Žaslių Šv. Jurgio bažnyčia

Parengė K. ŽEMAITIS, www.voruta.lt

1940 m. pabaigoje Žaslių bažnyčioje vykusių riaušių aprašymas buvo gautas iš vieno privataus asmens, tačiau mašinraščio per kalkę egz. buvo išblukęs ir sunkiai įskaitomas. Todėl skelbiamas tekstas sutikslintas su Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne esančiu to mašinraščio pirmu egz. (F. 29–373, l. 1–14).

Teksto autorius nenurodytas. Tikėtina kad šiuos įvykius aprašė tuometinis Žaslių klebonas ir dekanas kun. Matas Cijūnaitis (1886–1909–1955), kilęs iš Joniškio (Molėtų r.) parapijos. Augo sulenkintoje šeimoje. 1910 m. paskirtas vikaru į Švenčionis, 1911 m. – į Stakliškes, 1911–1915 m. tas pareigas ėjo Merkinėje. Dirbdamas lietuviškose parapijose tapo susipratusiu lietuviu. 1915–1946 m. ilgametis Žaslių klebonas ir dekanas. 1946 m. suimtas ir nuteistas pustrečių metų pataisos darbų lagerio. Paleistas 1949 m. Mirė 1955 m. Palaidotas Žaslių bažnyčios šventoriuje. Nors aprašyme pasitaiko pasikartojimų, tačiau jame yra daug reikšmingų skausmingos praeities faktų. Todėl tekstas netrumpintas. Pridedama paaiškinimų.

Kun. Matas Cijūnaitis

I. Riaušių eiga

1940 m. lapkričio 24 d. (sekmadienį), tik atidarius Žaslių bažnyčią, į ją sugužėjo būrys žmonių, anksčiau čia susirinkusių, ir ėmė lenkiškai giedoti. Tuo metu kiti ėjo sargybą prie šventoriaus vartų, tarp jų buvo asmenų su lazdomis ir su peiliais.

Bažnyčioje tuo pat laiku buvo giedama ir lietuviškai. Kunigai, patyrę kas  darosi bažnyčioje, tą dieną nėjo laikyti pamaldų.

Lenkiškai kalbančiųjų vadai įteikę prieš kleboną skundą NKVD¹. Klebonas esąs fašistas, smetonininkas, šaulys ir t. t. Būdamas lietuvis šovinistas, jis neįsileidžia lenkiškų pamaldų bažnyčioje. Skundas baigėsi reikalavimu išvežti kleboną ir įvesti lenkiškas pamaldas.

Gruodžio 2 d. į Žaslius atvyko NKVD viršininkas tardyti dėl paduoto skundo; dvi dienas jis tardė skundą pasirašiusius asmenis. Gruodžio 4 d. pakvietė į valsčių tardymui Žaslių kleboną kun. M. Cijūnaitį ir jį ten išlaikė 8 valandas (iki 2 val. 45 min. nakties). Į klebono pareiškimą, kad čia yra organizuotas lenkų darbas ir iš toliau inspiruotas, tardytojas atsakė, kad tai esą „teigimas be pagrindo“, lenkų reikalavimus reikia patenkinti, nes kitaip bus betvarkė ir teksią uždaryti bažnyčią. Tardytojas pasiūlė klebonui pasirašyti šitaip suformuluota jam priekaištą: „lapkričio 24 d. jis, kaip nacionalistas nėjęs į bažnyčią, kad tik lenkams neduoti pamaldų“. Klebonas su šitokiu reikalavimu nesutiko, jis aiškino nėjęs į bažnyčią todėl, kad bažnyčioje nekiltų triukšmas. Tardytojas priminė, kad esant tokiai būklei, jis galįs gauti peilį į šoną.

Gruodžio 5 d. iš pat ryto į miestelį pradėjo rinktis parapijiečiai, susirūpinę savo klebono likimu. Jie įtarė, kad lenkai, patys keldami triukšmą bažnyčioje, gali kleboną neteisingai įskųsti. Toks spontaniškas žmonių suplaukimas į Žaslius NKVD valdininko buvo palaikytas demonstracija prieš gruodžio 5 konstitucijos šventę. Todėl tą dieną daug žmonių buvo tąsyta į valsčių ir ten tardyta. Neapsiėjo be grasinimų ir grubių pareiškimų klebono adresu. Tardė tas pats NKVD valdininkas.

