Julija Jankelaitytė. Metamorphosis II, 90x110cm., akrilas, 2022

Prof. dr. Remigijus Venckus, VILNIUS TECH – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, www.voruta.lt

Menininkai tapybą taiko kaip vizualinės raiškos formą. Spalvos pagalba jie tiria, interpretuoja ir net perkuria tikrovę. Kūrėjai reaguoja į kultūros, socialinės aplinkos, komunikacijos ir technologijų kintantį kraštovaizdį. Taip galima teigti ir apie tapytoją Juliją Jankelaitytę.

Šalčininkuose gimusi tapytoja J. Jankelaitytė savo santykį su meno kūryba traktuoja kaip prigimtinį: „Nuo vaikystės buvau apsupta meno. Mano senelis kažkiek tapė, darydavo medžio dirbinius. Poreikį menui visada jaučiau, tarsi taip pateisinau savo būtį piešdama. Nuo pirmos klasės lankiau muzikos mokyklą, tačiau jausdama, kad traukia vizualiniai menai, devynerių metų perėjau į dailę. Ten gavau technines žinias, už tai esu dėkinga tėvams, kad jie pastebėjo mano polinkį į meną“^[1].

Paminėtina, kad 1999 – 2011 m. J. Jankelaitytė mokėsi Šalčininkų Tūkstantmečio gimnazijoje, 2002 – 2010 m. studijavo S. Moniuškos menų mokykloje, o 2011 – 2015 dailės paslapčių mokėsi Londono Metropolitano universitete, įgijo vaizduojamosios dailės bakalauro laipsnį^[2]. Apie gyvenimą Anglijoje ji prisimena: „Tas didelis pasaulis, metropolis, man būdavo matytas tik filmuose ir girdėtas iš pasakojimų, toks siurrealus dalykas. Visgi negalėčiau sakyti, kad atvažiavusi patyriau didžiulį šoką. Tiesiog žingsnis po žingsnio įsilieji į tą gyvenimą. Ten ritmas greitas ir niekad nesustoji, net jei norėtum pailsėti ar apsidairyti, negali, nes tave praris“^[3].

Po studijų Londone kurį laiką menininkė gyveno ir kūrė Berlyne (Vokietija). Migracija, kūryba skirtingose šalyse lėmė, kad menininkė tapo socialiai atvira, labiau pažįstanti save^[4]; apie tai J. Jankelaitytė teigia: „Ten (Berlyne – R. V. pastaba) išties pradėjau pateikti save kaip menininkę. Analizavau, kas yra meno rinka, kas vertinama ir kas ne. […] sukaupiau žinias […] Kūryboje atsirado savianalitinių užmojų. „Pirmus du-tris metus auginau savo identitetą […]“^[5] – . teigia

Tapytojos kūriniai eksponuoti ir yra saugomi meno privačiose kolekcijose JAV, Arabų Emyratuose, Europos ir Azijos šalyse^[6]. Apie tai J. Jankelaitytė atvirauja: „Mano paveikslus yra įsigiję politikai, konsulai. Vienas iš Nobelio premijos laureatų ir net Indijos Bolivudo žvaigždė! Mano paveikslą ir vieną skulptūrą turi ir vienas iš Niujorko Solomono Roberto Guggenheimo muziejaus valdytojų Frank Yu. Kūrinį yra įsigijęs ir Yageo meno fondo iš Taivano įkūrėjas Pierre Chen […]“^[7].

Toliau šiame tekste pabandysiu aptarti išskirtinį menininkės braižą. Galima pastebėti, kad J. Jankelaitytė sąmoningai atsiribodama nuo aiškių figūratyvinių pavidalų vaizdavimo tradicijos drobės paviršiuje kuria emocinį ir simbolinį lauką. Kūriniai tampa žmogiškųjų būsenų, atminties ir nostalgijos sugestijomis. Kita vertus J. Jankelaitytė neatmeta, kad abstrakcija ir figūratyvumas gali veikti sinergiškai ir tapti praeities prisiminimų išlaisvinimo raktu^[8].

