1958 m. Vakarų Vokietijoje, Baden-Viurtembergo žemėje, Ulmo mieste vyko  Tilžės gestapo ir SD (Saugumo tarnybos, vok. Sicherheitsdienst) einsatzkomandos (Einsatzkommando Stapo und SD Tilsit) vadų ir narių teismo procesas. landesarchiv-bw.de nuotr.

Rimantas Jokimaitis, www.voruta.lt

Banaliai nuskambės teiginys, kad Vokietijos archyvuose guli tonos dokumentų, kurie galėtų papildyti ar net visai naujai nušviesti Antrojo pasaulinio karo įvykius Lietuvoje. Stebėtis čia nėra ko, juk Vokietija buvo mūsų kaimynė. Kai okupavo Lietuvą, III Reicho vadai priiminėjo sprendimus dėl okupacinio režimo šalyje, susirašinėjo dėl Lietuvos Laikinosios Vyriausybės likimo, surengė masinį žydų naikinimą.

Naciai buvo ištikimi biurokratinėms tradicijoms, tad išliko šūsnys karo metais surašytų dokumentų, kurie vis dar laukia tyrėjų. Daug vertingos informacijos yra karo nusikaltėlių teismų bylose. Vakarų Vokietijoje 1945–1992 m. laikotarpiu nuteisti 472 einsatzgrupių nariai. Tačiau tardomi ar teisiami buvo ir kiti vokiečių pareigūnai, okupacijos metais Lietuvoje ėję įvairias pareigas. Po kiekvieno teismo proceso liko tūkstančiai puslapių su istoriniais liudijimais, susistemintais dokumentais, kita vertinga informacija.

Lietuvos kaimynystėje esančios Tilžės einsatzkomanda buvo atsakinga už Lietuvos žydų ir komunistų fizinį sunaikinimą visame 25 km pločio pasienio ruože. Tą ji ir padarė. Už tai egzekutoriai buvo teisiami.

Sovietmečiu Vakarų archyvai mums buvo neprieinami, net nežinomi. Nelengva paaiškinti, kodėl, bet situacija menkai pasikeitė ir nepriklausomybės laikais, nors formalių kliūčių nebeliko.

Šiame tekste kalbėsime apie 1958 m. Vakarų Vokietijoje, Baden-Viurtembergo žemėje, Ulmo mieste vykusį Tilžės gestapo ir SD (Saugumo tarnybos, vok. Sicherheitsdienst) einsatzkomandos (Einsatzkommando Stapo und SD Tilsit) vadų ir narių teismo procesą. Lietuvos kaimynystėje esančios Tilžės einsatzkomanda buvo atsakinga už Lietuvos žydų ir komunistų fizinį sunaikinimą visame 25 km pločio pasienio ruože. Tą ji ir padarė. Už tai egzekutoriai buvo teisiami.

Vien liudytojų surinkta 184, tarp jų buvo ir lietuvių, po karo atsidūrusių Vakaruose, įskaitant JAV, Kanadą. Tame procese liudijo daugybė informuotų žmonių, pavyzdžiui, Dr. Ra., nuo 1941 m. rugsėjo buvęs Raseinių lietuvių Saugumo policijos vadas, Lietuvos saugumo karo metais vadas Čenkus. Paskelbtoje medžiagoje dažniausiai nurodomi tik liudytojų inicialai ar sutrumpintos pavardės, tačiau visais atvejais pateikiamas platus paaiškinimas, kas jie buvo, kokias pareigas ir kur ėjo. Liudijo ir Lietuvos žydai, po karo atsidūrę Vakaruose. Kalbėjo kunigai, gydytojai, amatininkai, profesoriai. Apklausti ir vokiečiai, einsatzkomandos vairuotojai, kiti eiliniai, matę šiurpias egzekucijas. Vokietijos spauda procesą plačiai nušvietė, stebėjosi, kad teisiamieji atrodė labai respektabiliai, dauguma išsilavinę, intelektualūs, inteligentiški, orūs ponai. Tačiau tai, ką jie darė Lietuvoje, buvo protu nesuvokiama. Teisiamieji, kad ir kaip stengėsi išvengti asmeninės atsakomybės, pačių faktų apie Tilžės būrio vykdytas Lietuvos žydų ir „komunistų“ žudynes neneigė.

Tuoj po karo rašytuose prisiminimuose kauniškis žydas Haris Gordonas irgi aptarė vokiečių pomėgį fotografuoti įvairiausias „akcijas“. „Tai nebuvo kvaila idėja, – rašo jis. – Jei vokiečiai pralaimės karą, pasaulis ims klausinėti, kas nutiko Europos žydams. Kodėl jūs nužudėte tiek daug civilių žmonių? „Tuomet vokiečiai ištrauks tas nuotraukas ir pasakys: „Mes nieko nedarėm. Lietuviai vykdė visas žudynes“