Gruodžio 6 d. turėjo būti tretininkų rarotos.. Miestelio lenkai gyrėsi, kad saugumo valdininkas jiems liepęs tą dieną bažnyčioje giedoti lenkiškai. Ankstų rytą jų nemažas būrys laukė prie didžiųjų bažnyčios durų. Zakristijonas atidarė šonines duris, per jas įbėgo slaptosios policijos agentas Vytautas Čipkus ir iš vidaus atidarė didžiąsias duris. Įbėgusios kelios moterys ėmė lenkiškai giedoti, o kadangi giedojimas nesisekė, tai ėmė šaukti „biją się“ („mušasi“). Kad nebūtų priekabių, lietuviai pasišalino. Tuo metu Jonas Petkevičius, Tamkutonis (komjaunimo narys) ir Antanas Šustavičius bažnyčioje prasibrovė prie pat grotų ir sušuko: „negiedokit lietuviškai, mes giedosim lenkiškai“. Tie trys vyrai, atėję į zakristiją, pareikalavo klebono įvesti per pusę lenkiškas pamaldas, priešingu atveju kiekvieną sekmadienį bus giedama lenkiškai. Esantiems bažnyčioje klebonas pranešė, kad dėl naujos pamaldų tvarkos reikia kreiptis į vyskupą. Bažnyčioje žmonės aprimo, bet jiems išeinant iš bažnyčios prasidėjo gaudymai ir jų tempimai į miliciją, pas ten esantį saugumo valdininką.

Gruodžio 15 d. nuo pat ryto į bažnyčią susirinko tie patys žmonės ir visą dieną giedojo lenkiškai.

Tais įvykiais susirūpino visi rimtesni parapijiečiai. Šeši vyrai savo iniciatyva nuvyko pas Trakų apskrities vykdomojo komiteto pirmininką išsiaiškinti, kodėl taip daroma, kad „lietuviams nėra vietos nei bažnyčioje, nei gatvėje“. Jie išdėstė, kad visą tą akciją varo Lietuvos priešai, buvę peoviakai² ir dezertyrai. Jie prašė pakeisti Žaslių valdininkus – milicininkus ir vykdomąjį komitetą. Apskrities vykdomojo komiteto pirmininkas pakvietė saugumo valdininką, kad jis priimtų delegatus. Šis visaip kabinėjosi prie atvykusių skųstis žmonių: neva jie surengę be leidimo mitingą, skleidžia šmeižtus apie Žaslių vykdomojo komiteto pirmininką, Žaslių kunigai esą niekam tikę, jie už viską atsakys savo galvomis, o į jų vietas bus duoti popai ir kt. Pagaliau dėl giedojimų bažnyčioje taip pasakė: „giedos jie, giedokit jūs, o jeigu kas kliudys, praneškit mums, mes kaltininkus rasime“.

Miestelio lenkai ir toliau kas šventadienį giedojo lenkiškai ir sakė: „tegul uždaro bažnyčią, mes į Kaišiadoris nesikreipsim, mūsų vyskupas Jalbžikovskis, Žaslių kunigus išvešim ir nudėsim“.

Gruodžio 26 d. po votyvos klebonui pradėjus giedoti lietuviškai „Šventas Dieve“, tuo pat laiku būrys moterų su atbėgėle Filomena Chudzik priešakyje ėmė giedoti lenkiškai „Święty Boże“ ir taip kliudė visą laiką. Po mišparų žmonėms giedant „Labą naktį“ vėl lenkai traukė savo giesmę. Lietuviai supyko ir laukė, kada triukšmadariai išeis iš bažnyčios. Atėjusį su raktais varpininką lenkai iškoliojo, o jų talkininkas V. Čipkus bažnyčioje užsirūkė papirosą. Pasigirdus gandui, kad lauke vyksta muštynės, visi bėgo iš bažnyčios ir įtūžę lietuviai išvaikė visus lenkus. Kiek vėliau lenkuojantys miestelėnai gaudė pavienius lietuvius, varė juos į miliciją, kur jie buvo tardomi.

Gruodžio 29 d. bažnyčioje vėl buvo giedama lenkiškai (vadovavo J. Petkevičius, V. Čipkus, ir Antanas Jastremskas iš Paparčių). Lietuviškai giedantieji buvo lenkų apstumdyti. Šventoriuje kunigo laukė daugybė žmonių, bažnyčioje lenkiškai giedojo 7 ar 8 asmenys. Kunigui atėjus į bažnyčią laikyti sumos, visa minia suėjo vidun. Riaušininkus vienus išnešė ant rankų, kitus ištrenkė pro duris. Atėję į bažnyčią viršila Cvilikas ir kriminalinės milicijos valdininkas Antonenko kreipėsi į vikarą³, kad kunigai nuramintų įniršusią minią, nes priešingu atveju gali būti uždaryta bažnyčia.

Vakare tie patys valdininkai su Jonu Petkevičiumi atėjo pas kleboną tartis lenkų reikalais. Klebonas Petkevičiaus nepriėmė, o su minėtais valdininkais nesileido į jokias derybas. Ta proga jis pareiškė, kad riaušininkai yra chuliganai, globojami vietos milicijos. Dabar bažnyčioje tvarką daro patys žmonės. Milicija turėtų sudrausti riaušininkus, tačiau su jais bendradarbiauja. Išeina, kad milicija palaiko chuliganizmą.

