Prof. hab. dr. Antanas Tyla, Lietuvos istorijos instituto direktorius

čia susirinkusi gausi visuomenė rodo, kad šiandienos šventė – prof. Vacio Miliaus 70-mečio jubiliejaus minėjimas – yra ne tik Lietuvos istorijos instituto darbuotojams, bet ir daugeliui su institutu nesusijusių žmonių. Visiems jo bendradarbiams tai nekelia nuostabos. Prof. Vacys Milius – aktyvus visapusiško kultūrinio gyvenimo praktikas, dalyvis, jo organizatorius.

Čia surengta Instituto direkcijos ir tarybos posėdis skirtas prof. V. Miliaus 70-mečio jubiliejui. Jame dalyvauja jubiliato žmona etnografė dr. Marytė Martonytė-Miliuvienė, bendradarbiai, bičiuliai, jo gerbėjai.

Vacys yra tikras žemaitis. Turėdamas trumpą pavardę, jis atkakliai žengia ilgu 70 metų keliu. Gimė jis 1926 12 08 tuometiniame Kretingos aps., Mosėdžio vls., šakių sodoje. Mokėsi Šačių ir Skuodo pradžios mokyklose, Skuodo gimnazijoje. Apsisaugoti nuo sovietinės kariuomenės padėjo Telšių mokytojų seminarija (1945-1946). Prieš 50 metų įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fak., kur pasirinko etnografo specialybę. Studijuodamas pradėjo dirbti institute. Jo asmens byloje yra Vaciaus pareiškimas Lietuvos mokslų akademijos prezidentui ir istorijos instituto direktoriui, datuotas 1947 m. birželio 3 d. Jame rašoma:

„Prašau gerb. Direktorių priimti mane nuo š. m. rugpjūčio mėn. 1 d. Etnografijos muziejuje laborantu“.

Muziejus tada priklausė Institutui. Taigi ateinantį pavasarį Jubiliatas minės savo darbo Institute 50-metį. Tai labai iškalbus prisirišimo bruožas – 70 metų amžiaus 50 metų tame pačiame Institute! Nuo 1948 m. jis pradėjo dalyvauti etnografinėse ekspedicijose. Taigi ir vėl netoli 50 metų. Išvaikščiojęs, išvažinėjęs Lietuvą, lietuvių etnines žemes, rinkęs etnografinius šaltinius iš paties gyvenimo apie patį gyvenimą.

Baigęs aspirantūrą, jis pradėjo dirbti tame pačiame Institute. Jo disertacija – „XIX-XX a. pirmosios pusės lietuvių valstiečių maistas ir namų apyvokos daiktai“.

Dirbo pastoviai tame pačiame Etnografijos/Etnologijos skyriuje (1996). Jo tyrinėjimų objektas – lietuvių materialinė kultūra, jos raida.

Jo studijos:

1. Javų nuėmimo ir kūlimo įrankiai XIX a. II-oje pusėje ir XX a. pradžioje;

2. medžio apdirbimo amatininkai;

3. lietuvių etnografijos bruožuose skyrius apie pagrindinius tautos verslus – žemdirbystę, gyvulininkystę, žvejybą, amatus, maistą, namų apyvokos daiktus.

4. Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija. Jis informuoja pasaulio mokslininkus apie lietuvių etnologų tyrinėjimus. Jis tebedalyvauja ekspedicijose – išeis Žemaitijos vandens malūnai.

Už Lietuvos kaimo amatų ir technikos tyrinėjimus V. Miliui 1993 06 03 suteiktas hum. m. habilituoto daktaro laipsnis, o 1994 11 23 VDU suteikė jam profesoriaus vardą.

Be akademinio ir pedagoginio darbo, Vacys yra „Lietuvos istorijos metraščio“, „Kultūros paminklų“, „Liaudies kūrybos“, „Mūsų krašto“ ir kitų leidinių bei regioninių monografijų redkolegijų narys. Jis parengė spaudai „Lietuvininkai“ (1970). Jis daug rašo. Jo darbų bibliografija: Vacys Milius. Bibliografijos rodyklė 1950-1996, išleista jo jubiliejaus proga, rodo jo tiriamojo ir kultūros populiarinimo apimtį. Šis bibliografinis leidinys turi 85 p.

Jo visur pilna, kur kas nors susiję su etnografija, liaudies kultūra, muziejininkyste Vilniuje ir Žemaitijoje (visuomeninės Žemaitijos akademijos narys), Dzūkijoje ir Aukštaitijoje.

Vacys turi viena savybę – skubų ėjimo tempą. Eini su juo, šnekučiuojiesi, o jis vis nekantriai per žingsnį priekyje. Sveikindamas viso Lietuvos istorijos instituto vardu, noriu palinkėti, kad ir metai Jums, Profesoriau, būtų priekyje, o Jūs vis būtumėt nuo jų atsilikęs, toks vienodai jaunas, energingas, kūrybingas, besirūpinąs Lietuvos etnine kultūra. Ilgiausių metų!

„Voruta“ Nr. 47 (281), 1996 m. gruodžio 14-20 d. 1/8 p.