Prof. dr. Remigijus Venckus, VILNIUS TECH – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, www.voruta.lt

Apie tai, kad nuo seno žmogų domino grožis byloja didžiulis pasaulio filosofijos palikimas. Pirmiausiai grožio klausimas kilo iš aplinkos ir gamtos stebėjimo; vėliau žmogus ėmė pats kurti grožį. Dar įdomiau, kad menininkai kūryboje visuomet atsisuka į gamtą. Pavyzdžiui, tapyboje galbūt ir nėra vienas didžiausių žanrų (tokių kaip reprezentacinis portretas, ar masinė batalinė scena), tačiau peizažas pakankamai dažnas. Galiausiai net abstrakčiosios tapybos kūrėjai semiasi iš gamtos vaizdinių. Jie dekonstruotai pateikia tikrovės grožį. Taigi, šiame straipsnyje noriu jus supažindinti su dailininkės Lauros Aitmanės kūryba, įkvėpta gamtos.

Dailininkės biografiniai faktai. Laura Aitmanė 2006-2010 m. studijavo architektūrą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir įgijo bakalauro laipsnį; 2012 m. Kauno technologijos universitete baigė architektūros magistro studijas. Šiuo metu menininkė bendradarbiauja su tarptautinėmis meno galerijomis „ Singulart“ (Prancūzija), „Artsonline“ (Turkija), Všį „Gabrielės meno galerija“ ir Paveikslai.lt (Lietuva).

2009-2011 m. L. Aitmanė dirbo architektės pareigose Sauliaus Mikalausko vadovaujamuose projektuose, o 2012-2013 m. – Edmundo Jackaus vadovaujamuose projektuose. Vėliau, 2023 m. dailininkė dirbo piešimo mokytoja Kauno Antano Martinaičio dailės mokykloje. Nuo 2020-ųjų metų L. Aitmanė dalyvavo septyniuose meno projektuose ir parodose, kurie vyko Lietuvoje ir Turkijoje^[1].

Tapybos analizė. L. Aitmanės kūrybos centre – gamtovaizdžiai ir laukinių gyvūnų bei paukščių portretai^[2]. Tokiu būdu autorė mus moko būties sezoniškumo; t. y. patirti ir grožėtis natūraliais gamtinės tikrovės pokyčiais. Dailininkė šiuos pokyčius atidžiai registruoja teptuko potėpiais ir paverčia juos (pokyčius) savito poetinio pasakojimo struktūrinėmis dalimis^[3].

Kantriai stebėdami gamtovaizdį, meistriškai užfiksuotą L. Aitmanės drobėje, esame verčiami svarstyti ir apie mūsų pačių kūnų kaitą. Juk mes irgi esame gamtos dalis?! Remiantis Martin’u Tröndle, Volker’iu Kirchberg’u ir Wolfgang’u Tschacher’iu galima teigti, kad dailės kūriniai, vaizduojantys gamtos elementus (arba net vientisą laukinį peizažą), dažnai įtraukia žiūrovą į gerokai gilesnę meditaciją nei jis būna iš anksto nusiteikęs. To net patys nepastebėdami per meno kūrinį, tarytum pradedame mąstyti ne protu, bet jausmais. Netgi pasiryžtame kvestionuoti tikrovės nepastovumą ir mūsų vietą realybėje^[4]. Taigi, šiuo atveju galima konstatuoti, kad meditacija (kuri vyksta per kūrinį) – tai ne tik vizualinis malonumas, bet ir kvietimas revizuoti pačios egzistencijos laikinumą ir gerokai giliau permąstyti sistemiškai veikiantį, negrįžtantį, bet amžinoje praeityje liekantį laiką. Tikriausiai iš šios meditacijos ir intelektualinio revizavimo gesto gimsta pojūtis apie tai, kad gamtovaizdžių paveikslai sužadina atitinkamo intensyvumo nostalgijos jausmą^[5].