Dėl tų įvykių keli vyrai buvo nuvykę į Papartėlius prašyti pagalbos Raudonosios armijos  dalinio vado. Šis pasakė viską žinąs ir nieko nepažadėjo. Betvarkė būsianti tol, kol žmonės klausys kunigų.

II. Lenkų reikalavimai

Kaišiadorių vyskupijoje yra parapijų, kurių gyventojų dalis kalba lenkiškai ir tokiems esti pamaldos lenkų kalba (pamokslai, net atskiros dienos arba tam tikra šventadienių dalis). Tai vadinamosios mišrios parapijos. Žaslių parapija prie tokių nepriklauso, nes visumoje yra lietuviška. Lenkiškai kalbančių dauguma yra miestelių gyventojai; tokių visoje parapijoje pačių lenkų skaičiavimu susidarytų kokie 300–400 žmonių. O Žaslių parapijoje yra 7500 parapijiečių. Taigi lenkiškai kalbantys sudaro apie 5% parapijiečių. Be to, reikia atsiminti, kad jie visi moka lietuviškai,  nes ir mokyklose 20 metų buvo dėstoma lietuviškai.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad lenkų reikalavimai Žaslių bažnyčioje įvesti lenkiškas pamaldas yra nepagrįsti. Nesuprantama ir tai, kodėl norima lenkiškų giedojimų, lyg giedojimai būtų svarbiausia pamaldų dalis. Jeigu jau kur nedidelei mažumai bažnyčioje teikiama kokių teisių, tai pirmiausia skiriama jų kalba Evangelijos skaitymas ir pamokslai.

Gruodžio 8 d. atėję į zakristiją Žaslių lenkuojančiųjų vadai riaušininkų vardu pareiškė, kad jie reikalauja pusės visų šventadienių lenkiškoms pamaldoms (reikia suprasti – sekmadienis lietuviškai, sekmadienis lenkiškai). Neįvykdžius tokių reikalavimų, jie pagrasino, kad lenkiški giedojimai bus tęsiami kiekvieną šventadienį ir taip bus trukdoma normali pamaldų tvarka.

Lenkai gerai supranta, kad keliama betvarkė gali atvesti prie bažnyčios uždarymo, bet jie pasiruošę nenusileisti. Jie ne tik kelia išpūstus reikalavimus lenkų kalbai Žaslių bažnyčioje, bet taip pat reiškia neapykantą lietuvių kalbai ir visiems parapijiečiams lietuviams. Jų neapykanta lietuviams ir lenkiškas šovinizmas nuėjo taip toli, kad jie visai nesiskaito su klebonu, grasina jį pašalinti, o į Kaišiadorių vyskupą visai nežada kreiptis, nes savo vyskupu laiko Vilniaus arkivyskupą Jalbžykovskį.

III. Lenkų naudojamos priemonės

Kokių gi imasi priemonių lenkų veikėjai, siekdami savo hegemonijos perdėm lietuviškoje parapijoje?

1. Jie veikia organizuotai iš anksto numatytu planu. Jau kelias dienas iki lapkričio 24 d. vietos lenkai buvo gavę iš Trakų civilinės valdžios leidimą giedoti Žaslių bažnyčioje lenkiškai. Pirmą kartą organizuodami lenkiškus giedojimus, jie ankstų rytą, dar esant užrakintai bažnyčiai, sukvietė prie Paplausko namų visą būrį savo šalininkų. Nežinodami, kuo gali baigtis jų pradėta akcija, jie apstatė šventoriaus vartus sargybomis. Sargybiniai turėjo lazdas ir peilius.

2. Jie susitarė su vietos milicija, kad juos remtų: milicija nematys, jei lenkai kels triukšmą ir reaguos, jei lietuviai bandytų lenkams pasipriešinti. Lenkuojantys ne tik susitarė su milicija, bet jai padėjo gaudyti žmones ir tąsyti juos į valsčiaus valdybą arba milicijos būstinę.

3. Lenkai buvo pasiruošę ir naudojo fizinę prievartą bei terorą. Lapkričio 24 d. Nanartonis atiminėjo iš giedančių bažnyčioje lietuviškas maldaknyges ir mėtė jas žemėn. Gruodžio 8 d. F. Petrauskas kojomis spardė O. Leonavičienę. Gruodžio 29 d. už lietuvišką giedojimą buvo apstumdyta P. Butkutė, Emilė Pupalaigytė ir D. Tamašauskienė; tą pačią dieną V. Salmanavičius su motina užpuolė atėjusį į bažnyčią jauną vaikiną Stelmoką iš Rečionių kaimo, jį apdaužė ir akis užbėrė druska.

4. Jie terorizavo parapiją drąsiai kalbėdami, kad savo kunigus išveš ir nudės. Medušauskas iš Slabados pareiškė:

– Jeigu kunigas giedos „Šventas Dieve“, aš pats jį peiliu nudursiu.

