Bernhardas Fischeris-Schwederis (kairėje) per teismo procesą (Ulmas, 1958 04 28). @ Getty Images

Rimantas Jokimaitis, www.voruta.lt

Banaliai nuskambės teiginys, kad Vokietijos archyvuose guli tonos dokumentų, kurie galėtų papildyti ar net visai naujai nušviesti Antrojo pasaulinio karo įvykius Lietuvoje. Stebėtis čia nėra ko, juk Vokietija buvo mūsų kaimynė. Kai okupavo Lietuvą, III Reicho vadai priiminėjo sprendimus dėl okupacinio režimo šalyje, susirašinėjo dėl Lietuvos Laikinosios Vyriausybės likimo, surengė masinį žydų naikinimą. Pirmąją šios publikacijos dalį skaitykite ČIA.

***

Naciams užgrobus Klaipėdą, šimtai žydų pasitraukė į Lietuvą, o kai kurie įsikūrė šalia esančiuose Gargžduose, todėl tarp šaudomųjų žudikai matė nemažai pažįstamų. Teisme egzekutoriai pasakojo pažinę buvusius klaipėdiškius Funką, Scheerą, tris brolius Korfmannus, Bernsteiną, Tauerį, Feinsteiną, Falką, Silberį, Kahlmanną, Pristową.

Klaipėdiškis fabrikantas Feinsteinas, pamatęs savo pažįstamą, net buvusį draugą policininką Knopensą, sušuko: „Gustavai, šauk taikliai!“ Jaunas, šūvio sužeistas vaikinas suriko: „Dar vieną!“ Apie tai teismui pasakojo patys „akcijos“ dalyviai.

Duobę užkasė vokiečiai. Sprendžiant iš bylos medžiagos, tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, nes vėliau duobes užkasti turėdavo lietuviai. Tądien lietuvių pagalbos neprireikė. Nors ir buvo rekomenduota Stahleckerio, pirmosiomis savaitėmis Böhme nepasitelkdavo lietuvių, šaudymui pakako vokiečių. Bet vėliau nutarta į tuos kruvinus reikalus įtraukti ir vietinius gyventojus.

Egzekutoriai čia pat išgėrė šnapso, kalbėjosi. Fischer-Schwederis nusistebėjo: „Po perkūnais, to negalėjau įsivaizduoti!“ Visi nusifotografavo atminčiai. Kiek išgėrę klaipėdiškai sunkvežimiu išvažiavo namo. Pakeliui dar pateko į rusų oro antpuolį. Policininkas R. Ke. (liudytojas) pasakė: „Matot, bausmė seka iš paskos.“ Tos dienos patirtis daugiau ar mažiau sukrėtė šaudytojus. Klaipėdiškiai kalbėjosi, svarstė, net kreipėsi į savo tiesioginį vadą Schmidt-Hammerį klausdami, kodėl turėjo tuos žydų paauglius, senukus šaudyti. Tas atsakė: „Aš irgi to nežinau. Juk ir aš esu tik mažas įsakymų gavėjas.“ (Ich weiss das auch nicht, ich bin ja auch nur ein kleiner Befehlsempfänger.)

Einsatzgrupės A vadui ir IV RSHA departamentui Böhme išsiuntė pranešimus, kad Gargžduose sušaudytas 201 asmuo. Tokį patį skaičių III RSHA departamentui nurodė Hersmannas.

Taip praėjo Ulmo teismo proceso dokumentuose detaliai, su menkiausiomis smulkmenomis aprašyta diena. Lietuvoje prasidėjo tai, kas šiuo metu vadinama Holokaustu ir Lietuvos žydų genocidu. Teisme tokie žodžiai nebuvo vartojami. Teismas apie Gargždų ir po jų vykusias žudynes kalbėjo kaip apie baisų, nežmonišką, nepaprastai žiaurų, bet kokias civilizuotos visuomenės normas paniekinusį nusikaltimą.

Birželio 25 d. Krumbachas, pats nedalyvavęs žudynėse, Tilžėje su vadovaujančiais gestapo pareigūnais kalbėjo apie tai, kas įvyko. Buvo ir kritiškų pasisakymų. Bet labiausiai visi įsiminė vieno pokalbio dalyvio žodžius: „Žmonių vaikai, prakeikimas, viena karta tai turi atlaikyti, kad mūsų vaikams būtų geriau.“

Kitos žudynės suplanuotos birželio 26 d. Kretingoje. Böhme’s prašymu, klaipėdiškiai vėl skyrė šaudytojų komandą, nors nemažai egzekutorių buvo pakeista.