Nuglaistyti potėpiai lemia lengvai nenusakomo daiktų paviršiaus įspūdį. T. y. kompoziciją sudarantys tapyti paviršiai tuo pačiu metu atrodo esantys ir stabilūs (turintys apimtį), ir efemeriški (tįstantys ar net skysti). Susidaro įspūdis, kad J. Jankelaitytė tyrinėja aplinką, ją perfiltruoja per save ir pateikia jos visiškai kitokią, dekonstruotą struktūrą. Šią mano įžvalgą patvirtina ir pačios menininkės samprotavimai: „Mane gali įkvėpti kurti gamtos galia, bet paveikslams įkvėpimas ateina iš vidaus. Aktyviai užsiimu savianalize, traumų gydymu, o kiekvienas atradimas įkvepia paveikslui. Noriu tai įprasminti. Kuriu apie save ir tikiuosi, kad kažkam rezonuoja. Aš neįsivaizduoju, kaip fiziškai savo kūnu esu šiame pasaulyje: nejaučiu savęs kūne, jaučiu save kitur. Būtent todėl mano paveiksluose – Medžiagiškumo nenusakomumas J. Jankelaitytės meninę kalbą leidžia sieti su abstrakčiuoju ekspresionizmu ir su siurrealizmu^[9].

Štai kūrinys „Ethereal Nexus V“ (120 x 130 cm., akrilas drobė, 2024 m.) provokuoja svarstyti apie nematerialius ryšius. Čia J. Jankelaitytės menas gali būti interpretuojamas kaip intensyvių tarpžmogiškų ryšių permąstymo aktas, neapčiuopiamų prasmių tikslinis sureikšminimas.

Paveikslo kompoziciją sudarančias struktūras galima vadinti biomorfinėmis; t. y., atrodo jog vaizduojamų formų pagrindas yra tąsus, o gal ir net labai skystas. Biomorfinės struktūros yra priešpastatytos griežtiems geometriniams elementams (pvz., vertikaliai stačiakampiai juostai). Spalvingi sluoksniai ir tįstančių formų žaismas kuria dinamiškos, judančios ir tarytum viena linkme tekančios kompozicijos įspūdį. Šviesi, geltonų tonų plokštuma akivaizdžiai išskiria biomorfines struktūras. Taip yra ženklinama ir sustiprinama įtampa tarp natūralaus ir dirbtinio pavidalo, gal net tarp gamtos ir technopasaulio.

Kaip ir „Ethereal Nexus V“, taip ir paveiksle „Be pavadinimo“ („Untitled“, 130 x 130 cm., akrilas, drobė, 2023 m.) J. Jankelaitytė mums atveria tarpinę vizualinio pasakojimo situaciją. Teptuko formuojamoje kompozicijoje atsiranda paviršiai, sufleruojantys apie buvimą tarp gyvo ir negyvo, tarp subjekto ir objekto. Abstrakti tapyba sukuria erdvę tarp matomos tikrovės ir suvokimo, kuriame realybė tampa lyg interaktyvaus ir įsivaizduojamo proceso dalimi.

J. Jankelaitytės tapyba (pavyzdžiui kūrinys „Longing“, 110 x 110 cm., akrilas, drobė 2023 m.) peržengia tiesioginę tikrovės reprezentaciją ir rodo, kad vaizdiniai gali egzistuoti kaip kintantys, pereinantys elementai, skatindami interaktyvų suvokimo procesą. Pats žiūrovas tampa aktyviu kūrinio dalyviu. Kai drobėje regimos struktūros mums vienu metu atrodo esančios ir subjektai, ir objektai, tuomet pats neapibrėžtumas leidžia realybei virsti interaktyviu procesu, kuriame dalyvauja ir stebėtojas, ir stebinčios struktūros. Tad J. Jankelaitytės drobėse regimi vaizdiniai atrodo esą dinamiški, netikslūs. Jie plečiasi ir kinta priklausomai nuo žiūrovo suvokimo ir interpretacijos.

