Mažoji Lietuva, galima sakyti, – lietuvių periodikos ir lietuvių rašybos bei leidybos lopšys, kuriame užgimė ne tik liuteroniškas Martyno Mažvydo „Katekizmas“, bet ir daugelis kitų leidinių, tarp jų ir jau atgimimo metais kultūros žurnalas „Rambynas“. Dėl jo pasirodymo labai džiaugėmės, nes tai Mažojoje Lietuvoje buvo bene vienintelis kultūros žurnalas. Jo redaktorė ir leidėja buvo energingoji Diana Milašauskienė, dabar jau buvusi Rambyno regioninio parko direktorė. Atrodo, žurnalas, gaudamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo bei Medijų rėmimo fondo dotacijas, sėkmingai žengė į skaitytojų namus, įstaigas, organizacijas su labai turtingu Mažosios Lietuvos paveldu. Ir atrodė, kad šiam žurnalui pranašavome ilgą leidybos kelią, tarsi ir nebuvo jokių kliūčių jam, bet, deja, praeitą rudenį pasirodė pirmieji ženklai. Kaip sako pati leidėja, reorganizuotoje Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijoje iš esmės liko be darbo. Prieš tai tas darbas iš Bitėnų nusikėlė į Rusnę, o  ten jau pasiekė žinia, kad Dianos Milašauskienės etatas naikinamas, o kito darbo siūlymai buvo nepriimtini. Prabėgus kuriam laikui kreipėmės į Dianą su nelengvais klausimais.

Kaip atsitiko, kad su tokiu dideliu metų įdirbiu teko atsisveikinti?

Jūs labai teisingai pastebėjote, gerb. Juozai, dalinai priimtina pareigybė, kurioje dirbau po 2022 metų  liepos 1 d. įvykusio saugomų teritorijų tinklo įstaigų reorganizavimo, 2025 metų sausio 1 d.  buvo panaikinta, o pateikti  darbo pasiūlymai buvo nepriimtini. Man buvo pasiūlyta valstybės tarnautojo – kraštotvarkininko pozicija su  40 proc. mažesniu atlyginimu nei ganau iki tol. Turbūt  bet kuriam žmogui pasiūlius tokias sąlygas, jos nebūtų priimtinos, taigi ir mano sprendime nėra nieko keisto. Yra normalu, kad į žymiai blogesnes sąlygas tiesiog neinama. Manau, kad gilesnių priežasčių, dėl ko tokios sąlygos buvo pasiūlytos 24 metus valstybei atidavusiam tarnautojui, reikėtų ieškoti dalinai nepasisekusios Lietuvos saugomų teritorijų reformos užkulisiuose.

Kodėl buvo priimtas sprendimas nutraukti „Rambyno“ žurnalo leidybą?

Šis sprendimas brendo pamažu. Tai susiję su keletu dalykų. Pirmiausia, kad leisti tokios apimties žurnalą reikalinga idėja ir suinteresuotų žmonių  branduolys.  Ne paslaptis, kad leidinys gimė Rambyno regioninio parko širdyje  ir iki paskutinio numerio buvo susijęs su Rambynu. Tai buvo natūraliai iš  platesnio požiūrio į šią saugomą teritoriją išsivystęs leidybinis projektas. Jis pradėtas leisti 2008 metais, įgyvendinant vieną iš tarptautinių projektų, skatinusių Rambyno regioniniame parke  gyvenančius žmones atkreipti dėmesį į unikalią juos supančią gamtinę ir kultūrinę aplinką ir ją puoselėti. Kai buvo reformuota saugomų teritorijų sistema ir Rambyno regioninio parko administracijos nebeliko, paraleliai vykdyta švietėjiška projektinė veikla taip pat patyrė sunkumų. Mano darbo vieta buvo iškelta į Rusnę, tiesioginis ryšys su Rambynu, kaip vieta, kur žurnalas gimė,   buvo nutrauktas. Kaip žurnalo redaktorė pradėjau ieškoti naujų bendradarbiavimo formų. Būti partneriu leidybiniame projekte  siūliau naujai įsikūrusiai Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijai. Deja šis  pasiūlymas nebuvo išgirstas. Dėl man nežinomų aplinkybių prisidėti kuriant leidinio turinį po saugomų teritorijų reformos atsisakė ir pats „Rambyno“ žurnalo idėjos autorius Eugenijus Skipitis (pastaba: 2023 metų rugpjūtį jis staiga mirė).  Tad pastaruosius  dvejus metus teko dirbti gana sunkiomis sąlygomis. Kalbu apie spaudos projektų rengimą bei vykdymą, projektų kofinansavimui reikalingų lėšų paiešką.