Kretingą vokiečiai užėmė ankstyvą 22 d. rytą iš esmės be rimtesnio pasipriešinimo, juo labiau nei tądien, nei vėliau vermachtui nesipriešino civiliai, nors gestapas atkakliai skleidė tokius gandus, ypač apie žydus.

Pirmomis okupacijos valandomis po Kretingą ėmė sukiotis gestapininkai iš Klaipėdos ir Bajorų (tarp uostamiesčio ir Kretingos esanti vietovė), Böhme’s nurodymu rengdamiesi žudynėms. Čia vokiečiams jau talkino lietuvių policininkai, dokumente vadinami „litauische Hilfspolizisten“. Nustatyta, kad asmenis, įtariamus ryšiais su komunistais, padėjo surinkti teisiamasis Lukys, tarpukariu buvęs Kretingos saugumo vadas. Lietuvą užėmus sovietams, jis pasitraukė į Klaipėdą, bet prasidėjus karui, grįžo. Teismui buvo žinoma, kad šis asmuo vadinosi ir Jakiu, tačiau jo pavardė esą buvusi Lukys. Teismo dokumentuose jis figūravo kaip Lukys.

Baigę darbą, egzekutoriai čia pat gėrė šnapso. Vėliau Kretingoje surengė bendrą tilžiškių ir klaipėdiškių balių kažkokioje užeigoje. Lėbaudami kalbėjosi. Harmsas dėkojo Fischer-Schwederiui už „išgelbėtą gyvybę“. Keli Mėmelio policininkai visiškai nusigėrė. Vaišės apmokėtos pinigais, atimtais iš žydų. Sprendžiant iš paskelbtų dokumentų, lietuvių į tą balių nekvietė.

Birželio 26-osios rytą iš Tilžės vėl išvažiavo apie 30 galvažudžių. Jiems vadovavo Böhme ir Hersmannas. Klaipėdoje prie jų prisijungė nemažai vietinių policininkų. Frohwannas su Klaipėdos pasienio policininkų komanda jau buvo išvykęs anksčiau. Sakuthis tvirtino, kad į Kretingą važiavęs, paragintas vertėjo Kurmies’o, kuris užsiminė, kad Lukys gali sušaudyti geriausius jo agentus.

Kretingos turgaus aikštėje gestapininkai saugojo apie 180 įvairaus amžiaus žydų – nuo paauglių iki visiškų senukų, ten buvo daug ir „lietuvių, įtariamų komunizmu“. Aplink būriavosi kretingiškiai. Paskelbtoje medžiagoje sakoma, kad toje aikštėje Böhme aprėkė Kretingos tvarkos policijos vadą Janušonį (Polizeichef der Ordnungspolizei namens Janusonis) ir pranešė, kad yra atleidžiamas. Kuo neįtiko Janušonis neskelbiama, bet apie tai garantuotai kalbėta apklausose.

Böhme ir Hersmannas nusistebėjo, iš Frohwanno sužinoję, kiek suimta lietuvių. Dalis jų buvo uždaryti policijos būstinės rūsyje. Böhme, išaiškinęs Lukiui, kad Lietuvos pasienyje numatyta išžudyti visus žydus ir komunistus, įsakė sušaudyti ir kalinius iš rūsio. Lukys teismui aiškino, kad Böhme liepė jam vadovauti tvarkos policijai vietoj Janušonio, bet jis atsisakinėjęs, mat per radiją girdėjo nurodymą užimti nepriklausomybės laikais eitas pareigas, o tada jis buvęs saugumo policijos vadas. Formalų patvirtinimą Lukys gavo tik liepos 25 d., todėl iki tol vadovavo tvarkos policijai. Išvardijo pavaldinius: Praschinskas, Kubilus, Schwagschgis, Jankauskas, Reinikis (vokiškame tekste taip užrašytos pavardės). Kai ėmė vadovauti saugumo policijai, jo pavaldiniai buvo Praschinskas, Pendies, o nuo 1941 m. gruodžio ir Smilgies. Tvarkos policijos vadovo postą užėmė Petrauskas.

Į turgaus aikštę suvaryti žydai turėjo atiduoti vertingesnius daiktus. Böhme nurodė Frohwannui rasti dar daugiau žydų. Padedant Kretingos policininkams, iš namų atvesta dar 30–40 vyrų. Po trumpos apklausos iš aikštės paleido keletą lietuvių. Paleisti maždaug 12–14 metų paauglį raudodama išprašė motina. Lukys tvirtino, kad būtent jo dėka paleistas Slavinskas, o tai pamačiusi šalia aikštės susibūrusi minia ėmė šaukti: „Pakarkit jį!“ (Hängt ihn auf!). Lukys tvirtino prašęs paleisti vieną žydą advokatą, bet Böhme nesutiko.

