Alytaus turizmo informacijos centro nuotr.

www.voruta.lt

Į Lietuvos totorių Meka vadinamą ir sovietmečiu veikusią Raižių mečetę Alytaus rajone neseniai po restauracijos sugrįžo 1686 metais pagamintas minbaras (sakykla), kaip spėjama, vienas seniausių Europoje. Varšuvos ir Krokuvos dailės akademijų tarpuniversitetinio meno kūrinių konservavimo ir restauravimo instituto specialistai atliko detalią minbaro analizę bei mėginių tyrimus infraraudonaisiais spinduliais. Pagal jų rekomendacijas minbarą restauravo Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratorius Mantas Matuiza.

Lietuva ir Lenkija kultūros paveldo srityje bendradarbiauja nuo 1999 metų, kai buvo pasirašyta dvišalė sutartis tarp abiejų šalių Vyriausybių. Siekiant išsaugoti Lietuvos ir Lenkijos teritorijose esančias kultūros paveldo vertybes, susijusias su abiejų valstybių istorija ir kultūra, 2018 metais pasirašytas ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos bei Nacionalinio Lenkijos kultūros paveldo užsienyje instituto „Polonika“ susitarimas dėl bendradarbiavimo kultūros paveldo apsaugos srityje.

Restauruota jau nemažai įvairių kultūros paveldo objektų, vienas iš jų – Raižių mečetės minbaras. Istoriniai šaltiniai liudija, kad mečetė Raižiuose (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 24828) jau stovėjo 1556 metais, tačiau manoma, kad ji buvo dar anksčiau. Šiandieninė Raižių mečetė pastatyta 1889 metais. Statybų metu į ją buvo perkeltas sudegusios Bazorų mečetės minbaras (sakykla) pagamintas 1684 metų rugpjūčio 14 d. Apie tai liudija meistrų paliktas užrašas.

Detalūs tyrimai

Lenkų konservatoriai atliko mėginių tyrimus infraraudonaisiais spinduliais, taip pat buvo naudojamas elektroninis skenavimo mikroskopas, rentgeno spektrometras. Minbaro viršutiniuose sluoksniuose buvo rasta augalinio aliejaus, gyvulinių baltymų, augalinio krakmolo, nitroceliuliozės (lako) karbonato darinių.

Kaip rašoma Varšuvos ir Krokuvos dailės akademijų tarpuniversitetinio meno kūrinių konservavimo ir restauravimo instituto specialistų tyrimų ataskaitoje, buvo susilpnėjusi pati medinė (pušies) konstrukcija, vidinėje pusėje matyti poslinkiai ir deformacijos. Konstatuota, kad objektas nestabilus, kai kurie konstrukcijos elementai nulūžę, deformuotos įtrūkusios plokštės, mediena pažeista kirvarpų, vietomis paviršius nenatūraliai blizgus, purvinas, nusitrynęs viršutinis dažų sluoksnis, matosi maži profilio bei architektūrinių dekoracijų defektai. Pastebėta, kad seniau minbaras buvo savavališkai restauruotas, tie darbai neatitiko konservavimo darbų kriterijų (konstrukcijos buvo sutvirtinimas vinimis ir metaliniais varžtais, nors minbarą sukūręs meistras XVII amžiuje naudojo tik medinius kaiščius). Kai kurios dalys, taip pat laiptai ir turėklai buvo perdažytos žaliais aliejiniais dažais. Viena sienelė neperdažyta, todėl išlikęs senasis užrašas, kurio kol kas nepavyko perskaityti. Minbaras buvo pažeistas ir senėjimo procesų, ir netinkamų ankstesnių remontų.

Kaip pasakojo minbarą restauravęs M. Matuiza, mediena buvo labai blogos būklės, ypač laipteliai, jie bet kada galėjo įlūžti. „Reikėjo ne tik restauruoti, bet ir šalinti avarinę būklę, – sakė M. Matuiza. – Minbaras buvo pagamintas be jokių metalinių vinių, nebuvo naudoti klijai. Kadangi mediena buvo visai sutrūnijusi, iš vidaus įdėjome pagaminę ąžuolinį karkasą, o visos senos dalys priklijuotos prie jo. Prieš restauravimą buvo įtariama, kad po matomais piešiniais dar yra kiti sluoksniai, kad šiuo metu matomi ne patys seniausi, minbaro pagaminimo metais sukurti piešiniai, raštmenys. Be to, dažai trupėjo, kai kurie raštmenys buvo vos įžiūrimi. Todėl restauruoti buvo būtina. Keletas specialistų man padėjo susiorientuoti, kokie tai raštmenys, kaip teisingai retušuoti ištrupėjusias teksto vietas, sujungimus tarp raidžių. Viena minbaro pusė su labai smulkiais raštmenimis buvo palikta detalesniam ištyrimui. Lenkų specialistai šią vietą dar ištirs modernia restauratorių technika ir tada bus atstatinėjamas tas užrašas. Spėjama, kad ši minbaro pusė yra nukentėjusi nuo karščio gaisro metu. Kaip žinoma, minbaras į Raižius atkeliavo iš kitos sudegusios mečetės.“

Pasak restauratoriaus, minbaro vidinėje pusėje yra autentiškos, pagaminimo metu pieštos tulpės. Jokių daugiau sluoksnių čia nėra, tulpės pieštos tiesiog ant medžio plokštės. „Reikėjo tik nuvalyti ant jų esantį lako sluoksnį, kai kurias vietas paretušuoti, pagruntuoti. Šiaip jos buvo išsilaikę gana gerai“, – sakė M. Matuiza.

Iš istorijos

Tyrimų medžiagoje rašoma, kad minbaras, mimbaras (arabų kalba, – iš kur skambinama, kalva) yra standartinis mečetės baldas, sakykla. Jie paprastai daromi iš medžio, rečiau iš akmens ar metalo. Minbaro aukštis atitinka aukštį, iš kurio kadaise kalbėjo Muhamedas. Minbarai pradžioje būdavo gana paprasti, vėliau įgavo puošnią, dažniausiai ažūrinę, dekoruotą išvaizdą. Iš minbaro skelbiami iškilmingi pranešimai, sakomi pamokslai. Seniausias minbaras, pagamintas 894 metais, yra saugomas Al-Kajrawano (Kairuano) Didžiojoje mečetėje Tunise.

Islamas Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje Vakarų ar Šiaurės Europos šalių, žinomas jau nuo viduramžių. Didieji Lietuvos kunigaikščiai nuo XIII-XIV amžiaus sudarydavo sąjungas su totoriais ruošdamiesi svarbiems mūšiams. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei apėmus dabartinės Ukrainos žemes, į jos valdas pateko ir dalis Krymo totorių, išpažįstančių islamą. Dalis jų, kaip patikimi ir ištikimi kariai, persikėlė į etnines lietuvių žemes, ypač Vytauto Didžiojo laikais. Raižiuose totoriai gyvena nuo XV amžiaus.

Kaip teigė Raižių musulmonų religinės bendruomenės vadovas Ipolitas Makulavičius,  minbaras tikrai yra gamintas vietinių meistrų. „Tiksliau sakant, pagamintas mūsų protėvių. Jis tiktai neatvežtinis. Dabar jį restauravus išryškėjo seni kaligrafiniai užrašai, atgavo tikrą vaizdą, – sakė I. Makulavičius. – Ant priekinės sienelės yra užrašai trimis kalbomis: arabų, persų ir turkų. Tai žodžiai iš Švento rašto.“

KPD informacija