Kavaliauskienė iš Gabriliavos pasakė, kad kanauninkas bus papjautas, nepjaus jo nei lenkai, nei lietuviai, bet bus kam tai padaryti.

5. Dėl lenkiškų pamaldų įvedimo jie su skundu kreipėsi ne į vyskupą, kuris turi būdų ir priemonių tą dalyką sutvarkyti, bet į NKVD. Skunde jie įžeidė ir apšmeižė savo kleboną, išvadindami jį fašistu, smetonininku ir lietuvių šovinistu.

IV. Riaušininkų vadai ir jų talkininkai

Bene svarbiausią vaidmenį Žaslių riaušėse tenka skirti broliams Mykolui ir Antanui Paplauskams. Jų namas stovi Žaslių miestelyje priešais bažnyčią. Tame name ir vyko lenkų pasitarimai, iš ten ėjo visos direktyvos riaušininkams. Paplauskų namas – tai lenkų riaušininkų būstinė.

Mykolas Paplauskas savo laiku buvo pabėgęs iš Lietuvos kariuomenės su ginklais pas lenkus. Ten atsitarnavęs Trakuose laikė restoraną. Trakams grįžus Lietuvai, buvo suimtas ir atiduotas teismui, bet po birželio 15 d. paleistas į laisvę, buvęs peoviakas.

Ne mažiau įtakingu vadu reikia laikyti ir Joną Petkevičių iš Žaslių miestelio. Lapkričio 24, pirmą riaušių dieną jis ėjo sargybą prie šventoriaus vartų, suorganizavo sau būrį padėjėjų: J. Barauską, Joną ir Feliksą Petrauskus, Adomą ir Mykolą Maciulevičius, Joną Medušauską, Č. Salmanavičių ir kt. Gruodžio 8 d. jisai kartu su komjaunuoliu Tamkutoniu ir kompartijos nariu Antanu Šustavičiumi bažnyčioje vadovavo lenkiškam giedojimui ir tildė lietuvius. Jisai su minėtais vyrais tą pat dieną zakristijoje pareiškė klebonui, kad lenkai reikalauja sau pusės pamaldų. Čia jis kalbėjo lenkų riaušininkų vardu. Tas pats Jonas Petkevičius gruodžio 29 d., pasiėmęs su savimi Vytautą Čipkų ir Antaną Jastremską ir dar kelias moteris atėjo į bažnyčią ir giedojo lenkiškai. Todėl, kada tos pačios dienos vakare atėjo pas kleboną kalbėtis dėl lenkiškų pamaldų, šio nebuvo priimtas.

Vytautas Čipkus, rodos, slaptasis milicijos agentas, buvo pirmasis riaušininkų vadų talkininkas. Gruodžio 8 d. jis įleido į bažnyčią būrį lenkų, kad pirmi užimtų vietas suoluose, kelis kartus gaudė lietuvius turgavietėje ir tempė juos pas saugumo valdininką tardymui; gruodžio 26 jis, būdamas bažnyčioje, išsiėmė iš kišenės papirosą ir demonstratyviai užsirūkė.

Paplauskų artimas bendradarbis buvo Adomas Stravinskas, nuolat sėdėdavo pas juos, kartais ten visą naktį praleisdavo, padėdamas redaguoti skundus ir aptardamas tolimesnį veikimą.

Didesniu aktyvumu pasireiškė šie riaušininkai: lapkričio 24 d. Jonas Petrauskas vienam praeiviui liepė pranešti klebonui, kad susirinkę prie Paplauskų namo lenkai turi akmenų ir lazdų; tą dieną Česlovas Salmanavičius su kitais giedojo lenkiškai, o po paltu buvo pasikišęs peilį ir durklą (matė M. Červokas iš Naujažerio); minėtą dieną Kazys Nanartonis bažnyčioje iš lietuvių atiminėjo maldaknyges ir svaidė jas žemėn, gruodžio 8 d. jis bažnyčioje prikibo prie Ievos Rakauskienės ir norėjo ją vesti į miliciją, tačiau užstojus kitoms moterims to negalėjo padaryti.

Verta paminėti bent svarbesnius „milicininkus“, kurie padėjo tikrajai milicijai gaudant ir areštuojant lietuvius. Be jau anksčiau minėtų tai buvo: Adomas Maciulevičius, visi Petkevičiai, kompartijos narys Leonas Lipinskas, du žydai komunistai, pašto įstaigos laiškanešys, kirpėjas, gyvenąs Paplauskų namuose, ir kiti.

O štai sąrašas lenkų giedorių: Uršulė Ramanauskienė iš Ausiankos, Stasė Janavičienė, Vanda ir Jadvyga Maciulevičienės, Aleksandra Tadarauskienė, Stefa Stepankevičienė, Ona Butkevičienė (visos iš Žaslių miestelio), o taip pat vyrai – Lionginas Mančiunskas iš Mančiūnų kaimo, Antanas Jastremskas iš Paparčių parapijos, Česlovas Salmanavičius ir Jonas Janavičius (abu iš Žaslių miestelio).