Kaip ir paveikslas „Ethereal Nexus V“, taip ir „Ethereal Nexus“ (130 x 130 cm., drobė, akrilas, 2024 m.) provokuoja žiūrovą patirti netikėtas asociacijas ir galvoti apie tikrovę kaip sapną bei perkainoti jam būdingą vizualinio pasakojimo logiką. Kūrinio biomorfinės struktūros primena siurrealizmo atstovų kuriamas vaizdų sistemas, tokių kaip Salvadoras Dalí ar Maxas Ernstas. Šios siurrealistinės struktūros yra klampios ir sunkiai pasiduodančios kalbinei artikuliacijai.

Paminėti kūriniai, o taip pat ir paveikslas „Toxic Nexus “ (110 x 160 cm., akrilas, drobė, 2024 m.) rodo, kad J. Jankelaitytė abstrahuoja tikrovės formas iki tokio lygio, jog labiau tampa reprezentuojamos grynos idėjos, bet ne objektai. Atrodo, kad spalvos ir formos žaismas perteikia emocijas, bei idėjas be tiesioginės sąsajos su realiu pasauliu.

Kūrinio pavadinimas „Toxic Nexus“ gali būti suvokiamas kaip  kritika destrukcijai ir net socialiniai įtampai. O ji egzistuoja visur – tarp žmonių ir daiktų, tarp žmonių ir gamtos, tarp daiktų ir gamtos, etc. Tad tai lyg menininkės klausimas, apnuoginantis ekosistemos probleminį lauką. Žvelgdami į šį paveikslą esame verčiami galvoti apie prieštaringą realybę. Atrodo, jog mes patys veikiame hibridiniuose tinkluose, kur iš prigimties yra užkoduotas prieštaravimas^[10].

Nors paveikslo „Toxic Nexus“ kompozicija ir yra asimetriška, tačiau plokštumų, spalvų ir svorio balansas išlaikomi. Įtampą ir dinamiką sukuria ryškios ir kontrastingos plokštumos. Kitą vertus jos (plokštumos) konkuruoja ir viena kitą dengia. Čia, lyg kubizmo tapyboje, perspektyva tampa sluoksniuota. Nors perspektyvoje nėra realistinio gylio, tačiau autorė mums sukuria erdvę nesibaigiančioms interpretacijoms.

J. Jankelaitytei, kaip ir kubizmo atstovams yra aktualu tyrinėti erdvę. Galima pastebėti, kad tikrovė (taktilika grindžiamoje erdvėje) yra matuojamas atstumu, skiriančiu žiūrintįjį nuo objekto. Vizualinėje paveikslo erdvėje aktualiu tampa matuojamas atstumas tarp pavaizduotų objektų^[11]. Todėl čia (J. Jankelaitytės paveiksluose) sluoksniavimas yra taikomas kaip pagrindinis erdvės perteikimo metodas. Taigi, galima teigti, kad tapydama autorė bando tyrinėti tiek taktilinę, tiek vizualinę erdvę.

J. Jankelaitytė mums leidžia suprasti, kad dviejų matmenų plokštumoje yra atkuriamos tarpusavyje susijusios trimačių objektų dalys. Tačiau visos jos nėra statiškos. Priešingai, atrodo, kad jos pačios skaido objektą ir juda tose koordinatėse, kur turėtume patikrinti objekto tikrumą. Tad šiuo atveju vienu metu yra sukuriamas ir buvimo, ir nebuvimo įspūdis. Čia siūloma nestabilios struktūros ir išardytų plokštumų sistema.

