Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos 2022 m. laureatės Giedrės Žickytės kalba Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime:

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda, pirmoji ponia Diana, Prezidente Valdai Adamkau, pirmosios kartos Lietuvos valstybės vadove profesoriau Vytautai Landsbergi, gerbiama Seimo Pirmininke Viktorija Čmilytė-Nielsen, Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte, gerbiami ministrai, ambasadoriai, signatarai, garbūs svečiai.

Man didelė garbė, ir tuo pačiu labai neįprasta stovėti šiandien čia, šioje simbolinėje tribūnoje, minint atkurtos Lietuvos trisdešimt trejus metus. Paprastai mano, kaip kūrėjos, tribūna yra filmai. Tačiau jei ne Kovo 11-oji greičiausiai tų filmų ir nebūtų buvę, o gal apskritai nebūčiau turėjusi tokios galimybės kurti.

Tuo metu, kai buvo atkurta Lietuva, man buvo 9 metai. Tačiau niekada nepamiršiu to neprarasto laiko, to nepaprasto absoliučios euforijos ir vienybės jausmo, kai nepaisant įsitikinimo, amžiaus, religijų, tautybių susivieniję buvo visi žmonės. Ir tas laikas buvo tiek ryškus vaikystės įvykis, kad aš su tuo jausmu užaugau. Piešdavau visas laisvės kronikas, ir aprašydavau ją kiekvieną dieną namuose. Ir galbūt todėl savo filmuose, dabar užaugusi, aš ir ieškau laisvės herojų. Laisvės herojų, kurie nepasiduoda, neparsiduoda, lieka ištikimi savo idealams ir tokiu būdu keičia pasaulį. Kurių istorijos parodo, kad laisvė gali būti nepatogi, laisvė gali būtų alkana, laisvė gali būti netgi kankinanti, nuvilianti svajones, tačiau laisvė net ir sunkiausiomis sąlygomis yra duotybė, siekiamybė ir vertybė.

Mano filmų herojai – tai ir menininkai, savo laisva dvasia ir kūryba netilpę sovietmečio rėmuose – aistringa siela fotografas Vitas Luckus, ar kino avangardininkas Artūras Barysas-Baras. Tai ir Sovietų Sąjungą griovusi ir revoliuciją žaidusi roko grupė „Antis“. Tai ir šviesaus atminimo, šiuo metu mano kuriamo filmo herojė – profesorė Irena Veisaitė, išgyvenusi siaubingas realybes – nacistinę ir stalininę, tačiau niekada nepraradusi meilės ir tikėjimo žmonėmis. Tai ir žinoma prieš mėnesį mūsų pasaulį palikusio, amžiną atilsį mūsų visų Laisvės herojaus Simo Kudirkos laisvės šuolis, sujaudinęs tūkstančius žmonių visame pasaulyje, ir parodęs, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas poelgis turi prasmę ir kad laisvės troškimas nenumarinamas net ir tamsiausią valandą.

Šie herojai augino mane ir įkvėpė kino ekrane papasakoti jų istorijas. Tačiau dabartiniame neramiame pasaulyje yra laisvės herojų ir už kadro.

Laisvė, kuri prieš porą metų dar visiems mums atrodė toks savaime suprantamas dalykas, po vasario 24 dienos tas supratimas negrįžtamai pasikeitė. Ukrainoje kasdien, kiekvieną minutę, žūsta žmonės, griaunami miestai ir gyvenimai.

Ir prieš metus mus visus, kino bendruomenę, Lietuvą ir visą pasaulį, sukrėtė Manto Kvedaravičiaus žūtis. Ši žaizda negyja iki šiol ir niekada neužgis. Tik skaudžiai mums visiems primins ištikimybės laisvei, tiesos ir žmogiškumo principams iki pat paskutinių akimirkų kainą. Apie Mariupolį filmą sukūręs kino kūrėjas, menininkas jautė pareigą sugrįžti į rusų apsiaustą miestą, padėti karo zonoje atsidūrusiems žmonėms, savo filmo herojams ir gelbėdamas kitus buvo nužudytas.

Ir dar viena istorija. Prieš kelias dienas Londone netikėtai susipažinau su kolege, dokumentinio kino režisiere iš Irano. Ji Londone trumpam, tuoj vėl grįš į tėvynę filmuoti demokratijos ir laisvės pažeidimų, jei vėl nebus suimta. Negaliu atskleisti visų detalių norėdama ją apsaugoti, bet klausiausi, kaip ji paprastai kalba apie suėmimus, kalėjimus, kankinimus, savo patirtį, kitų istorijas, net žudomus vaikus ir jaučiau, kad žemė slysta iš po kojų. Ji nebijo, ji netylės, ji filmuos, nes tiesiog kitaip negali.

Galvoju apie šiuos du kūrėjus: apie Mantą ir apie iranietę. Ir kažkokia nepaaiškinama kaltė mane apima, – kad štai aš važiuoju namo, į Lietuvą, saugiai į savo šalį, kurioje dabar stoviu čia, ir jums sakau kalbą, kurią pati parašiau, niekam prieš tai nerodžiau, su niekuo nederinau, be jokios cenzūros, nieko nebijodama, nebent savo pačios minčių banalumo ar ribotumo. Kad galiu kurti filmus nerizikuodama savo gyvybe ir nebijodama persekiojimų, kad kankinuosi tik dėl meninių sprendimų, o ne dėl ekstremalių išgyvenimo sąlygų.

O kiek dar daug tokių valstybių, gal geografiškai ir kultūriškai toliau nuo mūsų, kur žmonės žūsta siekdami laisvės ir demokratijos arba priversti bėgti, slėptis, skęsti, šalti, kentėti pabėgėlio dalią ar būti kankinamiems kalėjimuose. Toli gražu ne visų istorijos baigiasi stebuklu, kaip kad mūsų laisvės herojaus Simo Kudirkos, kuris netikėtai buvo išlaisvintas iš sovietinio kalėjimo 1974 metais. Bet stebuklai neįvyksta patys savaime. Simo stebuklas, o ir mūsų Kovo 11-osios stebuklas įvyko, nes žmonės nebuvo abejingi, nes tikėjo gražesnio pasaulio galimybe, susivienijo ir tam dėjo pastangas.

Su Kovo 11-osios  švente mus visus. Branginkime, saugokime mūsų laisvę ir vienas kitą.