Viename iš einsatzgrupės A vado dr. Walterio Stahleckerio raportų rašoma, kad Lietuvos pasienyje Tilžės būrys vien tarp 1941 m. birželio ir rugsėjo nužudė 5502 žydų vaikus, moteris, vyrus. Kai kurie svarbūs einsatzgrupės A vado raportai paskelbti Ulmo proceso medžiagoje. Kadangi Stahleckerio ataskaitos skirtos aukščiausiems Reicho vadams, rašoma visiškai atvirai. Štai pranešama, kad pirmosiomis valandomis Kaune naciams kilo sunkumų vietines antisemitines jėgas nukreipti prieš žydus, išprovokuoti „spontaniškus“ pogromus. Nutarta viską taip organizuoti, kad iš išorės atrodytų, esą tai „natūrali vietinių žmonių reakcija į dešimtmečius trukusią žydų priespaudą ir komunistų terorą“. (Ebenso wurden schon in den ersten Stunden nach dem Einmarsch, wenn auch unter erheblichen Schwierigkeiten, einheimische antisemitische Kräfte zu Pogromen gegen die Juden veranlasst. /…./ Es musste nach aussen gezeigt werden, dass die einheimische Bevölkerung selbst als natürliche Reaktion gegen jahrzehntelange Unterdrückung durch die Juden und gegen den Terror durch die Kommunisten in der vorangegangenen Zeit die ersten Massnahmen von sich aus getroffen hat.)

Einsatzgrupės A vadas Stahleckeris atskleidžia ir būdus, kuriuos pasitelkdavo sudaryti įspūdžiui, kad ne jis ir jo pavaldiniai organizuoja žydų žudynes, o patys okupuotų šalių gyventojai keršija žydams. Stahleckeris aukščiausius III Reicho vadus informuoja: „Kiek įmanoma, Kaune ir Rygoje filmais ir fotografijomis fiksavome, kad pirmosios spontaniškos žydų ir komunistų egzekucijos vykdytos lietuvių ir latvių.“ (Soweit möglich, wurde sowohl in Kauen als auch in Riga durch Film und Photo festgehalten, dass die ersten spontanen Exekutionen der Juden und Kommunisten von Litauern und Letten durchgeführt wurden.) Daug kas norėtų, kad tie dr. Stahleckerio rašyti tekstai karo metais būtų sudegę, nes „istorijas“ pasakoti be dokumentų yra daug patogiau.

Kai kurios nuotraukos, padarytos Einsatzgrupės A vado Stahleckerio nurodymu, naudojamos istoriniuose tekstuose apie karo metų įvykius Lietuvoje, tačiau beveik niekad nepaminima, kad fotografuota, turint specialų politinį tikslą. Beje, istorikai yra paskelbę ir vokiečių kareivio liudijimus, kad 1941 m. rudenį Kaune, IX forte, šaudant iš Vakarų atvežtus žydus, „akcija“ buvo filmuojama, o dalis šaulių greta lietuvių buvo vokiečiai, perrengti lietuviškomis uniformomis (Wolfram Wette. „Karl Jäger. Mörder der litauischen Juden. Frankfurt am Main. S. Fischer Verlag. 2012, p. 129).

Lietuvoje greitai pastebėta, kad gestapininkai labai uoliai ir kryptingai fotografuoja lietuvius. Apie tai įvykių liudininkai, pavyzdžiui, Zenonas Blynas, rašo dienoraščiuose. Lietuvių pogrindis apie žudynes bei tokį tendencingą fotografavimą informavo ir Vakarus.

Tuoj po karo rašytuose prisiminimuose kauniškis žydas Haris Gordonas irgi aptarė vokiečių pomėgį fotografuoti įvairiausias „akcijas“. „Tai nebuvo kvaila idėja, – rašo jis. – Jei vokiečiai pralaimės karą, pasaulis ims klausinėti, kas nutiko Europos žydams. Kodėl jūs nužudėte tiek daug civilių žmonių? „Tuomet vokiečiai ištrauks tas nuotraukas ir pasakys: „Mes nieko nedarėm. Lietuviai vykdė visas žudynes“ (Harry Gordon. The shadow of death: The Holocaust in Lithuania. The University Press of Kentucky. 2000, p. 52).

1941 m. lapkričio mėn. reichsfiureris Himmleris tilžiškiams nurodė į RSHA atsiųsti turimas žudynių nuotraukas. Pats Böhme su visa savo komanda fotografavosi prie duobių ir Gargžduose, ir Jurbarke, ir kitur Lietuvoje. Liudytojas Ras., dirbęs Tilžės gestapo fotolaboratorijoje, pasakojo, kad egzekutoriai dažnai fotografuodavosi žudynių vietose.

Per visą Ulmo procesą buvo kalbama apie Lietuvą, apie mūsų istoriją, tačiau nei sovietmečiu, nei šiais laikais išleistose lietuviškose, net emigracinėse enciklopedijose nerasite straipsnių apie tą procesą, pateikiama žinių tik apie patį Ulmą ir aukštus jo bažnyčių bokštus.

Gerai, kad internete jau paskelbtos keleto dešimčių karo nusikaltėlių bylos ir kaltinamasis Ulmo proceso 274 puslapių nuosprendis. Solidžios knygos apimtis. Daugybė naujos informacijos. Tačiau visa tai tik didžiulio tyrimo kvintesencija, leidžianti pamatyti Lietuvos istorijos fragmentą. Nuosprendyje gausu nuorodų į įvairius dokumentus, įsakymus, raportus. Cituojami liudytojai, aišku, tik tos jų pasakojimų vietos, kurios tiesiogiai susijusios su byla. Bet ir iš užuominų aišku, kad su kaltinamaisiais, su liudytojais kalbėta ne tik apie pačias žudynes, daugybė aplinkybių aptarta nepaskelbtuose tomuose, kaltinamųjų tardymo protokoluose, liudytojų parodymuose.