Į šį sąrašą reikia įtraukti labai uolią giesmininkę Filomeną Chudzik, atbėgėlę iš Lenkijos. Ji atsirado Žasliuose prieš pat riaušes ir verčiasi devocionalijų ir lenkiškų knygų pardavinėjimu. Iš jos laikysenos matosi (klūpi vidury, kitų tarpe, intonuoja giesmes), kad jai skirtas žymesnis vaidmuo.

V. Vietos organų vaidmuo riaušėse

Vietos valdžios (vykdomojo komiteto, milicijos, Trakų apskrities NKVD-GPU⁴ ir kriminalinės milicijos) vaidmuo yra labai ryškus. Tie organai palaikė riaušininkus ir su jais bendradarbiavo.

Žaslių vykdomojo komiteto pirmininkas Boleslovas Zinkevičius dar prieš riaušes mokyklos tėvų susirinkime buvo pareiškęs, kad Žasliuose reikia vieną žmogų išvežti (suprantama kleboną) ir viskas bus tvarkoje.

Žaslių milicijos viršininkas ir kiti milicininkai yra rusai iš Naujažerio ir Krasnosiolkos nuo Paparčių, tik vienas viršila Cvilikas, miestelėnas, lenkuojantis lietuvis. Milicija savo įstaigoje kalba rusiškai arba lenkiškai.

Todėl suprantama, kad vietos lenkai susikalbėjo su milicija, kad pradėjus riaušes, ši juos palaikytų. Apie tai miestelyje buvo viešai kalbama dar iki lapkričio 24 d.

Kada gruodžio 8 d. bažnyčioje klebonui pareiškus dėl būdo įvesti naują pamaldų tvarką žmonės aprimo, tai milicijos viršininkas pakvietė į įstaigą Adomą Maciulevičių, sakydamas, – einam, nes be tavęs aš nežinau ką daryti. Tuos žodžius girdėjo S. Bandzevičius. Tuoj po to prasidėjo lietuvių areštai ir tardymai.

Kai F. Petrausko apspardyta Ona Leonavičienė nuėjo į miliciją pasiskųsti, tai Cvilikas liepė eiti jai namo. Jei nepaklausys, grasino „padaryti kratą“.

Trakų apskrities NKVD saugumo (GPU) valdininkas, kaip anksčiau minėta, vykdė tardymus aiškiai palaikydamas riaušininkus ir buvo nepalankiai nusistatęs lietuvių atžvilgiu. Jis neteisingai priekaištavo klebonui, pavadinęs jį nacionalistu, nenorėjusiu lenkams laikyti pamaldų, grasino kad iš jo rankų neišspruks ir ant šito riešuto sulaužys sau dantis, pagaliau davė suprasti, kad gali ir gyvybės netekti. Jis spontanišką žmonių subėgimą patirti savo klebono likimą palaikė politine demonstracija. Atėjusius pas jį 6 vyrus su skundu dėl triukšmadarių visaip terorizavo, jų akyse niekindamas kleboną.

Kada patys žmonės numalšino riaušininkus, tai gruodžio 29 d. kriminalinės milicijos valdininkas Antonenko, lydimas milicininko Cviliko bažnyčioje buvusiam vikarui pareiškė, kad kunigai turi nuraminti žmones. Vikaro atsakymas buvo toks: „žmonės įniršę dėl to, kad pas jus kalėjimas ir areštai yra lietuviams, o ne riaušininkams lenkams“. Tą patį vakarą minėti asmenys bandė lenkų vardu derėtis su klebonu dėl lenkiškų pamaldų.

Klebonas savo atsakyme šitaip charakterizavo triukšmadarius ir jų ryšius su milicija:

– Riaušininkai yra visi aiškūs chuliganai, nes bažnyčioje kelia triukšmą, kliudo pamaldas, koliojasi nepadoriais žodžiais, bažnyčioje rūko. Visa tai jie daro milicijos, vykdomojo komiteto globojami, jų ne tik niekas nesudraudžia, bet priešingai, jiems leista areštuoti kitus žmones, tąsyti į miliciją. Taigi pati milicija palaiko chuliganizmą.

Artimiausios raudonarmiečių įgulos viršininkas dėl Žaslių riaušių yra tokios pat nuomonės, kaip ir Žaslių vykdomojo komiteto pirmininkas – jos tol nesibaigs, kol žmonės klausys kunigų.

VI. Nukentėję Žaslių riaušėse

Gruodžio 5 d. miestelio gyventoja Juzė Baušienė su dukterimi ir Juozas Pranukonis iš Totoriškių valsčiaus daboklėje buvo išlaikyti visą naktį. Tą dieną buvo tardyta daug žmonių: Emilė Pupalaigytė, Magdalena Urbonienė, Jonas Lieseta ir kiti.

