Socialinio tinklo X maketas

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.voruta.lt

Per savo interviu į Maskvą atvykusiam amerikiečių žurnalistui Tuckeriui Carlsonui Putinas mėgavosi istorijos žiniomis, bet dažnai klydo arba nusišnekėdavo. Buvo akivaizdu, kaip nevykusiai emocingais dirbtiniais pasažais jis mėgina pateisinti savo karą prieš Ukrainą. Istorikus galėjo papiktinti Putino manevras, kuriuo jis galų gale apkaltino Lenkiją išprovokavus Hitlerį Antrajam pasauliniam karui. Bet ar jis buvo toli nuo tiesos?

Iš vadovėlių visi žinome, kad karas prasidėjo nuo vadinamosios Gleivico (Glivicės) operacijos kodiniu pavadinimu „Himleris“, kai 1939 m. rugsėjo 1-osios paryčiais buvo užpulta Vokietijai priklausiusi radijo stotis Lenkijos pasienyje. Vokiečiai užpuolimu apkaltino pačius lenkus ir dviejų nacių, kurie iš tikrųjų buvo aprengti nacių uniformomis, nužudymu. Beje, operacijai Gleivico radijo stotyje vadovavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-rių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), po karo liudijęs Niurnberge ir parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“).

Reiktų pridurti, kad analogiškai sovietai inspiravo ir Lietuvos okupaciją 1940-aisiais. Besibaigiant birželio 14-ąjai SSRS užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį sudaryti Maskvai palankią Vyriausybę ir įsileisti į Lietuvą sovietų kariuomenę. Priešintis galimybių nebuvo, ir jau kitą rytą Raudonosios armijos daliniai peržengė Lietuvos sieną. Dingstis irgi atsirado: birželio 15-osios naktį tarsi papildoma priežastis įvesti kariuomenę buvo įvykdyta provokacija: savo poste Ūtos pasienio užkardoje buvo nužudytas sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas.

Bet kai kurie istorikai mano, kad tikroji Lenkijos užpuolimo priežastis buvo kita. Buvęs ilgametis JAV diplomatas ir konsulas Krokuvoje Algis Avižienis tvirtino, kad karą įžiebė Hitlerio Vokietijos ir Lenkijos nesutarimas dėl Gdansko (Dancigo) jūros miesto ir apylinkių statuso. Tai buvo Tautų lygos administruojamas vos 2000 kv. km žemės plotas su 360 tūkst. gyventojų, kurių dauguma save laikė vokiečiais. 1933 m. į valdžią atėjęs Hitleris užsibrėžė po Versalio sutarties vėl atkurti reichą, tik jau su užkariautomis Rytų Europos teritorijomis, kuriose apsigyventų vokiečių kolonistai.

Ne paslaptis, kad Varšuva darė didelį spaudimą pasienyje su Vokietija gyvenantiems vokiečiams. Nuo 1939 m. pradžios iki rugsėjo 1-osios daugiau nei 70 000 vokiečių paliko Lenkiją ir persikėlė į Vokietiją. Šis veiksnys labai apsunkino vokiečių-lenkų santykius kritiniu momentu. Buvo spaudžiami net žydai, kurie buvo priversti bėgti jei ne į nacistinę Vokietiją, tai į savo protėvių žemes Baltijos valstybėse. Lenkijos vadas maršalas Jozefas Pilsudskis pakartotinai  kreipėsi į savo sąjungininkę Prancūziją, kad kartu pradėtų prevencinį karą prieš Hitlerio Vokietiją. Paryžius nesutiko, o Berlynui ir Varšuvai 1934 m. sausio 26 d. pavyko pasirašyti nepuolimo sutartį. Naciai net pasiūlė apginkluoti lenkus ir paversti savo sąjungininkais prieš Sovietų Sąjungą. Hitlerio santykiai su J. Pilsudskiu buvo pavyzdiniai.

Įsidrąsinę lenkai 1938 m. pradžioje paskelbė ultimatumą Lietuvai atnaujinti diplomatinius santykius. Vilnius sutiko, o vokiečiams tai nepatiko, ir pavasarį Hitleris atsiėmė Klaipėdą. 1938 m. rugsėjį įvykęs konfliktas dėl Sudetų padėjo vokiečiams užimti pramoninį Čekoslovakijos Tešino kraštą. Dalis jo atiteko ir Lenkijai. Bet štai dėl Dancigo Berlyno ir Varšuvos pozicijos susikirto. Naciai panoro dar ir šio savo anklavo, bet lenkai išsigando Sudetų okupacijos, Hitlerio pergalingo vizito į Klaipėdos kraštą (Lenkija į šias žemes visada turėjo pretenzijų), ėmė didinti represijas prieš etninius vokiečius, stiprinti savo kariuomenę. Naciai skleidė gandą, kad lenkai tuoj tuoj patrauks į Berlyną. 1939 m. gegužės mėnesį Hitleris, kalbėdamas su Lietuvos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu Berlyne pašaipiai pastebėjo, kad jeigu lenkai mano, kad jų žygis į Berlyną būtų toks lengvas kaip paradas, tai tegul jie pabando tokį žygį… Vokiečiai dar bandė forsuoti derybas dėl Dancigo, bet lenkai jau mezgė sąjungą su Londonu ir atvirai atsisakė tartis dėl uosto priklausomybės.

Taigi, pakvipo karo dūmais.

Teoriškai lenkų manevrai tarsi įtikina, kodėl jie nenusileido Hitleriui ir taip jį privedė iki agresijos. Bet šiandien Putinas bando šiuos argumentus išpūsti ir ideologiškai motyvuoti Antrojo pasaulio pradžią: lenkai nesutiko su teisėtais vokiečiai diasporos reikalavimais ir taip išprovokavo Hitlerį įsiveržti į Lenkiją. Tarsi nepastebėjo, kad naciai jau buvo užėmę Austriją, netrukus kris Paryžius bei kuriamas sandoris su Maskva pasidalinti Rytų Europą įtakos zonomis.

Kitaip sakant, Putinas šituo savo istoriniu viražu norėjo pateisinti savo įsiveržimą į Ukrainą lygiai prieš dvejus metus. O kartu jis taip save sutapatino su vienu žiauriausių diktatorių pasaulyje Hitleriu: juk elgiasi lygiai taip pat!