Štai Tilžės būrio vadas Böhme pasakojo, kad pirmąją karo dieną su keliais pavaldiniais automobiliu nuvažiavo pasidairyti Tauragės kryptimi. Nematė nieko ypatingo. Kitas kaltinamasis, esesininkas Gerhardas Carstenas į Lietuvą įžengė kartu su puolančia kariuomene birželio 22-osios rytą. Vokiečių pasienio policijos Smalininkuose vadas pasakojo vykdęs ypatingą užduotį – turėjo paimti buvusio Lietuvos saugumo vado Augustino Povilaičio paslėptą dėžę „su Lietuvos valstybei svarbiais dokumentais, užkastą sodyboje už 4–5 km nuo sienos“. (Mit der kämpfenden Truppe ging der Angekl. Carsten in Ausführung eines Sonderauftrags mit vor und barg wichtige litauische Staatspapiere, die von dem im Jahr 1940 von den Russen verhafteten litauischen Sicherheitspolizeichef Povilaitis bei einem etwa 4-5 km von der Grenze entfernten litauischen Gut in einer Kiste verpackt vergraben worden waren).

Paskelbtame dokumente tas epizodas, suprantama, neplėtojamas, tačiau mums ši užuomina svarbi – gali būti, kad tie Povilaičio slėpti dokumentai išlikę Vokietijos archyvuose ir laukia tyrėjų. Kas gi be mūsų pačių pasirūpins Lietuvos istorija?

Tarp Ulmo bylos 184 liudytojų buvo ir Hansas Ernstas-Augustas Friedrichas Gewecke – karo metais Šiaulių apygardos komisaras (gebietskomisaras). Jis Šiauliuose susitiko su Böhme ir kitais Tilžės komandos vadais, todėl apklausiamas kalbėjo apie jam žinomus dalykus. 1971 m. nuteistas ir pats Gewecke. Gebietskomisaras pagal pareigas nebuvo atsakingas už žydų žudynes Šiaulių apygardoje, nes jo įstaiga priklausė civilinei valdžiai, tačiau įrodyta, kad jis asmeniškai prisidėjo ir yra atsakingas už vieno judaizmą išpažinusio lietuvio ir žydo kepėjo nužudymą. Šiauliuose tuo metu gyveno ir dirbo gebietskomisarui pavaldus Jonas Noreika, mūsų laikais tapomas įvairiausiomis (nuo šviesių iki labai tamsių) spalvomis. Gewecke puikiai pažinojo Noreiką, turėjo su juo daug reikalų. Apklausos vykdytos nepaprastai kruopščiai, smulkmeniškai, todėl Gewecke’s liudijimuose neabejotinai minimas Noreika ir kiti Šiaulių pareigūnai. Tie liudijimai, kai juos pagaliau atsiversime, istorijos svarstyklių lėkštę gali nusverti į vieną arba į kitą pusę. Ulme liudijo ir dar vienas aukštas nacių pareigūnas iš Šiaulių – Schul (sutrumpinta liudytojo pavardė). Apklausų protokolai internete, gaila, neskelbiami, o teismo verdikte cituojami tik tie parodymai, kurie susiję su Tilžės būrio ir Böhme’s veikla.

Pagrindinis veikėjas, okupacijos metais vadovavęs Lietuvos žydų žudynėms, buvo Saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) Lietuvoje, 3-iojo operatyvinio būrio (Einsatzkommando 3) vadas SS štandartenfiureris Karlas Jägeris. Böhme su pavaldiniais kelis kartus lankėsi Kaune, tarp jo ir Jägerio kilo aštrus ginčas. Jägeris buvo įsitikinęs, kad turi aukščiausius įgaliojimus sunaikinti Lietuvos žydus. Böhme nenorėjo nusileisti, esą būtent jam SS-brigadenfiureris Stahleckeris pavedė „sutvarkyti“ žydus Lietuvos pasienio miesteliuose. Ginčą laimėjo Böhme. Jis galėjo toliau tęsti žudynes, bet ataskaitas privalėjo siųsti ir Jägeriui. Ulmo teisme informacija apie tą Jägerio ir Böhme’s konfliktą tapo sunkinančia aplinkybe, nes pavertė niekais tilžiškių pasiteisinimus, esą buvo priversti vykdyti įsakymus. Prisiekusiųjų nuomone, nusileidę Jägeriui, tilžiškiai būtų išvengę prievolės žudyti. Kaltinamasis Hersmannas teismui įtikinamai papasakojo, kad Kaune kilus ginčui tas „nepaprastai piktas ir choleriškas štandartenfiureris Jägeris“ jų vos neišmetė. Karlo Jägerio vardas neatsiejamas nuo Lietuvos istorijos karo metais ir žydų žudynių bylos, kiekvienas liudijimas apie jį mums yra reikšmingas.