Gruodžio 8 d. bažnyčioje Feliksas Petrauskas apspardė Omą Leonavičienę. Tą dieną Motiejūnas iš Keturokų kaimo iš bažnyčios buvo nuvestas į miliciją už tai, neva jis lenkams giedant paraginęs lietuvis išeiti iš bažnyčios, kad pasirodytų, kiek esama lenkų. Siekdami labiau apkaltinti Motiejūną, lenkai nutempė į miliciją vaiką Alfonsą Stalerūną iš Pyplių kaimo, kad tas liudytų prieš Motiejūną. Minėtas A. Stalerūnas ir Bronius Bukauskas buvo išlaikyti milicijoje iki 11 val. nakties. O jie atėjo į Žaslius anksti ryte. Tada taip pat buvo sulaikyta ir ilgai neišleidžiama Janina Krilavičienė trijų mėnesių kūdikio motina iš Vaidžionių kaimo. Ji buvo paleista tik vyrams pakėlus skandalą. Tą dieną buvo areštuoti ir tardyti dar šie asmenys: Viktoras Dubickas, Stasys Juzukonis, Antanas Juzukonis ir daug kitų.

Gruodžio 26 d varpininkui su raktais atėjus į bažnyčią ir paprašius žmones išeiti, kelios miestelio lenkės puolė jį kumščiais ir koliojo nepadoriais žodžiais. Tą dieną buvo sulaikytas Martynas Kazlauskas iš Talpūnų kaimo, o Bronė Šimonienė buvo atvežta kvotai iš namų net už 10 kilometrų nuo Žaslių.

Gruodžio 29 d. bažnyčioje lenkų buvo apstumdyta Paulina Butkutė, Emilė Pupalaigytė, D. Tamašauskienė už tai, kad giedojo lietuviškai. Tą pačią dieną vaikinui Štelmokui iš Rečionių einant į bažnyčią, miestelyje išbėgo iš namų Vaclovas Salmanavičius su motina, apdaužė vaikiną ir akis užpylė druska.

Jurkevičius iš Stabintiškių kaimo buvo sulaikytas miestelyje viršilos Cviliko ir jo akivaizdoje buvo apdaužytas kumščiais ir botagais. Jurkevičių mušė Teofilis Barauskas ir Mulka Kliukas.

VII. Riaušių pobūdis ir charakteris

Iš aprašytų įvykių Žaslių bažnyčioje krenta į akis šovinistinis riaušių pobūdis, neapykanta lietuviškumui ir politinis Riaušių charakteris. Iš tikrųjų, Žaslių riaušės parodė vadinamos lenkų mažumos šovinistines tendencijas, nes:

a) nesudarydami parapijoje nei 5%, drįso laikyti save skriaudžiamais ir ieškojo savo teisių prievartos keliu;

b) per visą Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą Žaslių bažnyčioje nebuvo lenkiškų pamaldų ir niekas jų nereikalavo, nes visi supranta ir moka lietuviškai. Kodėl šiuo metu pamaldos parūpo, galima visaip spėlioti, bet tikriausiai čia bus kaltas užgautas lenkų šovinizmas po IV Lenkijos padalinimo ir po Vilniaus atitekimo Lietuvai;

c) reikalauti pusės visų pamaldų lenkų kalba toje bažnyčioje, kuriai priklausantieji lenkai nesudaro net 5%, tai yra nesiskaityti kitų (lietuvių) teisėmis, jau nekalbant apie kokį nors nuoseklumą.

Bažnyčia yra virštautinis organizmas ir atlikdama savo misiją, ji sugeba suderinti skirtingų tautų teisėtus reikalavimus; savo praktikoje ji vengia vadinamųjų „tautinių bažnyčių“, skirtų tik kuriai nors vienai tautai, bet taip pat auklėja tikinčiuosius, kad jie, būdami įvairių tautybių, mokėtų sutilpti ir sugyventi vienoje bažnyčioje.

Šios mintys, matyt, yra visai svetimos Žaslių lenkams riaušininkams. Jų akcija neva „lenkų teisėms apginti“ savyje gi slepia neapykantą lietuviškumui ir lietuviams. Tik taip paaiškinama, kodėl jie nesikreipia tais reikalais į Kaišiadorių vyskupą, nesiskaito su klebonu – juodu juk yra lietuviai. Savo vyskupu jie laiko lenkų arkivyskupą Jalbžikovskį. Iš kitos pusės jie klaidingai informuoja Trakų NKVD valdininką, kad tas turi drąsos pasakyti į akis:

– Kokie jūs lietuviai, jūs lenkai ar baltgudžiai, nes ir jūsų pavardės nelietuviškos.

Tai Trakų saugumo valdininko žodžiai, pasakyti šešių vyrų delegacijai. Žaslių lenkai nenori, kad tą pačią dieną būtų pamaldos abiem kalbomis – lietuviškai ir lenkiškai. Jie reikalauja sau atskirų dienų, kad lietuviai nesimaišytų.