Apie tokią kubistinę prieigą prie erdvės vaizdavimo svarsto Paul S. Macdonald: „[…] užuot naudoję tradicinę perspektyvinę sistemą, kuri nustato objektų vietą iliuzinėje erdvėje, kubistai sukūrė nestabilią, išardytų plokštumų sistemą, kur objektai egzistuoja neapibrėžtose erdvinėse padėtyse. […] šis fragmentavimas padeda suprasti erdvę ir judėjimą joje. […] kubistai siekė perteikti objektą taip, kaip jis būtų suvokiamas per nuolatinį judėjimą, užuot jį pateikę viename fiksuotame stebėjimo taške“^[12].

Kūrinio „Toxic Nexus“, o taip pat ir „Tikslo paieškose“ („In Search of Purpose“, 130 x 130 cm., drobė, akrilas, 2025 m.) įtemptas vizualinis naratyvas taip pat provokuoja galvoti apie fragmentuotą, koliažui būdingą heterogeninę realybę. J. Jankelaitytei rūpi ne atkurti vaizduojamą realybę, bet perteikti jos sudėtingumą ir prieštaringą prigimtį. Atrodo, kad objektas drobėje tarsi atsispindi sudužusio veidrodžio šukėse. Pasaulis atsiveria esąs kaleidoskopiškai nebaigtas ir vis iš naujo konstruojamas reiškinys,  bet ne kaip stabilus ir vientisas objektas.

Jau minėtas kūrinys „Tikslo paieškose“ rodo, kad J. Jankelaitytės tapyba artima abstrakčiajam siurrealizmui. Deja, šis terminas vartojamas retai. Jį galima aiškinti kaip menininko automatinę / impulsyvią reakciją į tikrovę; kai kūrinyje jungiami organiniai motyvai ir abstrakčios formos. Tokie paveikslai verifikuoja laiką, erdvę ir tikrovės nuoseklumą. Paveikslas „Tikslo paieškose“ sufleruoja mintį, kad tapyba J. Jankelaitytei egzistuoja lyg asmeninis impulsyvus gestas, tai pasąmonės santykis su vaizdinio turinio kūrimo programa^[13].

Siurrealistinės tapybos braižas rodo, kad  vienu metu meninės kalbos tapatumas formuojamas artimame santykyje su realizmu ir įsivaizduojamu pasauliu. Aišku viena, tapyba taip pat reaguoja ir į technologinės aplinkos / technonatūros progresą. Tapybos kuriamos iliuzijos ne tik perkainuoja technonatūrą, bet ir tampa dalimi mūsų realybės suvokimo. Abstrakčioji tapyba atlieka jungties funkciją tarp technologijų ir žmogaus, o tai rodo jos vietą tarp realybės ir įsivaizduojamo pasaulio. Abstrakčią tapybą galime suvokti kaip neegzistuojančios realybės atvaizdus. Tai tiesiogiai siejasi su idėja, jog tapyba vienu metu priklauso ir realiam, ir įsivaizduojamam pasauliui.

Dirbtino pasaulio aliuzija pastebima kūriniuose „Summertide Capriccio“ (100 x 120 cm., drobė, akrilas, 2022 m.) ir „Fall Cadenza“ (100 x 120 cm., drobė, akrilas, 2024 m.). Pirmajame kūrinyje aktualizuojamas vasaros gamtos grožis, gėrybių gausa, šiluma ir energingumas. Pavadinimo dalyje esantis žodis „Capriccio” iš italų kalbos išvertus, reiškia laisvas ir savo nuožiūra. Taip yra aktualizuojamas kūrybos spontaniškumas ir žaismingumas, fantazijos ir realybės sintezė. Remiantis Erich Fromm galima teigti, kad žmogaus kūrybos veiklos esmė yra laisvė, įgyvendinama per meną, kai pavyksta realizuoti vidines emocijas ir vizijas^[14]. Tad meninė forma atlieka ne tik estetinio pasigėrėjimo funkciją, bet ir yra tam tikras psichologinis reiškinys^[15]. Menas vienu metu mums rodo, koks yra ir koks gali būti pasaulis.