Sulaikytus žmones susodino į sunkvežimius ir nuvežė Palangos kryptimi. Kolonos gale riedėjo sunkvežimis su vokiečių policininkais, vadovaujamais Schmidt-Hammerio. Lietuvių pagalbon nesivežė.

Moterims liepta sėsti į vežimus. Viena senutė neskubėjo vykdyti komandos, tada prižiūrėtojas trinktelėjo jai šautuvo buože. Fischer-Schwederis jį sudraudė ir užsirašė pavardę.

Tyrimo metu nustatyta, kad žudynių vietą miškelyje, apytikriai 4–5 km į vakarus Palangos kryptimi, parinko Frohwannas. Kolona su pasmerktaisiais ir jų žudikais sustojo netoliese buvusioje pievoje. Žydus ir lietuvius išrikiavo atskirai. Sargybiniai dalį žydų nuvarė į mišką kasti duobės. Jie buvo žiauriai mušami, aimanas ir klyksmus girdėjo visi, buvę pievoje.

Böhme, pasitaręs su kitais vadais, nutarė, kad lietuvių suimta vis dėlto per daug. Liepė dar kartą patikrinti, ką galima paleisti. Tuo tikslu iš Kretingos atvažiavo Lukys su burmistru. Teisme Lukys įrodinėjo atvykęs savo iniciatyva, norėjo išgelbėti dalį lietuvių. Esą prieš tai nežinojęs, kad sulaikytuosius sušaudys. Atvažiavęs vokiečiams aiškinęs, kad čia „primityvūs ir kvaili žmonės“, prašė leisti pasiimti juos į Kretingą tolesniam tyrimui. Esą tie išgelbėtieji jam vėliau dėkojo, tačiau teismas neturėjo galimybės apklausti tų „komunistų“, nes jie gyveno sovietinėje Lietuvoje.

Kuriuos įtariamuosius paleisti, sprendė Hersmannas su kitais esesininkais, kartais tarėsi su Sakučiu ir Lukiu. Vertėjavo vokietis Kurmies iš Tilžės SD. Patikrinęs maždaug pusšimtį žmonių ir išsiaiškinęs jų „nuodėmes“, Hersmannas apie 30 vyrų paleido namo. Į „komisiją“ kreipėsi žydas, per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavęs vokiečių kariuomenėje. To karininko nesušaudė, bet išsivežė į Klaipėdą. Teismas jo likimo neišsiaiškino.

Schmidt-Hammerio komanduojami klaipėdiškiai policininkai šaudė taip, kaip ir Gargžduose. Teisiamieji pasakojo, kad egzekutoriai buvo su plieno šalmais, ginkluoti karabinais. Parkritusias aukas pakartotinai peršaudavo tilžiškiai. Teritoriją saugojo gestapas ir SD, draudę į teritoriją įeiti pašaliniams.

Liudytojai pasakojo, kad vedant sušaudyti dar vieną grupę, į esesininkus kreipėsi apytikriai 12 metų vaikas, prašydamas, kad leistų ir jam eiti kartu. Pasirodo, toje grupėje buvo jo tėvas. Fischer-Schwederis leido tam vaikui pasikeisti su kitu žydu.

Pabaigoje turėjo sušaudyti 6 komunistus, papildomai atvežtus lauko žandarmerijos. Vienas pasipriešino, parbloškė Harmsą ir ėmė smaugti. Fischer-Schwederis nušovė jį pistoletu. Kitas pasmerktasis puolė Fischer-Schwederį, bet irgi krito nuo kulkos. Böhme nušovė dar vieną lietuvį, bandžiusį pabėgti. Respektabilusis teisininkas Böhme, po karo įsidarbinęs verslo konsultantu, paprastai nešaudydavo suimtųjų, bet nepraleisdavo progos nukauti bėglių. Böhme vis būdavo nepatenkintas, kad numatyta sušaudyti per mažai žydų, reikalaudavo surasti daugiau…

Baigę darbą, egzekutoriai čia pat gėrė šnapso. Vėliau Kretingoje surengė bendrą tilžiškių ir klaipėdiškių balių kažkokioje užeigoje. Lėbaudami kalbėjosi. Harmsas dėkojo Fischer-Schwederiui už „išgelbėtą gyvybę“. Keli Mėmelio policininkai visiškai nusigėrė. Vaišės apmokėtos pinigais, atimtais iš žydų. Sprendžiant iš paskelbtų dokumentų, lietuvių į tą balių nekvietė.

