Rūta Mataitytė. Autorės nuotr.

Evelina KISLYCH, Hamburgas, www.voruta.lt

Treji metai – tiek laiko praėjo po pirmosios rašytojos Rūtos Mataitytės knygos išleidimo. Galima lyginti jos išleistas knygas su užvestu naujo automobilio varikliu –  2013 metais pirmą kartą pasirodžiusią knygą „Svajonė apie sniegą“ pavijo ir tais pačiais metais dienos šviesą išvydo „Laiškai“. 2015-aisias skaitytojai susipažino su „Gunda“, o visai neseniai pristatyta ir skirtingomis nuomonėmis apipinta knyga „Jos vardas Magija“. Šiandien R. Mataitytė – žinoma rašytoja, kurios romanai išties laukiami skaitančiosios visuomenės tarpe.

Rašytojos biografija išties stebinanti. Joje įrašytos ne tik lituanistės (lietuvių ir norvegų kalbų) specialybė, įgyta dar Vilniaus universitete, bet ir architektės. Dvidešimt metų Norvegijoje gyvenanti R. Mataitytė šalia aistros ir meilės knygų rašymui, šioje šalyje dirba vertėja. Paraleliai – augina keturias atžalas. Rūtos knygos – vertinamos ne tik Lietuvoje gyvenančių lietuvių, bet ypatingai – iš jos emigravusių.

Rašytoja pasakojo, jog pirmoji jos knyga „Svajonė apie sniegą“ nesąmoningai buvo pradėta rašyti norvegų kalba. Pačių norvegų tarpe R. Mataitytė dažnai jaučiasi sava ir nepatiria didelių tautiškumo skirtumų. Į šią šalį atvykusi laikinai ji greitai čia pritapo. Kaip teigė pati rašytoja, jos neriboja jokie kalbos barjerai, tačiau kad ir kaip šią kalbą puikiai bepažįstanti, R. Mataitytė prisipažino, jog knygos rašyba šia kalba buvo itin sunki. Būtent todėl sąmoningai buvo pereita prie lietuvių kalbos.

Su Rūta kalbamės apie svajones, nelengvą kelią iki pirmosios knygos, lemtį ir aistrą knygų rašymui.

Rūta, Vilniaus universitete baigėte lietuvių/norvegų filologiją. Ar tuo metu Jus buvo aplankiusios svajonės ar tikslai tapti rašytoja? 

Visą gyvenimą mėginau ką nors rašyti – eilėraščius, apsakymus, apysakas, nuolat apie tai galvodavau, bet kad tapsiu rašytoja, nė nesvajojau, gal todėl, kad net nelabai žinau, ką iš tiesų reiškia tas buvimas rašytoju… Kada juo tampama? Kai parašomas pirmas kūrinys, kai išleidžiama pirmoji knyga, kai kiti tave pripažįsta, o gal tada, kai tai pripažįsti pats? Nežinau. Aš iki šiol nedrįstu prisipažinti, kad esu rašytoja – man tai skamba per daug mistiškai. Net nežinau, ar tas vardas apibūdina dabartinę veiklą – kad būtent dabar aš rašau, o jei vėliau neberašysiu – ar vis dar būsiu rašytoja, ar kažkada jau nebe. Čia man panašiai kaip ir mamos statusas – kas yra mama, kada ja tampama ir kiek laiko būname?

Kaip vis gi gimė mintys apie savo knygą? Galbūt Norvegijoje dirbant vertėjos darbą trūko saviraiškos? Pasidalinkite trumpai pirmaisiais žingsniais ir mintimis.

Visa tai įvyko labai netikėtai. Tuo metu ilgai gyvenau visiškai atitrūkusi nuo literatūros, nes daug metų studijavau architektūrą ir auginau vaikus, pati rašydavau nebent projektų aprašymus norvegiškai, o skaičiau tik dalykinę literatūrą ir apie vaikų auklėjimą. Taigi, paties fakto, kad būtent tada įšokau į rašytojos batus ir puoliau rašyti romano, tikriausiai negalėčiau pavadinti niekaip kitaip, tik lemtimi.

Rūta, prisimenant 2013-uosius. Kas buvo sunkiausia leidžiant pirmąją knygą „Svajone apie sniegą“? Kokiu tiražu ši knyga buvo išleista?

Kelias iki pirmosios knygos buvo tikrai nelengvas, teko išbandyti daugybę leidyklų, nepažįstamais vardais leidėjai nelabai domisi, o aš ne tik kad buvau naujokė kaip autorė, bet ir apskritai atitrūkusi nuo Lietuvos, tad teko kabintis nagais ir nepasiduoti. Esu gana senamadiškai kuklus žmogus, nemoku ir nemėgstu savęs afišuoti ir šaukti: žiūrėkite, kokia aš gera! Todėl tas mėginimas įtikinti kitus, kad mano romanas vertas išleidimo nebuvo pati smagiausia užduotis. Čia labai padėjo kitų padrąsinimai ir tikėjimas, kad man pavyks, jei tokio moralinio palaikymo nebūčiau jautusi, nemanau, kad pirmoji knyga būtų pasirodžiusi..

Esate minėjusi, jog labiausiai Jūsų knygas supranta lietuviai emigrantai. Kodėl? Ar tai dėl to, jog ir pati jau 20 metų gyvenate Norvegijoje?