Kūrinio „Summertide Capriccio“ forma organiška ir dinamiška. Ritmingo ir pulsuojančio kraštovaizdžio įspūdį kuria banguotos plokštumos. Kompozicija skaidoma į kelis planus. Pirmajame plane spalvoti augalai, viduryje – banguojančios kalvos, tolumoje – medžiai ir horizontas. Nors erdvinė perspektyva ir yra supaprastinta, tačiau vis tiek pastebimas erdvės gylis. Lenktos plokštumos gali būti traktuojamos kaip nuoroda į sapnų pasaulį; tai lemia aliuziją į postimpresionizmą ir ekspresionizmą, kur pagrindinis dėmesys skiriamas ne objektyviai realybei, bet vidiniam jausminiam pasauliui. J. Jankelaitytės menas ženklina emocijų transformacija į vaizdinę formą, kur svarbiausi yra vidiniai išgyvenimai, o ne tikrovės identiškas atvaizdavimas. Tik  dėl to menas gali ne tik registruoti, bet ir žymėti pasąmonės sluoksnius, atsispindinčius keistose formose ir spalvų deriniuose.

J. Jankelaitytės paveikslo „Fall cadenza“ pavadinimas aktualizuoja rudens grožį. Aišku viena, kad autorės sugalvotas pavadinimas yra lyg kūrinio prasmės raktas. Tai pirmasis žingsnis kūrinio suvokimo link; tai yra ir pirmasis sąveikos žingsnis su auditorija. Pavadinimas lemia nuotaiką, žiūrovo lūkesčius bei formuoja interpretacijos trajektorijas, semiotinę nuorodą į platesnį kontekstą^[16]. Tad kūrinys atspindi ir gamtos natūralų cikliškumą ir muzikalumą.

Kūrinio kompoziciją sudaro banguotos struktūros, žiūrovo žvilgsnį vedančios per kraštovaizdį nuo priekinio plano link kalnų viršukalnių. Jos tampa centrine kompozicijos ašimi, o aplinkinės plokštumos formuoja natūralaus judėjimo ir gylio įspūdį. Koloritas intensyvus ir kontrastingas, lemiantis vizualinę dramą. Atrodo, kad spalvos pulsuoja ir juda, o šviesos žaismas išskiria kalnų ir medžių kontūrus. Šiuo atveju galime teigti, kad J. Jankelaitytė elgiasi panašiai kaip ir Vincentas van Gogas, vizualinę dramą kurdamas per linijų ritmiką ir ekspresyvių spalvų žaismą.

Kūrinių cikle „Metamorphosis“ (2 vnt., 90 x 110 cm., drobė, akrilas, 2022 m.) J. Jankelaitytė aktualizuoja asmenybės, emocinės būsenos ir fizinės tapatybės kaitą. Transformaciją galima aktualizuoti teigiant, kad viskas egzistuoja tėkmėje. Asimetriškų paveikslų dėmesio centre – persidengiančios to paties žmogaus veido būsenos. Fonas neutralus, padedantis išskirti portretuojamąjį. Veidų kontūrai apjungiami akriliniais potėpiais. Persidengiančių veidų kontūrai, tapybiniai perėjimai kuria ne tik judėjimo, bet ir kintančios, niekada nestabilios tapatybės kritiką.

Apibendrinant galima teigti, kad J. Jankelaitytės kuriama tapyba nuolatos kinta, priima vis kitus, naujus vizualinės kultūros iššūkius. Plėtojamos idėjos atveria naujus kūrybinius horizontus ir leidžia permąstyti tradicinius vaizdavimo būdus. Tapyba nėra vien tik paviršiaus ir spalvų santykių studija, ji yra kur kas gilesnis tyrimas apie suvokimą, erdvę, laiką bei materialumo ribas.