Ulmo proceso nuosprendyje nepaprastai detaliai pasakojama apie Tilžės būrio Lietuvoje vykdytas žudynes. Atskirai ir smulkmeniškai išnagrinėtas kiekvienas epizodas, paaiškinama, kaip, kuo remiantis nustatyta žudynių eiga. Remtasi šimtais dokumentų, pačių tilžiškių ataskaitomis, kurios po kiekvieno šaudymo net dviem skirtingais kanalais buvo siunčiamos į Reicho saugumo vyriausiosios valdybos (RSHA) įvairius departamentus, daugiausia IV, sprendusiam žydų „klausimą“ (vadovas Mülleris) ir III, kuravusiam Saugumo tarnybos (SD) veiklą. Pranešimuose būdavo nurodomi nužudytųjų skaičiai. RSHA – svarbiausia institucija, organizavusi ir techniškai parengusi žydų žudynes. Atskirus raportus gaudavo ir einsatzgrupės A vadas Stahleckeris ir „choleriškasis“ štandartenfiureris Jägeris. Informacija apie Tilžės būrio veiklą buvo pateikiama slaptose karo įvykių SSRS suvestinėse (Ereignismeldung UdSSR). Bet aukų skaičiai buvo skelbiami tik pačioje karo pradžioje, vėliau, matyt, susigriebta, kad toks viešumas gali atsirūgti. Šiaip ar taip, teismas prarado svarbų informacijos šaltinį.

Teisme įrodyta, kad Tilžės einsatzkomandos vadas Böhme kaltas dėl 3907 žmonių nužudymo Lietuvoje. Jam skirta 15 metų kalėjimo bausmė, papildomai pilietines teises atimant 10 metų. Tiek pat gavo ir Hersmannas.

1941 m. lapkričio mėn. reichsfiureris Himmleris tilžiškiams nurodė į RSHA atsiųsti turimas žudynių nuotraukas. Pats Böhme su visa savo komanda fotografavosi prie duobių ir Gargžduose, ir Jurbarke, ir kitur Lietuvoje. Liudytojas Ras., dirbęs Tilžės gestapo fotolaboratorijoje, pasakojo, kad egzekutoriai dažnai fotografuodavosi žudynių vietose. Pats Böhme viską fiksuodavo aparatu Minox. Vien Böhme’s nurodymu Ras. išryškino mažiausiai 4–5 fotojuostas. Kaltinamasis Harmsas teismui pasakojo, kad „kolega“ Schwarzas jam rodė prieš nužudymą nufotografuotų nuogų moterų nuotraukas. Teismą konsultavo istorikai, kitų sričių specialistai. Skaitant paskelbtą medžiagą belieka pasigėrėti labai kruopščiai ir profesionaliai atliktu darbu.

Ekspertai parengė plačius istorinius konteksto paaiškinimus, nes be jų būtų neįmanoma suvokti visų tų įvykių. Vardijami dokumentai, datos, konkretūs asmenys, pateikta chronologija, kaip buvo priimtas sprendimas okupuotose Rytų teritorijose sunaikinti visus žydus. Istorikai, žydų istorijos ir kultūros žinovai pateikė išsamų paaiškinimą apie Lietuvos situaciją. Jame rašoma, kad iki karo santykiai su žydais iš esmės klostėsi gerai. Didžiuma žydų buvo religingi, laikėsi tradicijų, rengėsi tradiciniais rūbais. Lietuvos žydai išsiskyrė dvasingumu, dažniausiai kalbėjo jidiš. Religingi žydai (tokių absoliuti dauguma) ar sionistai laikėsi antikomunistinių pažiūrų. Tik menka dalis buvo komunistai ar jiems prijaučiantys, po SSRS okupacijos ėmę tarnauti sovietams. Tačiau kiti prarado nuosavybę ir kentėjo lygiai taip, kaip visi okupuotos šalies gyventojai. Pasakojimas baigiamas informacija, kad per masines naikinimo akcijas nacių okupacijos metais išžudyti beveik visi Lietuvos žydai.

Tame naikinime dalyvavę teisiamieji visaip išsisukinėjo, esą nesuprato, kad šaudo niekuo nenusikaltusius žmones, manė privalantys vykdyti įsakymus ir net nesvarstė, kad tie įsakymai nusikalstami. Pavyzdžiui, gestapininkas Kreuzmannas teisme aiškino daug ko nesupratęs, nežinojęs ir t. t., tačiau teismas juo nepatikėjo, nes „jo intelektas, juridinis išsilavinimas“ (teisę studijavo Karaliaučiaus universitete) tiesiog neleidžia nesuvokti tokių akivaizdžių dalykų. Teismo ekspertai vertino visų teisiamųjų intelektą, gebėjimą mąstyti. Konstatuota, kad beveik visi išsilavinę, ilgą darbo patirtį turintys, aukšto intelekto, kompleksinio mąstymo individai, neįtikėtina, kad jie būtų nesuvokę darantys nusikaltimus. Tik apie kaltinamąjį Harmsą pasakyta, kad jo intelektas kiek žemesnis už vidutinį. Bet ir jis geba atskirti, kas teisinga, o kas neteisinga. Harmsas pareiškė esąs senas kareivis, todėl jam net į galvą neatėjo, kad galima nevykdyti įsakymų. Teismas užfiksavo, kad Harmsas yra paklusti linkęs „tipas“, tačiau tai nepadėjo jam išsisukti.

Prisiekusiųjų teismas vieno ar kito kaltinamojo arba jų advokatų pateikta versija patikėdavo tik tuo atveju, jei neatsirasdavo ją paneigiančios informacijos. Tada konstatuodavo, kad vieno ar kito kaltinamojo asmeninis dalyvavimas konkrečiose žudynėse ar kaltė dėl vieno ar kito epizodo nėra įrodyta.