Einsatzgruppės A vadui Stahleckeriui, IV ir III RSHA departamentams išsiųsti pranešimai, kad sušaudyta 214 žmonių. Tas pats skaičius nurodytas ir karo įvykių suvestinėje nr. 14 (die Ereignismeldung UdSSR Nr.14 vom 6.7.1941).

Teisiamieji visaip išsisukinėjo. Kreuzmannas aiškino išvis Kretingoje nebuvęs. Tačiau net Böhme per pirmas apklausas pripažino, kad jis irgi dalyvavo. Vėliau Böhme ėmė „neprisiminti“, o galiausiai tardytojams pareiškė: „Tikriausiai suprasite, jei aš savo draugo nepakišiu po peiliu.“ Bet sužinojęs, kad Kreuzmannas išvis neigia dalyvavęs šaudymuose, susinervinęs Böhme „pasisakė“: „Tikriausiai aš vienas visa tai padariau.“ Tačiau šiaip kiek galėjo, tiek gelbėjo savo bičiulį Kreuzmanną. Ne visi buvo tokie draugiški. Liudytojas Wei teisme pasakojo, kad teisiamasis Harmsas, kai buvo sulaikytas, supykęs šūkavo: „Kodėl mane? Juk aplinkui ir kiti sukinėjasi, štai, kad ir Kreuzmannas!“

Tardomas Lukys atpažino Kreuzmanną nuotraukoje. Būtent tą lemtingą dieną Kreuzmanno pavardę Kretingoje Lukiui pasakė Tilžės gestapo vertėjas Matinkus (taip pavardė parašyta dokumente). Kitą kartą su Kreuzmannu ir Böhme Lukys susitiko 1942 m. rudenį Šiauliuose pas lietuvių saugumo policijos vadą Pakulį. Galiausiai tyrėjai išsiaiškino ne tik asmeninį Kreuzmanno „indėlį“ į žudynes, bet ir kaip jis buvo apsirengęs.

Hans Joachim Böhme. Nacių Vokietijos veikėjas, paskutinis Lietuvos generalinės srities vokiečių saugumo policijos ir SD vadas (1944 05–12). vle.lt 

Naktį po žudynių Kretingoje kilo gaisras. Liepsnojo sinagoga, o nuo juos užsidegė daug kitų pastatų. Paskleistas gandas, esą gaisrą specialiai sukėlė žydės. Tačiau Lukys liudijo, kad, aiškinantis gaisro priežastis, įtartas policininkas Smilgys. Tikriausiai niekas tų priežasčių rimtai ir nesiaiškino. Birželio 27 d. į Kretingą su žudikų komanda vėl atvažiavo Böhme ir Hersmannas, kuris aiškino: „Matai, ir moterys kelia pavojų!“ Esą keršijant už gaisrą, sušaudyti dar 63 žydai. Šįkart pistoletais šūviu į galvą žudė patys Tilžės esesininkai. Lietuviai nedalyvavo.

Pasinaudojant tuo pačiu pretekstu, jau kiti vokiečiai sušaudė žydus ir Skuode. Einsatzgruppės A vado Stahleckerio raporte ir karo įvykių suvestinėje nr. 7 rašoma, kad 1941-06-27 einsatzkomanda 1a, keršydama už Kretingos sudeginimą, sušaudė žydus Skuode. Aišku, nei Kretingos, nei Skuodo žydai dėl gaisro buvo visiškai nekalti…

Per birželio 26 d. „akciją“ Kretingoje Hersmannas siūlė iškart važiuoti į Palangą ir sušaudyti žydus, sulaikytus jų nurodymu. Böhme nesutiko. Į Palangą nutarta važiuoti 1941 m. birželio 30 d.

Vėl kreiptasi į klaipėdiškius, kad skirtų šaudymo komandą. Frohwannas ir Fischer-Schwederis tokių rado. Sakuthis susisiekė su šalia Palangos dislokuoto Luftwaffe dalinio vadais ir paprašė pagalbos. Tie sutiko šaudyti žydus, nors kariškiai to dažniausiai nesiimdavo. Tarp kitko, byloje yra armijų grupės Mitte (Centras) karo dienoraščio kopija, kad jos karininkų korpusas atsisakė dalyvauti žydų žudynėse.