L. Aitmanės kūryba provokuoja dar vieną mintį. Gamtos stebėjimas ir jos pavidalų tapymas ženklina meno kūrybos aktą kaip tam tikrą terapijos seansą. Ronen’as Berger’is svarsto panašiai apie kūrybą, kurios centrine ašimi tampa ne žmogaus kuriamų pavidalų, bet natūraliai susikūrusių gamtos struktūrų atvaizdai: „Intymus ir nuolatos puoselėjamas santykis su gamta tampa gamtos terapijos pagrindu, o kūrybiniai metodai (tokie kaip tapyba) yra taikomi gamtos ir žmogaus tikram santykiui tyrinėti bei nusakyti. […] Tapyba, kaip gamtos terapijos priemonė, aktualizuoja gamtos pokyčius ne kaip tvirtai steigiamus, bet kaip proceso dalį, kuris gali sukelti metaforas, jausmų audras ar atgaivinti ištisus prisiminimus^[6]. Pasibaigus tapymo procesui ir eksponuojant kūrinį galerijoje tampa aišku, kad pasiekti proceso rezultatai praturtina ateityje vykstančius tapybos aktus (kaip terapinių procesų visumą), o galutinai baigtas paveikslas lieka ilgalaikio estetinio pasigėrėjimo objektu^[7].

Tikėtina, jog dailininkės L. Aitmanės išvystyta gamtos stebėjimo strategija yra nulemta egzistencinių klausimų virtinės apie gyvenimo ciklus. Pavyzdžiui, koks yra gamtos gyvenimo pasikartojimo ritmas, kuris mus supa; kokie procesai verčia gamtą atsinaujinti; kas yra jos (gamtos) energijos variklis, etc.^[8]

Keliami kausimai išduoda mintį, kad Aitmanei tyrinėjant gamtą, tuo pačiu vyksta ir laiko fenomeno tyrimas. James’as Housefield’as pastebi, kad menininkų vykdomi laiko konstrukcijų ir laiko mastelio tyrimai atskleidžia kultūrą kaip negailestingo laiko įkaitę. Tad natūraliai bandant suvokti laiką tapyboje, mes savotiškai keliaujame per tūkstantmetę kraštovaizdžio reprezentavimo tradiciją^[9]. Kai žvelgiame į Aitmanės peizažus ir esame priversti svarstyti apie vaizdavimo tradiciją, tuomet žmogaus gyvenimo trukmė pasirodo esanti iš ties mažai reikšminga^[10].

Darosi aišku, kad pro tiriantį L. Aitmanės žvilgsnį negali prasprūsti rytinė dulksta, vakarėjančios saulės spindulių glostomi žolynai, vandens lašeliai, tįstantys nuo lapo smailės ir net lietingo debesies artėjimas^[11]. Per tapybą ir aiškiai konstruojamą potėpį atsiveria gamtos pavidalų poetinės prasmės. Maža to, tapyba mums rodo, kad gamtos pavidalų paprastumas ir yra ta tiesa, kuria nenuilstančiai domisi menininkė, ir kurią savitai bando pademonstruoti savo drobėse.

Siekdama atverti gamtos paprastumą L. Aitmanė taip pat formuoja paukščių figūrines kompozicijas, kurios yra artimos rytietiškai (kinų ir japonų) tapybai^[12]. Kinų kaligrafijos ir peizažų tapybos tradicija reprezentuoja teptuko brūkšnį kaip centrinį emocinio išraiškingumo elementą, aplink kurį ir yra formuojamas visas vaizduojamasis menas. Galiausiai kinų vizualiojo meno teorinė tradicija gali būti siejama su pirmuoju mūsų eros amžiumi; nuo pat kinų tapybos pradžios emocijų išraiška buvo esminė paveikslo vertės dalis^[13]. Vertė grindžiama teptuko, dažo (dažniausiai juodo rašalo) ir kūrinio pagrindo (dažniausiai popieriaus lapo) harmoningu naudojimu, tiek rašymui, tiek tapymui.

L. Aitmanė mums taip pat leidžia svarstyti ir apie tai, kad tapyba yra tam tikra buvimo pasaulyje būsena, kuri dailininkams ir yra pati tikriausia realybė. Šiuo atveju, remiantis Fabienne Verdier galima konstatuoti, kad žvilgsnis tik seka gamtos kontūrus, o teptukas palieka įspūdžio pėdsaką. Paveikslas tampa ne gamtos refleksija, bet menininko patirties registru^[14].