Antroji priežastis, žinoma, buvo žinia dėl darbo vietos  panaikinimo. Šį iššūkį priimu drąsiai ir keičiu gyvenimo stilių ir kryptį. Jeigu  valstybei nebėra reikalingi kvalifikuoti specialistai ar vadovai, ji daro sprendimus. O gyvenimas eina toliau ir siūlo savo galimybes. Paprastai kai vienos durys užsidaro, atsiveria mažiausiai du dideli langai.

Gal galime prisiminti, per tuos leidybos metus į kokius klausimus dėmesį kreipė žurnalo redakcija, kaip apskritai atsirado idėja leisti žurnalą „Rambynas“?

Kaip jau minėjau, žurnalas almanachas „Rambynas“ buvo projektinės veiklos rezultatas. Pačią idėją leisti žurnalą tokiu pavadinimu subrandino bitėniškis Eugenijus Skipitis. O 2007–2008 metais vykdyto PAF MPP  (Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa) projekto „Baltųjų gandrų apsauga Rambyno regioniniame parke, ugdant gyventojų aplinkosauginį sąmoningumą ir telkiant kaimo bendruomenes“ metu atsirado finansinė galimybė šią leidybinę idėją įgyvendinti. 2008 metais išleistas pirmasis žurnalo numeris. Pasibaigus  projektui, leidybinė idėja buvo toliau vystoma. Didžiausia iššūkis buvo finansai, kol pabandėme pretenduoti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) paramą. 2011 metais mums pasisekė laimėti šio fondo konkursą.  Žurnalo žinomumas augo. Žurnalo redakcija lietė pakankamai daug temų ir klausimų, susijusių su Mažosios Lietuvos etnoregiono istorija, kultūra ir gamta. 14 metų buvo vykdomas tęstinis spaudos projektas šiame žurnale. Jis vadinosi „Rambynas –Mažosios Lietuvos etnoregiono savitumo išsaugojimui“.

Prašytume įvardyti žurnalo bendradarbius, leidėjus, redaktorius, maketuotojus, fotografus, kas Jums talkino, kokie garsūs autoriai rašė ir t. t. Kur buvo platinamas žurnalas?