Šaltiniai

^[1] Staniūnaitė, B. (2024-10-07). Pasaulyje išgarsėjusi tapytoja Julija Jankelaitytė: klientai – nuo „Tinder“ iki Nobelio premijos laureatų. 15 min. Prieiga internetu: https://www.15min.lt/zmones/naujiena/lietuva/pasaulyje-isgarsejusi-tapytoja-julija-jankelaityte-klientai-nuo-tinder-iki-nobelio-premijos-laureatu-1050-2314736 (žiūrėta 2025-01-29).

^[2] Šiuos teiginius apie J. Jankelaitytės tapybą lemia ne tik vyraujanti kūrinių forma, bet ir autorės reprezentacinis tekstas, pristatytas el. paštu 2025-01-12.

^[3] (2020-03-03). Po laimės paieškų Londone ir Berlyne, kūrybinė inspiracija tapytoją Juliją Jankelaitytę aplankė sugrįžus į Lietuvą. Labas rytas, Lietuva: LRT televizijos laida. Prieiga internetu: https://www.lrt.lt/lituanica/istorijos/752/1147999/po-laimes-paiesku-londone-ir-berlyne-kurybine-inspiracija-tapytoja-julija-jankelaityte-aplanke-sugrizus-i-lietuva (žiūrėta 2025-01-17).

^[4] Žr. ten pat.

^[5] Žr. ten pat.

^[6] (2020-03-03). Po laimės paieškų Londone ir Berlyne, kūrybinė inspiracija tapytoją Juliją Jankelaitytę aplankė sugrįžus į Lietuvą. Labas rytas, Lietuva: LRT televizijos laida. Prieiga internetu: https://www.lrt.lt/lituanica/istorijos/752/1147999/po-laimes-paiesku-londone-ir-berlyne-kurybine-inspiracija-tapytoja-julija-jankelaityte-aplanke-sugrizus-i-lietuva (žiūrėta 2025-01-17).

^[7] Staniūnaitė, B. (2024-10-07). Pasaulyje išgarsėjusi tapytoja Julija Jankelaitytė: klientai – nuo „Tinder“ iki Nobelio premijos laureatų. Žmonės.lt. Prieiga internetu: https://zmones.15min.lt/naujiena/pasaulyje-isgarsejusi-tapytoja-julija-jankelaityte-klientai-nuo-tinder-iki-nobelio-premijos-laureatu-Ye5KrkYkVbk (žiūrėta 2025-01-29).

^[8] Šiuos teiginius apie J. Jankelaitytės tapybą lemia ne tik vyraujanti kūrinių forma, bet ir autorės reprezentacinis tekstas, pristatytas el. paštu 2025-01-12.

^[9] Staniūnaitė, B. (2024-10-07). Pasaulyje išgarsėjusi tapytoja Julija Jankelaitytė: klientai – nuo „Tinder“ iki Nobelio premijos laureatų. Žmonės.lt. Prieiga internetu: https://zmones.15min.lt/naujiena/pasaulyje-isgarsejusi-tapytoja-julija-jankelaityte-klientai-nuo-tinder-iki-nobelio-premijos-laureatu-Ye5KrkYkVbk (žiūrėta 2025-01-29).

^[10] Haraway. D. (1985). A Cyborg Manifesto. California: University of Minnesota Press.

^[11] Macdonald, P. S. (2005). Husserl and the Cubists on a Thing in Space. Journal of the British Society for Phenomenology, vol. 36, No. 3, p.  259.

^[12] Žr. ten pat p. 265, 272-273.

^[13] Erkan, E. (2024). Abstract surrealism: the New York Schoolers’ ‘Personalized Surrealism’. Journal of Aesthetics and Culture, vol. 16, p. 8-10.

^[14] Plačiau žr. Fromm, E. (2022). Menas mylėti. Vilnius: Liūtai ne avys.

^[15] Arnheim, R. (1974). Art and Visual Perception: A Psychology of the Creative Eye. New York: University of California Press.

^[16] Barthes, R. (1975). The Pleasure of the Text. London: Hill and Wang; Reissue edition.