoje 1905 m., kai ką tik buvo panaikintas spaudos draudimas, visas jaunimas, o beveik ir visi vyresnieji žmonės mokėjo rašyti ir skaityti, daugelis buvo baigę net dvi mokyklas – pradinę rusišką ir slaptą daraktorinę lietuvišką. Maža to, parapijonims giliai įdiegta, kad mokslas ir kultūra – šventi dalykai, gyvenimo siekiamybė.

Kunigas kanauninkas Jonas Katelė (1831-1908)

Lietuvių tautinio atgimimo žadintojas ir švietėjas Jonas Katelė gimė 1831 m. sausio 13 dieną Suvainiškių kaime, Kupiškio valsčiuje.[2] Mokėsi Panevėžio bajorų mokykloje ir Varnių kunigų seminarijoje. Vyskupas M. Valančius 1855 m. rudenį įšventino jį kunigu, kartu nuteikdamas ir uoliai lietuvybės veiklai. Ganytojišką darbą J. Katelė pradėjo Naujamiestyje, tada darbavosi Zarasuose. 1872-siais metais už rūpinimąsi represuotais sukilėliais buvo iškeltas į nuskurdusią ir apleistą Rokiškio dekanato Panemunėlio parapiją.

Vos atvykęs į šį prie dvaro išaugusį bažnytkaimį, klebonas sukvietė jaunimą ir paprašė padainuoti liaudies dainų. Uždainavo ir pats… Netrukus, pakalbinęs kelis vietinius raštingus žmones, J. Katelė atokiausiuose parapijos kaimuose ėmė steigti slaptąsias mokyklas. Aprūpindavo jas sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, pirkdavo vadovėlius iš knygnešių, talkininkams pavesdavo juos perrašinėti, pats gamindavo rašalą. Savo lėšomis išleido užsienyje J. Gailučio parašytą aritmetikos „Užduotyną“ ir nemokamai išdalijo vaikams. Mokyklas steigdavo pas patikimus ir drąsius  ūkininkus, juk už slaptos mokyklos laikymą grėsė tremtis į Sibirą. Gabesnius mokinius skatino tapti daraktoriais;  įdomu, kad šiam darbui rengdavo ir merginas.

Žmonės J. Katelę prisimindavo kaip nepailstantį keliautoją iš sodžiaus į sodžių. Visur jis buvo laukiamas ir mylimas, vadinamas Geradariu, nes iš neturtingųjų už bažnytinius patarnavimus pinigų neimdavo,  kalėdodamas iš  surinktų aukų sušelpdavo vargšus, vaikams dalydavo riestainius ir šventus paveikslėlius. Koks iš tiesų buvo tas kupiškėnas? Amžininkų teigimu, „stambaus kūno sudėjimo, greitos eisenos, malonaus akių žvilgsnio, kuris ne į žemę rėmės, bet vis į tolį spinduliavo, akyse vos pastebima kažkokia mistiška ūkana rodė amžinai nusistovėjusį, tvirtos valios žmogų“. Mokėjęs suderinti rimtumą su humoru… Tik atidarius trobos duris, žilagalvis kunigas liepdavo vaikams mintinai išspręsti tokį uždavinį. Lėtai pradėdavo sakyti: „Ėjo septyni ubagai, kiekvienos nešėsi po lazdą, o ant lazdų buvo po terbą, o toje terboje sėdėjo 7 katės, o tos katės turėjo dar po 7 kačiukus. Kiek terbose buvo kačių ir kačiukų?“ O kitiems liepdavęs suskaičiuoti lizduose esančius varniukus.[3] Pedagoginių gebėjimų turėjęs su kaupu; ir vis skubėdavęs tai viename sodžiuje, tai kitame uždegti mokslo žiburėlį. Augesni jo mokiniai praminė kunigą „Skrajojančiu Mokytoju“.