Leidžiant žurnalą pirmiausiai bendradarbiavome su Rambyno regioninio parko direkcija.  Rambyno regioninio parko logotipas puošė žurnalo pirmąjį viršelį nuo pat 1-ojo numerio, išleisto  2008 metais iki  14-ojo numerio 2018 metais. Žurnalas buvo puiki išskirtinių Rambyno parko vertybių viešinimo priemonė. Bendradarbiavome su  įvairiomis leidyklomis, spaustuvėmis, redaktoriais, maketuotojais, daugybe autorių.  Pirmuosius numerius spaudai parengė leidykla „Voruta“, UAB „Trakų žemė“,  VšĮ „Vorutos fondas“, vėliau leidyklos paslaugų atsisakėme ir nuo 2015 iki 2024 metų bendradarbiavome su tauragiške dizainere-maketuotoja Kristina Kazlauskiene. Žurnalo tekstus redagavo Edita Komarova, Vilma Vaivadienė, Deimantė Jasaitytė, Deimantė Račiūnienė, Jolanta Kasiliauskienė. Leidinį spausdino „Standartų spaustuvė“, spaustuvė „BALTO print“, spaustuvė „Spauda“, spaustuvė „Petro ofsetas“. Leidinys visada buvo gausiai iliustruotas, todėl dar vadintas žurnalu-almanachu. Leidinio viršelių apipavidalinimui daugeliu atveju buvo naudojamos  leidinio sudarytojo Eugenijaus Skipičio autorinės nuotraukos. Straipsnius rengė eilė puikių Mažosios Lietuvos etnoregione gyvenančių, iš jo kilusių ar jį tiesiog pamilusių autorių. Visus išvardinti būtų sunku, bet paminėsiu garsius ir daug kartų rašiusius. Tai Vacys Bagdonavičius, Giedrė Skipitienė, Martynas Purvinas, Vytenis Almonaitis, Juozas Vercinkevičius, Bernardas Aleknavičius, Anatolijus Jakimovas, Vytautas Juodkazis, Edmundas Mažrimas, Drąsutis Brazauskas, Valdemaras Šimėnas, Vladas Kasperavičius, Viktoras Milašauskas, Mindaugas Kairys, Bronius Makauskas, Inga Radavičiūtė, Justina Daunorienė, Juozas Šikšnelis, Olegas Fediajevas, Arūnė Arbušauskaitė, Saulius Sodonis, Liudvika Burzdžiuvienė, Darius Kiniulis, Vilma Vaivadienė, Rima Palijanskaitė, Sigitas Stonys, Saulina Jokubauskaitė, Kęstutis Demereckas,  Indrė Skablauskaitė, Antanas Stanevičius, Romas Jarockis, Egidijus Bacevičius, Petras Šmitas, Irena Seliukaitė, Bernardas Paukštys, Edita Barauskienė, Elena Stankevičienė, Asta Šimkuvienė, Brita Storost, Laima Žemgulienė, Vytautas Žeimantas, Eugenijus Bunka, Diana Stungurienė, Robertas Maziliauskas, Dalia Kiseliūnaitė, Marytė Gečienė, Aksavera Mikšienė, Norbertas Stankevičius, Vytautas Gocentas, Algis Davenis, Andželika Špiliova, Kristina Dargužienė, Daiva Zarankaitė- Kiniulienė, Audinga Leliukaitė, Eugenijus Šaltis, Dainius Kinderis, Linas Tamulynas, Vytautas Čepas, Gintaras Skamaročius, Asta Bartkevičiūtė, Regina Jokubaitytė, Marius Ščavinskas, Valmantas Mickevičius, Roza Šikšnienė, Birutė Servienė, Daiva Bartkienė, Diana Milašauskienė.

Vykdant spaudos projektų sklaidą daug metų  bendradarbiauta su Nacionaliniu Lietuvos  laikraščiu, vėliau žurnalu „Voruta“, taip pat „Donelaičio draugija“. Žurnalas  buvo prenumeruojamas 60-čiai viešųjų bibliotekų visoje Lietuvoje, privalomi numeriai  pristatomi į svarbiausias šalies bibliotekas, Pagėgių krašto mokyklas  ir visus bibliotekų filialus, dovanoti atsidėkojant rėmėjams. Bendradarbiaujant su M. Jankaus muziejumi, žurnalai  iškeliaudavo ir į užsienius.

Kas sudarė žurnalo finansinius išteklius, kas rėmė jo leidybą?

Kaip minėjau, leidinys pradėtas leisti tarptautinio projekto lėšomis, o nuo 2011 metų dalinai finansuotas SRTRF konkursinėmis spaudos projektų lėšomis. Likusią žurnalo finansų dalį sudarė rėmėjų lėšos. Žurnalą „Rambynas“ daug metų rėmė AB „Vilkyškių pieninė“, keletą metų rėmė UAB „Meliovesta“, UAB „Senasis Rambynas“, nedidelėmis sumomis – privatūs rėmėjai ir šviesiau mąstantys vietos politikai. 2023 metais dalį tiražo įsigijo Šilutės rajono savivaldybė, taip prisidėdama prie leidinio kaštų padengimo.

