Sovietų kariuomenės karinė technika Vilniaus gatvėse 1991 m. rugpjūčio pučo dienomis. Dešinėje – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmai, kairėje – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, virš tunelio dar nėra „Vilniaus vartų“. Vilnius, 1991 m. rugpjūčio 20–21 d. | Fotografas Romualdas Jurgaitis. Romualdo Jurgaičio asmeninis archyvas | Lietuvos Respublikos Seimo archyvas 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė, LRS Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius 

1991 m. rugpjūčio 21 d., gindamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmus ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę, žuvo karys savanoris Artūras Sakalauskas (1963–1991).

1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjo karinis pučas Maskvoje. Juo buvo bandyta užkirsti kelią Sutarties dėl naujos Suverenių valstybių sąjungos, kuri turėjo panaikinti Sovietų Sąjungą, pasirašymui 1991 m. rugpjūčio 20 d. Apie situacijos rimtumą bylojo aplinkybė, kad Lietuvos Vyriausybė dar kartą išsiuntė užsienio reikalų ministrą Algirdą Saudargą į užsienį su įgaliojimais sudaryti Lietuvos Respublikos egzilinę Vyriausybę, jei Lietuvos Vyriausybei būtų sutrukdyta eiti pareigas. Latvija ir Estija taip pat išsiuntė savo ministrus į užsienį su panašiais įgaliojimais.

1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą Lietuvos televizijos direktorius Algirdas Kaušpėdas telefonu Lietuvių informacijos centrui Vašingtone (JAV) perdavė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio kreipimąsi į Lietuvos žmones. Šis kreipimasis pirmą kartą per Lietuvos radiją buvo perskaitytas 8 val. 45 min., sovietų desantininkams dar nespėjus išjungti užimto Sitkūnų radijo perdavimo centro.  Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, to meto Lietuvos Respublikos vadovas, ragino išlaikyti rimtį, išlikti budrius, o Aukščiausiosios Tarybos deputatus pakvietė kuo skubiau atvykti į parlamento rūmus:

„Mieli Lietuvos žmonės,  

virš mūsų Tėvynės telkiasi niūrūs debesys. Maskvoje paskelbta nauja valdžia, kuri gali nesiskaityti su Jūsų ir daugybės tautų valia ir pasaulio valstybių ne kartą pareikšta pozicija, kad Lietuvos vienintelė teisėta valdžia yra ta, kurią Jūs išrinkote. 

Tačiau šiandien gali būti įvesta karinė diktatūra ne tiktai Sovietų Sąjungoje, bet ir Lietuvoje. 

Visi žinome, kad nepripažinsime ir nebendradarbiausime su jokia neteisėta marionetine valdžia, kuri vėl gali apsiskelbti valdanti Lietuvą. Tokia yra mūsų pilietinė pareiga, toks mūsų būdas ginti Lietuvą ir nepriklausomybę. 

Jeigu bus įvesta karinių komendantų valdžia, venkime nereikalingų aukų. Pilietinis nepaklusnumas ir nebendradarbiavimas – štai mūsų pozicija. Jis neturi reikšti puldinėjimų ir tyčinių konfrontacijų su kariškiais. Jeigu jie ima valdyti vienas ar kitas gyvenimo sritis, jiems tenka ir visa atsakomybė. 

Šiuo metu pavojus gresia Lietuvos televizijos stočiai Sitkūnuose. Galbūt bus okupuotos ir kitos Nepriklausomos Lietuvos įstaigos. 

Kas nori parodyti susitelkimą ir solidarumą su sava Lietuvos valdžia, tas žinos, ką daryti. 

Mūsų didžiausias ginklas – mūsų dvasia, kurios jėgą Lietuvos gynėjai yra parodę sausio mėnesį ir kitais lemtingais atvejais. 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai kviečiami tuoj pat atvykti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. 

Prezidiumo nariai kviečiami tuoj pat į Aukščiausiąją Tarybą. 

Esame su jumis ir būsime savo pareigos vietose iki galo. 