Į Palangą iš Tilžės vėl išvažiavo 25 gestapininkai ir 8 SD pareigūnai. Palangoje liepta iškrėsti namus ir surinkti daugiau žydų. Vietą žudynėms parinko kopose. Klaipėdiškiai kaip ir Gargžduose tarp pasmerktųjų matė pažįstamų, į Lietuvą pasitraukusių po Klaipėdos okupacijos. Konditeris Gurewitzius buvo Klaipėdos įžymybė, garsėjo žiemos maudynėmis eketėje. Žydus privertė atiduoti vertingesnius daiktus, išsikasti duobę. Sušaudė 111 žmonių. Fotografavo Hersmannas, Krumbachas ir Luftwaffe’s karininkas. Bet po akcijos iš Krumbacho foto juostą atėmė Böhmė, o iš Luftwaffė’s karininko – Hersmannas.

Šaudymui artėjant prie pabaigos Hersmannas nurodė iš Palangos ligoninės atvežti vaikų gydytoją žydą. Tos ligoninės gydytojai ir kitas personalas protestavo prieš kolegos išvežimą, bet… Tas vaikų gydytojas prie duobės stovėjo su baltu chalatu. Egzekutoriai gėrė šnapsą. Po to tilžiškiai ir klaipėdiškiai puotavo Palangoje. Balių iš anksto nurodyta užsakyti liudytojui Na. Apmokėjo žydų pinigais.

Taip palaipsniui augo nužudytų Lietuvos piliečių skaičius. 1941 m. liepos 18 d. (nuo karo pradžios nepraėjus nė mėnesiui!) karo įvykių suvestinėje (Ereignismeldung Nr.26 vom 18.7.1941) rašoma, kad pagal iš Tilžės gautus pranešimus, Lietuvos pasienyje sušaudyti 3302 asmenys. Kaip matome, Biome per trumpą laiką sukūrė Lietuvos žydų naikinimo schemas ir jas sėkmingai įgyvendino.

Palangoje Böhme Klaipėdos policininkams suteikė „generalinį įgaliojimą“ (Generalvollmacht) savarankiškai šaudyti nedideles žydų ir komunistų grupes. Tik reikalavo pranešti nužudytųjų skaičių. Iš Tilžės ta kruvina statistika buvo siunčiama toliau.

Turėdami „generalinį įgaliojimą“ klaipėdiškiai ir kiti vokiečių policininkai pasienyje ėmė aktyviai veikti, į Tilžę siuntė pranešimus apie žudynes Švėkšnoje, Kretingoje, šalia Smalininkų, Batakių ir kitur. Frohwanno vadovaujami egzekutoriai Veiviržėnuose sušaudė mažiausiai 50 vyrų žydų.

Vadovaudamiesi „įgaliojimu“, Frohwanno vadovaujami Klaipėdos ir Bajorų policininkai Palangoje kopose sušaudė apie 60 lietuvių komunistų, sunkvežimiais atvežtų iš Dimitravo lagerio.

Böhme nedidelėse akcijose nedalyvavo, rūpinosi kitais reikalais. Lauksargių (miesteliukas tarp Tilžės ir Tauragės) vokiečių pasienio policijos vadui Schwarzui nurodė suimti Tauragės žydus ir komunistus. Tas su savo vyrais ir lietuviais pagalbininkais įsakymą įvykdė ir apie tai pranešė į Tilžę. Böhme, paskyręs šaudymo dieną – liepos 2-ąją, į Tauragę vyko ir pats, nes numatė akciją panaudoti mokymams („Modellfall“ bauen), kad ateityje Schwarzas su komanda galėtų akcijas vykdyti jam nedalyvaujant. Į Tauragę šaudyti žydų nuvažiavo Tilžės „komanda“ ir Lauksargių policininkai.

Žydai turėjo atiduoti vertingesnius daiktus, išsikasti duobę, po to buvo varomi ir klupdomi ant jos krašto. Šaudė iš pistoletų į galvas. Nužudė 133 tauragiškius. Tarp jų paskelbtame Ulmo proceso kaltinamąjame akte atskirai paminėti gydytojai dr. Joffe ir dr. Möst.

Teismas nustatė, kad kitą kartą Schwarzo pavaldiniai žydus šaudė miške netoli Tauragės – Šilalės kelio. Kaip buvo pamokyti, aukas klupdė ant duobės krašto. Šaudė iš pistoletų. Fotografavo pats Schwarzas. Karo įvykių suvestinėje nr. 19 paskelbta, kad Lauksargių policininkai Tauragės apylinkėse nužudė 122 žmones. (Ferner wurden noch folgende Exekutionen durchgeführt ….. GPP Laugszargen in Tauroggen und Umgebung 122 Personen ...)

Jau kitą dieną po pirmųjų Tauragės žudynių dar didesnė akcija vyko Jurbarke. Böhme nurodė vokiečių pasienio policijos posto Smalininkuose vadui Gerhardui Carstenui su savo pavaldiniais, pasitelkiant Jurbarko policininkus, atlikti parengiamuosius darbus. Carstenas nuvažiavo į Jurbarką ir viską parengė, net sudarė vardinį aukų sąrašą vokiečių kalba. Liepta iš anksto iškasti duobę. Šaudyti suplanuota žydų kapinėse.