Kartais susidaro įspūdis, kad būtent emigrantai geriausiai mane supranta, turbūt todėl, kad turime panašių patirčių – juk esame kilę iš ten pat, o paskui mums teko savo namus palikti ir prisijaukinti naują aplinką, naują pasaulį. Lietuvoje gyvenantiems skaitytojams kartais pasirodo, kad aš nagrinėju jiems neaktualius klausimus. Bet tai, jokiu būdu, nėra vienareikšmiška. Viskas priklauso nuo pasaulėžiūros ir mūsų vidinio pasaulio. Yra žmonių, kuriems išsikraustymas iš savo vaikystės kiemo yra didesnė emigracija nei išvažiavimas į kitą šalį. Mane labiau domina ne įvykęs veiksmas, o jo poveikis ir atspindys mūsų sieloje. Manau, kiekvienas turime tam tikrų patirčių, kurios mus veikia ir neapleidžia visą gyvenimą, arba būna, kad patenkame į būsenas, kurių gal negalime iš esmės pakeisti, bet gyvename tame, ieškome geriausios išeities, tiksliau, gal net ne išeities, o būdo, kaip gyventi – juk žinojimas, kad nieko nepakeisi, dar nereiškia, kad nuo to reikia pabėgti ir nebekalbėti, kartais vienintelis galimas veiksmas yra tik mūsų viduje. Norėdami gyventi, mano veikėjai dažnai ieško naujų kelių savyje, o kartais jiems reikalingas tik apmąstymų procesas, išjautimas, sąmoningėjimas. Va būtent tada ir pasireiškia mano nesusikalbėjimas su kai kuriais skaitytojais Lietuvoje – anot jų, mano veikėjai nieko nedaro, tik kuičiasi savo mintyse. O mano įsitikinimu, tas kuitimasis, jeigu galima taip vadinti, ir yra pats svarbiausias įvykis žmogaus gyvenime.

Ar būtent todėl surengėte turą po skirtingose šalyse įsikūrusias lietuvių bendruomenes? Koks buvo esminis susitikimų tikslas?

Didelių tikslų neturėjau, paprasčiausia, norėjosi susitikti su skaitytojais kitose šalyse, ne vien Norvegijoje, kur gyvenu, ar Lietuvoje, kur su skaitytojais nuolat susitinku prie knygų muges. Šie susitikimai kitose šalyse buvo smagūs tuo, kad užsimezgė aktyvus, gyvas ryšys su žmonėmis, per renginius sėdėjome, diskutavome, dalijomės patirtimi, mintimis, suvokimais, nebuvo taip, kad salė tik klauso, o aš tik kalbu, čia kalbėjomės ir klausėmės visi – tai labai vaisinga, parodo man, kaip esu suprasta, kaip žmonės vertina tai, ką rašau, ko tikisi, ko laukia, ko ieško.

Akimirkos iš susitikimo su rašytoja R. Mataityte Hamburgo lietuvių bendruomenėje. Autorės nuotr.

Ar vis gi jaučiate, jog leisdama lietuviškas knygas, tačiau gyvendama emigracijoje Osle, jog Jūsų ryšys su tautiečiais, lietuviais, kurie skaito Jūsų knygas yra neišnykstantis/tvirtesnis?

Pradėjusi rašyti ir leisti knygas, savaime suprantama, užmezgiau tvirtesnius ir platesnius ryšius su savo šalimi, tuo labai džiaugiuosi. Bet svarbiausia vis dėlto yra žmogiškasis ryšys – jei tik esu svarbi skaitytojams, tuo labai džiaugiuosi, nesvarbu, ar jie lietuviai, ar ne.

Esate sulaukusi klausimų, jog Jūsų knygose kalbama apie mirtį. Kaip trumpai galėtumėte tai paaiškinti. Ar išties ją akcentuojate? Gal tai viena iš žinių, kurią norite perduoti skaitytojams?

Dažnai šio klausimo susilaukusi nevisai nutuokiu, ką turėčiau atsakyti. Tai, ką akcentuoja tie, kurie užduoda būtent šiuos klausimus: kodėl tiek mirčių, kodėl tiek šalčio, kodėl taip atšiauru – viso to aš pati nei akcentuoju, nei sąmoningai skaitytojams bruku. Į mano knygas tai ateina kaip ir visi kiti man natūralūs elementai – mirtis yra gyvenimo dalis, kaip ir meilė, juokas, ašaros, nuovargis, džiaugsmas, o šaltis ir sniegas egzistuoja šalia saulės, vėjo, lietaus ir šilumos. Mirtis ir gimimas tiesiog apriboja tai, ką vadiname žmogaus gyvenimu – būtent tai, apie ką rašau. Kai ištinka mirtis, kažko netenkame, ilgimės, gedime, o kaip tai vyksta, šį tą pasako tiek apie tuos, kurie išėjo, tiek apie tuos, kurie liko – tai man yra įdomu.

Ar Jūsų artimieji skaito Jūsų knygas? Kokios kritikos/pagyrų esate sulaukusi?

Mano artimieji yra atviri, nuoširdūs ir tiesūs, jų atsiliepimai mano atžvilgiu niekada nebuvo apkaišyti kvarbatkytėmis, tad galiu sakyti, kad man pasisekė – nenutiko taip, kaip nutinka kai kuriems kitiems, kuriuos artimieji apipila komplimentais ir liaupsėmis, o paskui tenka labai žemai ir skaudžiai kristi. Gal vienintelė skaitytoja, kuriai besąlygiškai patinka beveik viskas, ką rašau, yra mano sesuo, manau, kad tai tik paliudija, kokios panašios esame viduje, nors mūsų gyvenimai gana skirtingi.

Jūsų biografijoje – išleistos keturios knygos. Kokia sekanti? Gal jau turite planų ir galėtumėte jais pasidalinti?

Planų, norų ir svajonių turiu labai daug. Pradedu suprasti, kad privalėsiu atsirinkti, nes viskas reikalauja ir laiko, ir jėgų, jei norėčiau viską įgyvendinti, reikėtų dar kelių gyvenimų.