V. O. Virkau: „Augalai išmintingesni, nei žmonės. Todėl su jais gera bendrauti.”

Virginija Petrauskienė, draugas.org

Amerikoje stiprias šaknis įleidęs ir išaugęs išlakus lietuviškas ąžuolas – šis sakinys dažniausiai naudojamas kaip literatūrinė metafora. Tačiau šįsyk straipsnis apie tikrus medžius ir juos sodinantį žmogų. Tikriausiai nedaugelis žino, o kas žinojo, jau primiršo nuostabią istoriją. Čikagoje auga keli neįtikėtino likimo ąžuolai. Jie buvo išauginti iš Lietuvoje nukritusių ir į Ameriką atskraidintų gilių. Ne bet kokių gilių, o surinktų nuo seniausio ir storiausio Lietuvoje esančio Stelmužės ąžuolo.

Noriu papasakoti apie unikalų ne vieno dešimtmečio projektą ir jo autorių – viename Čikagos priemiestyje gyvenantį lietuvį dailininką, profesorių 86-erių Vytautą Osvaldą Virkau. Jis daugiau, nei prieš keturiasdešimt metų sugalvojo, kad norėtų Amerikoje užveisti garsiojo Stelmužės ąžuolo palikuonių.

Šį sumanymą nieko nelaukdamas ėmėsi įgyvendinti. V. O. Virkau parašė į Lietuvoje esantį Kauno botanikos sodą ir paprašė atsiųsti Stelmužės ąžuolo sėklų. Tuo metu Kauno botanikos sode sėklų mainais rūpinosi nedaug kam žinoma specialistė Jadvyga Balvočiūtė. Dabar ji yra Lietuvoje garsi mokslininkė, parašiusi ne vieną knygą apie augalus ir jų gydomąsias savybes. Tąsyk V. Virkau prašymą gavusi J. Balvočiūtė saujelę Stelmužės ąžuolo sėklų sudėjo į drėgnas samanas ir pasiuntė  už Atlanto.

Gavęs iš Lietuvos Stelmužės gilių, V. O. Virkau jas pasodino į žemę, o po kelerių metų gležni medeliai buvo persodinti į jiems skirtas nuolatines vietas. Trys ąžuoliukai buvo palikti augti Wisconsino valstijoje buvusioje V. O. Virkau sodyboje. Dar keli buvo atvežti į Čikagą. Vienas Lietuvos medžių galiūnas dabar auga S. Pulaski ir 65-osios gatvių sankryžoje šalia Balzeko lietuvių kultūros muziejaus. Čia Stelmužės ąžuolo vaikas buvo perkeltas 1989 metais. Kitas jo brolis panašiu metu prigijo Marquette Parko rajone. O kur dar dešimtys Stelmužės ąžuolo anūkų, kurie iš pirmosios kartos „stelmužiukų” išaugintų gilių išaugo ir taip pat sėkmingai prigijo Amerikos žemėje?

Kas pažįsta V. O. Virkau, žino, jog praėjusiais metais apie jį buvo išleista Leono Peleckio-Kaktavičiaus knyga „Vytauto Osvaldo Virkau meno vizija”. Knygoje pasakojama apie Vytauto pasitraukimą su šeima Antrojo pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos per Miuncheną į JAV. Ta kelionė, kaip ir daugelio panašaus likimo lietuvių, užtruko ne vienerius metus. Knygos autorius pasakoja, kaip istorinių įvykių blaškomas jaunas V. O. Virkau brendo kaip asmenybė ir kaip menininkas, kokie iš to gimė jo kūriniai. Kai kurių kritikų jis buvo vadinamas Paul Cezanne įpėdiniu. V. O. Virkau kūriniuose kritikai įžvelgia dvi plotmes – vaizduotės ir intelekto.

Ir, be abejonės, lietuvio menininko darbuose buvo akivaizdūs gamtos motyvai. Visą gyvenimą dėstęs studentams, profesoriaus titulą užsitarnavęs menininkas pats pusiau rimtai, pusiau juokais  mėgsta sakyti, kad jo širdžiai dar mielesnė būtų buvusi botaniko specialybė. Apie V. O. Virkau meilę gamtai ir augalams kalbėjomės susėdę Balzeko lietuvių kultūros muziejaus foje.