Liepos 3-iąją į Jurbarką atvyko apie 30–40 vyrų iš Tilžės ir Carsteno komanda iš Smalininkų. Böhme’i įteiktas aukų sąrašas. Tas užsipuolė Carsteną, kodėl ne visus žydų vyrus numatyta sušaudyti. Iš karto liepta gestapui ir SD kartu su lietuvių policininkais surinkti papildomai žydų. Netrukus atvesta dar apie 60 žmonių. Tarp jų buvo 3 moterys su vaikais. Vaikų iki tol nešaudydavo.

Böhme pasiteiravo, ar tikrai visi sąraše esantys lietuviai yra komunistai ir turi būti sušaudyti. Carstenas patvirtino. Kadangi tų „komunistų“ buvo mažai, Böhme toliau nesigilino. Jei būtų pradėjęs aiškintis, kaip tą darė Kretingoje, tikėtina, kad skulptorius Vincas Grybas būtų išvengęs žūties.

Pirmą kartą visų tų „akcijų“ istorijoje kilo nesklandumų. Kažkodėl neatėjo tuo metu Jurbarke buvę, bet Böhme’i nepavaldūs policininkai iš Tilžės, turėję dalyvauti egzekucijoje. Paaiškėjo, kad žudynėse dalyvauti neleidžia jų vadas. Böhme ir Hersmannas dėl to baisiai susinervino, nes, atvedus papildomai žydų, aukų skaičius viršijo 300. (Darüber waren die Angekl. Böhme und Hersmann sehr verärgert, da durch die nachträglichen Festnahmen die Zahl der Festgenommenen auf über 300 angewachsen war.)

Dar labiau Böhme įsiuto, kai jurbarkiškiams gerai žinomas gydytojas Antanaitis ėmė atkakliai prašyti, kad būtų paleistas chirurgas Juozas Karlinskis. Böhme ėmė brutaliai per galvą daužyti Antanaitį rankose turėtu steku, grasino, kad, jei gydytojas nesiliaus prašęs, bus pats pastatytas į rikiuotę. Antanaitis apsipylė krauju, pažiro jo turėti popieriai.

Modernūs istorikai, viską klasifikuojantys ir dėliojantys į „inovatyvias“ schemas, tokius antanaičius vadina „stebėtojais“ (angl. Bystander).

Išaugus pasmerktųjų skaičiui, iš anksto žydų kapinėse iškasta duobė buvo per maža, reikėjo kasti antrą. Kasė žydai. Žmonėms liepta nusivilkti viršutinius drabužius, atiduoti pinigus ir kitus vertingesnius daiktus.

Mušdami lazdomis, rėkaudami žudikai prie duobių varė nedideles grupeles, klupdė ant duobės krašto ir iš pistoletų šaudė į pakaušius.

Jurbarke gyvenęs Pirmojo pasaulinio karo dalyvis žydas Emilis Maxas, už narsą kovojant vokiečių armijos gretose apdovanotas aukščiausio laipsnio Geležiniu kryžiumi, puolė Böhmę. Kitas žydas atakavo kriminalkomisarą Krumbachą, bet abu čia pat buvo nušauti.

Keletas pasmerktųjų bandė bėgti. Du nukovė Böhme ir Hersmannas. Kitiems pasisekė pasprukti. Per sumaištį vienam egzekutoriui iš Tilžės SD peršauta koja. Jį pakeisti liepta vairuotojui. Tas vargšas teisme prisipažino turėjęs nušauti 3 žmones. Po egzekucijos „svečiai“ iš Smalininkų ir Tilžės užsuko į iš anksto užsakytą užeigą Jurbarke bendram pasėdėjimui. Tradiciškai apmokėjo balių žydų pinigais.

Ulmo proceso dokumentai rodo, kad Jurbarko policininkai 1941 m. liepos 3 d. saugojo suimtuosius, bet nešaudė. Teisme liudijęs jau minėtas St., prieš karą buvęs Jurbarko evangelikų kunigas, pasakojo, kad 1941 m. pabaigoje kalbėjosi su Jurbarko burmistru Höpfneriu, kurio teigimu, žydus suėmė esesininkai iš Smalininkų, padedami prastos reputacijos lietuvių. (Es sei ihm berichtet worden, dass SS-Leute aus Schmalleningken zusammen mit schlecht beleumundeten Litauern die Festnahmen durchgeführt haben). Burmistras buvo labai gerai informuotas apie visą tą istoriją, nes pats dalyvavo pirmuose pasitarimuose su Carstenu.