Teisiamųjų suole sėdėjo Bernhardas Fischer-Schwederis, Werneris Schmidt-Hammeris, Hansas-Joachimas Böhme,Werneris Hersmannas, 1909 metais Tilžėje gimęs vokietis Edwinas Sakuthis, Werneris Kreuzmannas, Harmas Willmsas Harmsas, Gerhardas Carstenas, 1912 m. Klaipėdoje gimęs Franzas Behrendtas ir 1900 m. Raseiniuose gimęs Pranas Lukys.

Byloje pateiktos smulkmeniškos ir spalvingos teisiamųjų biografijos nuo gimimo, mokyklos, universiteto iki suėmimo. Vokietis Franzas Behrendtas nuo 1931 iki 1933 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, puikiai mokėjo lietuviškai, prireikus vertėjaudavo Tilžės komandai, atlikdavo kitus svarbius pavedimus. Net keli teisiamieji, siekdami „nepriekaištingos“ reputacijos, nacių laikais buvo „išstoję“ iš Katalikų ar Evangelikų bažnyčių. Hersmannas 1945 m. balandžio 28 d. Bavarijoje dalyvavo, sušaudant 5 vokiečius Altöttingo miesto aikštėje. Iki karo pabaigos likus savaitei, vokiečius šitaip bausdavo už tariamas išdavystes. Per tardymą paaiškėjo, kad keli teisiamieji nuolat be jokio preteksto žiauriai mušdavo Tilžėje dirbusius karo belaisvius, vieną lenką uždaužė mirtinai. Dalis teisiamųjų jau kalėjo už kitus karo nusikaltimus. Pateiktos biografijos atskleidžia, kokie tipai patekdavo į einsatzkomandas.

Vakarų istorikai palyginti retai cituoja Ulmo proceso dokumentus. Tai galima suprasti, nes kalbama vien apie Lietuvą, nuteistųjų tik 10, nužudytųjų skaičiai irgi neprilygsta Aušvicui. Tačiau Ulmo dokumentai cituojami būtent dėl aukščiau minimo įsakymo sunaikinti visus žydus, įskaitant vaikus.

Teisme įrodyta, kad Tilžės einsatzkomandos vadas Böhme kaltas dėl 3907 žmonių nužudymo Lietuvoje. Jam skirta 15 metų kalėjimo bausmė, papildomai pilietines teises atimant 10 metų. Tiek pat gavo ir Hersmannas. Kiti atsipirko švelnesnėmis bausmėmis, nes įrodytas jų aukų skaičius buvo mažesnis. Mirties bausmė Vokietijoje panaikinta 1949 m. gegužės 23-iąją.

Tam tikru rebusu vokiečių teisininkams tapo Lukio atvejis – jis buvo Lietuvos pilietis, formaliai nepavaldus Tilžės būriui. Paskelbtoje medžiagoje yra net kelios pastraipos, pagrindžiančios, kodėl Lukys, nusikaltimus vykdęs Lietuvoje, teisiamas Vokietijoje.

Vykdant tyrimą nustatyta, kad naciai sąmoningai net iš Reicho gabendavo aukas nužudyti į Lietuvą. Iš Šilutės apylinkių nuvarytas ir nužudytas nemažas žydų vaikų, moterų, senolių būrys. Juridiškai nužudymas Reiche ir okupuotos Lietuvos teritorijoje nacių laikais buvo vertinamas skirtingai. Tokie formalumai. Iš Klaipėdos į Lietuvos teritoriją pervežtas ir nušautas buvęs nepriklausomos Lietuvos saugumo tarnautojas Gewildis. Vokiečių kilmės Gewildis tarpukariu buvo Klaipėdos saugumo vado pavaduotojas ir, suprantama, kenkė vokiškam pogrindžiui, kuris siekė ir pasiekė, kaip dabar sakoma, kad lietuvių politika Klaipėdos krašte patirtų nesėkmę. Kai nacių Vokietija užgrobė Klaipėdą, Gewildis pasitraukė į Lietuvą. Šalį okupavę sovietai jį suėmė. Tačiau tuomet Gewildis mirties išvengė.

Prasidėjus vokiečių-rusų karui, neapdairiai sugrįžo į Klaipėdą pas motiną. Naciai jį suėmė, tardė. Kokių nors nusikaltimų, už kuriuos galėtų nuteisti, matyt, nenustatė, todėl išsiuntė paklausimą į Tilžę, ką su Gewildžiu daryti. Tie užklausė net RSHA Berlyne. Netrukus atėjo įsakymas – likviduoti. Klaipėdos pasienio policijos vadas dr. Frohwannas „sutvarkyti reikalą“ pavedė pavaldiniams Behrendtui ir Motzkui. Gewildis nebuvo nuteistas, jo nužudymas akivaizdžiai neteisėtas net pagal III Reicho įstatymus. Todėl surištą Gewildį Behrendtas ir Motzkus išvežė į Lietuvos teritoriją. Automobilį vairavo gestapininkas Bussatas. Miške prie Kretingos surado žvyrduobę ir ten dviem pistoleto šūviais suimtąjį nužudė. Nekankino, net duobę atsivežtu kastuvu patys pasikeisdami iškasė. Pirmas šovė Motzkus, po jo – Behrendtas. Apie įvykdytą įsakymą Tilžės gestapas informavo RSHA.