– Apie Jus parašytoje knygoje nėra papasakota ši nuostabi istorija apie Stelmužės ąžuolo ,,vaikus”. Kodėl ji buvo taip nepelnytai pamiršta?

– Visko neišpasakosi. Tai buvo prieš daugelį metų. Neatrodė, kad kam nors gali būti įdomu. Man tik pačiam nuo vaikystės buvo įdomu kuo daugiau sužinoti apie augalus. Senais laikais, dar gyvendamas Lietuvoje, vaikščiodavau po laukus, pievas. Išsikasdavau įvairiausių augalų, juos persodindavau namuose. Turėjau tokiems sodinukams specialiai paskirtą vietą. Arba džiovindavau augalus, darydavau herbariumus. Namuose turėjau 1938 metais išleistą botanikos žodyną. Jame buvo Lietuvos augalų sąrašas, iš jo buvau įsidėmėjęs nemažai pavadinimų.

–  Ar Jus kas nors paskatino domėtis augalais?

–  Niekas. Augau kaime, mačiau, kaip mama daržus augina. Tiesa, mokykloje buvau jaunasis ūkininkas.

– O kaip buvo vėliau, kai pasitraukėte iš Lietuvos?

– Gyvenome Miunchene. Ten buvo (ir dabar dar tebėra) nuostabus botanikos sodas. Į jį neretai važinėdavau tramvajumi. Kas kelias savaites nuvažiuodavau pasivaikščioti, pasižiūrėti, kokie augalai ten auga, kaip žydi. Tuo laikotarpiu pačiam ką nors auginti nebuvo sąlygų. Gyvenome su tėvais bute. Bet tik dabar pagalvojau: kodėl mes tuomet, Miunchene neauginome daržovių balkone? Turėjome balkoną. Bet tikriausiai tuo metu nebuvo sėklų…

– O Čikagoje kaip puoselėjote savo pomėgį? Kada sugrįžote prie augalų?

– Namuose augindavau daržoves, gėles. Tokias, kokios pasitaikydavo tada. Pas mus vis kas nors būdavo pasodinta. Paskui sužinojau, kad parduodamas toks apleistas ūkis Wisconsine. Tai buvo maždaug prieš 50 metų.

Nuvažiavome su žmona pasižiūrėti to ūkio. Nuėjome į šalia augantį mišką. O ten žiūrime – grybų yra. Radome raudonikių, rudmėsių. Buvo ir kitokių, kokių neauga Lietuvoje. Bet mes vėliau paskaitėm, kad tie grybai valgomi. Paragavome, patiko. Tuo metu, kai apžiūrėjome ūkį, mums ta vieta patiko, tad nusprendėme jį nusipirkti. Įsigiję sodybą atstatėme namą, o tuomet jau prasidėjo sodinimas.

– Kokius augalus sodinote: gėles, daržoves, ar medžius?

Sodinau, sodinau, sodinau viską, kas tik galėjo tame klimate augti. Nors sodybos sklypas buvo didelis, bet sodindamas vis turėdavau plėsti kiemą ir tvorą toliau nuo namo perkelti. Nes tvora buvo reikalinga tam, kad apsaugočiau sodinukus nuo stirnų. Pasodinus vis reikėdavo žiūrėti, kad stirnos kokio augalo neapgenėtų. O šiaip užsiveisiau 100 vaismedžių sodą. Bet jame buvo vien tik senovinės veislės. Tokios, kaip antaninių, alyvinių obuolių. Buvo ir kitokių vaismedžių. Daug man padėjo mokslininkas Algirdas Lukoševičius. Jis iš Lietuvos atsiųsdavo įvairių skiepų.  Kai kurios veislės buvo tokios, kurios kadaise buvo auginamos Juozapo Strumilos sode (Lietuvos teorinės sodininkystės pradininkas, gyveno 1774–1847. Parašė knygą „Šiaurės sodai”, kurios pirmasis leidimas išėjo 1820 metais, vėliau buvo dar ne vienas leidimas). Sodas buvo skirtas mano senelio garbei. Beje, įdomus sutapimas: išsiaiškinau, kad yra J. Strumilos knygos kopija, kurią autorius dedikavo mano proseneliui. Taigi, su savo sodu aš tarsi sugrįžau į praeitį.