Biomė teisme kiek įmanydamas išsisukinėjo, įrodinėjo, kad ne jis organizavo ir dirigavo visam tam šlykščiam reikalui, o buvo taip kaip buvo surašyta Štalekerio „koncepcijose“, t.y. patys lietuviai ėmėsi žydų moterų ir vaikų žudynių. Biomė net norėjęs gelbėti moteris ir vaikus. Esą dėl to jis net susirado Gewekę Šiauliuose, prašęs moteris ir vaikus priimti į Šiaulių getą. Tačiau apklaustas gebietskomisaras Geweke tai paneigė.

Stahleckeriui ir RSHA pranešta, kad 1941 m. liepos 3 d. Georgenburge nužudyti 322 žmonės, tarp jų 5 moterys. Nušautų vaikų neminėjo.

Po pirmosios akcijos likusius gyvus Jurbarko žydus iki spalio sunaikino, grupėmis išvesdami už miesto. Teismas nustatė, kad už tas žudynes atsakingi Carstenas ir Böhme, būtent jų nurodymu buvo apginkluoti lietuviai, dalyvavę žudant žydus aplinkiniuose miškuose.

Paskelbtoje medžiagoje, kalbant apie Jurbarko atvejį,  aptariami ir „spontaniški“ lietuvių antižydiški išpuoliai. Dokumente rašoma, kad, prisiekusiųjų teismo įsitikinimu, lietuvių antižydiški išpuoliai vyko, skatinant gestapui. (Nach der Überzeugung des Schwurgerichts sind diese „spontanen“ Selbstaktionen der Litauer jedoch allein auf das Drängen der Gestapo zurückzuführen, wie es sich aus dem Stahlecker-Bericht vom 15.10.1941 eindeutig ergibt.)

Kruvina banga ritosi toliau. Po Jurbarko atėjo Kudirkos Naumiesčio (byloje įvardyto Wladislawa-Neustadt) eilė. Böhme’s nurodymu, žydus suėmė vokiečių pasienio policininkai, talkinami lietuvių. Šaudyti susirinko komandos iš Tilžės, Eitkūnų ir Širvintos (šios pasienio vietovės buvo Vokietijos pusėje). Nužudė 192 vyrus. Pagal paskelbtą bylos medžiagą, Naumiestis buvo pirma egzekucijų vieta, kur kartu su vokiečiais šaudė ir lietuvių policininkai. Tradiciškai įvyko balius, kurį, vokiečių teigimu, surengė burmistras (tai vienintelis toks atvejis tų „balių“ istorijoje).

Netoli nuo Naumiesčio yra Virbalis ir Kybartai. Suimti abiejų miestelių žydus ir komunistus Böhme nurodė Eitkūnų, esančių kitapus sienos ties Kybartais, policininkams, kuriems vadovavo Tietzas. Böhme ir Hersmannas atvyko į Kybartus su savais galvažudžiais, nes šaudymo akcija vėl buvo suplanuota kaip Tietzo ir Eitkūnų policininkų apmokymas. (Die Erschiessung war als „Modellfall“ für Kriminalobersekretär Tietz gedacht.) Nužudyta apie 200 žmonių, tarp jų kelios moterys ir vaikai. Atskirai paminėtas gydytojas Karganskis. Tietzas pamoką išmoko ir vėliau jau žudė savarankiškai, Biomei nedalyvaujant.

Kretingoje, žydų kapinėse, dar papildomai sušaudyta 120 vyrų žydų. Šaudant dalyvavo ir Biomė su komanda. Iš kito upės kranto žudynes matė tylinti kretingiškių minia. Iš Klaipėdos kilęs liudytojas T. tądien darbo reikalais atvyko į Kretingą. Išgirdęs pasikartojančias salves ir pavienius šūvius, paklausė pažįstamo lietuvio, kas vyksta. Tas paaiškino, kad kapinėse šaudomi žydai. Nuvykęs prie kapinių, T. matė žudynes apytikriai iš 2–3 šimtų metrų. Vienas pasmerktasis bandė bėgti, bet buvo sugautas ir priverstas mesti lavonus į duobę. Vėliau T., sužinojęs apie moterų ir vaikų žudynes Kretingoje, parašė pažįstamam iš Šiaulių lauko komendantūros. (Bekannten bei der Feldkommandantur in Schaulen schriftlich berichtet.)