Kas beįvyktų, nepamiršime, jog tamsiausia nakties dalis būna prieš aušrą.“

Tą dieną Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai susirinko į neeilinės sesijos posėdį, kurio metu priėmė svarbius nutarimus ir pareiškimus, taip pat ir kreipimąsi į pasaulio valstybių parlamentus. Buvo dar kartą priminta, kad Lietuvos gynimas yra grindžiamas šiais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtais teisės aktais: 1991 m. sausio 12 d. nutarimu „Dėl priemonių Lietuvos Respublikai ginti“,  leidusiu Lietuvos Respublikos policijos bei krašto apsaugos pareigūnams priešintis okupantams užpuolus valstybės objektus; 1991 m. vasario 28 d. priimtu Laikinojo pagrindinio įstatymo papildymu, numačiusiu piliečių teisę priešintis bet kam, kas kėsinosi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą; 1991 m. vasario 28 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valdžios institucijų ir piliečių laikysenos bei veikimo aktyvios TSRS okupacijos atveju“. Buvo laikomasi pagrindinės nuostatos – priešintis neginkluotomis ir nesmurtinėmis formomis, o 1991 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos žmonės dar kartą buvo pakviesti atvykti budėti prie Parlamento rūmų.

Visa tai vyko praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėms po Lietuvos Respublikos pareigūnų nužudymo Medininkų pasienio kontrolės poste. Lietuvos muitinės departamento vyriausiojo muitininko pavaduotojo Valerijono Valicko 1991 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu lakinai buvo sustabdyta visų Lietuvos Respublikos muitinės postų veikla. Tomis sudėtingomis dienomis muitinės darbuotojai talkino Lietuvos policijai sostinėje, kituose miestuose ir rajonuose.  Lietuvos pasienio tarnyba ir toliau liko saugoti Lietuvos Respublikos sienų.  Būtent, 1991 m. rugpjūčio 19 d., Artūras Sakalauskas kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvyko budėti į Vilnių, ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmų.  Į Nepriklausomybės aikštę prie Parlamento rūmų rinkosi žmonės iš visos Lietuvos, tuo metu vyko intensyvus parlamento darbas, o Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai užsitęsdavo iki paryčių.

Parlamento rūmų gynyba ir kario savanorio Artūro Sakalausko žūtis

1991-aisiais Parlamento rūmai buvo tapę Lietuvos nepriklausomybės simboliu.  Dar vasaros pradžioje buvo pradėta stiprinti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriuose dirbo nepriklausomos Lietuvos parlamentas, gynybą. Aplink pastatą buvo įrengtas minų laukas, iškasti prieštankiniai grioviai, sustiprintos barikados, įrengti apsaugos postai, kuriuose budėjo kariai savanoriai.  Pučo pradžioje buvo sustiprinta parlamento apsauga, padidintas apsaugos postų skaičius, dalis postų perkelta į išorinę parlamento dalį stebėti sovietinės kariuomenės judėjimo.  Pučo dienomis pačiuose rūmuose buvo įrengtos smėlio maišų užtvaros, įrengti medicinos punktai, o svarbiausi dokumentai iš Parlamento buvo pervežti į saugesnę vietą.  Buvo greitai mobilizuotas rūmų gynybai reikalingas žmonių skaičius, buvo sukviesti savanoriai iš visų rinktinių Lietuvoje, tarp jų ir savanoriai iš Alytaus. Sukviestiems savanorių kuopų vadams buvo duotos užduotys, kaip elgtis pučo metu, jeigu tiesioginės agresijos nebus ir jeigu ji vis dėlto įvyks. Buvo numatyta, kaip elgtis tuo atveju, jeigu būtų izoliuota Lietuvos valdžia, buvo pasirengta darbui pogrindžio sąlygomis. Savanoriškosios krašto apsaugos štabo viršininkas Jonas Gečas liudijo, kad tuo metu būta pranešimų, kad bus atakuojamas parlamentas ir Vyriausybė, bus bandoma internuoti ar net likviduoti Aukščiausiosios Tarybos deputatus ir Vyriausybės narius.  Pučo dienomis buvo sugriežtinta patekimo į Parlamento rūmus tvarka. Tautos atstovų darbą saugojo iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariai.