Nepaisant skirtingų raiškos priemonių, L. Aitmanės stilius visada išlieka ekspresyvus, kartais netgi truputį grubus – tokiu būdu gamtos vaizdai perteikiami be banalaus saldumo^[15]. Šiuo atveju paveikslų formoje atsiranda ir tam tikro nekantrumo pojūtis. Atrodo, kad dailininkė negali sulaukti, kol paskutinis dažų lašas išdžius, ir iš karto imasi tolimesnio tapymo akto^[16]. Vis tik tai savitas L. Aitmanės braižas.

Estetinį gamtos atvaizdo grubumą lemia potėpiais laužoma forma, o kai kada ir atsitiktinumą sugestijuojantis proporcijų išderinimas. Nors gamtos vaizdavimas kartais gali būti ir griežtai apgalvotas, tačiau L. Aitmanės plėtojama ekspresija padeda išvengti saldaus banalumo, kuri dažnai būna būdinga labiau tikrovę pažodiškai atkartojančiam menui^[17]. Lingjing Li ir Yu Tian pastebi, kad tapybos grubumas dažnai padeda perteikti ne tik menininko pojūčius, bet ir gamtos laukinę prigimtį. Vis tik grubumu nėra siekiama perdėtai estetizuoti ar sumenkinti gamtos jėgos ir iš jos kylančio, o taip pat ir atslūgstančio chaoso“^[18].

L. Aitmanė tapybos programoje galime pastebėti ir tai, kad ji vis iš naujo permąsto anksčiau realizuotus motyvus, pavyzdžiui, aguonų lauką^[19]. Motyvo pakartojimas yra susijęs su (nebūtinai intencionaliu / sąmoningu) meno vartotojų emocinės patirties formavimu ir skatinimu. Martin’as Tröndle, Volker’is Kirchberg’as ir Wolfgang’as Tschacher’is pastebi, kad šiuolaikinio meno kontekste, būtent emocinė patirtis lemia suvokimą, ar paveikslas gali iš viso būti laikomas menu^[20].

Nesuklysime konstatuodami, kad L. Aitmanės paveikslai yra artimi impresionizmui. Juose yra perteikiama akimirkos nuotaika ir laikinas grožis^[21]. Impresionizmas siekia atskleisti akimirkos įspūdį ir perteikti jausmus, kuriuos sukelia šviesa ir nuo jos priklausomi daiktų formos pokyčiai. Tikriausiai todėl vedini šių tikslų menininkai (o taip pat ir L. Aitmanė) gamtą savo darbuose vaizduoja ne objektyviai, bet pasitelkus savo asmeninius įspūdžius^[22].

^[1] Aitmanė, L., (2024). Curriculum Vitae ir susirašinėjimas su R. Venckumi el. paštu, 2024-06-27 – 29.

^[2] Žr. Aitmanė, L., (2024). Gervių rytas, 90 x 100 cm. [akrilas, drobė].

Taip pat žr. Aitmanė, L. (2010). Lakajos upė, 50 x 70 cm [aliejus, drobė].

^[3] Žr. Aitmanė, L., (2020). Aguonų laukas, 28 x3 8 cm. [sausa pastelė, akvarelė ant popieriaus];

Aitmanė, L., (2020). Šlapia aguonų pieva, 80 x 120 cm. [akrilas, drobė];

Aitmanė, L., (2021). Aistra, 28 x 38 cm. [sausa pastelė ant pastelinio popieriaus];

Aitmanė, L., (2023). Čiobreliai, 28 x 38 cm. [sausa pastelė ant pastelinio popieriaus];

Aitmanė, L., (2024). Rugiagėlės ir aguonos, 47 x 62 cm. [sausa pastelė ant pastelinio popieriaus].

^[4] Tröndle, M., Kirchberg, V., Tschacher, W., (2014). Is This Art? An Experimental Study on Visitors’ Judgement of Contemporary Art. Cultural Sociology, 8(3) 310–332, pusl. 320.

^[5] Žr. Aitmanė, L., (2023). Laukinės pievos vakaras, 80 x 120 cm. [akrilas, drobė];

Taip pat žr.  Aitmanė, L. (2024). Gervių rytas, 90 x 100 cm. [akrilas, drobė].

^[6] Berger, R., (2020).Nature Therapy: Incorporating Nature Into Arts Therapy. Journal of Humanistic Psychology, 60(2), 244–257, pusl. 246, 249.

