Rūta Suchodolskytė-Neniškienė. Asmeninė nuotr.
Iš poetinio Svėdasų langelio – Rūta Suchodolskytė-Neniškienė, Svėdasai, www.voruta.lt
Įsibėgėjus karantinui ir žiemai, apglėbus letargui ir virtualybei, visgi nusipurčiau kailį ir nutariau pasidalinti savo eilėmis per staiga išpopuliarėjusią „Zoom” platformą. Senesnių ir šviežesnių eilėraščių pluoštą papildžiau eilėmis apie rudeniop mūsų šeimoje atsiradusį padarą, taip, tą, kurį visi pažįstame ar esame matę kur nors bindzenantį savais reikalais. Uždaryti namuose, apriboję veiklas, tikriausiai turime daugiau laiko susipažinti su mus supančiais šeimynykščiais, perskaityti senas knygas ir laikraščius, įsižiūrėti į kambarinius augalus ir naminius gyvūnus.
„Katė kaip sapno simbolis praneša apie sapnuojančiojo jausmų pasaulį,” byloja Günter’io Harnisch’o „Didysis sapnų žodynas”. Štai kur šuo pakastas, ne veltui renginio data pasirinkta vasario 13 diena, prieš pat Valentino dienos šventę. Sapnai, jausmai ir poezija turi daug ką bendro. Pavadinau renginį „Apie (ne)meilę katinams”, turėdama vilties susigyventi su tuo padaru.
Taip pat skaitykite
Į eilėraščius sėkmingai įšoko katinas Šeškius, atsiradęs mūsų naujuose namuose Svėdasuose. Jis tapo epine figūra „naikinančią karantininę” žiemą, gelbėjančią vaikų priežiūros reikaluose, o medinis namas, kuriame gyveno vyro močiutė, siuvėja Vitolda Neniškienė – mūsų prieglobsčiu nuo pandemijos suvaržymų.
Eilėraščiai pradedami katino reikalais, vėliau įjungiu periferinių posmų, skirtų minėtajam miesteliui Anykščių rajone, kitaip tariant – uošvijai, taip pat – ir anytos tėviškei Palėveny, kur lankėmės vasarą. Pridedu eilių, skirtų sūnums. Skaitymų pabaigoje tenka ir padainuoti – užtraukiu liaudies dainą „O jau mano mielas…”, kurią dainuodavome kartu su tautiškai nusiteikusiais žygeiviais. Pabaigoje visi dvylika dalyvių (tiesą sakant, jų buvo daugiau, nes eilių klausėsi kartu su vaikais, antromis pusėmis – šeimomis) įsijungė į gyvą diskusiją. Ne tik apie poeziją, bet ir apie būsimus kūrybinius reikalus. Renginyje virtualiai dalyvavo vilniečiai Jaunųjų krikščionių sąjungos atstovai, stovyklų vaikams organizatoriai, VŠĮ „Atvirų langinių”, atvirų menams ir kūrybai, vadovė iš Kunigiškių, Pilaitės parapijos atstovė, Pilaitės medicinos centro darbuotoja, Hugo Šojaus muziejaus gidė iš Šilutės su draugu, kiti ilgamečiai, ištikimi bičiuliai.
Vėliau nusiunčiau jiems keletą klausimų. Atsiliepė trys vaikus auginančios mamos, tad iš jų atsakymų bandau susiorientuoti, kaipgi atrodė „langelių pasaulio” renginys iš šono. Beje, žodį „langelis” pasiskolinau iš poeto, „Metų” redaktoriaus, Antano Šimkaus straipsnio, kuriame jis bando atspindėti nuotolinio bendravimo per „Zoom” kanalą ypatybes. Manyčiau, toks bendravimas mielesnis tuomet, kai renginio vedėjas pažįstamas iš internetiniais langais neįrėminto pasaulio, ir bus progų pamatyti jį ar ją gyvai. Na, o dabar grįžkime prie katinų, ką gi respondentai apie juos mano?
Pradžiai pasirinkau klausimą, kurį kažkada išgirdau viename nuomonių apklausos biure (kaip čia teisingiau jį pavadinimus). Buvome susodinti prie ovalaus stalo ir turėjome įvertinti šūsnį žurnalų, pasidalinti tuo, ką skaitome. Pirmiausia mūsų paklausė, kas labiau patinka – šunys ar katės?
Rasa M. prisipažįsta, kad mieliau rinktųsi šunį, nes katinai esą savanaudiški, o Jūratė J. atsako esą nesvarbu – šuo ar katė, viskas priklauso nuo konkretaus gyvūno arba alergijos jam. Po ilgesnio pokalbio Jolita P. pasidalina, jog pati norėtų įsigyti murklį. Mintys apie katiną atėjo ilgai sėdint namie per karantiną. Pati mieliau rinkčiausi šunį, nes labai mylėjau šuniukus vaikystėje – manau, maži šuniukai netgi pasitarnavo motinystės jausmo užuomazgoms. Katinai vaikštinėjo po sodybą, kur norėjo, užsukdavo paėsti ar palakti pieno. Visai tai – gilioje praeityje, kai ir mes lyg katinai vaikščiojome laisvi ir vieni. Ir štai prasidėjo Kitokio Pasaulio apraiškos, kai turime, anot Džordžo Orvelo, tupėti savo ūkiuose ir gyventi už lango. O išeinančius į internetinį pasaulį stebi Didysis Brolis. Kitur lyg ir nėra kur eiti, nebent į mišką. Džiaugiamės, kad pavasarėjant pamažėl atsiveria ir miestas.