1941 m. birželio 22-oji pakeitė Tilžės gestapo vado SS šturmbanfiurerio Böhme’s ir jo pavaldinių biografiją. Tą ankstyvą sekmadienio rytą vermachtas pajudėjo į Rytus, o rusų lėktuvai bombardavo Tilžę, sugriovė elektros stotį. Böhme karo išvakarėse gavo slaptus RSHA įsakymus A, B ir C, kuriuose surašyta, ką jam būtina žinoti, prasidėjus Barbarosai. Įsakyme A nurodyta, kad turi būti visiškai uždaryta siena. Ją kirsti galima tik vykdant specialius pavedimus. Minėtas esesininkas Gerhardas Carstenas tokį leidimą turėjo. Įsakyme B informuojama apie einsatzgrupes, jų vadus ir bendrais žodžiais kalbama apie jų paskirtį, bet nieko nerašoma apie žydų žudynes. Įsakymas C buvo slapčiausias, Böhmę pasiekęs tik dieną prieš karo pradžią. Voką šturmbanfiureris atplėšė, gavęs slaptažodį. Perskaitęs sužinojo apie numatytą „potencialių priešų“ , t. y. žydų ir komunistų, „specialų sutvarkymą“. Teismas nustatė, kad tądien apie šio įsakymo turinį jis nieko nepasakojo nei savo bičiuliui Hersmannui, nei pavaduotojui Ilgiui (vokiškame tekste pavardė rašoma Ilges).

Pirmosios karo dienos vakare, apie 20 valandą, į Tilžę (dabar Sovietskas) atvyko einsatzgrupės A vadas dr. Stahleckeris. Budinčiam karininkui nurodė kuo greičiau surasti Kreuzmanną ir Böhmę. Jų laukdamas padiktavo keletą įsakymų, kurie iškart buvo kažkur išsiųsti. Böhme’i prisistačius, Stahleckeris paaiškino, ko atvykęs į Tilžę: „Privalai su savo gestapo padaliniu 25 km pločio pasienio ruože Lietuvos pusėje sunaikinti visus žydus, įskaitant moteris ir vaikus, o taip pat lietuvius, įtariamus komunizmu.“

Nustebęs Böhme ėmė aiškinti, kad tokios apimties ir sudėtingumo užduočiai įvykdyti neturi pajėgų. Stahleckeris išsisukinėjimus atmetė: galima pasitelkti ir Tilžės SD, kreiptis į Mėmelio policijos vadą Fischer-Schwederį.

SS hauptšturmfiurerui, Tilžės SD vadui Hersmannui nurodyta, kad ir jis dalyvautų „tame reikale“. Hersmannas nusiskundė, kad turi vos 15 pavaldinių. Dr. Stahleckeris tik pridūrė, kad kalbama führerio Adolfo Hitlerio įsakymą. Ar tais laikais galėjo būti svaresnis argumentas? Papildomai pasakė, kad šaudymus reikia vykdyti kuo sparčiausiai, pradėti tučtuojau. Pogromams rengti nurodė pasitelkti lietuvius.

Böhme, dalyvaujant Hersmannui ir Kreuzmannui, pasakė, kad dėl tokių rimtų dalykų jis turi gauti patvirtinimą iš RSHA. Stahleckeris neprieštaravo, iškart surašė raštą ir išsiuntė į RSHA. Stahleckerio birželio 22 dienos žodinio įsakymo raštiškas patvirtinimas atėjo ankstyvą kitos dienos rytą. Papildomai ir Tilžės SD vadas Hersmannas iš III RSHA skyriaus gavo raštišką nurodymą vykdyti dr. Stahleckerio birželio 22 dienos žodinį įsakymą.

Po keleto dienų iš Berlyno gautas dar vienas raštiškas ypatingas reichsfiurerio SS įsakymas dėl „galutinio žydų klausimo sprendimo okupuotose Rytų srityse“ (besonderen, auf Grund eines Führerbefehls ergangenen schriftlichen Befehl des Reichsführers SS, der die Durchführung der Endlösung der Judenfrage im besetzten Ostgebiet Gegenstand). Reichsfiureris rėmėsi Hitlerio įsakymu. Kiek vėliau apie tą specialią užduotį 25 km pasienio ruože buvo parašyta ir karo įvykių suvestinėse nr. 6 ir nr. 11 (Ereignismeldung UdSSR Nr. 6, Nr. 11).

Stahleckeris nacių hierarchijoje tarp žmonių, priėmusių sprendimus dėl „Galutinio sprendimo“ (Endlösung) ir atsakingų už jo įgyvendinimą, buvo labai aukštai – po Hitlerio, Himmlerio ir Heydricho. Gaila, nė vienas iš jų nesulaukė tardymų ir negalėjo duoti jokių paaiškinimų, kaip atsirado toks sprendimas.

Taip pat nustota tikrinti, ar žmonės mirę. Nutarė nesismulkinti, tilžiškiai kiekvienai aukai papildomai šaudavo į galvą. Kažkuriam egzekutoriui pasidarė bloga, jis buvo pakeistas. Paskelbtoje medžiagoje pastebima, kad ir kitose Lietuvos vietose vykusiuose šaudymuose reikėdavo keisti žudikus ar išvis atleisti nuo tokių užduočių, nes jiems tai buvo per sunku „dvasiškai“.