Oficialus žurnalo leidėjas buvo draugija „Sandūra“, kurios pirmininkas yra Jūsų sutuoktinis Viktoras Milašauskas.

Taip. Žurnalas buvo pradėtas leisti 2000 metais įsteigtos nevyriausybinės organizacijos bazėje. Taip patarė toliaregiškai  numatęs ir visą leidybos laikotarpį leidinį  ir mane kaip leidinio redaktorę ugdęs, mokinęs ir morališkai palaikęs žurnalo „Voruta“ vyr. redaktorius gerb. Juozas Vercinkevičius. Jau tada 2008 metais jis numatė, kad valstybinės įstaigos rankose leidinys gali būti nesaugus (kaip  atsitiko su nuo 2007 metų kas pusmetį leistu  laikraščiu  „Rambynas“, kuris 2022 metais vykdant reorganizaciją  naujo vadovo sprendimu buvo uždarytas, viso buvo išleistas 31 laikraščio numeris).  2019 metais, kai prieš mano asmenį buvo pradėtas politinis ir asmeninis susidorojimas, skundai ir audito patikrinimai, buvo uždrausta bendradarbiauti su Rambyno regioninio parko direkcija leidybiniame „Rambyno“ žurnalo projekte. Tai aiškiai atsekama – nuo  2019 metų  ant žurnalo „Rambynas“ viršelio nebėra Rambyno regioninio parko logotipo. Organizuoti žurnalo leidybą darėsi vis sunkiau. Visgi žurnalas  buvo leidžiamas dar  6 metus (iki 2024 metų), pasaulį išvydo dar 12 žurnalo numerių.

Susidaro įspūdis, kad pagrindinė priežastis, kodėl nutrūko žurnalo leidyba, yra finansai.

Drįsčiau Jūsų įspūdžiu suabejoti. Pinigų  tikrai galima rasti. Kiek sunkiau surasti kūrybingų, atsidavusių žmonių, gebančių rengti projektus ir tas idėjas realizuoti.  Juk Rambyno žurnalo idėja buvo puiki. Įdirbį irgi jau turėjome. Tiesa, kažkiek organizacijų ir asmenų paramą minėto spaudos projekto kofinansavimui sumažino, nes pastaruoju metu atskirus visuomenės narius yra apėmęs abejingumas, susitelkimas į save, uždarumas, ką ypač pajutau pokovidiniu laikotarpiu.

Bet pagrindinė priežastis  yra kita. Tai tam tikrų krašte veikiančių asmenų nesuvokimas, kad šviesias kultūrines idėjas reikia palaikyti, o ne žlugdyti. Kad su žmonėmis, kurie sugeba kažką  nuveikti, reikia bendradarbiauti, juos saugoti, o ne  pulti siekiant susidoroti, rengiant antikampanijas. Apskritai kultūra ir šioje srityje veikiantys asmenys, organizacijos, normalioje valstybėje turėtų būti  globojami, o kultūrinei veiklai ir kultūrinių iniciatyvų palaikymui skiriamas finansavimas.  Jei to nėra, reikėtų gerai  apsižvalgyti, kur link  mes, kaip visuomenė, einame.

Užduokime sau paprastą klausimą, kiek  periodinių leidinių, atspindinčių Mažosios Lietuvos etnoregiono, ypačiai Pagėgių krašto, kultūros lauką per pastarąjį ketvirtį amžiaus buvo, yra ar bus leidžiama?

Dėkojame Jums, Jūsų šeimai, visiems bendradarbiams, puoselėjantiems Mažosios Lietuvos kultūrą ir tikime, kad vis dėlto ateityje žurnalo leidyba galės atgimti. Dėkojame už pokalbį.

Dėkoju Jums, kad esate rūpestingas.

Kalbėjosi Irma Stadalnykaitė-Jančauskienė ir Juozas Vercinkevičius

Istorijos žurnalas „Voruta“ Nr. 1 (887), 2025