Pasiryžęs išmokyti rašto visą parapijos jaunimą, kunigas nuolat palaikė ryšius su Aukštaitijos knygnešiais – Kazimieru Ūdra, Justinu Gyliu, Jonu Šemeta, Kazimieru Bulavu ir kitais. Klebonijoje po grindimis, miškininko namelyje, Nemunėlio pakrantėje, pirtyje buvo įrengtos knygų slėptuvės. Taip Panemunėlis tapo tikru slaptojo lietuviškojo švietimo centru. O kiek išminties, gebėjimo taktiškai bendrauti reikėjo turėti kunigui, kad lietuviškoji veikla rusų valdininkų nebūtų  grubiai sustabdyta…

Panemunėlio bažnyčios bokštai – dvyniai

Kartu su slaptosiomis mokyklomis Panemunėlio parapijoje radosi ir gyvas kultūrinis gyvenimas, – kunigo raginimu 1895 m. įsisteigė „Žvaigždės“ draugija, kurios nariai įkūrė knygynėlį, rinko tautosaką, rengė slaptus lietuviškus vaidinimus vadinamuose klojimo teatruose.  Pirmas slaptas vakaras Panemunėlio apylinkėse įvyko 1893 m. Naujikuose, bažnyčios palivarke. Buvo suvaidinta Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Tai turbūt apskritai pirmasis lietuviškas vaidinimas mūsų krašte.[4] Slaptieji vakarai ir vėliau dažniausiai buvo rengiami Naujikuose, Panemunėlio dvaro daržinėje, Turdvario palivarke, taip pat ir kituose sodžiuose. Žiūrovai būdavo leidžiami į vaidinimus nemokamai. Spektaklių parengimo išlaidas apmokėdavo pats klebonas. Jo pagalbininkai, rengiant slaptus vakarus ir režisuojant spektaklius buvo keli: Juozas Kubilius, Juozas Otas Širvydas, Povilas Šarkauskas. J. Katelės surengtus spektaklius yra matę to meto šviesiausi Lietuvos žmonės: Maironis, Vaižgantas, J. Basanavičius, J. Jablonskis, M. Romeris.[5] Trilogiją „Kęstučio mirtis“ Maironis pradėjo rašyti svečiuodamasis pas Panemunėlyje.

Kunigas buvo labai plačios erudicijos ir nepaprasto darbštumo žmogus, turėjo per 3000 pasaulinės klasikos knygų biblioteką, mokėjo keturias kalbas. O dar vienas didelis J. Katelės rūpestis – naujos mūrinės bažnyčios statyba. Jo autoritetas apylinkėje buvo toks didelis, kad pavyko surinkti pinigų tikrai originalios architektūros, neeilinei bažnyčiai statyti. Deja, šio didelio darbo kunigas nebespėjo užbaigti,  mirė 1908-ų m. gegužės 8 d. Tačiau parapijiečių širdyse tvirta dvasios šventovė buvo pastatyta…  Ant lietuvybės ąžuolo kapo  bažnyčios šventoriuje iškalti Ekliaziasto  žodžiai: „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, Jojo atmintis palaiminta“ (Ekl. 45, 1).

Kunigo J.Katelės kapo paminklas bažnyčios šventoriuje

        1934 m. žinomas teatro veikėjas Vytautas Bičiūnas parašė gražią kultūrologinę knygą „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“. Iš šios knygos – pagrindinai ir  čia pateiktos žinios. Šiandien kultūrines krašto iniciatyvas palaiko kunigo vardo labdaros ir paramos fondas, kurio pastangomis suremontuota senoji klebonija ir joje įkurtas J. Katelės atminimo kambarys bei biblioteka. Muziejų globoja tautodailininkas Vidmantas Zakarka ir mokytoja Ona Levandavičiūtė. Savo dešimtmečio veiklą fondas pažymėjo įspūdingo albumo „Tėvo Stanislovo palikimas“ leidyba.

Labai prasminga yra ta veikla, kuri  primena vedusius tautą jos istorijos keliu. Saugokime Lietuvos šviesuolių atmintį; teįkvepia jų pavyzdys sprendžiant nūdienos problemas, brėžiant valstybės ateities gaires.

[1] Bičiūnas V. Kun. Jonas Katelė ir jo laikai. Kaunas: Menas, 1934, 296 p.

[2] Aleknienė V. Rytų Aukštaitijos svieto budintojas – kunigas Jonas Katelė (1831-1908). http://www.museums.lt/biblioteka/aleknienė.htm.

[3] Levandavičiūtė O. Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo švietėjo Jono Katelės biografija. Vilnius: Margi raštai, 2014, p.52.

[4] Guobys A. Kunigo Jono Katelės pradėti darbai ir mūsų laikas // Mokslo Lietuva. Nr.11(455), 2011-06-02, p. 10.

[5] Šliūpas J. Apie Joną Katelę // Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1977, p. 230-231.