Vakarų istorikai palyginti retai cituoja Ulmo proceso dokumentus. Tai galima suprasti, nes kalbama vien apie Lietuvą, nuteistųjų tik 10, nužudytųjų skaičiai irgi neprilygsta Aušvicui. Tačiau Ulmo dokumentai cituojami būtent dėl aukščiau minimo įsakymo sunaikinti visus žydus, įskaitant vaikus. Ne tik Europos istorikai diskutuoja, kada priimtas sprendimas dėl Endlösung‘o, nurodymas žudyti moteris ir vaikus. Štai tų diskusijų kontekste ir cituojami Ulmo proceso dokumentai, nors tos citatos, faktai, regis, menkai keičia modernias paradigmas.

Tilžės naciai puikiai suvokė, kokie uždaviniai jiems keliami. Iš pradžių lyg ir bandė išsisukinėti, reikalavo raštiškų nurodymų ir juos gavo. Ulmo dokumentuose tvirtinama, kad teisiamieji galėjo atsisakyti vykdyti tuos įsakymus, aišku, būtų praradę užimamas pozicijas, laipsnius, gal net patekę į frontą, vis dėlto rimtesni nemalonumai jiems, atrodo, negrėsė. Tačiau rizikuoti savo gerove niekas nesiryžo.

Böhme, gavęs visus reikalingus patvirtinimus ir įgaliojimus, vykdydamas Stahleckerio įsakymą, jau birželio 23-iosios rytą griebėsi „darbo“. Nebuvo kada net „spontaniškų“ pogromų surengti ar kitaip pasitelkti lietuvius. Tą patį rytą susisiekė su Mėmelio pasienio policijos vadu dr.  Frohwannu ir informavo apie Stahleckerio įsakymą, pranešė apie pavedimą Tilžės gestapui ir SD 25 km pasienio ruože išžudyti visus žydus, įskaitant moteris ir vaikus, bei įtariamus komunizmu asmenis (sämtliche Juden einschliesslich der Frauen und Kinder sowie die kommunistenverdächtigen Personen in dem 25 km breiten Grenzstreifen zu töten).

Klaipėdiškiams nurodė Gargžduose suimti žydus ir komunistus. Teisiamieji aiškino, kad tai buvo keršto akcija, esą civiliai Gargžduose priešinosi ir net užpuolė vokiečių pajėgas, šaudė į nugaras. Teismas išnagrinėjo mūšių Gargžduose eigą, daugybę dokumentų, vermachto pranešimus, apklausė liudytojus, mūšiams vadovavusius karininkus. Įrodyta, kad civiliai tame nedalyvavo.

Birželio 22 d. Gargždų gyventojai nuo karo veiksmų slapstėsi rūsiuose. Situacijai kiek aprimus, žmonėms liepta susirinkti turgaus aištėje. Kadangi mieste kilo gaisras, naktį daugelis praleido parke. 23 dienos rytą, gavęs Böhme’s nurodymus, į Gargždus su savo komanda iš Klaipėdos atvažiavo Frohwannas. Parke atrinko žydų vyrus ir nuvarė Lietuvos-Vokietijos (Klaipėdos krašto) sienos link. Vėliau iš namų surinkta dar papildomai žydų vyrų ir asmenų, įtariamų komunistine veikla. Nuvedė ta pačia kryptimi. Tuos žmones pievoje, šalia kelio į Laugalius, saugojo vokiečių sargybiniai. Tą pačią dieną apie sulaikytųjų skaičių Frohwannas raštu informavo Böhmę. Žydės moterys ir vaikai iš parko suvaryti į daržinę prie Minijos tilto.

Böhme nurodė Frohwannui, kad Klaipėdoje atrinktų policininkus – reikės šaudyti ir saugoti žudynių vietą. Frohwannas įsakymą įvykdė ir  tą pačią popietę Böhme’i pranešė, kad birželio 24-osios egzekucijai viskas paruošta, Fischer-Schwederis skyrė policininkų komandą.

Teisiamasis klaipėdiškis vokietis, lietuviška pavarde Sakutis, teismui pasakojo į Gargždus patekęs atsitiktinai. Frohwannas jam sakė, kad Gargžduose „vyks tikra kiaulystė“ (dort sei eine Schweinerei passiert) ir pakvietė vykti kartu. Tas iš smalsumo prisijungė prie komandos. Tardomas Sakutis aiškino nieko nematęs, neprisimenantis. Tačiau liudytojas Fu., buvęs Kauno universiteto Teologijos fakulteto dėstytojas, nuo 1941 m. balandžio gyvenęs Klaipėdoje ir gerai pažinojęs kaltinamąjį, teismui tvirtino, kad tomis dienomis visiškai sutrikęs, susijaudinęs Sakutis apie žudynes jam pasakojo su įvairiausiomis smulkmenomis.

Tilžiškiai neatidėliodami susiruošė kelionei į Gargždus. Böhme birželio 24 d., prieš išvykstant, dar kartą susirinkusiems pakartojo, kad jiems pavesta išžudyti visus žydus pasienio zonoje. Liudytojų teigimu, vadas buvo labai įsitempęs. Böhme aiškino, kad Gargžduose bus šaudomi civiliai, nes jie priešinosi, net atakavo vokiečių dalinius. Apie 11 val. aštuonių lengvųjų automobilių kolona iš Tilžės pajudėjo į Gargždus. Važiavo 16 gestapininkų ir 10 SD pareigūnų. Jie vežėsi 3 karabinus ir 10 automatų (vadinamųjų mašinenpistolių), visi turėjo asmeninius pistoletus. Tilžės spec. tarnybos turėjo pakankamai lengvųjų automobilių, sunkvežimių, lengvųjų ginklų.