Liepos mėn. Böhme’s pavaldiniai iš Tilžės ir Eitkūnų nužudė mažiausiai 120 Vilkaviškio žydų. Tiek pat žmonių sušaudyta Kalvarijoje. Tą padarė Sūduvos vokiečių pasienio posto policininkai, vadovaujami komisaro Machollo. Talkinant lietuvių policininkams, Kalvarijoje naktį suimta apie 300 asmenų. Tarp suimtųjų buvo 36 žydai, įskaitant vaikus ir moteris. Ryte suimtų vyrų žmonos kreipėsi pagalbos į Kalvarijos kunigą dekaną, prelatą dr. Kr. (bylos liudytojas Mykolas Krupavičius). Prelatas su dviem vikarais nuėjo į žydų užeigos kiemą, kur buvo sugrūsti sulaikytieji, girdėjosi baisūs riksmai, mušamų žmonių dejonės. Sargybą ėjęs gestapininkas įeiti į vidų neleido, bet kunigas matė žiauriai mušamus vyrus, moteris, apytikriai 12 metų mergaitę. Deja, padėti niekuo negalėjo. Dar tą patį rytą apytikriai 120 žmonių, tarp jų visus suimtus žydus, įskaitant moteris ir vaikus, gestapininkai iš Sūduvos posto, padedami lietuvių policininkų, sušaudė apytikriai už 2 km į pietus nuo Kalvarijos. Kapas buvo vos užpiltas žemėmis, iš jų kyšojo vaiko koja. Mykolo Krupavičiaus teigimu, tarp nužudytųjų tikrų komunistų buvo visai mažai. Kitas liudytojas, pats buvęs tarp suimtųjų, patvirtino kunigo žodžius.

Vokiečių policininkų vadas komisaras Macholl apie žudynes Kalvarijoje informavo Tilžės gestapą, o tas- RSHA.

Taip palaipsniui augo nužudytų Lietuvos piliečių skaičius. 1941 m. liepos 18 d. (nuo karo pradžios nepraėjus nė mėnesiui!) karo įvykių suvestinėje (Ereignismeldung Nr.26 vom 18.7.1941) rašoma, kad pagal iš Tilžės gautus pranešimus, Lietuvos pasienyje sušaudyti 3302 asmenys.

Kaip matome, Biome per trumpą laiką sukūrė Lietuvos žydų naikinimo schemas ir jas sėkmingai įgyvendino. Per pirmąjį okupacijos mėnesį sušaudyti keli tūkstančiai žydų. Tačiau su nedidelėmis išimtimis tai buvo vyrai. Moterys, vaikai buvo sulaikyti, kur nors uždaryti arba visko baimindamiesi sėdėjo namuose.

Dr. Stahleckeris, skaitydamas ataskaitas, pastebėjo, kad pirmiausia šaudomi vyrai. Jis ėmė spausti Biomę imtis ir moterų bei vaikų, o žudynėms pasitelkti lietuvius. Taip pat nurodyta, kuo daugiau fotografuoti, kad būtų galima įrodyti, kad ne vokiečiai, o lietuviai žydes moteris ir vaikus žiauriausiu būdu žudė. (Von diesen Tötungen mussten vielfach Stapo-Angehörige Aufnahmen machen, die wohl zum Teil auch dazu dienen sollten, der Mit- und Nachwelt zu beweisen, dass nicht die Deutschen, sondern die Litauer selbst die jüdischen Frauen und Kinder auf bestialische Weise umgebracht haben. Zum Teil führten Stapo- und SD-Angehörige die Erschiessungen der Frauen und Kinder auch allein durch).

Pirmą kartą Štalekeris Biomę spaudė imtis moterų ir vaikų jau po Kretingos gaisro. Biomė teisme kiek įmanydamas išsisukinėjo, įrodinėjo, kad ne jis organizavo ir dirigavo visam tam šlykščiam reikalui, o buvo taip kaip buvo surašyta Štalekerio „koncepcijose“, t.y. patys lietuviai ėmėsi žydų moterų ir vaikų žudynių. Biomė net norėjęs gelbėti moteris ir vaikus. Esą dėl to jis net susirado Gewekę Šiauliuose, prašęs moteris ir vaikus priimti į Šiaulių getą. Tačiau apklaustas gebietskomisaras Geweke tai paneigė.

Biomė toliau atkakliai tvirtino, esą, nors jam buvo siūloma žudyti moteris, vaikus, bet jis atsisakęs. Spaudžiamas prokurorų, jis vėliau „nusileido“, kad gal jam nežinant jo vyrai ir galėjo kažką tokio daryti, bet jis nieko nežino. Jis tik ataskaitas siuntinėjęs apie šaudomus vaikus ir moteris. Hersmannas taip pat viską neigė.

Bus daugiau