Štai lenkiškos neapykantos lietuviams pavyzdžiai. Lapkričio 24 d. riestainių pardavėja Aleksandra Tadarauskienė šaukia pirkėjoms:

– Nekalbėkit lietuviškai, jūsų Lietuva sulindo šuniui į s….

O buvusiam šauliui Vladui Pupalaigiui sako:

– Jūs, šauliai, bučiuojat savo baltą kumelę į uodegą, dabar jau nėra, išgaišo.

Uršulė Ramanauskienė iš Ausiankos kaimo Senkonių kaimo gyventojams pareiškė, kad „čia Lietuvos nebus, čia bus Lenkija“.

Kadangi riaušės vyko bažnyčioje ir buvo „bažnytinio“ pobūdžio, galima pamanyti, kad ir pačios riaušės yra bažnytinio charakterio. Norint šiuo reikalu susidaryti nuomonę, tenka atkreipti dėmesį į štai ką:

a) bažnytiniais klausimais katalikai kreipiasi į bažnytinius organus (kleboną, vyskupą) ir skaitosi su jų autoritetu, šiuo atveju to nematome;

b) jeigu kartais katalikams tenka kovoti už savo tautinius reikalus bažnyčioje, tai jie nekelia šio reikalo pirmon vieton, kad dėl jų nenukentėtų bažnyčia (pavyzdžiui, kunigų išvežimas, bažnyčios uždarymas);

c) atrodo, kad Žaslių riaušininkai panaudojo esamą politinę situaciją tam, kad savo lenkiškumui įgytų atėjūnų palankumą; tam tikslui jie panaudojo bažnyčios sprogdinimą iš vidaus, atrėmę tą akciją į neapykantą lietuviams.

Žaslių riaušių pobūdis ir charakteris yra ne bažnytinis, bet politinis.

Lenkų suaktyvėjimas kitose parapijose

Aukštadvaris (Trakų aps.). Šioje parapijoje yra tokia pamaldų tvarka: du šventadieniai lietuviškai, vienas (trečias) – lenkiškai. Evangelija skaitoma kiekvieną šventadienį abiem kalbomis.

1940 m. rugpjūčio 6 d. (per Viešpaties Atsimainymo šventę) išpuolė lietuviškos pamaldos. Nežiūrint į tai sklido gandas, kad lenkai tą dieną pareikalaus lenkiškų pamaldų. Iš tikrųjų, prieš pat pamaldas į zakristiją atėjo Žuromskienė su kita moterimi iš Aukštadvario miestelio ir griežtai klebono pareikalavo, kad tą dieną visos pamaldos būtų lenkų kalba. Jos pasisakė esančios milicininkės ir kalbančios milicijos vardu. Tai girdėjo kunigai Petras Celiešius ir Jonas Sadūnas. Jos žadėjo iš vietos kompartijos tuo reikalu atnešti raštišką įsakymą, tačiau neatnešė. Klebonas, norėdamas išvengti bažnyčioje triukšmo, sutiko pakeisti įprastą tvarką – vietoj lietuviškų leido lenkiškas pamaldas.

Dėl to įvykio Aukštadvario bažnyčioje nebevyko jokios giedotinės pamaldos: Šv. Mišios ir šventadieniais buvo tik skaitomos. Taip tęsėsi du mėnesius, po to vėl buvo laikomasi ankstyvesnės tvarkos.

Gruodžio 23 d. pas kleboną atvyko draudimo nuo ugnies agentas lenkas Kopcas, draudimo nuo ugnies agentas iš Žilinų ir pareiškė, kad jis „laviruotų tarp lenkų ir lietuvių, nes dėl šio dalyko turėjo nemalonumą Žaslių dekanas ir buvo tardomas Vievio klebonas“.

Gruodžio 24 d. klebonas kun. Kazimieras Trimonis⁵ buvo pakviestas į valsčiaus valdybos būstinę, pas Trakų aps. GPU valdininką. Šis pabrėžė klebonui, kad „tarp tikinčiųjų pamaldų reikalu esąs nacionalistinis nesutikimas“ ir klebonas turįs šį dalyką sutvarkyti. Klebonui pareiškus, kad bažnyčioje ilgesnį laiką esanti tvarka, valdininkas pakartotinai pareiškė, kad klebonas turįs visokį nesutikimą pašalinti. Be to, padarė priekaištą, kad jis slaptai mokąs vaikus, per pamokslus politikuojąs.

Gegužinė. 1940 m. gruodžio 5 d. Gegužinės parapijos klebonas kun. Kazimieras Ribikauskas buvo iškviestas į Žaslius pas GPU valdininką tardymui. Tardymo metu primintas ir lenkų kalbos klausimas bažnyčios pamaldose. GPU valdininkas klebonui padarė grasinančią pastabą. Jeigu gruodžio 25 d. per pamaldas pasireikštų tokie įvykiai, kaip Žasliuose, tai to pasekmė bus bažnyčios uždarymas ir klebono nubaudimas be pasigailėjimo.

