Šventės akimirkos. Autorės nuotraukos

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, Zapyškis, Kauno raj. www.voruta.lt

Atėjo metas, kai žolynai gamtoje patys vešliausi ir kupliausi. Vasaros lygiadienio išvakarėse, birželio 20 d., ant įspūdingo, nuostabią, erdvią Nemuno slėnių panoramą atveriančio Altoniškių piliakalnio buvo švenčiama Rasų (Rasos) šventė ant pagal senuosius lietuvių papročius. Altoniškių piliakalnis su gyvenviete (arba Altonos kalnas)  – piliakalnis Kauno rajono savivaldybės teritorijoje, prie Altoniškių kaimo, Zapyškio seniūnijoje. Piliakalnis įrengtas Nemuno kairiojo kranto aukštutinės terasos kyšulyje tarp Nemuno slėnio ir Ovos upelio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

Visi norintys išgyventi visą įstabų vasaros saulėgrįžos gamtos virsmą buvo kviečiami prisijungti nuo 16 val. pasiruošti šventei. Buvo pinami vainikai, žolynais puošiami vartai.

20 val. šventės pradžią skelbė ragų gaudimas. Toliau sekė prausynų apeigos nusileidus prie Ovos upelio, kurio link beeinant buvo aplankytas ir jaunas piliakalnio papėdės ąžuolynas, kurį sodina Altonės bendruomenės-spiečiaus bičiuliai, paminėdami įvairias asmenines šventes – jungtuves, gimtuves…

Vėliau sekė piliakalnio Ąžuolo pagerbimas su dalyvių apsmilkymu, dar vėliau – bendruomeniškas duonos ir giros dalijimasis ant paties piliakalnio, kurį lydėjo kanklių skambesys.

Po apeiginio vyrų ir moterų ratų aplink vartus apėjimo, Liuda Liaudanskaitė pakvietė kupoliauti – paėjus 9 žingsnius skinti po žolyną, po to einant priešinga kryptimi 9 žingsnius vėl skinti žolyną, ir taip 9 kartus 9 skirtingomis kryptimis. Toliau sekė būrimai iš surinktų žolynų, sutartinių giedojimas, ugnies apeigos, saulės palydėjimas, aukuro uždegimas.

Dar vėliau, beveik apie vidurnaktį, buvo leidžiamasi su deglais iki Nemuno. Sustojus prie Nemuno buvo dainuojamos sutartinės, vėliau Nemune buvo plukdomi vainikai su degančiomis žvakelėmis.

Sugrįžus buvo šokinėjama per laužą, pasitinkama saulė ir prausiamasi ryto rasa. Kaip liudija etnologė Angelė Vyšniauskaitė, ši „rasa – stebuklinga priemonė laukų derliųi, karvių pieningumui skatinti, piktžolėms kavuose naikinti: „Jei prieš saulėtekį ant šluotražio nuogas savo lauką apkos, tai tame lauke žolių nebus““[1].

Džiugu, kad rytas buvo giedras, kad visi galėjo grožėtis tekančia saule (4 val. 41 min.), kylančia iš už Nemuno. Visus ryto sulaukusius šventės dalyvius pasitiko ir Labanoro dūdmaišio muzika, atliekama „Altonės“ nario Rimo Pakerio.

Rasų šventėje dalyvavo Zapyškio ir Ringaudų kolektyvai: Zapyškio laisvalaikio salės folkloro ansamblis „Altonė“ (vadovė Jūratė Bytautė), sutartinių giedotojų grupė „Devyniaragė“ (vad. Miglena Perminienė), Ringaudų laisvalaikio salės folkloro ansamblis „Ringauda“ (vad. Liuda Liaudanskaitė), sutartinių giedotojų grupė „Gaudė“ (vadovė Liuda Liaudanskaitė).

***

Pabaigoje norisi pasvarstyti, kaip mieliau vadinti Rasos (Rasų) šventę? Nežinia, dėl ko, bet Rasų šventė buvo pakeista į Rasos šventę, atsirado vienaskaita, tad dabar neva teiktiniausias pavadinimas yra Rasos (ne Rasų) šventė… Tačiau ši šventė turi daug sinonimų: kai kas šventę vadina Kupolinėmis, taip pat – dažniausiai, įprasčiausiai – Joninėmis (nors šis pavadinimas tikrai neatspindi tikrosios lietuviškos, baltiškos, šventės esmės)…O Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) puslapyje toks paaiškinimas: „Oficialus šventės pavadinimas – Rasos ir Joninių diena (žr. švenčių dienų pavadinimus Darbo kodekso 123 str). „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, „Lietuvių kalbos žodyne“ (t. 11, Vilnius, 1978, p. 183) teikiama Rasos šventė (ji dar vadinama Kupolė (Kupolės), Krešė (Krešės), Rasos, Vainikų šventė)“[2].

[1] Angelė Vyšniauskaitė. Mūsų metai ir šventės. Kaunas: Šviesa, 1993, p. 91

[2] Prieiga per internetą: http://www.vlkk.lt/konsultacijos/4022-jonines-rasos-svente