^[7] Žr. Aitmanė, L., (2020). Geltona Pieva, 80 x1 20 cm. [akrilas, drobė];

Aitmanė, L., (2023). Varpeliai, 28 x 38 cm. [sausa pastelė ant pastelinio popieriaus];

Aitmanė, L., (2023). Varpelių puokštė, 28 x 38 cm. [sausa pastelė ant pastelinio popieriaus].

^[8] Žr. tuos pačius kūrinius.

Taip pat žr. Aitmanė, L., (2023). Laukinės pievos vakaras, 80 x 120 cm. [akrilas, drobė].

^[9] Housefield, J., (2007). Sites of Time: Organic and Geologic Time in the Art of Robert Smithson and Roxy Paine. Cultural Geographies, 14, 537–556, pusl. 538.

^[10] Žr. Aitmanė, L., (2024). Gili upė, 90 x 70 cm. [akrilas, drobė];

Taip pat žr. Aitmanė, L., (2024). Šlapia pieva, 90 x 70 cm. [akrilas, drobė].

^[11] Žr. Aitmanė, L., (2023). Laukinės pievos vakaras, 80 x 120 cm. [akrilas, drobė].

Taip pat žr. Aitmanė, L., (2021). Saulė pelkėje, 80 x 120 cm. [akrilas, drobė].

^[12] Žr. Aitmanė, L., (2008). Gervė, 28 x 28 cm. [tušas ant akvarelinio popieriaus];

Aitmanė, L., (2008). Garnys, 28 x 28 cm. [tušas ant akvarelinio popieriaus];

Aitmanė, L., (2008). Kranklys, 28 x 28 cm. [tušas ant akvarelinio popieriaus];

Aitmanė, L., (2008). Bukutis, 28 x 28 cm. [tušas ant akvarelinio popieriaus];

Aitmanė, L., (2008). Svirbeliai, 29×42 cm. [tušas ant akvarelinio popieriaus];

Aitmanė, L., (2008). Pelėda, 28 x 28 cm. [tušas ant akvarelinio popieriaus];

Aitmanė, L., (2008). Zylė, 28 x 28 cm. [tušas ant akvarelinio popieriaus].

^[13] Žr. Dubal, S., et. al., (2014). A Psychophysical Exploration of the Perception of Emotion from Abstract. Empirical Studies of the Arts, 32(1) 27-41.

^[14] Verdier, F., (2005). The Spirit of Nature: A Conversation with Thierry Zarcone. Diogenes, 207, 93–105, pusl. 96.

^[15] Aitmanė, L., (2024). Curriculum Vitae ir susirašinėjimas su R. Venckumi el. paštu, 2024-06-27 – 29.

^[16] Žr. Aitmanė, L. (2024). Gervių rytas, 90 x 100 cm. [akrilas, drobė].

^[17] Žr. Aitmanė, L. (2010). Lakajos upė, 50 x 70 cm [aliejus, drobė].

^[18] Li, L., Tian, Y. (2020). Aesthetic Preference and Time: Preferred Painting Dilates Time Perception.

Creative Commons. July-September, 1–7, pusl. 4

^[19] Aitmanė, L., (2024). Curriculum Vitae ir susirašinėjimas su R. Venckumi el. paštu, 2024-06-27 – 29

Žr. Aitmanė, L. (2020). Aguonų laukas, 28 x3 8 cm. [sausa pastelė, akvarelė ant popieriaus];

Aitmanė, L. (2020). Šlapia aguonų pieva, 80 x 120 cm. [akrilas, drobė];

Aitmanė, L. (2021). Aistra, 28 x 38 cm. [sausa pastelė ant pastelinio popieriaus];

Aitmanė, L. (2024). Rugiagėlės ir aguonos, 47 x 62 cm. [sausa pastelė ant pastelinio popieriaus].

^[20] Tröndle, M., Kirchberg, V., Tschacher, W., (2014). Is This Art? An Experimental Study on Visitors’ Judgement of Contemporary Art. Cultural Sociology, 8(3) 310–332, pusl. 324.

^[21] Aitmanė, L., (2024). Curriculum Vitae ir susirašinėjimas su R. Venckumi el. paštu, 2024-06-27 – 29.

^[22] Taip pat žr. Kargi, E., Yazgin, Y., (2018). Reflections of Play and Toys on Impressionist Painting Children and Play as a Pictorial Expression. Creativity Research Journal, 30(1), 113-117, pusl. 114.