Prof. Vytautas Sinkevičius. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

www.voruta.lt

Artėjant Kovo 11-ajai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas prof. Vytautas Sinkevičius skaitė paskaitą „Kaip buvo rengiamas Kovo 11-osios aktas?“ Profesorius dalinosi prisiminimais apie akto rengimą ir supažindino su išskirtiniais dokumentais.

Skubiai patvirtinti dokumentai – šansas laisvai Lietuvos ateičiai

Jau devintojo dešimtmečio pradžioje buvo aišku, kad Sovietų Sąjunga su planine ekonomika ir centralizuotu valdymu nesugeba pasirūpinti žmonių gerove. 1988 metais susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kurio tikrieji tikslai greitai atsiskleidė – atkurti nepriklausomybę. 1989 metais atkurta Lietuvos demokratų partija, pakeistas rinkėjų įstatymas, kuriame numatoma, kad balsavimo biuletenyje gali buti daugiau nei vienas kandidatas. 1990-ųjų vasario 24-osios rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą buvo pirmieji laisvi rinkimai Lietuvoje per 50 metų.

Atšilus politinei aplinkai, Lietuva suskubo vykdyti pokyčius, kurie vestų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo link. V. Sinkevičius mano, kad Lietuvos nepriklausomybei atkurti pasirinktas tinkamas laikas – neprasidėjus TSRS liaudies deputatų suvažiavimui kovo 12-ąją. Tuo metu buvo bijoma, kad įvykus suvažiavimui Michailas Gorbačiovas bus išrinktas prezidentu ir paskelbs nepaprastąją padėtį. V.Sinkevičius prognozavo, jog tokiu atveju valdžia būtų atitekusi kariškiams, Aukščiausioji Taryba būtų nesusirinkusi ir nepaskelbusi akto. Tad dėl šių priežasčių reikėjo skubėti skelbti nepriklausomybę.

V. Sinkevičius teigia, kad po vasario 24-osios rinkimų nebuvo galima priimti Nepriklausomybės akto, nes Aukščiausiojoje Taryboje dar nebuvo konstitucinės daugumos. Lietuvai teko šiek tiek palaukti iki kovo 10-osios dienos vakaro, kai jau buvo išrinkti visi 133 deputatai. Profesorius susirinkusiems demonstravo raštus, iš kurių galiausiai gimė Kovo 11-osios aktas: Vytauto Landsbergio užrašus, tris Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo projektinius dokumentus. Laiko tarpas, kurio metu lietuviai sugebėjo teisiškai sutvarkyti ir pagrįsti nepriklausomybės atkūrimą, buvo gana trumpas. Lietuvos Nepriklausomybės aktas sukurtas skubotai, pradėtas rengti kovo 3-iąją, baigtas kovo 9-ąją, iš viso buvo parengti 5 dokumentai.

Kovo 11-osios balsavime dalyvavo 130 žmonių, už balsavo 124, prieš nei vienas, 6 susilaikė. V. Sinkevičius prisimena – beveik vidurnaktį Virgilijus Juozas Čepaitis pasiūlė pasirašyti Nepriklausomybės aktą visiems, kurie dalyvavo balsavime. Pagal įstatymą, dokumentus turėjo pasirašyti tik du žmonės – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir sekretorius, tačiau tai buvo simbolinis aktas. Pasak V. Sinkevičiaus, norint surinkti parašus, teko paplušėti: „Kovo 11-osios aktą deputatai pasirašinėjo net dvi dienas, mat, naktį suradus ir atvežus spausdintuvą A3 formato lapui atspausdinti, dalis balsavusiųjų jau buvo išsiskirstę.“

Aukščiausioji Taryba nusiuntė M. Gorbačiovui kreipimąsi, į kurį buvo įtrauktos išverstų dokumentų kopijos, tada pastarasis sudarė specialią komisiją. Ši komisija Kovo 11-osios aktą pripažino kaip prieštaraujantį TSRS konstitucijai. „TSRS pareikalavo ultimatyviai atšaukti aktą, bet Aukščiausioji Taryba jiems atsakė, kad neturi įgaliojimų atšaukti akto, nes tauta jiems suteikė įgaliojimus atkurti nepriklausomybę“, – pasakojo V. Sinkevičius. Dėl to prasidėjo ekonominė blokada. „Aukščiausioji Taryba išreiškė tautos valią. […] Kovo 11-osios aktas yra visos Lietuvos aktas“, – teigia V. Sinkevičius.

Prieškario Lietuva tapo Lietuvos Respublikos atkūrimo pagrindu

Išrinkus Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, reikėjo nuspręsti, kuo remiantis bus kuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. „Ar tai naujas tautų apsisprendimo realizavimas, ar modifikuota Lietuvos TSR, ar tai atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos, išstojimas iš jos, ar tai pratęsimas prieškario Lietuvos valstybės, kuri egzistavo nuo 1918 iki 1940-ųjų metų?“ – iškilusius TSR Aukščiausiajai Tarybai juridinius klausimus vardijo V. Sinkevičius. Pasak jo, atspirties taškas buvo teisiškas prieškario Lietuvos valstybės egzistavimas. Tačiau kokie požymiai rodė, kad Lietuva vis dar egzistuoja? Tai buvo Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienyje. Užsienio šalyse vis dar buvo pripažįstami prieškario Lietuvos pasai, saugoma nuosavybė. „Tikriausiai, nėra tokio atvejo, kai 50 metų okupuota valstybė užsienyje turėtų veikiančių diplomatinių atstovybių. […] Apie 50 valstybių nepripažino Lietuvos aneksijos į Sovietų Sąjungą – valstybė teisiškai egzistavo“, – džiaugėsi V. Sinkevičius. 1980-aisiais pasibaigus Lietuvos auksui ir doleriams, Latvija prisidėjo prie Lietuvos kovos – sutiko skolinti 150 000 dolerių per metus, kad Lietuva pajėgtų išlaikyti diplomatines atstovybes užsienyje. Tai tęsėsi iki 1990-ųjų, 2006-aisiais Lietuva Latvijai grąžino skolą.

Siekiant sėkmingos teisinės ir fizinės Lietuvos nepriklausomybės buvo pervadinti strateginiai valdžios organai. Nuo 1990 m. kovo 11-osios 18 valandos Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pervadinta į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Tačiau Lietuvos Aukščiausioji Taryba vis dar veikė Lietuvos TSR, tad buvo priimtas įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo keitimo – atsirado Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba galėjo priimti nepriklausomybės aktą“, – pabrėžė V. Sinkevičius.