O kai įvyksta poetinis renginys „langelyje”, pačiai lyg ir smagu susitikti su jaukiu būreliu bičiulių, bet lieka „medaus laižymo pro stiklą” efektas. Tarytum norėtųsi tą langelį praplėšti ir priartėti prie klausytojų ratelio. Man atitaria Rasa sakydama, kad emocinė aplinka gyvame renginyje – stipresnė, o čia truputėlį susintetinta. Bet geriau jau taip, negu iš viso renginių atsisakyti. Pridėjo, kad kūryba persunkta karantinine tematika bei lingvistika ir padėkojo už žmonių telkimą aplink save.
Kita vakaro dalyvė, Jūratė, džiaugėsi mane pamačiusi. Sveikino katiną tapus mano įkvėpėju. Pati prisipažino katinu jau dvidešimt metų vadinanti savo vyrą. Virtualume įžvelgianti pliusų bei minusų, teigia, kad pati pamatanti daugiau ir geografiškai plačiau renginiams persikėlus už ekranų.
Jau kuris laikas mes, mamos, gyvename pusiau karantino sąlygomis. Kol mūsų atžalos dar mažos, esame pririštos prie jų kiekvieną minutę. Auginame Lietuvos ateitį pasitardamos Feisbuko mesendžeriuose, Vaiberiuose (Viber), retkarčiais persimesdamos el. pašto žinutėmis. Gyvi susitikimai – džiaugsmo ir mamoms, ir vaikams šventės. Poetiniai skaitymai – tikrosios motinystės atostogos. Galbūt ir karantinų smūgiai nebuvo tokie smarkūs, nes šiaip ar taip daugumą laiko praleidi namuose daug ko atsisakydama vardan vaikų. Sunkiau toms mamoms, kurių vaikai didesni, turi juos mokyti nuotoliniu būdu, kol mokyklose švilpauja vėjas. Jos ir neatsakė į mano klausimus. O rašytojo, poeto gyvenimas – vis viena kažkiek nuotolinis, kai jis tupi vienas lyg katinas prie klaviatūros
ir spaudo tekstą. Arba svajoja, žiūrėdamas pro langą. Tik dabar pasidarė sudėtingesnis gyvas stebėjimas, kurio mes irgi labai išsiilgę. Atsirado nerimo dėl neaiškios ateities.
Summa summarum, galbūt poezija apie katinus – ne visai apie katinus, o apie mus pačius, katine galinčius pamatyti save, įsikūnijusią laisvę, individualumą, žaismingumą. Tereikia visa tai pasverti, pamilti ir sugrįžti į žmogiškąjį būvį.
Katinas tirpdo žiemą
Sako, jei katinas
lipa ant sprando,
tai reiškia jo
pasitikėjimą
šeimininku.
Esu medis,
išskleidžiu šakas,
nunarinu viršūnę
darau asmenukę –
aš ir katinas:
mano balta kepurė,
jo žalsvos akys…
Paskui kimbame
į žiemos triūsus:
stebime lašantį varveklį,
stumdome sniegą,
pradreskiame dangų
iki saulėlydžio raudonumo,
žaidžiame ant lauko krūmų
užsilikusiais
Naujametiniais žaisliukais.
Sniegas nepasiduoda,
apsitraukia traškia pluta,
įsikimba į obels kamieną,
priglunda prie asfalto,
kopia stogu ir apsunkęs
čiuožia žemyn.
Katinas liuokteli
iki pat debesų,
paženklina obelį,
dingsta naktyje,
miestelyje išplinta
katinų gaujos,
naikinančios
karantininę žiemą.
Siuvėjos
Gyvename kryžkelėje
dygsnis ant dygsnio
Rokiškis
Utena x Kupiškis
Anykščiai
palaistysime šiandien
amžinybės gėles
Svėdasuos
punktyrais šiapus
————-
anapus.
Grįždami sutinkame
metraštininką
jis apsiuva mus
dausuvos erdvėmis
pasispila iš dangaus
vėsūs dygsneliai.
Kitąkart
tarp dygsnių išdygsta
puokštė rožių gelsvų
vietoje gimtadienio
jos papuošia mūsų maldas
peltakių tiltais sujungia
protėvių kauburėlius
apjuosia didelį
dar nepažintą audinį
matomą tik pakilusio
paukščio akimi
vėjui atrišus mazgus…
*
(neįdurk, spygleli, piršto, kad ir rožė graži,
nesubadyk, adatos smaigalėli, panagių,
kad ir daug darbo siuvėjai)
Palėvenio ketureiliai
virš vandens
gelmėje
tamsiomis šaknimis
balta karūna
*
supasi ant šakelės
trys vyšnelės
ir lašas
lietaus
*
Juozapinės lelijos
skaistus trapumas
tarp vėjo
pirštų
*
geltoni javai prinokę
žalia žolė nupjauta
rūgštus vyšnių raudonis
palėvenio Lietuva