1991 m. rugpjūčio 21 d., žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos armijos specialiosios paskirties dalinio kariais, kurie automobiliu įsiveržė į parlamento gynėjų saugomą teritoriją prie pirmojo posto A. Goštauto gatvėje. Pasipriešinimo metu buvo nušautas Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas, dar keletas savanorių buvo sužeisti sovietų sprogstamųjų užtaisų.  Artūras Sakalauskas tapo paskutiniąja auka XX amžiuje, paaukota už Lietuvos Nepriklausomybę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pučo Maskvoje dienomis  

Pučo metu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir toliau tęsė darbą, specialioje sesijoje ryžtingai pasisakė prieš pučą. 1991 m. rugpjūčio 19 d. skubiai į posėdį buvo sušaukta Lietuvos Respublikos laikinoji gynybos vadovybė, posėdžiavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Į neeilinę sesiją susirinko Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Tuo metu, pagrindinė posėdžių (dabar – Kovo 11-osios Akto) salė buvo remontuojama, todėl, susirinkus kvorumui, parlamento posėdžiai vyko palyginti ankštoje Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo (dabar – Konstitucijos) salėje.  Pučo dienomis Aukščiausioji Taryba dirbdavo ir po pusiaunakčio, tuo metu bent pusė visų sesijoje dalyvavusių deputatų nakvodavo Parlamento rūmuose.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugpjūčio 19 d. posėdyje buvo priimti kreipimaisi į pasaulio tautas, laisvųjų valstybių parlamentus, į Lietuvos Respublikoje dislokuotus Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų karius, tos dienos posėdyje buvo ratifikuota sutartis tarp Lietuvos ir Rusijos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kuri dar 1991 m. liepos pabaigoje buvo pasirašyta Maskvoje. Lietuvos parlamentas pripažino Estijos ir Latvijos nepriklausomybę, kurios visišką savo nepriklausomybę paskelbė būtent pučo Maskvoje dienomis.

Kitų posėdžių metu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimus, pavedusius Lietuvos Vyriausybei reikalauti ir imtis priemonių, kad iš Lietuvos nedelsiant būtų išvesti visi Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai, desantininkai ir specialiosios paskirties daliniai, kad jų veikla Lietuvoje būtų nedelsiant nutraukta. Lietuvos Respublikos prokuratūrai buvo pavesta nedelsiant pradėti tirti visus Sovietų Sąjungos karinių represinių struktūrų nusikaltimus, padarytus po 1990 m. kovo 11 d., taip pat buvo uždrausta Lietuvos komunistų partijos LKP (SSKP) veikla,  ir konfiskuotas jos turtas.

Dar 1991 m. rugpjūčio 21 d. buvo gautas pranešimas, kad po nepavykusio karinio pučo Maskvoje sovietų kariškiai ėmė trauktis iš kai kurių užimtų pastatų Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose.  Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Informacijos biuras pranešė apie okupacinės kariuomenės dalinių pasitraukimą iš Kauno radijo ir televizijos stoties, Vilniaus ir Panevėžio telefono ir telegrafo stočių, Marijampolės radijo retransliacijos mazgo, Panevėžio, Alytaus, Šiaulių, Viešintų, Sitkūnų ir Juragių televizijos perdavimo centrų.  Lietuvos Vyriausybė iš okupacinės karinės valdžios perėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros bei Krašto apsaugos departamento pastatus.  O 1991 m. rugpjūčio 22 d. sovietų kariškiai pasitraukė iš 1991 m. sausio 13-ąją – „Kruvinąjį sekmadienį“ užimto Vilniaus televizijos bokšto bei Lietuvos televizijos ir radijo pastato.

1991 m. rugpjūčio 23 d. Lukiškių aikštėje buvo nukelta okupacinį režimą simbolizavusi Lenino skulptūra. Tą pačią dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė perėmė Lietuvos komunistų partijos (SSKP) Centro komiteto rūmus.  Simboliška, kad visa tai įvyko rugpjūčio 23-iąją, dieną, kai 1939 m. buvo pasirašytas Ribentropo–Molotovo paktas, po 50 metų pasmerktas Baltijos kelio akcijoje.