–  Šimtas medžių turėjo vesti nemažai derliaus…

– Aš medžius tik sodinau. Niekam vaisių nepardavinėjau. Kaimynai gaudavo tiek, kiek norėjo. Vaisių niekada nepurkšdavau. Norėjau įsitikinti, kurie medžiai labiau, kurie mažiau atsparūs. Ko nesuvalgydavome mes su kaimynais, tas atitekdavo stirnoms.

– Ar tada kilo mintis sodinti lietuviškus ąžuolus?

– Tai buvo dar prieš 1970-tuosius metus. Aš susirašinėjau su ne vienu augalų mylėtoju iš Lietuvos. Mes keisdavomės įvairiomis sėklomis. Tada ir kilo idėja gauti Stelmužės ąžuolo sėklų. Juk buvo spaudoje rašoma, kad tam ąžuolui gali būti daugiau, nei 1 000 metų. Dabar jau vertinama, kad gal kiek daugiau, negu 500 metų. Apie savo norą parašiau Kauno botanikos sode dirbusiai ir už sėklų mainus atsakingai J. Balvočiūtei. Ji atrašė, kad kaip tik neseniai buvo ekspedicijoje ir prisirinko Stelmužės gilių. Kokias septynias giles ji ir atsiuntė sudėjusi į drėgnas samanas. Kol siuntinys atėjo, kai kurios sėklos jau buvo net sudygusios… Paskui, po kelerių metų, kai jauni ąžuoliukai sustiprėjo, pasiūliau jų  Čikagos priemiestyje esančiam muziejui po atviru dangumi The Morton Arboretum, kuriame yra didžiausia medžių kolekcija.  Botanikos sodo darbuotojai man pasiūlė ąžuoliukų pasodinti lietuviškuose centruose. Ten, kur tradiciškai susirenka daugiausiai lietuvių. Pagalvojau, kas labiausiai Čikagoje yra įleidę šaknis. Taip ir atsirado vienas ąžuolas prie Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, o kitą pasiūliau vienuolėms seserims kazimierietėms. Jos medį pasodino savo vienuolyno kieme Marquette Parko apylinkėje. Dar trys medžiai buvo palikti sodyboje Wisconsine.

– Ąžuolas – ilgai augantis medis. Ar sodindamas nepagalvojote, kad gal nepamatysite užaugusio?

– Žinojau, kad ąžuolas pergyvens visus. Kai sodinau, man buvo per 30 metų, tuo metu mokytojavau. Aišku, kad pagalvojau. Bet žinojau, ir kitus girdėjau sakant „Sodini medį ateičiai”. O dabar štai žiūriu, kaip tie mano pasodinti Stelmužės ąžuolo vaikai atrodo – labai dideli iš tikrųjų. Ir taip išaugo per tokį, atrodo, trumpą laiką… Na, nors ne tokį ir trumpą…

– O kaip auga Jūsų sodyboje esantys trys Stelmužės vaikai?

– Puikiai. Jie jau turi ir savo vaikų. Kai pirmais metais jie subrandino gilių, aš nespėjau tų sėklų surinkti. Voverės išnešiojo. Kitais metais gerai pasaugojau ir pririnkau. Vėl sudaiginau ir užauginau medelių. Vienas toks Stelmužės anūkas auga Lemonte, Pasaulio lietuvių centro kieme ant kalnelio. Vėliau savo sodybą pardaviau. Bet džiaugiuosi, kad ji atiteko medžių mylėtojams. Neseniai skambino Visconsine gyvenantis žmogus, buvęs mano sodybos kaimynas. Pasakė, kad iš tų „stelmužiukų” sėklų užaugino gal šešiasdešimt medžių ir pasodino visą jų alėją.

– Sakėte, kad nuo vaikystės svajojote būti gamtininku. Jeigu turėtumėte galimybę ir kas leistų rinktis dabar, kokią profesiją pasirinktumėte?

– Sunkus klausimas. Aš vis dar nežinau atsakymo. Ir noras piešti, ir noras domėtis augalais manyje nuolatos buvo šalia vienas kito. Jei būčiau likęs Lietuvoje, tikriausiai būčiau pasirinkęs botanikos mokslus. Su augalais gera bendrauti. Jie nėra arogantiški, egoistiški. O žmonių būna visokių, kartais ne tokių išmintingų, kaip augalai.