Tuo pat metu iš Klaipėdos sunkvežimiu išvažiavo 22 policininkai, tie buvo net su šalmais, ginkluoti karabinais, vežėsi kastuvus. Teismas nustatė, kad dalis atrinktųjų važiuoti iš Klaipėdos į Gargždus nežinojo tikrojo tikslo, kitiems buvo paaiškinta, kad bus likviduojami civiliai, suimti už vermachto karių apšaudymą. Kai kurie į Gargždus siunčiami policininkai buvo rezervistai, surinkti tam atvejui, jei mieste reikėtų kovoti su rusų desantininkais. Vienas iš jų, teisme davęs parodymus liudytojas N., kartu važiavusio policininko Steinarto paklausė: „Ko mes ten vykstame?“ Tas atsakė, kad bus šaudomi žydai. N. pasibaisėjo: „Tu išprotėjai!“ Steinartas atšovė: „Pats pamatysi.“

Susitiko klaipėdiškiai ir tilžiškiai jau Gargžduose. Biomė susirinkusiųjų vadams dar kartą paaiškino apie gautą nurodymą šaudyti žydus ir komunistus. Fischer-Schwederis burbtelėjo: „Po perkūnais, tai padariniai, to, ką atnešė žygis į Rusiją, apie ką iš pradžių negalėjai net pagalvoti.“ (Donnerwetter, das sind ja Konsequenzen, die der Russlandfeldzug mit sich bringt, an die man zunächst nicht gedacht hat.)

Čia pat sutarta, kaip bus duodamos komandos. Prieš komandą „Ugnis“ Schmidt-Hammeris turėjo paskelbti: „Hitlerio įsakymu Jūs būsite sušaudyti už išpuolius prieš vermachtą.“ Böhme pasiteiravo klaipėdiškių, ar parūpins komandą ir kitiems numatomiems šaudymams. Fischer-Schwederis atsakė, kad kiekvieną atvejį svarstys atskirai. Tuomet vadai nuėjo prie pavaldinių. Fischer-Schwederis savo vyrams papasakojo, kas vyks: „Ponai iš Tilžės turi užduotį įvykdyti egzekuciją. Manęs jie paprašė skirti komandą saugoti, bet juk būtų juokinga, jei keletas vyrų iš Tilžės gestapo ir SD tokį didelį žmonių skaičių vieni sušaudytų. Aš nutariau egzekucijai skirti ir policininkų komandą.“

Pasmerktuosius išrikiavo ant kelio. Tada vieną žydų grupę, mušdami, rėkaudami, privertė užkasinėti aplinkui gulinčius rusų kareivių kūnus, o kitiems įsakė gilinti ir platinti apkasą, netrukus tapusį jų kapo duobe. Vertingesnius daiktus ir pinigus liepta mesti į cinkuotus kibirus. Visi turėjo nusivilkti ir į krūvą sukrauti paltus, švarkus.

Vienas jaunas, gerai apsirengę vyras komandas vykdė nepakankamai sparčiai. Jį nusivedė į šalį ir nušovė.

Beveik visi pasmerktieji, išskyrus keletą lietuvių, buvo žydai, tarp jų paaugliai, senukai. Žmonės meldėsi. Keletas raudojo. Apytikriai 12 metų berniukas maldavo pasigailėti. Tarp pasmerktųjų buvo ir viena moteris rusė.

Prie duobės mušdami lazdomis, šūkaudami varė bėgte grupėmis po 10 žmonių. Juos iš apytikriai 20 m atstumo šaudė klaipėdiškių policininkų komanda. Po salvės Schmidt-Hammeris patikrindavo ir, jei rasdavo gyvų, kartu su Fischer-Schwederiu nušaudavo pistoletu į galvą.

Pradžioje kruvinus kūnus į duobę sumetė gestapo ir SD vyrai, bet dr. Frohwannas pasakė, kad taip yra negerai. Po to lavonus į duobę sumesti turėdavo kita atvaryta pasmerktųjų grupė. Taip pat nustota tikrinti, ar žmonės mirę. Nutarė nesismulkinti, tilžiškiai kiekvienai aukai papildomai šaudavo į galvą. Kažkuriam egzekutoriui pasidarė bloga, jis buvo pakeistas. Paskelbtoje medžiagoje pastebima, kad ir kitose Lietuvos vietose vykusiuose šaudymuose reikėdavo keisti žudikus ar išvis atleisti nuo tokių užduočių, nes jiems tai buvo per sunku „dvasiškai“. Minimos ir kelios pavardės tų, kurie prašėsi atleidžiami.

Einsatzgruppen-Prozess Ulm (Einsatzkommando Stapo und SD Tilsit) – Urteil. LG Ulm vom 29.8.1958, Ks 2/57

https://phdn.org/archives/holocaust-history.org/german-trials/einsatz-ulm.shtml

https://junsv.nl/westdeutsche-gerichtsentscheidungen

Bus daugiau