Žlugus pučui Maskvoje, kartu žlugo ir Sovietų Sąjungos struktūrų galia, ją keitė naujoji demokratinė Rusijos valstybė. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė ėmėsi žaibiškų veiksmų konsoliduoti krašto kontrolę. Lietuvos Respublika savo žinion perėmė vis daugiau po 1990-ųjų kovo 11-osios sovietų okupuotų Lietuvos Respublikos institucijų pastatų, galutinai perėmė Lietuvos Respublikos sienų kontrolę. Nuo rugpjūčio pabaigos įvykių prasidėjo masinis Lietuvos tarptautinis pripažinimas. Lietuvos Respubliką pripažino Prancūzija, Lenkija, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstijos, o 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva tapo Jungtinių Tautų nare.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugpjūčio 26 d. kreipimusi į Lietuvos žmones pagerbė Lietuvos piliečių atsidavimą bendram valstybės reikalui ir padėkojo „už išsaugotą atgimimo viltį, už ryžtą ir atkaklumą pavojaus dienomis, už materialinę paramą Lietuvos nepriklausomybei įtvirtinti.“  Taip Aukščiausioji Taryba išreiškė padėką Lietuvos piliečiams už susitelkimą įveikiant ekonominę blokadą, politinį ir karinį spaudimą, kurie daugiau negu metams buvo atitolinę Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą.

Šaltiniai ir literatūra: 

Dudavičius, Arūnas. Atsakomybė, pagarba ir atmintis, Rugpjūčio nerimas: savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti, pratarmės autorė ir leidinio sudarytoja Ona Suncovienė, Vilnius, 2002, p. 68–72.

Gaivenis, Virginijus. Evakuacija be kvorumo, Respublika, 1991, rugpjūčio 20, p. 2.

Gudas, Virgaudas. Mūsų ginklas – mes patys, Lietuvos rytas, 1991, rugpjūčio 22, p. 2.

Gudas, Virgaudas. Tyla prieš audrą ar tolstančios audros ramybė?, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 21 d., p. 1.

Juknevičius, Tomas. Įsakymo trauktis nebus, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 20, p. 2.

Juozevičiūtė, Vilma. Prieš 20 metų žuvo (1991 m. rugpjūčio 21 d. žuvo savanoris Artūras Sakalauskas), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011 m. liepos 28 d., http://genocid.lt/centras/lt/1402/a/

KGB pastatų grąžinimas, Draugas, 1991, rugpjūčio 27, p. 1.

Kreipimasis į Lietuvos žmones, 1991 m. rugpjūčio 26 d., Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.E6C3ACCB60D7

Landsbergis, Vytautas. Mieli Lietuvos žmonės, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 19, p. 1.

Landsbergis, Vytautas. Mieli vilniečiai, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 19, p. 2.

Lietuvos muitinių veikla laikinai sustabdyta, Draugas, 1991, rugpjūčio 23, p. 1.

Paleckis, Rimvydas, Aklos nakties šviesa. Reportažas iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Gimtasis kraštas, 1991, rugpjūčio 22–28, Nr. 34, p. 1.

Pocius, Arvydas. Trečioji savanorių karta, Rugpjūčio nerimas: savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti, pratarmės autorė ir leidinio sudarytoja Ona Suncovienė, Vilnius, 2002, p. 9–11.

Rusnės Sabaliauskaitės interviu su SKAT štabo viršininku Jonu Geču (Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 30, Nr. 175), Rugpjūčio nerimas: savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti, pratarmės autorė ir leidinio sudarytoja Ona Suncovienė, Vilnius, 2002, p. 19.

Sovietų Sąjunga grąžina Lietuvai pastatus, Draugas, 1991, rugpjūčio 24, p. 1.

Sugrąžintas Lietuvos televizijos ir radijo centras. Vėliausios žinios iš Lietuvos, Draugas, 1991, rugpjūčio 23, p. 1.

Teiberis, Leonas. Prie barikadų, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 20, p. 1.

Traukiasi Sovietų kariai, Draugas, 1991, rugpjūčio 22, p. 1.

Trumpai iš visur, Draugas, 1991, rugpjūčio 22, p. 1.

V. Landsbergis kreipiasi į Lietuvos žmones, Draugas, 1991, rugpjūčio 23, p. 1.

Vilniuje Lietuvos parlamentą buvo apsupę maždaug 80 Sovietų šarvuotų automobilių, Draugas, 1991, rugpjūčio 22, p. 1.

Žičkus, Kęstutis. Vytauto Landsbergio spaudos konferencija, Lietuvos aidas, 1991, rugpjūčio 20, p. 1.