Širvintos (Ukmergės aps.). Šioje bažnyčioje lietuviškai nesuprantantiems seniams kas šventadienį sakomas pamokslas lenkiškai. Nuo 1935 m. lenkiškų giedojimų nebėra ir dėl to dalyko niekas nereiškė pretenzijų.

Lenkiškumo palaikytojai Širvintose yra vietos pochodnininkai⁶ (organizacija uždaryta, bet žmonės liko). Jie siekia, kad lietuviškumo nebūtų, ieško progų pademonstruoti lenkiškumą.

1940 m. rugpjūčio 9 d. lenkų vadai įteikė Širvintų klebonui kun. Juozapui Juraičiui⁷ ultimatumą žodžiu, kad per savaitę būtu pakeista pamaldų tvarka lenkiškumo naudai. Kitaip jie patys įves per pusę lenkiškas pamaldas. Nuo kokios nors akivaizdžios akcijos lenkuojantys kol kas susilaikė, nes buvo paveikti saugumo organų.

Lenkų aspiracijas Širvintose palaiko universali, giliai įleidusi šaknis, beveik dogmatinė tezė, kad šitokia politinė būklė negali ilgiau pasilikti. Anglija neabejotinai laimės karą ir tada įsakinės visiems. Su rusais ji nekariaus, bet įsakys ir bolševikai apleis Pabaltijį. Anglija sukurs Lenkiją „od morza do morza“ („nuo jūros iki jūros“), kurioje Lietuva bus tik maža provincija. Ir tada lenkai lietuviams diržus iš nugaros pjaus.

Šią orientaciją čia palaiko visi dvarininkai, lenkų atbėgėliai, Vilniaus krašto lenkų kunigija. Tą orientaciją nuolat stiprina Londono lenkiški pranešimai. Dėl visų šitų sugestijų lietuviškumas esąs toks bevertis, kad pasitaikius pirmai progai, kuo greičiau šalintinas.

Dubingiai (Ukmergės aps.). Šioje parapijoje kiekvieną šventadienį esti du pamokslai: lietuviškas ir lenkiškas⁸, bet vietos lenkai nepatenkinti ir kelia griežtus reikalavimus, kad tą pačią dieną nebūtų pamaldų abiem kalbomis. Tą pasiekę jie tikisi panaikinti lietuviškas pamaldas, suterozizavę lietuvius, kad nevaikščiotų bažnyčion. Dubingių lenkai reikalauja vaikams atskiros lenkiškos katekizacijos. Dubingiuose lenkišką akciją varo buvę Pochodnios nariai, dabar susirašę į kompartiją ir profsąjungas, kad lengviau ir saugiau būtų veikti.

¹ NKVD – Vidaus reikalų liaudies komisariatas.

² 1919 m. įsteigtos lenkų karinės organizacijos POW Lietuvoje nariai.

³ Tuo metu t. y. 1939–1941 m. Žaslių vikaru dirbo tik ką įšventintas kunigu Juozas Voveris (1912–1994). 1947 m. būdamas Joniškio klebonu suimtas, sovietinio saugumo Ypatingojo pasitarimo nubaustas 8 metus pataisos darbų lagerio. Atlikęs lagerio bausmę, 1954 m. išsiųstas į tremtį, į Lietuvą grįžo 1959 m. Mirė 1994 m. Palaidotas Aukštadvario bažnyčios šventoriuje.

⁴ GPU – Vyriausioji politinė valdyba.

⁵ Kun. Kazimieras Trimonis (1898–1989) Aukštadvario klebonu buvo 1936–1945 m. 1945 m. rugpjūtį suimtas. 1947 liepos mėn. Aukščiausiojo teismo išteisintas. Mirė 1989 m. Palaidotas Nedingės bažnyčios šventoriuje.

⁶ 1924 m. įsteigtos Lietuvos lenkų švietimo ir kultūros draugijos „Pochodnia“ (liet. „Švyturys“) veikėjai.

⁷ Kun. Juozas Juraitis (1890–1962) Širvintų klebonu dirbo 1930–1945 m. 1945 m. perkeltas į Nemunaitį, gal todėl liko nesuimtas. Mirė 1962 m. Palaidotas Žiežmarių kapinėse.

⁸ Dubingių klebonu 1938–1945 m. buvo kun. Jonas Žvinys (1901–1994). 1919 m. jis savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Baigė Kauno kunigų seminariją, kunigu įšventintas 1930 m. Nors 1945 m. perkeltas į Vilūnus, tačiau 1947 m. surastas ir suimtas. Nubaustas 10 metų pataisos darbų lagerio. Paleistas 1956 m. Mirė 1994 m. Vilniuje, palaidotas Molėtų bažnyčios šventoriuje. 1993 m. Vilniuje išleisti jo atsiminimai Mano gyvenimo užrašai.